Andrzejus Stasiukas (g. 1960 m.) – lenkų prozininkas, eseistas, poetas. Išleido poezijos rinktinę „Eilėraščiai apie meilę ir ne“ (Wiersze miłosne i nie), roma­nus „Baltas varnas“ (Biały kruk) ir „Devyni“ (Dziewięć), apsakymų rinkinius „Hebro­no sienos“ (Mury Hebronu), „Galicijos istorijos“ (Opowieści galicyjskie), „Per upę“ (Przez rzekę) ir „Žiema“ (Zima), esė rinkinius „Kartoninis lėktuvas“ (Tekturowy sa­molot), „Dukla“, „Kaip aš tapau rašytoju“ (Jak zostałem pisarzem), kartu su lietuvių skaitytojui žinomais Olga Tokarczuk ir Jerziu Pilchu – knygą „Kūčių istorijos“ (Opo­wieści wigilijne). Vienas aktyviausių lenkų ir ukrainiečių literatūrų dialogo dalyvių, su ukrainiečių rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi išleido esė rinkinį „Mano Europa“ (Moja Europa).

       A. Stasiukas – subtilaus pasakojimo meistras. Jo knyga „Pakeliui į Babada­gą“ – kelionė su pasakotoju po užmirštąją Europą, tolyn nuo spindinčių Europos sostinių, nuo naujo „modernaus“ gyvenimo – traukiniu, automobiliu, autostopu. Tai kelionių knyga ne tik geografine, bet ir dvasine, egzistencine prasme. Ją galima pa­vadinti ekspedicija gilyn – į Europos pasąmonę. Kelionės trajektorija driekiasi per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Albaniją, Moldovą. A. Stasiuko žemynas – tai provincija, užkampis, ypatinga kultūrinė erdvė, tai romų bendruomenės, žlugusių ūkių ir gamyklų buvę darbuotojai, tai savitas „atstumtųjų pasaulio“ žavesys.

       Ši knyga 2005 m. apdovanota žymiausia Lenkijos literatūrine premija „Nike“.

       PAKELIUI Į BABADAGĄ

       Suskaičiavau antspaudus savo pase. Šimtas šešiasdešimt septyni per kokius septynerius metus, nors iš tiesų turėtų būti daugiau, nes kai kuriems apsnūdėliams tingu net ranką pajudinti. Taip kažkada mane praleido Oradioje. Po poros dienų važiavau atgal pro Satu Marę. Pasienio poste tuščia, pats vidudienis, o jie sako: pasitrauk į kelkraštį, palik mašiną, ir linksi, kad eičiau su jais į tuos stiklinius angarus, į tuos šiltnamius, kur viduje penkiasdešimt laipsnių. Tikra Amazonija, vienos durys, antros, o pačiame gale vyriausiasis štabas, dešimt negyvų kompiuterių, vyrukas, susikėlęs kojas ant stalo, ir krūva saulėgrąžų. Jis visą laiką jas gliaudė nenustodamas. Tik kojas nukėlė. Buvome vieni. Anie kažkur nuėjo. Turbūt į būdelę, saugoti, kad kas pavojingas neprasprūstų. Supratau kas kelintą žodį: „cind?“, „unde?“, „intrare“, „ştampila“, bet apsimečiau nieko nesuprantąs ir apskritai nekaltutis. Jis apžiūrėjo mano pasą iš visų pusių, iš priekio, iš galo, aukštyn kojomis, ir vairuotojo teises, ir registracijos pažymėjimą, ir carte verde, ir galų gale liepė man išeiti į koridorių. Mačiau jį pro stiklines duris. Vėl susikėlė kojas ant stalo ir kibo į saulėgrąžas. Laukė, kol praskysiu šitame terariume, prisipažinsiu šnipinėjąs, vežąs kontrabandą, pasidaręs plastinę operaciją ir panorėsiu išpirkti šiuos nusikaltimus pora baksų. Atsirėmiau į sieną, užsimerkiau ir apsimečiau, kad miegu stovėdamas. Po pusvalandžio jis mane pasišaukė ir vėl kažką sakė, o aš atsakinėjau lenkiškai, jog šūdą man rūpi, kad jo kolegos Oradioje aplaidžiai vykdo savo pareigas. Taip ir kalbėjomės. Galų gale jis priekaištingai pažvelgė į mane, atidavė dokumentus ir numojo ranka.

       Taip, jie ne visada deda antspaudus, bet ne visada ir kabinėjasi, kad nėra antspaudo. Čia negalioja taisyklės. Vengrai kartais neuždeda ir visiškai nesikabinėja, tik pademonstruoja tą mano mėgstamą lėtą, sunkų mostą ranka, kuris iš tiesų reiškia: velniai jūsų visų nematė... Apskritai mėgstu vengrų pasieniečius, ypač Šatoraljauihėjaus poste vasarą. Jie tingūs, užsisagstę ne visas sagas, ginklų dėklai nerūpestingai kabo ir oriai linguoja, tarsi norėtų pasakyti: kadaise visa tai buvo mūsų, bet jūs užsimanėte Trianono, tai dabar ir stovėkit tose sušiktose eilėse. Sakau jiems: „Jo napot“, ir jie kažkaip mane praleidžia. Tasai „Jo napot“ – vieno pasieniečio iš Lekešhazos geležinkelio pasienio posto garbei. Tada važiavau iš Sibiaus, buvo kokia penkta ryto. Jis pasirodė koridoriaus gale, ir mano širdis sudrebėjo. Jo ūgis buvo du su puse metro, galva plikai skusta, lauko munduras, kuriame vos tilpo, ir kažin koks didžiulis ginklas prie šono. Atrodė tarsi koks karo šuo, samdinys mutantas. Sėdėjau kupė, susidėjęs rankas ant kelių ir sulaikęs kvėpavimą. Tada durys atsidarė, pamačiau besišypsančią didžiulę fizionomiją ir išgirdau: „Dzień dobry, całuję rączki... Ar gerai pasakiau? Narkotikai, ginklai, sprogstamosios medžiagos? Ne? Ačiū. Iki pasimatymo, bučiuoju rankutes... Ar tikrai gerai pasakiau?“ Ir dingo.

