julius kaupasVisas pragaras jau seniai pastebėjo, kad su velniu Juoduodegiu kažkas nepaprasto ir įtartino vyksta. Jis vis vaikščiojo linksmai šypsodamasis nuošaliau­siais pragaro kampais, ir keista, kad net toks įdomus darbas, kaip ugnies kurstymas po katilais, visiškai jo nedžiugino.

– Taip taip, – slapta sielojosi Juoduodegio tė­vas, – tad štai kokio dėkingumo susilaukiau senat­vėje! Kas gi bus iš mano Juoduodegio: nei jis kortom lošia, nei keikiasi, nei smalą geria! Koks gi iš jo vel­nias! Dar nuklys vaikiščias gerais keliais...

Taip dejavo senasis velnias, liūdnai linguodamas žilą galvą, ir žiūrėjo iš paskos į Juoduodegį, kurs vaikštinėjo po pragarą pasiramsčiuodamas šake.

O Juoduodegis tada svajojo apie žemę. Jis ne sykį girdėdavo iš gudrių velnių, kurie jon nuvykda­vo sielom paprekiauti, būk ji nuostabiai graži esan­ti– ten nesą nei sieros kvapo, nei garuojančių sma­los klanų, kurių pragare pilnos pakampės telkšo. Todėl po dr. Kripštuko apsilankymo Juoduodegis ir ruošėsi bėgti iš pragaro į žemę: jis buvo pasiryžęs tapti padoriu žemės gyventoju.

Ir štai vieną dieną, kai visi velniai sumigo (nes, kaip žinoma, kipšai miega tik dieną) ir pragare tik garsus velnių knarkimas tebuvo girdėti, Juoduodegis tyliai atsikėlė iš lovos. Pasiėmęs uodegos galą į ran­ką, kad ji niekur neužkliūta, jis atsargiai išsėlino pro duris. Pamažu praslinkęs pro didžiąją salę, kur tyliai ūždami virė katilai, jis įlindo į siaurą urvą, ve­dantį į užpakalines pragaro duris. (Mat išeiginės durys, atsidarančios į senąją Gardino gatvę, visuomet būdavo užrakintos.) Urvas vingiavo ir pamažu kilo aukštyn, o jame viešpatavo tokia tamsa, kad net ir pats velnias nieko nematė.

Pagaliau jis priėjo surūdijusias duris. Jas pravė­ręs, velnias pateko į šlamantį ąžuolyną. Čia švietė akinanti saulė, medžiuose giedojo raudongurkliai paukščiai, o giliame griovyje tarp laukinių dobilų čiurleno mėlynas upelis.

Juoduodegis sustojo, priblokštas tos grožybės, ir ėmė neryžtingai kasytis galvą. Jis stačiai nežinojo ką ir bedaryti. Po to jis nubrido juodomis savo ka­nopomis per upelį, skindamas gėles ir švilpaudamas linksmas pragaro daineles.

Taip jam beklaidžiojant, atėjo ir vakaras. Velnias išalko, sušalo ir sumanė paieškoti nakvynės. Kaip tik netoliese ąžuolyno kampe rūko vienišo balto namuko kaminai. Velnias prislinko artyn. Palei vartelius jis] sutiko seną ir garbingą profesorių, grįžtantį iš mu­ziejaus su brangiais paveikslais po pažastim.

– Labas vakaras, – tarė Juoduodegis mandagiai nusilenkęs, nes jis buvo ypatingai gerai išauklėtas velnias.

Senukas irgi atsakė: „Labas vakaras”. Bet kai ge­riau įsižiūrėjęs į nepažįstamąjį pastebėjo, jog tai vel­nias, tai jam net šiurpas per nugarą nuėjo.

– Kipšas! – sušuko jis ir, išmetęs paveikslus, be kvapo įbėgo į namus.

Juoduodegis pasikasė pakaušį, nustebęs apsidairė aplink ir sumurmėjo:

– Negi aš būčiau tokį blogą įspūdį palikęs? Surankiojęs senuko pamestus paveikslus, jis ty­liai pasibeldė į duris.

