tekstai.lt

Hunter S. Thompson. Ištrauka iš romano „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (2007)

baime_ir_neapykanta_las_vegase
baime_ir_neapykanta_las_vegase
       Hunteris S.Thompsonas (1937-2005) buvo negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas.

       „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ – kelionės, kurią būtų teisingiau pavadinti narkotine orgija, dokumentinė kronika. Knygos autorius, ieškodamas „amerikietiškos svajonės“ ir lydimas iš Samoa kilusio advokato, vadinamo dr.Gonzo, keliauja automobiliu, prikimštu žolės, meskalino, rūgšties, kokaino, eterio, taip pat romo, tekilos ir alaus. Pasiekę Las Vegasą, jie šiurpina kazino ir viešbučių lankytojus bei personalą, konfrontuoja su policija ir dalyvauja kovai su narkotikais skirtoje konferencijoje...

       Ši komiška, kartu niūriai sąmojinga, preciziškai aprašanti narkotines būkles ir psichozes knyga buvo pirmą kartą išleista 1971 m. ir tapo psichodelinės literatūros klasika, kuria iki šiol sekama bei kopijuojama. Pagal ją 1998 m. Terry Gilliam pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame vaidino Johnny Deppas ir Benicio Del Toro.

 

       

       

       11

       

       Oooochhh, mama, nejau tai iš tikrųju pabaiga? Žlugęs Las Vegase, vėl apimtas amfetamino psichozės?

       

       Antradienis, devynios ryto... Dabar, sėdėdamas „Laukinio Bilio“ kavinėje Las Vegaso priemiestyje, viską regėjau kuo aiškiausiai. Į Los Andželą vedė tik vienas kelias – 15-oji JAV magistralė, tiesi it styga, be šalutinių kelių ir papildomų maršrutų, tiesiog lėkė visu greičiu per Beikerį, Barstou ir Berdu, o tada Holivudo greitkeliu šauni tiesiai į siautulingą užmarštį: saugumas, nežinomybė, dar vienas psichas Psichų karalystėje.

       Tačiau šiuo metu artimiausias penkias ar šešias valandas būsiu pats pastebimiausias daiktas šiame prakeiktam ir šūdinam kely – vienintelis liepsnos raudonumo kabrioletas Ryklys tarp Buto ir Tichuanos... rūkstantis per dykumos greitkelį su pusnuogiu pamišusiu kaimo Jurgiu už vairo. Ar geriau vilkėti savo purpurinius ir žalius Akapulko marškinėlius, ar nieko nevilkėti?

       Tame monstre niekaip nepasislėpsi.

       Nelinksma bus važiuoti. Net Saulės Dievas nenori to matyti. Pirmąkart per tris dienas jis pasislėpė už debesies. Saulės nematyti. Dangus pilkas ir bjaurus.

       Vos įsukęs į pusiau paslėptą stovėjimo aikštelę Laukinio Bilio skersgatvyje virš galvos išgirdau riaumojimą ir pakėlęs akis pamačiau kylant didelį, sidabrinių dūmų uodega pasipuošusi DC-8 – apie du tūkstančiai mylių virš greitkelio. Ar juo skrido Laserda? Žmogus iš „Life“? Ar jie susirinko visas reikalingas nuotraukas? Visus faktus? Ar atliko savo pareigas?

       Aš netgi nežinojau, kas laimėjo lenktynes. Galbūt niekas. Kiek girdėjau, tą spektaklį nutraukė siaubingos riaušės – beprasmio smurto orgija, įplieksta girtų banditų, atsisakiusių laikytis taisyklių. Norėjau užlopyti šią nežinios spragą pasitaikius pirmai progai: pasiimti Los Andželo „Times“ ir sporto puslapiuose susirasti „Mint 400“ straipsnį. Susižinoti smulkmenas. Informuoti save. Net Slapstantis, net siaubingos Baimės gniaužtuose...

       Žinojau, kad tuo lėktuvu skrido Laserda, keliavo į Niujorką. Jis vakar sakė, kad nori spėti į pirmą šiandienos skrydį.

       Taigi jis ten... o aš čia, be advokato, susmukęs ant raudonos plastikinės kėdės „Laukinio Bilo“ užeigoje, nervingai gurkšnojantis „Budweiserį“ bare, tik bundančiam prieš rytinį sutenerių ir lošimo automatų sukčių antplūdį... o lauke – Raudonasis Ryklys, taip prikimštas nusikalstamos veiklos, kad net baisu į jį pažvelgti.

       Tačiau aš negaliu palikti to gremėzdo likimo valiai. Vienintelė viltis – kažkaip nusigauti tris šimtus mylių atviru keliu, skiriančiu šią vietą ir Prieglobstį. Bet Viešpatie švenčiausias, koks aš pavargęs! Išsigandęs. Pamišęs. Ši kultūra priveikė mane. Kokį velnią čia darau? Tai ne dėl to straipsnio, kurį turėjau parašyti. Mano agentas perspėjo, kad nesiimčiau. Visi ženklai buvo priešiški – ypač tas grasus nykštukas su rožiniu telefonu „Polo Lounge“. Man derėjo likti... bet kas, tik ne tai.