       Tiesą sakant, rumunų pasieniečiai nėra blogesni. Ir ukrainiečiai, ir slovakai. Net austrams kartais nutinka, kad į viską – nusispjaut. Kartais pasieniečiai būna išsiblaškę, kaip tas slovėnas, atkakliai klausinėjęs, kiek turime dinarų, nes jam visiškai išgaravo iš galvos, kad jo šalis jau dešimt metų nebe Jugoslavija. Kartais jie stebisi, kaip tas graikas Korfuje, kuris negalėjo patikėti, kad Albanijoje dvi savaites išbuvome savo malonumui, ir, bandydamas įspėti nesuvokiamą paslaptį, prieš šviesą apžiūrinėjo mūsų nešvarius apatinius.

       Taip, šimtas šešiasdešimt septyni antspaudai, o jeigu priskaičiuotume neuždėtus, turbūt prisirinktų visi du šimtai. Raudoni, violetiniai, žali, juodi, išskydę, su ranka rašytais prierašais, su senovinių garvežių, automobilių atvaizdais, su vaikiškomis lėktuvų ir laivų figūrėlėmis, nes visa tai truputį primena vaikų žaidimus – gaudynes, šuniuką, slėpynes – tuščią pramogą, kuri, kartą prasidėjusi, nebegali baigtis. Kai kurie jų neryškūs, lyg užspausti bulve, lyg „mažojo poligrafo“ mėgėjiški bandymai, tarsi pats būčiau juos nusipaišęs kreida ar flomasteriu: nė kruopelytės rimtumo.

