ARIVEDERČI, ROMA
Dantį jai užtaisė. Ji išėjo, o saulė dar tik gerai po pietų. Veronika sukiojosi gatvėje vis čia pat, netoli dantų gydytojo namų, ir svarstė, ką dabar daryti. Ar pirmiausia pražingsniuoti gatve, kur jie su Kostu gyveno, ar pasidairyti parke, kur mėgdavo pasėdėti ir paganyti akis? O gal imti ir įsimaišyti į šeštadienio turgaus minią ir pasiklausyti, kaip pardavėjai šūkaudami reklamuoja savo prekes. Taip, ji nusileis ta gatve į pakalnėlę ir eis į turgų. Kai važiavo danties taisyti, tai pagalvojo, jog derėtų aplankyti labiausiai pažįstamas miestelio vietas, o gal ir brangiausias iš tų metų, kai čia kasdien skubėdavo į darbą. Pirmiausia jai rūpėjo praeiti gatve, kurioje trejus metus išgyveno, žvilgtelėti į langą, pro kurį stebėdavo tą mažąjį aplinkos pasaulį – pievelę kitoj pusėj, parduotuves kairėje, namus ir jų stogus, praeivius. Jei noras dar nebūtų išdulkėjęs, tai ją trauktų ir parkas, į kurį reikia pavažiuoti autobusu, nes pėsčiom per ilgas kelias. Jai gaila būtų varginti kojas.
Bet apie turgų atvažiuodama ji ir nepagalvojo. O dabar, nusileidusią gatve pakalnėlėn, ją patraukia kita vieta. Jeigu Veronika pasuks pro aikštę kuria nors gatve į vakarus, pirmiausia pamatys biblioteką, iš kurios jie su Kostu imdavo knygas. Ateidavo šeštadienių popiečiais, pirštų galais čiužinėdavo apie lentynas, skaitydavo autorių pavardes ir knygų pavadinimus ir pašnibždom tardavosi, ką pasirinkti. Tas tylus vaikščiojimas ir šnibždėjimas Veronikai vis primindavo bažnyčią. Atimk lentynas, sustumk jas į pasienius, ir, žiūrėk, kilstelėsi akis -kunigas. „Dominus vobiscum” arba „Vardan Dievo tėvo ir sūnaus” sukalbės prieš pamokslą! Bibliotekos pastato kampo apvalumas ir jo kolonos prie laiptų jai darydavo didelį įspūdį.
Į biblioteką šiandien ji, aišku, neis – nėra ten ką daryti, bet tame sodelyje galėtų pasėdėti, pasigrožėti rožėmis ir krūmeliais, kai viskas žydi ir žaliuoja, paukščiukai purpsi nuo šakos ant šakos. Tie paukščiukai daugiausia ir patraukdavo jos dėmesį. Ji sėdėdavo, visur pilna saulės, ir, rodos, viskas snausdavo panirę į tą šiltą geltonį, o čia tau čirkšt, čirkšt, suspurdės, pabėgės pievele pilkas mažas sutvėrimėlis, o kiti atsišauks krūmuose. Tylus ramus pasaulis snaudžia, o tie mažutėliai skardena, tarytum būtų drąsūs milžinai. Šiandien saulės taip pat pilna. Tai ji praeina pro bibliotekos pastatą ir pasuka į sodelį, čia taku apsuka ratą, kaip visada darydavo, ir atsisėda taip, kad saulė šildytų jai nugarą, o ji matytų vejelę, krūmus ir medžius Didžiosios gatvės pusėje. Viskas čia taip pat, kaip visada, ir ji pradeda galvoti, kad ir paukščiukai turbūt tie patys, kuriuos jie abu su Kostu čia matydavo ir girdėdavo.
Iš čia ji nužingsniuoja į turgų ir ieško pažįstamų veidų. Šita storulė jai atsverdavo obuolių, ir ji paprašo svaro tų geltonųjų. Šįkart sveria jauna šlakuota mergaitė, nes storulė patarnauja kitam pirkėjui. Veronika pastovi ties didžiuliu vežimu, kuris prikrautas paklodžių, užklotų, pagalvėlių, skarų ir kuriame pasilypėjęs ilgaūsis žilas prekybininkas skuba girti pigų pūkinį užklotą. Ne penki svarai, ne keturi penkiolika, ne keturi su puse, net ne keturi, bet trys penkiolika! Kas nori, tegu ima, nes šiandien paskutinis toks geras ir pigus, o jis atvažiuos tik kitą šeštadienį, ir kas dabar nepaims, tai turės visą savaitę gailėtis.