       Ooochhh... Mama

       ar tai iš tikrųjų pabaiga?

       Ne!

       Kas dainavo šią dainą? Ar aš tikrai ką tik išgirdau šį supistą gabalą per muzikinį automatą? Devynios devyniolika pilką ir glitų rytą „Laukinio Bilio“ užeigoje?

       Ne. Tai tik mano smegenyse, seniai pamirštos skausmingos aušros Toronte atgarsis... prieš gausybę laiko, pusiau pamišus kitame pasaulyje... bet labai panašiai.

       PADĖKITE!

       Kiek dar naktų ir keistų rytų tęsis šis nepakeliamas mėšlas? Kiek dar kūnas ir smegenys pakęs šią pražūtimi paženklintą beprotybę? Dantų griežimas, varvantis prakaitas, kraujas kala smilkiniuose... mažos melsvos venos, tvinkčiojančios šalia ausų, šešiasdešimt ar septyniasdešimt valandų be miego...

 

       O dar ta muzikinė dėžė! Taip, be jokių abejonių... ir kodėl gi ne? Labai populiari daina: „Kaip tiltas virš audringų vandenų... aš išsitiesiu“.

       BUM. Pulsuojanti paranoja. Kokia šlykšti išprotėjusi žiurkė paleido dainą – kaip tik dabar, šią akimirką? Ar kas nors mane čia seka? Ar barmenė žino, kas aš esu? Ar ji gali mane pro šiuos stiklus matyti?

       Visi barmenai yra klastūnai, tačiau ši – surūgusi pusamžė stora moteris, dėvinti kaubojišką palaidinę ir „Geležinio bernelio“ kombinezoną... tikriausiai Laukinio Bilo moteris.

       Jėzau, šioje vietoje baisios paranojos, beprotybės, baimės ir pasišlykštėjimo bangos – nepakenčiami virpesiai. Reikia dingti. Sprukti... ir staiga man paaiškėja – paskutinis lunatiško blaivumo blyksnis prieš užslenkant tamsai kad mano legalus išsiregistravimo iš viešbučio laikas tik pusiaudienį... tai suteikia man dvi valandas teisėto vairavimo visu greičiu, kad išsikrapštyčiau iš šios prakeiktos valstijos, kol pagal įstatymą netapau bėgliu.

       Neįtikėtina sėkmė. Prieš paskelbiant pavojų, aš jau dumsiu kiek įkertu kažkur tarp Nydlso ir Mirties slėnio – spausdamas akseleratorių pro grindis ir grūmodamas kumščiu Efremui Cimbalistui jaunesniajam, krentančiam ant manęs su savo FTB „Kliegiančio erelio“ sraigtasparniu.

 

       TU GALI PABĖGTI, BET PASISLĖPTI – NE.*

 

       Atsipisk, Efremai, šita išmintis turi dvigubus ašmenis.

       Tavo ir „Mint“ žiniomis, aš vis dar ten – 1850-ajame – legaliai ir dvasiškai, jei jau ne kūniškai – su „Prašome netrukdyti“ ženklu, kad niekas nedrumstų ramybės. Kol ant durų kabos tas ženklas, kambarinės neprieis prie kambario. Mano advokatas tuo pasirūpino – kartu su 600 gabalėlių „Neutrogena“ muilo, kurį vis dar turiu nugabenti į Malibu. Ką apie tai pamanytų FTB? Apie Didįjį Raudonąjį Ryklį, pilnutėlaitį „Neutrogena“ muilo? Visiškai teisėto. Kambarinės davė mums tą muilą. Jos prisieks... Ar vis dėlto ne?

       Žinoma, ne. Sumautos klastūnės kambarinės dievagosis, kad joms grasino du gerai ginkluoti psichai, gąsdindami Juoduoju Šešėliu Vincentu, ir joms liko tik atiduoti visą muilą.

       Viešpatie aukštielnikas! Ar šioje užeigoje yra kunigas? Aš noriu eiti išpažinties! Aš apsidergęs nusidėjėlis! Dvasinis, kūniškas, visiškas, didžiausias, mažiausias – kaip nori, taip ir vadink, Viešpatie... Aš esu kaltas.

       Tik padaryk man paskutinę paslaugą: duok dar penkias valandas, lekiant visu greičiu, kol ant manęs kris tavo rūstybė; tik leisk man atsikratyti šio prakeikto automobilio ir dingti iš šios siaubingos dykumos.

       Juk ne tiek daug, po galais, prašau, Viešpatie, nes galutinė neįtikėtina tiesa yra ta, kad aš nekaltas. Aš tiesiog pažvelgiau į tavo svaičiojimus rimtai... ir matai, kas man nutiko? Mano primityvūs krikščioniški instinktai pavertė mane nusikaltėliu.