       Įdomu, kaip atrodo Moldovos antspaudas – Moldovos Respublikos, esančios į rytus nuo Pruto, kurios sostinė Kišiniovas. Reikės pasidomėti. Norėčiau, kad jis būtų žalias. Taip įsivaizduoju šią šalį: žalia kalvota žemė ir kur-ne-kur miškas. Sodai ir daržai saulėje. Sirpsta arbūzai, paprikos ir noksta vynuogės. Senojo Kišiniovo gatvelėse – kaštonų šešėliai. Moldavų patiekalai, atrodo, riebūs, maistas sunkiai virškinamas, bet skanus. Vienintelis trūkumas – valgiaraštyje visiškai nėra baltos degtinės, vietoje jos geriamas salsvas, sunkus brendis. Viename vokiškame laikraštyje skaičiau, kad pagrindinė Moldovos ūkio šaka yra prekyba žmonių organais. Daugiausia parduodami savi, bet kartais ir svetimi. Vasarą turbūt ten nuvažiuosiu. Mėgstu važinėti po šalis, apie kurias tiek nedaug žinau. Kai grįžtu, susirandu knygų, išsiklausinėju žmonių, po trupinėlį prisirenku informacijos ir pasitikrinu, kur iš tiesų buvau. Naudos iš to – šnipštas, nes viskas pasidaro dar labiau svetima ir primena susapnuotą sapną. Tenka pasižiūrėti į pasą, kad įsitikinčiau, jog svetimi kraštai apskritai egzistuoja. Galų gale anokie ten kraštai. Senųjų kraštų prisiminimai, buvusiųjų likučiai ir būsimųjų projektai, kažkoks galimumas, neaiškūs pažadai ir „mes jums dar parodysim“. Turėčiau imti ir nuvažiuoti į kokį tikrą užsienį, kur moterys avi gyvatės odos batus ir niekas neprimena jokių matytų dalykų, kur gyvenimas staiga nutrūksta ir prasideda karnavalas, tarsi būtum patyręs traumą ar transgresiją. Šimtas šešiasdešimt antspaudų – lyg šuniui ant uodegos. Visuomet grįžtu toks pat kvailas, koks išvažiavau. Visur gatvių sankryžose stovi vyrai ir laukia ko nors įvykstant, visur traukinių sėdynėse – cigaretėmis pradegintos skylės, o žmonės tiesiog leidžia laiką, žiūrėdami, kaip istorija spaudžia akseleratorių iki pat grindų. Grynas laiko ir pinigų eikvojimas. Puikiausiai galėčiau net nepajudėti iš namų, nes visa, ką pamatau, turiu čia pat. Kad ir kur nuvažiuoju, visur ieškau čigonų. Prekmurjėje išdeginau visą baką benzino, kad juos surasčiau, nes mane varė į pasiutimą ta iščiustyta šalis ir slovėnai, slaviškojo jovalo išdavikai, bet neradau nė vieno, nors buvau skaitęs, kad jų ten tikrai yra. Galbūt jie pasislėpė, per šimtą kilometrų užuodę mane ir mano domėjimąsi irimu, mano apgailėtiną potraukį viskam, kas atrodo ne taip, kaip turėtų. Jie mane užuodė dar tik išvykstantį iš namų, jau Slovakijoje, kai pravažiavau tą jų apšnerkštą lūšnyną už Zborovo, tą vietą prie plento ant kalvos, tą laikinumą ir pasityčiojimą iš visų darnos ir pritekliaus pagundų. Tokiose vietose mano širdis visuomet virpa iš nuostabos, kad galima nusišvilpti į šį pasaulį ir postmodernistinėje postindustrinėje aplinkoje verstis pirmykščiu rinkimu: moterys neša žagarų ryšelius, vyrai stumia vežimėlius, prikrautus metalo laužo, vaikai sąvartynuose kapsto plastiką, prie faneros būdelių stovi automobilių lūženos be ratų ir džiūsta kilimai, visur skraido polietileno maišeliai. Iš esmės čigonai daro tą patį, ką ir visi – bando išgyventi, bet tuo nesigiria, nes neužrašė savo istorijos ir mieliau renkasi savo pasakas ir legendas, savo pramanus, sekamus iš kartos į kartą ir pradedamus žodžiais: „Vieną kartą“, o ne, tarkime, „Tų atmintinų metų gruodžio tryliktąją, pavyzdžiui, Kopenhagoje“. Todėl, kad ir kur išsiruoščiau, visuomet dairausi jų, to spjūvio į veidą Viduržemio jūros ir krikščioniškajai civilizacijai, bežemės tautos, kuri, jeigu ką ir pasistato, pasistato taip, kad galėtų bet kada palikti, padegti dėl pramogos ar iš nevilties ir perkelti savo kilnojamąją valstybę toliau, kur mažiau juntamas baltųjų Europos driskių neapykantos kupinas alsavimas. Ieškau jų, kaip Slovėnijos Prekmurjėje, ir nusiviliu jų nesutikęs, jaučiu, kad per toli nuklydau, kad reikia grįžti. Turbūt mane su jais sieja kokia pavainikio giminystė: atseit, išmokau rašyti, rezgu žodžius, kurie paskui kažkur pasilieka, bet nemoku iš tų žodžių sudėlioti prasmingos istorijos, kuria būtų įmanoma patikėti. Visokie daiktavardžiai, veiksmažodžiai atitrūksta nuo pasaulio, nubyra, lyg senas tinkas, ir galų gale grįžtu prie pasakų, padavimų ir baladžių, prie dalykų, kurie iš tikrųjų nutiko, bet yra grynas melas, makaronai ant ausų ir metaforinė fanaberija. Tiesiog šie įvykiai egzistavo per trumpai, kad ką nors reikštų. Arba nutiko tik mano galvoje.