Veronika, žinoma, nenori ir neima. Ji nori tik pasiklausyti jo greito ir gudraus kalbėjimo. Tuomet ji dar pasiklauso, kas čia kitas šūkauja. Ten, turgaus gilumoje, moteriškas balsas skamba.
Ji nutaria nevažiuoti į parką – užteks įspūdžių. Dar praeis pro namus, kuriuose gyveno. Praėjo, jos buvusio kambario langas antram aukšte pridengtas užuolaidėle. Langas, ir viskas. Trejus metus tai buvo jos langas, bet dabar jis panašus į daugelį kitų langų, dėl to Veronika nužingsniuoja tolyn, apsuka didžiulį ratą ir šalinėm gatvėm grįžta į pakalnėlę. Ji nebenori kitą kartą pakelti akių į tą langą. O kol ji kryžkelėmis sukiojasi, jau ir saulė sumeta tirštesnius namų šešėlius. Vakaras ateina! Ar važiuoti namo? Kostas dirba ir grįš tik sekmadienio rytą, tai kur jai skubėti? Traukinys jau išėjo, o kitas pajudės po dviejų valandų, o dar kitas išterškės truputį po vienuoliktos. Ne, nėra jai ko skubėti. Dėl to, sukiodama-si tų šalinių gatvių kryžkelėmis, ji sugalvojo aplankyti lietuvių klubą. Susitiks senų pažįstamų, pasiplepės ir priešpaskutiniu traukiniu pardardės namo, jau pavargusi, bet įspūdžiai net per kraštus liesis, jų užteks ilgam ir ilgam. Bet pirma ji dar užeina į Lyons užkandinę čia pat prie autobusų sustojimo ir pasiima valgyti. Danties plomba jau nebeišlėks nuo kramtymo, o jei klube kas nors įsiūlys stikliuką, tai Veronika jau turės padėjusi pagrindą, nepils jo į tuščią skilvį.
Kol ji pasiekia klubą, pro stogus ir medžius matyti jau tik pusė saulės. Ji žvilgteli į didžiuosius medžius kieme ir lėtai įkaukši vidun. Koridoriuj susitinka pirmininką – labas, labas, seniai matyta! Baro kambaryje girdėti šurmuliavimas. Pirmininkas ją palydi.
– Ką, ponia, gersi? – klausia jis.
– Nežinau. Gal nieko, – sako ji ir dairosi. Visur, atrodo, pažįstami veidai.
– Ką iš tiesų, ponia, gersi? – klausia vėl pirmininkas.
– Ką gersiu? Gal stikliuką... – ir ji nesuspėja baigti atsakyti. – Ką gersi? – dar paklausia jau nebe į ją, bet į barą nusisukęs pirmininkas, o jos alkūnę laiko kažkur matytas vyras ir šypsosi visu veidu. Kur matytas?
-Verutė, ar ne? Veronika Šventarienė, niekada nesikeičianti, visada žydinti kaip rožė! – ir jis pasilenkia, ir suima, ir pabučiuoja jos ranką.
– Siesikis! Stasys Siesikis! – nustemba ji.
– Tas pats, tas pats, Stasys! Šimtą metų nematyta, amžius neregėta! Aš girdėjau, kad jūs čia gyvenate.
– Ne, mes nebe čia gyvename, – sako ji. – Atvažiavau tik senų vietų aplankyti.
– Malonu matyti! Šitiek metų nemačiau! Žiūrėk, aš jau pasenau ir aptukau – mano veidas plytos prašosi, akys baigia užtinti, švarko nebesusisegu. O Verutė vis ta pati – akutės žiba, dėl tų akučių galėtum visą gyvenimą atiduoti, vergijon parsiduoti, grandinėm pririštas dieną naktį sukti girnas, kardais kapotis, sunkumus kilnoti...
– Vis tas pats Stasiukas – pilnas žodžių, pilnas linksmumo, riteris iš minezingerių laikų, – nutraukia jo kalbą Veronika. – Ar vienas?
– Vienas, Verute. Toks pat vienas bastūnas ir palaidūnas. Kitos Verutės nesuradau, o Katrytės nenorėjau. Viena nemylėjo, kitos nenorėjau, tai vienas ir nardau po pasaulį, skraidau kaip paukštelis, kol pakiš kauliukus mano po žeme ir užmirš visi. Kadaise buvo metų dvidešimt Stasys, jam giedojo vieversys. O ką išgersim, ponia?