_Kas ten? – atsiliepė iš vidaus išsigandę balsai.

_O, nebijokite, nieko baisaus – tai tik aš, vel­nias, – nuramino Juoduodegis.

Visiems iš baimės net plaukai pasišiaušė.

– Tai tas pats bjaurybė! – sušuko senasis pro­fesorius, o sūnus, pasiėmęs vėzdą, priėjo prie durų.

– Ko nori? – tarė jis piktu balsu, bet durų dėl visa ko neatidarė.

– Norėčiau jums paveikslus atiduoti, – atsakė velnias, nedrąsiai krebždendamas nagais į duris. – O jei būtų galima, tai mielai ir pernakvočiau, nes lauke šalta. Gal rastųsi tuščia lova?

– Nesulauksi! – atšovė vyras, suraukęs juodus antakius. – Pas mus joks velnias nenakvojo ir nenakvos! Paveikslus padėk ties durimis ant laiptų, o pats tai eik sau po velnių, iš kur atėjęs. Dar lovą mums išsmaluosi!..

Taip velnias nieko nepešęs turėjo grįžt atgal į mišką. Tuo tarpu visiškai sutemo. Danguj patekėjo mėnuo, išblyškęs tarsi numirėlis, ir rangytos ąžuolų šakos nušvito nejaukia šviesa. Rodėsi, kad pilnas ąžuolynas prigužėjo neregėtų pabaisų. Kažkur ka­puose klaikiai ūktelėjo apuokas, ir velniui net šaltas, drebulys per kailį nuėjo.

– Tai baisu! – tarė jis siaubo apimtas. – Čia tau, brolyti, ne pragaras!

Jis ėmė bėgti. Peršokęs per pasipainiojusią tvorą ir perklampojęs kelias kvepiančių gėlių lysves, y atsimušė į stiklinę šiltadaržio sieną. Mat jis buvo p tekęs į miesto sodininkystę.

– Tai gera nakvynė! – ėmė trintis rankas n džiugęs Juoduodegis. Jis pravėrė siauras dureles ir susikūprinęs įlindo vidun. Čia buvo tvanku ir šilta – nors gal ir ne taip kaip pragare – ir keistų augalų kvapai plaukiojo ore. Patenkintas velnias atsigulė vazoną po milžiniška palme ir užmigo.

Tą naktį pavėlavę keleiviai, eidami vienišais ąžuolyno takais, jei tik gerai įsiklausydavo, tai girdėdavo bauginantį velnio knarkimą ir didelės baimės apimti skubėdavo pagreitintais žingsniais į namus.

Kai Juoduodegis pagaliau nubudo, saulė buvo aukštai patekėjus. Velnias tingiai pasirąžė ir nė nenusiprausęs išėjo šaligatvin. Mažai žmonių tevaikščiojo tame užmiestyje, bet netrukus pro šalį prabildėjo juoda karieta. Slapčia įsikabinęs jos užpakalyje, velnias susigūžė, kad kartais jo nepastebėtų barzdotasis vežikas, ir nudardėjo gatve. Kiek pavažiavęs, pasiekė didelę aikštę, kuri knibždėte knibždėjo žmonių. Mat tą dieną Kaune buvo mugė.

Velnias tuoj nušoko nuo karietos ir įsimaišė klegančią minią, tokią margą, kad nė pačiu juo niekas nesidomėjo. Jis smalsiai vaikštinėjo tarp kareivių ir pirklių, tarp senių, rūkančių riestas pypkes, ir tarp jaunų miesto padaužų, kurie velnią tuoj tampys už uodegos.

– Visokių perėjūnų per mugę čia priplūsta, – kalbėjosi du ubagai tarp savęs, – net ir velnių, pasi­rodo, netrūksta.

– Matyt, mūsų mugės jau ir pragare pagarsė­jo, – atsakė antrasis, su medine koja, – tuo didesnė garbė Kauno miestui, o tuo pačiu ir mums abiem, svarbiausiem jo ubagam.

Taip pagaliau atėjo pietų metas, ir velnias užėjo netolimon alinėn užkąsti.