       Kadaise Varšuvos Okencės oro uoste pasienietis būdelėje apžiūrinėjo mano pasą iš visų pusių, dėbčiojo į mane iš padilbų, vėl dirsčiojo į apsilamdžiusius lapelius, ir jau maniau, kad amen, kad liksiu namie, bet jis galų gale pasilenkė prie stiklinio langelio ir paklausė: „Sakykit, kur gi yra ta Koniečna?“ Penkiasdešimt kartų esu iškeliavęs pro ten į pietus, apmirusia širdimi, apimtas saldžios baimės, kas šį kartą manęs laukia, o jis net nežinojo, kad yra tokia vieta, nors ten dirba jo kolegos ir kala antspaudus tokiais pat įtaisais su spyruokle. Ten viskas prasideda: patenkinti vaikinai tempia iš slovakų pusės penkialitrius butelius sulčių – raudonus, geltonus, oranžinius ir žalius, peršviečiamus saulės, spindinčius tarsi Ali Babos lobis, dėžėmis velka degtinę ir alų, drąsesnieji nešasi net Modros raudonąjį, nes šis, nors ir pasiutusiai sausas, bet tik penki zlotai. Moterys maišais neša cukrų, miltus ir ryžius, o trys parduotuvės anoje pusėje plyname lauke arba giliame miške linguoja, lyg valtys, lyg emigrantų laivai, prieš šimtą metų plaukę per vandenyną, pilni tokių pat šnekų, tokių pat veidų, ir net paltai bei kepuraitės nuo tų laikų nedaug tepasikeitė. Pigi gausa linguoja tarp švelnių žalių Beskidų bangų, ir viltis greitai viską iškišti už pusę kainos maitina manąją Koniečną tarsi tikėjimas Pažadėtąja žeme. Kartais atsistoju į eilę nusipirkti tmavý Smädný Mních arba horká Demänovka, bet iš tiesų įsivaizduoju, kad čia, ties parduotuve „Na colnicy“, prasideda tas pats dienovidis, kuris dingsta Jonijos jūroje, prie Peloponeso pusiasalio krantų, o ant jo, lyg paukščiai ant laidų, sėdi tokie patys vyrai, kaip šitie, su prikimštais krepšiais ir sumanymais, kaip toliau verstis. Jie turi savas mažas rusvaplaukes piktas akiniuotas muitininkes, ir jiems amži­nai trūksta pinigų, tad turi klajoti, turi nuolat lankstytis ir atsitraukinėti, kad apmautų tikrovę ir iki vakaro bent jau susigrąžintų savus. Košicė, Tokajus, Aradas, Timišoara ir Skoplė suverti lyg karoliukai ant spindinčio dienovidžio siūlo. Nuo parduotuvės „U Pufiho“ atsiveria puikus vaizdas į Kameneco slėnį. Vyrai geria alų ir žiūri į pietus. Šioje pusėje saulės šviesa ryškesnė, tad jie žiūri godžiau, negu būdami namie. Košicė, Tokajus, Aradas, Timišoara, Skoplė... Taip. Galėtum tuos iš Malastovo, Zdynės, iš Gorlicų perkelti čia ir pasodinti prie parduotuvės Hidašnėmetyje, ten, kur pats pasienis ir kur išleidžiame paskutinius forintus, arba į Sučavos turgų, arba į Sfintu Georgę, kur Dunojus pelkių migloje įteka į Juodąją jūrą, arba net į Tiraną, kur virš Skanderbego aikštės leidžiasi tvankus nuo degėsių saulėlydis, ir pasaulio dermė iš esmės nebūtų sudrumsta. Niekas neatskirtų, kad jie užsieniečiai – bent jau kol neprašnektų. Neseniai buvau paklydęs naktį Grujece ieškodamas kelio į Konskę ir jaučiausi lygiai taip, kaip kadaise Abrudo miestelyje Transilvanijoje. Tokia pati tamsa ir klaidinantys žiburiai, toks pat neakivaizdus žmonių buvimas, šešėlius primenančios figūros ir erdvė, nuo kurios tik šiek tiek nutarkuota, nugremžta pirmykštė tamsa. Taip ir šitie vyrai: jie atrodo lyg pradėti ir truputį neužbaigti, tarsi būtų sustoję palaukti kito evoliucijos ar pasaulio kūrimo etapo, tarsi lūkuriuotų, kas bus toliau, ir gyventų nesibaigiančia dabartimi, kuri nuolat virsta praeitimi. Ateitis yra išgalvota. Be abejo, ji turi ateiti, apie ją be perstojo girdėti, bet sena išmintis liudija, kad egzistuoja tik tai, kas yra, ir tai, kas buvo. Nieko kita nėra, nes niekas ateities nei matė, nei lietė. Kaip tik todėl prie parduotuvės „U Pufiho“ visi žvelgia į pietus ir planuoja keliones dabartyje, perpus sumišusioje su praeitimi. Neįstengiu galvoti apie tai, kas bus, neprisimindamas to, kas buvo. Kartais man atrodo, kad viskas laikosi nesuirę tik dėl valstybių sienų, kad tikrieji šių kraštų ir tautų veidai yra jų teritorijų kontūrai žemėlapiuose. Tai kvaila mintis, bet niekaip negaliu jos atsikratyti. „Apibendrinant, rumunų liaudies kultūra yra viena sudėtingiausių ir turtingiausių Europos kultūrų.“ Kadaise Milane paklausiau Frančesko: „Kas vidutiniam italui yra romaniškieji broliai rumunai?“ – „Vidutiniam italui visi rumunai yra čigonai,“ – atsakė Frančeskas. Kadaise Sibiuje muzikos parduotuvėje stra­daNicolae Bălcescu ieškojau kažkokios plokštelės. Pardavėja paklausė, iš kur aš. Atsakiau, kad iš Lenkijos, o ji ėmė deklamuoti: „U lukomorja dub zielionyj: zlataja cep na dube tom; I dniom, i nočju kot učionnyj vsio chodit po cepi krugom.“ – „Viską jūs sumalėte“, – liūdnai pasakiau. Kadaise Krokuvos kavinėje Jabłońskis bandė sužavėti dvi slovakes ir tris valandas kalbėjo su jomis čekiškai, o jų susidomėjimas juo vis mažėjo ir mažėjo. Pagaliau priėjo Kamilis, kuris jas pažinojo, ir pasakė Jabłońskiui: „Jos slovėnės, jos nesupranta, ką tu nori pasakyti.“ Anglai žino Czesławą Miłoszą ir mano, kad jis – tasai čekas, kuris sukūrė „Hair“. Taip viskas sukasi ratu, bet man visai nereikia jokių permainų ir man mažiausiai rūpi vaizdo ar garso kokybė. Gera gyventi neakivaizdžiose šalyse, nes jų sienos aprėpia kur kas daugiau erdvės, negu teigia geografija. Jos yra nežinios prarajos, jos yra begaliniai spėlionių toliai, bėgantis vaizduotės horizontas ir mielų prietarų miražai, kuriems realybė niekada neprilygs.