– Aš nežinau.
– Susėskim anam kambary. Susėskim, pakalbėsim, -jis ima Veronikos ranką ir veda pro duris j kitą kambarį. – Sėskim prie šito staliuko. Ai, kaip gera, kad susitikau, tokia šiandien man istorinė diena, kaip prie Žalgirio su Vytautu Didžiuoju. Minėsiu ir minėsiu tą susitikimą, dienos bus šviesesnės ir naktys trumpesnės, ir neužmiršiu visą gyvenimą. Ką gersim?
Veronika išgers stikliuką vyšninės degtinės, ir Siesi-kis nueina atnešti. Štai koks dabar tas Stasiukas, senasis jos garbintojas dar iš mokytojų seminarijos laikų! Dabar jai grįžta anie laikai, kai Siesikiukas šokindavo ją seminarijos vakarėliuose ir lydėdavo namo, o pavasarį prieš egzaminus paskutiniaisiais metais laukdavo prie bažnyčios, kol ji išeis po gegužinių pamaldų, ir jie tada nutaukšėdavo abudu aplinkinėmis gatvelėmis. Stasiui niekada nepristigo kalbos ir juoko. Ji atsimena šiltą gegužės vakarą, kai jie pasiekė savo miesto pakraštį, sukurkė varlės netoliese, sulojo šuo atokesnėje sodyboje, ir Veroniką apėmė troškimas pajusti prietemos tylą. Ji norėjo eiti su tuo berneliu, susikabinusi rankomis, bet tegu būna tylu, tegu niekas neprataria žodžio, tegu tik šuns balsas nuamsi ir įšilusios varlės vandenyje ker-ker-ker. Tačiau Stasiukas vis kalbėjo, kalbėjo, juokėsi, ir dėl to ji nebenorėjo daugiau su juo susitikti, ir po egzaminų pasibaigė nuo ano vakaro staiga atšalusi draugystė.
Siesikis grįžo su stiklais. Jis ragino Veroniką gerti.
– Kokie dievai dabar tamstą šičia nešioja? – paklausė
jis.
– Dantis taisiau.
– Argi jūsų apylinkėje visi dantų gydytojai išmirė, kad taip toli važiuojate? Aš pastebėjau, kad dauguma dantų gydytojų vis senukai. Sakai, kad dantis skauda, tai jie ima gręžti visiškai kitoj pusėj. Man net ištraukė sveiką krūminį apsižiopsojęs senukas. Didelį tokį, kaip arklio, net sušilo senis.
– Aš ir atvažiuoju, nes gydytojas labai geras.
– Gera, kad susitikau! Pusę gyvenimo atiduočiau už šį vakarą ir dar pridėčiau priedo. Jau daugiau kaip trisdešimt metų, kai nesimatėm! Meilė ateina ir praeina, bet žmogaus negali užmiršti, nešiojies širdy paveikslą kaip šventenybę, ir tave lydi paskui visą gyvenimą atsiminimai, kaip angelas sargas su baltais sparneliais, – jis sugriebė Veronikos ranką ir vėl pabučiavo. Jo stikliukas jau buvo tuščias. Veronikai dingtelėjo, kad jis jau įkaušęs. Jis ir kartą ir kitą paragino ją greičiau gerti. Veronika tik padažydavo lūpas.
– Ne, bijau pasigerti, – sakė ji, o Siesikis atsiprašė ir nuėjo atsinešti kito stikliuko.
– Toks stebuklingas vakaras, kad neišlaikau, – teisinosi jis. – Kaip šventos Kalėdos, kaip Nauji metai, kaip Velykos, kaip visos didžiosios šventės kartu sudėtos, visos religinės ir tautinės. Po šito vakaro man visos šventės bus nebe šventės, kai tavo, Verute, šviesaus veido neberegėsiu, šitų akių, kurios šviečia kaip žiburėliai vienišo bastūno naktį. Sakyk, kaip gyveni. Pasakok apie save. Pasakok, aš paklausysiu, noriu girdėti tavo balsą.
– Nėra ko pasakoti, – atsakė Veronika.