Prie ilgų ąžuolinių stalų grūdosi žmonės, apsiaus­ti tabako dūmų, gėrė alų ir užkandžiavo, šnekėdamiesi ir ūždami kaip bičių avilys. Tačiau vos tik vel­nias įžengė pro duris, visi ūmai nuščiuvo tarsi žado netekę ir įbedė į jį išgąsdintas akis.

– Velnias, velnias atėjo... – ėmė šnabždėtis jie tarp savęs nusigandusiu balsu ir bailiai rodė pirštais į Juoduodegį.

Velnias gi nustriksėjo į tolimiausią alinės kam­pą ir atsisėdo prie laisvo stalo, pasidėjęs uodegą ant kėdės atramos.

– Ei šeimininke, eik šen! – sušuko jis, suplojęs plaukuotom savo rankom. –Neužmirški svečių ap­tarnauti – nešk čion varlės kepsnį su šikšnosparnių padažu!

Šeimininkas pastiro ir išbalo kaip drobė. Nežinia, kas būtų įvykę, – bet, laimei, tuo tarpu su trenksmu atsivėrė valgyklos durys.

Du iškilmingi policininkai įžengė vidun, žibėda­mi auksinėm žvaigždėm ir girgždėdami aukštais blizgančiais batais.

– Kaip tik laiku, ponai! – sušuko šeimininkas drebančiu balsu ir skubiai pribėgo prie jų. – Kaip tik laiku! Žiūrėkit – kampe velnias sėdi, matot? – ir jis nervingai šluostė suprakaitavusią savo kaktą. – Į valgyklą ir šunis atsivesti draudžiama, o čia, pamanykit tik, – pats velnias!

– Suimti! Suimti velnią! – sušuko kažkas. – Jis mano dieduką kortom lošti gundo!..

Kambary pakilo triukšmingas ūžesys, nes visi šoko kaltint velnią.

Policininkai gi nė kiek nenustebo – savo gyvenime jie buvo dar ir ne tokių nusikaltėlių matę. Jie tik linktelėjo vienas kitam galva ir primerkė akį. Po to prisiartino prie velnio, didingai žvangėdami sidabriniais pentinais, ir uždėjo jam rankas ant pečių.

Vyresnysis policininkas iškilmingai nusikosėjo ir ištarė griausmingu balsu:

– Miesto policijos vardu tamsta, kaip žmonių gundytojas, esi suimtas! Prašom eiti su mumis į teismą.

Po tokių iškilnių žodžių velnias tik susitraukė ir bandė palįsti po stalu. Tačiau policininkai gerai žinojo suėmimo tvarką ir, ištraukę iš už diržo sunkias grandines, surakino jomis velnio letenas. Po to jie išsivedė besispardantį Juoduodegį iš alinės ir išdidžiai patraukė miesto gatvėm. Pusė užkandžiavusių žmonių išsekė paskui juos.

– Tai šauni mūsų policija! – stebėjosi žiopli šaligatviuose. – Net ir velnią pagaliau pagavo, Aš visad sakiau, kad mūsų policininkai ne iš kelmo spirti!

Taip praeiviams besišnabždant, jie praėjo miesto sodą ir netrukus pasiekė didžiuosius teismo rūmus, kurių aukštos kolonos, rodės, net ir patį dangų rėmė.

Policininkai įvedė Juoduodegį į plačią salę, kuri lūžte lūžo nuo žmonių. Prie aukšto stalo gi sėdėjo miesto teisėjai, visi su žilom barzdom ir žibančiais akiniais, dideliais kaip petelnė, kad geriau nusikal­tėlius matytų.

– Gerą paukštelį, teisėjau, šį sykį pagavome! – pratarė vyresnysis policininkas. – Patį kipšą.

Tuoj visa salė ėmė šūkaut, nerimt ir lipt ant suo­lų, kad geriau velnią matytų.

Tačiau vyriausias teisėjas paskambino varpeliu, ir kapų tyla įsiviešpatavo teismo salėje.

– Kaip vadinies? –paklausė teisėjas griežtu balsu.

– Juoduodegis...