       Vieną vasarą visą savaitę klaidžiojau palei Rumunijos sieną, bandydamas įsivaizduoti, kas vyksta anoje pusėje. Klaidžiojau po rytų Vengriją, po Sabolčą-Satmarą, po smėlėtus užkampius ir kiaulių mėšlu pradvisusius kaimus tarp Matėsalkos, Nirbatoro ir Nadkalos ir įsivaizdavau Rumuniją, apie kurią beveik nieko nežinojau, bet mano vaizduotė neturėjo ribų, tad nemiegodamas regėjau sapnus, beformius, be jokio turinio, ir jie buvo tarsi nerealybės prisilietimas, bet nė kiek neabejojau, kad ši nerealybė tikresnė už pačią tikrovę. Paskui pro Zahonį nuvažavau į Ukrainą, šliaužiau traukiniu palei Tisą į rytus, ir vėl Rumunija buvo dešinėje, ranka pasiekiama, ir tiktai ties Sigetu Marmacijėjumi, pasukęs į šiaurę, pagaliau atsikračiau tos karštligės. Po metų iš tiesų nuvažiavau į Rumuniją, bet tasai „iš tiesų“ tik atkartojo senąjį sapną, tą pasienio haliucinaciją. Šį sapną aš tebesapnuoju, ir nauji antspaudai pase nieko nekeičia, nes neįmanoma užantspauduoti miražų, kurie yra didesni ir tvaresni už visas pasaulio sienas.

       Šį bei tą apie tai išmanau: surinkau daugiau negu šimtą šešiasdešimt antspaudų per septynerius metus, ir daugumą – „mišrios kilmės gyventojų“ zonoje, kraštuose, kur įvykiai kyla vienas iš kito be priežasties, o jų padariniai nieko nepakeičia, erdvėje, kur vaikų, gimusių su dantimis, vėlės vis dar vaikšto poromis su vilkolakiais, ir vaizduotė niekaip neranda ramybės, nes tik ji pajėgi susidoroti su neva matomų, neva apčiuopiamų ir iš bėdos patikrintų dalykų chaosu. Pietūs, pietryčiai... Čia viskas primena ir laisvę, ir vaikystę. Tarsi būčiau grįžęs į praeitį ir galėčiau pasirinkti iš begalinės daugybės takelių. Taip, Koniečnos ore tvyro savotiška nebūtis, ir jau Zborovo apylinkėse žmogui ima neberūpėti jo tapatybė. Sulig kiekvienu kilometru jos vis mažėja ir pagaliau, kaip ir vaikystėje, mus palieka mūsų pačių egzistavimas, lyg būtume kažkas kita negu visas likęs pasaulis. Jeigu važiuojame į Vengriją pro Slovenske Nove Mesto, toje vietoje, kur mūsų plentą kerta 552-asis kelias, prasideda dešimties kilometrų ruožas, kuriame gali spustelėti, kiek numatė automobilių fabrikas. Pavasarį Zempleno kalnai būna geltoni nuo žydinčių rapsų. Aplinkui tokia tuštuma, kad sunku nuspręsti, ar tai vis dar kraštovaizdis, ar jau jo sintezė. Kelias pakyla į dar vieną keterą, nusileidžia ir bėga taip tiesiai, lyg kas ridentų susuktą į ritinėlį pilką kaspiną. Tuos dešimt kilometrų jaučiuosi tarsi būčiau pagaliau pakliuvęs į kokį būties plyšį, tarsi matyčiau pasaulį iš kitos pusės: viskas atrodo taip pat, kaip ir buvę, ir kartu nebe taip. Prieš Čerhovą reikia stabtelėti prie geležinkelio pervažos, ir viskas pamažu grįžta į savo vietas – turbūt tam, kad pasijusčiau tarsi išsigelbėjęs po laivo katastrofos, kad galėčiau pasakoti tuos paistalus, kurpti tas legendas, padedančias atsipūsti nuo realybės, kurios nesugebu ir net nebandau suprasti. Žinau, kad nuo „Slovnafto“ degalinės nors kartą gyvenime turėčiau patraukti tiesiai, užuot kaip visada pasukęs į dešinę, ir turėčiau aplankyti Boršos kaimą, kur gimė Pranciškus II Rakoczy’is, prancūzų serialo „Garsieji pabėgimai“ vienos iš serijų herojus, 1703 metų vengrų tautinio sukilimo prieš Habsburgus vadas. Taip, žinau, privalau tai padaryti, privalau važiuoti tiesiai, kad nors kartą gyvenime susidurčiau su realybe, bet visuomet pasirenku saldžią regimybę, pabėgu, ir jeigu pasienio poste nėra eilių, po dešimties minučių įvažiuoju į pagrindinėje Šatoraljauihėjaus gatvėje augančių senų medžių šešėlį. Tas šešėlis man vis neduoda ramybės. Galbūt jis – tik kontrastas žaliai paskutinių Slovakijos kilometrų pusdykumei, kontrastas tarp idealaus kraštovaizdžio ir miesto tobulybės, kur šimtamečiai medžiai taip subtiliai užstoja rafinuotus namų fasadus, kad nebeįmanoma atskirti, kur judančios šviesos dėmės, o kur apsilupinėjęs tinkas. Tokia pati ir Satu Marės pagrindinė aikštė, kurioje medžiai užstoja mėlynas kelio ženklų lentas, ir važinėji ratu, ir nerandi plento nei į Klužą, nei į Sigetą, nei į Oradią, nei juo labiau į Baja Marę, tad galų gale pastatai mašiną kur pakliuvo, prisėdi žaliame pavėsyje keikdamas Rumunijos augmeniją ir lauki iki rudens, kol nukris lapai ir pasirodys pasaulio kryptys.