– Praėjo šitiek metų, o jai nėra ko pasakoti! Karai, perversmai, revoliucijos, krito vadų ir karalių galvos, gyvenom ir bėgom, tūkstančius kilometrų movėm neatsigrįždama, valgėm sausą duoną, ilgėjomės namų, miegojom ir riejomės, o tau, Verute, sakai, nėra ko pasakoti.
Jo stikliukas vėl tuščias. Veronikos jis neberagino, bet pats neramus sujudėjo kėdėj, pakilo, sugriebė stikliuką ir atsiprašęs nuskubėjo j barą.
– Kaip tavasis Šventaris? Ar geras vyras? – grįžęs paklausė jis.
– Vyras kaip vyras.
– Ar labai myli tave?
– Aš nežinau, Stasiuk. Turbūt myli. O šiaip – gyvenam ir gana. Akių dar neišsidraskėm.
– Ar ir akis draskotės? Jei taip, tai, matyt, nekoks vyras. Jei taip, tai gaila, kad mes taip pasimetėm. Ar atsimeni, kaip lydėdavau namo iš vakarėlių? Nežinau, ką atiduočiau, jei galėčiau susigrąžinti anuos senus metus. Rankutėm susikabinę vaikščiotume vakarais.
– Ne, mes akių nesidraskom, – įsiterpė Veronika. -Vis tiek gaila man anų dienų. Papasakok, kaip gyvenai.
Veronika susimąstė. Darbas, darbas, paskui bėgimas, nes Kostas buvo šaulių būrio pirmininkas ir bijojo pasilikti. O dabar ji ne tik šiaip taip gyvena, bet ir savo namus turi.
– Oi, kaip aš tave mylėčiau! – susijaudinęs šūktelėjo jis. – Mylėčiau kaip mergaitę, šviesią karalaitę, rytą vakarą migdyčiau, nuo sunkių darbelių vaduočiau, rankeles tavo ilsinčiau, Verute tu, Verutėle, mano balandėle, šviesiausia ir balčiausia karalaite. Mesk tą Šventarį!
– O kurgi aš jį padėsiu?
– Mesk. Išsiskirk su juo.
– Nieko jau nebus.
– Kaip nebus? Aš tavo tą Šventarį kursuose mačiau. Dvi savaites kartu mokėmės ir susitikinėdavom žemės ūkio kursuose. Kuriais metais? Nebeatsimenu! Toks paniuręs gaidukas. Metų nebeatsimenu, o tavo Šventario paveikslas išliko. Niūra toks. Nemačiau, kad pajuokautų, o pradeda kalbėti, kai reikia rimtus klausimus svarstyti. Ne mano skonio žmogus.
– Man geras.
– Man nepatiko. Sakau, Verutei turi būti nuobodu.
– Man gerai.
Siesikis dar atsinešė stikliuką, šįkart pilnesnį. O Veronika jau pradėjo kalbėti apie kelionę į namus.
– Pabūk dar, Verute, – stabdė jis. – Kada gi aš dabar pamatysiu tavo šviesų veidą? Išvažiuosi ir prapulsi, ir man liks tik svajonės. Galvosiu, kad tu kažkur gyveni toli nuo manęs, prisiminsiu darbe ir namie, dieną ir naktį sapnuosiu. Matysiu ir nemiegodamas ir užmigęs tavo akis, tavo lūpas...
– O namo ar nevažiuosi?
– Važiuosiu. Taksį paimsiu, bir-bir-bir, ir stoty.
Ir dabar jie išsiaiškino, kad abiems bus tas pats traukinys, tik Siesikio miestelis toliau į pajūrį, dar koks penkiasdešimt mylių toliau.
– Važiuosim kartu, – nudžiugo Siesikis ir išėjo ieškoti taksio, o kai grįžo ir kai jie išėję susėdo, jis nenuvaldė pasitenkinimo. – Aš kaip devintam danguj. Verutė sėdi šalia manęs, ir mes važiuojam namo! Aš tave palydėsiu iki pat slenksčio. Išlipsiu tavo stoty ir palydėsiu, – ir jis prisiglaudė prie Veronikos.
– Kaipgi paskui parvažiuosi?