– Koks tavo amatas? – tęsė teisėjas, piktai žvelg­damas į Juoduodegį pro didžiuosius akinius.

– Aš velnias... – atsakė Juoduodegis, drebėda­mas iš baimės.

Tuoj visa salė ėmė garsiai juoktis.

– Velnias! – pyktelėjo ir teisėjas. – Ir aš pats matau, kad velnias! Bet kokį darbą dirbi?

– Nieko nedirbu, gi anksčiau tai ugnį po kati­lais kurstydavau.

Teisėjas viską sužymėjo raudonu rašalu į storą teismo knygą, o po to pratarė lėtu balsu;

– Dabar sakyk, kaltinamasai, kokius nusikalti­mus esi padaręs bei papildęs?

Tuoj pašoko koks šimtas žmonių salėje ir ėmė šū­kaut, iškėlę rankas.

– Jis žmones gundo! – šaukė jie. – Blogais ke­liais veda...

Veltui Juoduodegis bandė teisintis, kad jis nekal­tas. Jis sakėsi tik vakar pirmą kartą į žemę atvykęs – ir visai ne žmonių gundyti, – bet niekas tame triukš­me jo neklausė.

Vyriausias teisėjas paskambino varpeliu ir prabi­lo:

– Šiuomi šaukiu save patį ir kitus teismo narius slapto posėdžio.

Taryba subildėjo ir pakilo nuo kėdžių. Visi išgar­mėjo į gretimą kambarį, užsirakino duris ir, aklinai užsklendę langines, pradėjo slaptą posėdį.

– Reikia velnią uždaryti į kalėjimą ir užrakinti devyniom spynom, kad nepabėgtų, – tarė teisėjas to­kiu praplikusiu pakaušiu, kad jis net ir tamsoje bliz­gėdavo.

– Bet kalėjimas jau visai pilnas! – atsakė kalė­jimo viršininkas, žvangindamas už diržo kabančiais sunkiais vario raktais.

– Plėšikas Barzdočius buvo pats paskutinis, kurs dar šiaip taip įtilpo...

– Reikia Barzdočių paleisti, o velnią uždaryti! – sušuko kitas, kuris buvo toks plonas, kad jo beveik ir nesimatė. – O geriausiai tai visus paleisti – nes kas gi norės sėdėti kalėjime kartu su velniu?

– Bet jei paleisim visus, tai ir vėl reikės įsitaisyti spynas kišenėms užrakinėti, – atkakliai priešinosi kitas, energingai mosuodamas ranka. Mat plėšikas Barzdočius buvo jam pavogęs kortų kaladę ir pypkę su taboka. – Bus dar didesnis vargas! Tada geriau jau velnią...

– Pažiūrėkim į bausmių knygą ir sužinosim, ko­kios bausmės velniams numatytos, – kukliai pasiūlė raštininkas. Jis labai gražiai rašė ir, be to, nešiojosi už ausies rašalu varvančią plunksną.

Tai buvo gera mintis. Visa taryba tuoj apspito raštininką ir sužiuro į taukuotą, truputį pelių apgrau­žtą bausmių knygą.

– Štai bausmės plėšikams... – ėmė murmėti raš­tininkas, pagarbiai sklaidydamas knygos lapus. – Čia va girtuoklių bausmės... Čiagi kortų lošikų... – ir taip pamažu jis pervertė visą knygą. – Keista! Visiems bausmės numatytos, tik vieniems velniams ne...

– Kaip tai nenumatytos? – nustebo visi netikė­dami. – Pamanykite, tokiam nusikaltėliui!..

– Nėra, – pakartojo raštininkas, – todėl, būda­mi teisingi, jo ir nuteisti negalime.

– Deja, negalime... – patvirtino ir teisėjai.

– Šiuomi skelbiu slaptą posėdį baigtu ir uždary­tu, –paskelbė vyriausias teisėjas ir pašokęs atraki­no duris.

Visi išėjo į triukšmaujančią salę ir susėdo ant ak­sominių kėdžių.