       Tas pats ir Černovcuose: ta pati senovinė šviesa ir praamžis šešėlis bando sutrupinti mūrus, stiuką, išlyginti sienų paviršių, nudaužyti visus tuos karnizus, piliastrus, balkonus, lodžas, bet Černovcus atsimenu lyg per miglą, nes neapsakomas Saškos svetingumas primetė mums tokį tempą, kad kita diena buvo lyg deganti krosnis, iš kurios reikėjo kuo skubiausiai bėgti. Autobusų stotyje vis prieidavo apkūnūs taksistai ir sakydavo, kad į Sučavą šiandien niekas nebevažiuos. Prieidavo ir sukdavo ant piršto automobilių raktelius drauge su ryšuliu kitų raktų: butų, rūsių, sandėliukų, vartelių, pašto dėžučių ir velniai žino kokiais dar. Žvangčiojo tuo metalo laužu ir pyko, kad niekas jais netiki, kad niekas nenori važiuoti su jais už prakeiktus penkiasdešimt baksų į Seretą, ir stoviniavo, tiksliau, nervingai trypčiojo, dairėsi ištiesę kaklus virš minios, nes šioje pasaulio dalyje taksistai, net žemaūgiai, mato daugiau negu visi kiti. Taip, vyras, turintis didelį automobilį, bet negalintis niekur važiuoti – baisi problema. Visur tas pats: Gorlicuose, Kolomyjoje, Deliatine ir Albanijos Girokastroje, kur už kilometrą taksistas reikalavo tiek pat, kiek Berlyne, nors šalies nacionalinis produktas brutto vienam gyventojui tėra tūkstantis penki šimtai dolerių. Tačiau jie sėdėjo išsirikiavę vienas paskui kitą savo dvidešimties metų senumo mersuose statinėse ir nė žodžio – tik tos vokiškos kainos. Jokių derybų. Iš dangaus pylėsi karštis, nebuvo nė medelio, arkliai kapstė kanopomis prie kelio nusidriekusius šiukšlynus, o jie krapštėsi nosis, voliojo tarp pirštų gumuliukus ir spraigė juos į kelio dulkes, visai kaip mūsiškiai savo amžinose stovėjimo vietose. O aš užsispyriau važiuoti į Erindą, nes žemėlapyje pamačiau, kad ten baigiasi kelias, ir toliau yra tik Lundžeriso masyvas, kuris atrodė negyvenamas, lyg pailgas Mėnulio gabalas, įkastas į laukinį, nuostabų Albanijos kūną. Šitą norą jie turbūt perskaitė mano akyse, turbūt pajuto savo septintuoju taksistų pojūčiu. Kapituliavęs įsėdau į žalią dvišimtuką, kurio užpakalis beveik vilkosi žeme, ir pajudėjome. Ak, būtinai reikėjo nuvažiuoti į Erindą, kad šį tą suprasčiau. Šliaužėme į kalną – antra, kartais trečia pavara, o išmetamasis vamzdis barškėjo į išsikišusius akmenis. „Šalikelėje nebuvo pavėsio. Keliautojai žingsniavo per dulkes lyg per pelkę ir žvelgė į nugeltusį pakelės šlaitą, iš kurio potvyniai, viesulai ir saulė atėmė viską, ko alkanas, nelaimingas žmogus galėtų tikėtis.“ Taip viskas ir atrodė. O paskui – Erindo griuvėsiai. Namai lyg olos, karščiui atspari žaluma ir keletas vaikų tarp baltų sienų, o visi kiti turbūt buvo išvažiavę į Graikijos plantacijas, nes nebuvo matyti nei šuns, nei vištos, tik pačiame gale, įkaitusioje mažytėje aikštėje, stovėjo paminklas kritusiems partizanams su porcelianinėmis antkapinėmis nuotraukomis. Vienas jų buvo vardu Misto Marme, kitas – Mihalas Duris, dvidešimt vienerių ir dvidešimt ketverių metų. Taksistas sustojo ten ir laukė, kol aš viską apžiūrėsiu. Jis manė, kad man reikėjo šito paminklo, juk daugiau ten nieko nebuvo. „Et, velniai nematė tų vokiškų kainų“, – atsidusau ir pamojavau jam ranka. Šiaip ar taip, tas vyras parodė man tai, kas čia vertingiausia, o ne taip daug kas veržėsi tai pamatyti. Galbūt jam teks kitą kartą čia atvažiuoti tik po poros metų, tad pinigai, padalyti iš laiko, iš tiesų pavirto į nieką.