– Po vidurnakčio eina kitas traukinys. Tave palydėsiu, atgal į stotį, sugriebsiu traukinį, ir aš namie. Jokios bėdos, Verute. Man vien tik malonumas. Prie vartelių atsisveikinsim, paskutinis sudie, paskutinis pasibučiavimas, arivederči, Roma, good-bye, God bless you, ir aš namie, palydėjęs savo mylimą po šitiek metų nesimatymo, savo mylimą prie pylimo. Paskutinis sekmadienis, arivederči, Veronika mano miela, – ir Siesikis atsigręžė j Veroniką, suėmė rankom jos veidą ir siekė bučiuoti, bet tuomet sustojo automobilis. Taip, jau stotis, traukinys bus antrojoj platformoj, lygiai dvi minutės, greičiau, greičiau. Veronika ragino jį ir skubėjo. Greičiau, greičiau, Stasiuk, traukinys atpūškuoja.
Traukinys jau trūktelėjo ir išjuda iš stoties. Jie sėdi prieš vienas kitą. Siesikis plačiai šypsosi.
– Važiuojam, – sako jis. – Važiuojam, Verute, per kalnus ir miškus. Gaila, kad negavom laisvų vietų šalia vienas kito susėsti. Kiek čia mums važiuoti? Dvi valandos? -Jis tiesia rankas. – Duok, išbučiuosiu rankutes. Duok savo brangias rankutes. Duok, palaikysiu, kad paskui visą laiką jausčiau tavo rankų šilumą ir rytoj ir metų metais.
Veronika apsidairo ir ištiesia jam savo rankas. Keleiviai dar nevarsto jų akimis, tai gerai, tegu jis palaiko jos rankas. Tik ji nenorėtų būti lydima namo. O gal Kostas anksčiau parėjo iš darbo, tai bus nei šis, nei tas. Kavalierius, žiūrėk, atlydėjo Veroniką! Bus tik juoko iš tokio lydėjimo, o dar susigalvos užeiti, dar sėdės, dar kalbės. Bet tuomet jis susverdėja, šypteli ir atsitrenkia nugara į sieną. Pramerkęs dešinę akį ir staiga pasilenkęs į priekį, jis sumurma:
– Duok rankutes, Verute. Duok savo mielas rankutes.
Bet jo ištiestos rankos suglemba ir nukrinta jam ant kelių. Jis sujuda, atsitiesia ir palinksta j kampą. Dabar, matyt, jau miegos. Veronika šypteli. Arivederči, Roma! Traukinys jau įsibėgėjęs terkši. Bet Stasio galva kresteli ne pagal jo ritmą. Ta galva suknapsi retais tarpais, tarytum turėtų savo ritmą. Jai greit nusibosta sekti tuos galvos krestelėjimus, dėl to ji pradeda dairytis į langus, už jų kūpsinčius daiktų šešėlius.
Laikas bėga pamažu. Matyt, tas traukinio vienodas trinksėjimas dar jį prailgina ir sulėtina jo bėgimą. Stasiukas dabar jau prasižiojęs knarkia savo kampe, ir ji jaučiasi viena ir grįžta mintimis atgal į šią dieną. Vietos ir žmonės, vietos ir žmonės, rodos, ritmingai kartoja ir paskubom judąs traukinys.
Artėja Veronikos stotis, ir traukinys sulėtina greitį. Taip, jau šviesos užlieta jos miesto stotis. Ar pabudinti tą didįjį šnekorių Stasį? Pabudinti ir pasakyti sudie? Ar pabudintas jis nešoks eiti kartu su ja iš traukinio? Ji jaučiasi pavargusi ir nebenorėtų klausytis Stasio trankaus kalbėjimo. Tegu miega. Jis taip skaniai šnarpščia, dar vis pravėręs burną. Arivederči, Stasiuk!
Traukinys sustoja, ir Veronika skuba pro duris. Išlipusi ji grįžteli ir dar šypteli sapnų karalijoje paskendusiai galvai. Per stotį ji skuba tarytum vejama, bet gatvėje sustoja ir dairosi. Tas naktinis autobusas turbūt greit neateis. Ji nukaukši į didžiąją gatvę, nes tiesiai eiti nuošaliomis gatvelėmis bijo. Ji skuba, bet jau čia pat ir namai. Skuba ji su tuo miegančio Stasio vaizdu akyse. Tiek daug įspūdžių, ji pavargusi, ji gal šiąnakt neužmigs. Bet ji nori greičiau pasiekti savo lovą ir išsitiesti joje. Visi įspūdžiai susivyniojo į didžiulį kamuolį, ir ji nebežino, už ko griebtis ir nuo kurio galo pradėti raišyti. O iš to kamuolio stipriausiai atskamba Stasio kalbos padriki žodžiai.
Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.