Vyriausias teisėjas išgėrė stiklą vandens, krankš­telėjo ir prabilo:

– Teismo taryba, susidedanti iš manęs ir iš kitų ne mažiau teisingų teisėjų, išsprendė Juoduodegio bylą slaptame posėdyje. Patirta, kad įstatymas bausmių velniams nenumato, dėl to taryba skelbia velnią Juoduodegį išteisintu.

Čia jis pažvelgė į kitus teisėjus tarsi abejodamas ir dėl visa ko pridėjo:

– Be to, kalėjime tuo tarpu vis tiek nėra vietos. Užtai nusprendėm, kad Juoduodegis galės gyventi kur nors netoli kalėjimo ir verstis kuriuo nors naudin­gu bei nežalingu amatu.

Tai taręs jis atsisėdo ir paskambino varpeliu.

Policininkai atrakino velnią pančiojusias grandi­nes, šis gi tik nusilenkė teisėjams, dėkodamas už ge­rą širdį, ir nudžiugęs taip greit nėrė iš salės, kad iš po kanopų tik kibirkštys tryško.

Gatvėse gi linksmai švietė saulė, bėginėjo rudi šunes, ir patenkintas velnias ramiai vaikštinėjo senamiesčio skersgatviais, galvodamas, kaip čia pradė­jus dirbti ir kur čia susiradus kokį suodiną amatą.

Štai ant vieno aukšto namo stogo sėdėjo kamin­krėtys ir taip smarkiai valė kaminus su šepečiu ir su muilu, kad net burbulai skraidė ore. Velnias nedrą­siai užlipo kopėčiom ir pasiteiravo, ar nereiktų jam kartais padėjėjo.

– Pažiūrėsim, ką pats moki, – tarė kaminkrėtys, .pakėlęs juodą veidą. – Lipk čia!

Velnias pasiėmė šepetį ir, užlipęs ant kamino, pra­dėjo jį šveisti – bet plytos pasidarė dar murzinesnės: toks mat suodinas buvo velnias Juoduodegis.

– Žiūrėk, ką padarei, nenaudėli! – sušuko įpy­kęs kaminkrėtys. – Kam gi pats tikęs! – ir, sučiupęs velnią už ragų, įmetė į kaminą.

Juoduodegis, šiurpiai bildėdamas ir apsiaustas suodžių bei kibirkščių debesies, įgarmėjo į Tešlėno kepyklą.

Tešlėnas gi buvo narsiausias žmogus visam Kau­ne ir nė paties velnio nebijojo.

– Ko pageidaujate? – mandagiai tarė jis, purty­damas miltus nuo rankų. Mat jis pamanė, jog velnias nori pas jį pyragaičių pirktis.

– Ieškau darbo, – bailiai sušvebeldžiavo Juod­uodegis, – galėčiau, pavyzdžiui, kad ir ugnies kurs­tytoju pabūti. Aš tai labai prityręs tame amate.

Tešlėnas pasikasė praplikusį savo pakaušį ir kiek pagalvojęs priėmė jį pas save kepėju.

Tačiau neilgam! Tuoj paaiškėjo, kad velnio kep­ta duona nekokia. Jau neminint to, kad ji visados kvepėdavo siera, ji netrukus pasirodė žalinga, nes nuo jos žmonėms ėmė augti uodegos.

„Įsigalėjus tai pavojingai ligai, – pažymi tų metų medicinos metraščiai, – teko griebtis griežtų priemo­nių ir, remiantis gydytojų tarybos nutarimu, Juoduo­degį nedelsiant atleisti iš darbo.”

Taip Juoduodegis buvo paties burmistro įsakymu išmestas iš kepyklos.

Jis pamažu ėjo prieplaukos pakrante, ir jo širdis buvo didžio liūdesio apimta.

– Kam gi tikęs aš, nelaimingas! – dejavo jis su­sikrimtęs. – Nėra man vietos šitam pasaulyje. O nelaime! Ir kam reikėjo man velniu gimti!