       Kartais man atrodo, kad taip ir turėtų būti: visi pasaulio pinigai, Berlyno bankų atsargos, „Bank of England“ viduriai, elektroninėje erdvėje cirkuliuojantys virtualūs korporacijų ištekliai, daugiaaukščių Ciuricho Bahnstrasse rūsių lobiai, visi tie popieriai, metalas ir ledinėje optinių laidų kraujotakoje cirkuliuojančios skaičių gretos, visa tai turi pražūti, prarasti vertę, būti iškeista į tai, kas neegzistuoja – tokiose vietose, kaip Erindas, Vikšanis, Sfintu Georgė, Rozpucė, Tisasalka, Palota, Bairam Kuris, Podolinecas, aikštė prie bažnyčios Jablonna Lackoje, Vilmanio geležinkelio stotis, Deliatino geležinkelio stotis saulei tekant, maisto prekių parduotuvė Levezile, maisto perkių parduotuvė Spišska Bialoje, smuklė Bertane, lietus Mediaše ir tūkstantyje kitų vietų, nes žemėlapis man primena rėtį, žvaigždėtą nakties dangų, senus marškinėlius ar sutrintą paklodę, ir pro tas vietas, kur esu buvęs, matyti šviesa, stipresnė už priblėsusį pačios geografijos spindesį, už grėsmingą politinės geografijos pašvaistę ir negyvą ekonominės geografijos spingsėjimą. Ir niekas neužadys tų skylių. Viskas, kas dar turi įvykti, prasmuks per jas kaip per kiaurą maišą, išbyrės kaip smėlis pro pirštus. Nei idėjos, nei pinigai, nei nupigintas laikas niekuomet nepalies šių vietų, šių nusitrynusių siūlių, šių mano buvimo pėdsakų. Taip, šitos mintys juodos ir reakcingos. Dabar sausio vienuoliktoji, penkiolika po dviejų nakties, ir aš suprantu, kad kuriu kažkokio rezervato projektus, ir jeigu minėtųjų miestų ir kaimų gyventojai apie tai sužinotų, tiesiog imtų ir išspardytų man pasturgalį. Tačiau labai gali būti, kad niekas apie tai neperskaitys, ypač Erinde. Taip, tai rezervatas, buities muziejus, virš kurio srovena amžinoji šviesa, taip viską įsivaizduoju ir trokštu, kad taip būtų, nes mano širdis apmiršta, kai tik kas išnyksta man iš akių, kai tik kas dingsta už posūkio arba tamsoje, ir niekuomet negaliu pabėgti nuo minties, kad tai dingo visiems laikams, o aš vienintelis tai mačiau, ir dabar galiu tik pasakoti ir pasakoti, jeigu atsiras, kas norės klausytis. Juk visos šios vietos – gryniausias irimas, jovalas, kur akmuo vos laikosi ant akmens, arba buvusios šlovės likučiai, tad mano baimė nėra išgalvota, nes, grįžęs ten, kur jau esu buvęs, iš tiesų galiu neberasti nieko. Tai manosios pasaulio dalies išskirtinis bruožas – tas nepaliaujamas nykimas, perpus sumišęs su augimu, tas bukas suktumas – viską įveikti delsimu, tas nenoras eksperimentuoti su savo organizmu, tas amžinas judėjimas puse jėgos, leidžiantis iššokti į laiko upelio krantą ir kontempliuoti, užuot veikus. Viskas, kas nauja, čia padirbta, ir tik kai pasensta, sunyksta, sudyla ir subyra, tik tuomet įgyja prasmę. Berniukai Kišvarde, Gorlicuose, Prešove ir Oradioje nešioja kepures snapeliais atgal, mėgdžiodami juoduosius lūšnynų brolius iš anapus vandenyno, nes šiuose kraštuose nėra ko mėgdžioti. Viskas, kas nauja, primena filmą ir neturi nieko bendra su tuo, kas buvo. Kaip tik todėl man labiau patinka tai, kas sena, ir aš renkuosi irimą, kurio tolydumas nekelia abejonių. Pagrindinėje Elbasano gatvėje mačiau didžiules skudurų krūvas. Turbūt vyko prekyba, bet atrodė lyg sąvartynas. Moterys kapstėsi po daugelį metrų besitęsiančius skudurų kalnus, suverstus tiesiai ant betono. Atrodė lyg ieškotų katastrofoje žuvusių artimųjų kūnų. Jos kėtojo skudurus, mėtė į šalį, bandė atkasti kokį geresnį daiktą. Skudurų buvo du geri sunkvežimiai. Velniai žino, iš kur juos atvežė: gal iš Graikijos, gal iš Italijos, šiaip ar taip, iš ten, kur nebebuvo reikalingi. Idėjos ir mintys čia atkeliauja taip pat nudėvėtos, juo labiau kad ir sukurtos buvo kaip vienkartinės. Tai – antrinių žaliavų šalis, ir ji pati galų gale bus perdirbta.

       Štai kokie įtarimai užplūdo mane vėlyvą vakarą. Vėjas pučia iš šiaurės vakarų, ir balti pusapvaliai pusnių ašmenys kerta Koniečnos kelią. Turėčiau sugalvoti kokią įtikimą istoriją, kuri ten prasidėtų ir pasibaigtų, kokį gudragalvišką marmalą, kuris nuramintų vaizduotę, numalšintų baimę ir apgautų alkį. Gyvenimo tamsybėse turėčiau įžvelgti kokį pavienį pėdsaką, kad jis stebuklingai pavirstų likimu, kuriuo būtų galima sekti ir pasidrąsinti. Tačiau man nepavyksta. Pasaulis yra dabartis, ir mano pasakojimai jam visiškai nerūpi. Kai bandau kažką prisiminti, prisimenu visai ką kita. Iš po vaikystės išlenda Rumunija, iš po atostogų pas senelius – Albanija, o dabar, kai esu ganėtinai suaugęs, pasirodo, kad gyvenu apylinkėse, kurios man primena pačius pirmuosius mano atmintyje išlikusius paveikslus. Man keturiasdešimt dveji, ir vėl grįžau prie to paties amžino atsitiktinumo, prie vištidžių, kamarėlių su anglimis, prie visų tų sandėliukų, tarsi kas ryškintų negatyvus, darytus tais laikais, kai žaisdavome policininkus ir vagis, indėnus ir kaubojus. Sniegas užpusto Koniečną ir Zdynę, visas Gorlicų Žiotis, kadaise vadintas Rusinų Žiotimis. Vienspalviame peizaže darbuojasi įvairiaspalviai sniego kastuvai: raudoni, žali, mėlyni ir geltoni. Žmonės bando prisikasti iki savo kamarėlių, sandėliukų, būdelių ir priestatų, kur jų laukia gyvuliai ir seni automobiliai. Pasienio poste auga pusnys, ir niekas nevažiuoja į slovakų pusę. Čia taip pat atsirado nauja būdelė, dydžio sulig laikraščių kiosku. Ji – ir parduotuvė, ir baras, ir valiutos keitykla; bent jau taip skelbia užrašas ant stiklo. Tačiau šiandien čia nė gyvos dvasios, išskyrus liesą pareigūną su megztu šalmu, ir jis mane guodžia, kad slovakų pusėje geriau, kad ten sniego valymo mašinos pravažiuoja kas dvi valandas. Jis, matyt, nuliūdo, kai pasakiau, jog niekur nevažiuoju, tik šiaip užsukau pasižiūrėti, kaip sniegas bando nutrinti sienas, užpustyti žemėlapį ir sulyginti su žemėmis Karpatų vandenskyrą. Nežinia iš kur pasirodė žmogus su žydru sniego kastuvu ant peties ir tarsi kapituliuodamas pasakė: „Turbūt reikės traktoriaus.“ Apsisuku apsnigtoje stovėjimo aikštelėje ir pamanau, kad po metų čia turėtų nieko nelikti, kad išnyks baltai raudoni šlagbaumai ir šviesoforai, antspaudai, netikrumas ir klausimai: „Ar turite kokių prekių?“, „Kur važiuojat?“, nebebus šuns, ieškančio amfo ir semtekso, nebebus pasiplepėjimų ir šiokio tokio netikrumo, dings visas azartas ir posakis: „Na, tai į Koniečną...“, ir manęs tai visai nedžiugina. Jau dabar renku ir atsidedu į šalį juodos ir aukso spalvos šimto kronų banknotus su meistro Pauliaus Madona ir Levoča kitoje pusėje, žalias dvidešimtines su Pribinu vienoje pusėje ir Nitra kitoje, violetines tūkstantines su Andrejumi Hlinka ir Dievo Motina reverse. Renku ir čekiškas penkiasdešimtines, šimtines ir dvišimtines su šventąja Agniete, Karoliu IV ir Janu Amosu Komenskiu – visos jos pastelinių spalvų ir tarsi pablukusios, lyg kokių senovinių saldumynų pakuotės. Užtat vengriškuose forintuose yra kažkokio vos tramdomo laukiniškumo – ypač blyškiai mėlynoje tūkstantinėje su karaliumi Matejumi Korvinu, kuris iš tiesų buvo Renesanso laikų meno ir mokslo globėjas, tačiau čia atrodo tarsi žmogus, kuris prireikus valgo ir žalią mėsą. Daugiau kaip dviem šimtais metų už jį jaunesis Pranciškus II Rakoczy’is iš penkiašimtinės žvelgia kiek romesniu žvilgsniu, bet jo lūpomis vis tiek klajoja puikybės ir barbaro paniekos civilizuotiesiems Vakarams, o ypač Habsburgams, grimasa. Tiesa, jis Versalyje įvedė menueto a la Transilvania madą, tačiau jo atvaizdas penkiašimtinėje labiau primena Chmielnyckį iš dvidešimties hrivnų arba mūsiškį Sobieskį negu kurį nors Liudviką. Taip, man patinka vengriški banknotai, nes jie nieko nevynioja į vatą, jie švilpia ant to Trianono ir aprauda laikus, kai hunai maudė arklius Adrijos jūroje. Tačiau mano mėgstamiausias banknotas yra slovėniški penkiasdešimt tolarų. Jo averse vaizduojamas Jurijus Vega (1754–1802), kurį Didžioji akademinė lenkų enciklopedija, deja, nutyli. Tačiau banknoto stilistika leidžia suprasti, kad jis buvo astronomas. Jo fizionomija primena jauną Beethoveną arba kiek suvokietintą vadą Kosciuszką. Tačiau labiausiai man patinka antroji kupiūros pusė: trys ketvirčiai banknoto yra ryškiai žydros spalvos ir primena giedrą dangų virš Pirano miestelio sausį. Ši vaikiška žydruma tiesmuka lyg darželinuko piešinys, todėl su šiuo banknotu gali konkuruoti tik du tūkstančiai rumuniškų lėjų, pagamintų iš gryniausio tautinių spalvų plastiko su skaidrios plėvelės fragmentais. Šie banknotai buvo išleisti 1999 metais visiško saulės užtemimo proga: „Duoa mii lei, eclipsa totala de soare“. Taip, visa tai kada nors dings, tad jau dabar steigiu privatų muziejų, kad senatvėje liktų nors truputis prisiminimų.

        [...]

       Andrzej Stasiuk. Pakeliui į Babadagą: kelionių esė. Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys. K: Kitos knygos, 2006.