Taip aimanuodamas jis pasiekė Karmelitų bažnyčią. Pro atviras duris sklido vargonų gaudimas tyras smilkalų kvapas. Nustebęs velnias sustojo ir ilgai žiūrėjo į nuostabų vaškinių žvakių mirgėji­mą ir į tamsius, jam dar niekad nematytus paveiks­lus auksiniuose rėmuose.

Jį apėmė begalinis smalsumas, ir jis pabandė įsė­linti vidun, tik staiga prie jo prišoko senis vargonininkas ir ėmė bartis.

– Ir ko neprasimano tie velniai! – piktai šūkavo jis. – Tik pagalvok – jau pradeda, nelabieji, ir į bažnyčias skverbtis.

Tuo tarpu pro šalį ėjo žilagalvis klebonas, garsus savo išmintimi, nes visad vaikščiodavo su storu brevijorium po pažastim.

Pamatęs Juoduodegį stabtelėjo ir iškėlė vieną pirštą viršun.

– Palauk! – dingtelėjo jam. – Reiktų velnią pri­imti į savo tarnybą!

Ir jis pasiūlė velniui:

– Ar nesutiktum kartais pas mane kapinių sar­gu parsisamdyti?

Iš džiaugsmo velnias būtų net į viršų pašokęs (jei tik jo kanopos nebūtų buvusios tokios sunkios), ir bematant sutiko. Džiugios ašaros tekėjo suodinu jo veidu.

Taip galų gale Juoduodegis susirado tarnybą ir kaip tik ne per toliausiai nuo kalėjimo, kaip ir buvo vyriausiojo teisėjo įsakyta.

Jis apsigyveno tokioj senoj aplūžusioj trobelėj tamsiam kapinių kampe, kuriame visokius girtuok­lius bei vagis, o taipogi ir kitus dorybėmis nepasi­žymėjusius parapijonis telaidodavo. Velnią ten daž­nai galėdavai matyti kastuvu žemę bekapstantį, o kapinėms saugoti tai geresnio sargo ir su žiburiu ne­būtumei radęs – žmonės jau iš tolo pereidavo į ki­tą gatvės pusę, gi sutemus tai tik baugščiai dairydavos kapinių linkui.

Vieną vakarą du sukti girtuokliai įsvyravo į ka­pines, norėdami aplankyti vieną mirusį savo sėbrą. Linksmai dainuodami ir mosuodami bonkom jie arti­nosi prie jo kapo, žadėdami išgerti pusbonkį už jo sveikatą. Bet staiga smagi jų daina nutilo ir jiems net plaukai iš baimės pasišiaušė. Tik pamanykit – apie jų sėbro kapą kapstinėjosi pasibaisėtinas kipšas, šiur­piai mojuodamas juoda savo uodega!

– Bėkim, velnias! – sušuko jie baisiai persigandę ir, metę bonkas, taip greitai išrūko iš kapinių, kad per kelias akimirkas atsidūrė net miesto sode.

Nuo to laiko tų girtuoklių jokioj smuklėj nė per didžiausias šventes nebūtumei radęs. Jie tapo pado­riais piliečiais ir garsiais visuomenės veikėjais.

Pasklido garsas apie velnią ir po visą miestą. Sek­madieniais didelė daugybė žmonių Karmelitų bažnyčion susirinkdavo – mat sekmadieniais velnias ne­dirbdavo ir, dailiai susišukavęs, bindzinėdavo po šventorių – ateidavo net ir didžiausi bedieviai, ku­rie šiaipjau niekad į ją neužsukdavo: visi norėjo vel­nią pamatyti. Atvažiuodavo žmonės ir iš aplinkinių miestų, pilna gatvė stovėdavo karietų, net prasis-prausti nebūdavo galima.

„Daug netikinčių tada mūsų mieste atsivertė, – rašė tų metų Kauno laikraščiai, – patys savo akim velnią pamatę. Visi ir velniais, ir pragaru tikėjo. Žmonės kažkaip geresni pasidarė: girtuokliai metė gėrę, plėšikai miškan teeidavo tik grybauti ir uogų rinkti, lošėjai Rotušės aikštėje viešai savo kortas su­degino. Taika įsiviešpatavo Kauno mieste, ir dorybės jame klestėte klestėjo.”

Tas garsas pasiekė pagaliau ir patį pragarą. Rei­kia pripažinti, kad nemažas tai buvo smūgis vel­niams.

– Kas gi galėtų tikėti! – liūdnai kartojo sau Juoduodegio tėvas, atsisėdęs ant dervos statinės. – Pagalvok tik, mano sūnus bažnytinėj tarnyboj! Kas gi matė, kad dėl Juoduodegio žmonės geresni dary­tųsi! Tikra gėda, sakau! Kurgi senoji pragaro galybė pasidėjo!

Tuoj buvo sušauktas visuotinis velnių susirinki­mas. Tėvas viešai atsisakė savo sūnaus palaidūno, ir po to, pravedus slaptą balsavimą, Juoduodegis tapo išbrauktas iš velnių sąrašų.

Taip praėjo keletas metų.

Vieną dieną gudrusis klebonas gavo laišką iš pa­ties švento Petro. (Tą keistą raštą ir dabar dar gali­ma pasiskaityti Karmelitų klebonijos raštinėje.)

„Mielas klebone, – rašė tame laiške šventas Petras, – iš numirusiųjų žmonių, ateinančių dangun, patyriau, jog pas tave tarnaująs pats velnias. Tai yra kenksmingas reiškinys, ir jam reikia padaryti: greitą galą, nes kas gi matė – pasisamdyti velnią! Iri kurgi girdėta, kad žmonės eitų bažnyčion ne dorų ku­nigo žodžių klausyti, o tik bauginančio velnio pažiūrėti! Nesmagu gi ir man įsileisti tokius žmones, kurie; dangun ateina tik velnio išsigandę. Tad atleiski jį kuo greičiau, klebone, tegu susiranda sau kitą tar­nybą, labiau tinkančią juodam jo prigimimui.”

Taip galų gale velnias nebeteko ir tos paskuti­nės, o atrodė, tokios pastovios savo tarnybos.

Visų apleistas jis kiūtino gatve be galo nusiminęs, verkdamas graudžiomis ašaromis, juodomis kaip ra­šalas.

Laimei, pro šalį šlubavo du miesto ubagai (tie pa­tys, kurie anuomet mugėje buvo), ir tas, kur su medine koja, sušuko Juoduodegiui:

– Kas gi nutiko, prieteliau, kad taip graudžiai verki? Žiūrėk, visą šaligatvį savo ašaromis išrašalavai! Papasakok gi, kas tau taip širdį spaudžia!

Jie susėdo ant mažo suoliuko ties jazminų krūmu, ir abu ubagai rimtai išklausė skaudžių velnio nelaimių.

– Nėra ko nusiminti, – paguodė Juoduodegį vy­resnysis ubagas, tas, kuris buvo labiau nudriskęs, – mes irgi tokie patys bedaliai kaip ir tu. Su mumis ne­pražūsi, nebijok! Eime kartu!

Ubagai pasiėmė velnią už parankės ir pasirams­čiuodami kriukiais nusivedė jį benamių prieglaudon. Pilni jos kampai sėdėjo ubagų, valkatų, bedar­bių ir visokių svieto perėjūnų.

– Čia, su mumis, tikroji tavo vieta! – išdidžiai tarė ubagai. – Čia tikrasis tavo prieglobstis, nėra ko tau nesvetingam pasaulyje bastytis.

Nuo tada velnią galėdavai rasti benamių prieglau­doj, be darbo slankiojantį kieme ir draugaujantį tik su ne per geriausią vardą turinčiais valkatomis, draugija, žinoma, buvo nekokia ir netrukus Juoduo­degį nuvedė blogais keliais.

Jis pradėjo girtuokliauti, išmoko keiktis ir ilgus vakarus sėdėdavo kurioj nuošalioj priemiesčio smuklėj, lošdamas kortom su vagimis ir sukčiais. Taip pa­mažu jis nuklydo blogais keliais, ir buvo galima bijoti, kad po mirties dar, ko gero, pateks ir į pragarą.

 

Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas, 1948.


daktaras-kripstukas-pragare