       Sėlindamas per kazino šeštą ryto su lagaminu, pilnu greipfrutų ir „Mint 400“ marškinėlių, pamenu, vis kartojau sau: „Aš nekaltas“. Tai tik būdas nemaloniai scenai išvengti. Galų gale aš nebuvau sudaręs jokių įpareigojančių sutarčių; tai tik įstaigos skola – nieko asmeniško. Dėl viso šio prakeikto košmaro kaltas anas pašvinkęs ir neatsakingas žurnalas. Mane įklampino kažkoks kvailys Niujorke. Tai buvo jo idėja, Viešpatie, ne mano.

       O dabar pažvelk į mane: pusiau pamišęs iš baimės maunu 120 mylių per valandą greičiu per Mirties slėnį automobiliu, kurio niekada net netroškau. Tu šlykštus šunsnuki! Tai tavo darbeliai! Geriau jau pasirūpink manimi, Viešpatie... o jei ne... liksiu krislas tavo aky...

 

 

       12

       

       Pragariškas greitis... Grumtynės su Kalifornijos greitkelio patruliu... Mano a Mano 61 greitkelyje...

       

       Antradienis, pusė pirmos popiet... Beikeris, Kalifornija... Įnikęs į „Balantine“ elį, girtas kaip maišas ir susinervinęs. Pažįstu šį jausmą: trys ar keturios lakimo, narkotikų, saulės, nemigos dienos ir išsekusios adrenalino atsargos – virpulingas, svaiginantis kaifas, o tai reiškia, kad jau greitai lūši. Bet kada? Kiek dar laukti? Ši įtampa – kaifo dalis. Protinio ir fi­zinio išsekimo galimybė dabar visiškai reali...

       ... tačiau apie išsekimą negali būti nė kalbos. Kaip sprendimas ar net pigi alternatyva, jis nepriimtinas. Tikrai. Tai tiesos akimirka, ryški ir lemiama riba tarp susitvardymo ir nelaimės, taip pat galimybė rinktis, ar likti mieste laisvam ir apsvaigusiam, ar likusius penkerius metus žaisti krepšinį Karson Sičio kalėjime.

       Jokios užuojautos velniui, atminkite tai. Pirkite bilietą, pasivažinėkite... o jei atsitiktinai pasirodys, kad tai kiek sunkiau, nei manėte, ką gi... arba „nurašykit“ tai ir priskirkit prie sąmonės išplėtimo: įkirsk, užsivežk, gauk į kaulus. Visa tai – Kizio Biblijoje... Tolimoji Realybės Pusė.

       Tiek kvailų plepalų; dabar man net Kizis nepadėtų. Ką tik dukart patyriau labai negerų emocijų – vieną sykį dėl Kalifornijos greitkelio patrulio, o kitą – dėl vaiduoklio autostopininko, kuris galėjo arba negalėjo būti tuo, kuo pamaniau jį esant – o dabar, pačiam psichozės sukūryje, tupiu su savo magnetofonu „alaus bare“, kuris iš tikrųjų tėra ūkio technikos pašiūrės užkaboris – visokie plūgai, reikmenys, krūvos trąšų maišų – ir svarstau, kaip visa tai atsitiko.

       Prieš penkias mylias turėjau reikalų su Kalifornijos greitkelių policija. Nesustabdytas ir nepriverstas sustoti: nieko įprasto. Aš visada vairuoju deramai. Galbūt truputį per greitai, bet visada meistriškai ir nuovokiai, net policininkai pripažįsta, kad natūraliai jaučiu kelią. Dar negimė toks policininkas, kuris nesusižavėtų, regėdamas puikiai, dideliu greičiu atliktą kontroliuojamą dreifą per visą dobilo lapo formos sankryžą.

       Nedaugelis supranta elgesio su greitkelio eismo policininku psichologiją. Paprastas greičio viršytojas imtų panikuoti ir už savęs išvydęs ryškią raudoną švieselę tuojau pat pasuktų į šalikelę... o tada pradedame atsiprašinėti ir maldauti pasigailėjimo.

       Taip negalima. Policininko širdyje tai sukelia panieką. Štai ką reikia daryti, kai varai šimtu daugiau ir staiga pamatai iš paskos atskubant raudoną KGP švyturėlį, štai ko reikia – padidinti greitį. Niekada nestabdyk, tik pasigirdus sirenai. Spausk iki galo ir priversk šunsnukį vytis tave šimtu dvidešimt iki pat kitos kelio atšakos. Jis seks paskui. Tačiau nežinos, kaip pasielgti, matydamas tavo posūkio signalą, rodantį, kad ruošiesi sukti dešinėn.

       Tai reikalinga, kad parodytum jam, jog ieškai tinkamos vietos sustoti ir pasikalbėti... palik įjūngtą posūkio signalą ir suk prie kokios, į kalvą kylančios atšakos su ženklu „Maksimalus greitis 25“... triuko esmė – staiga išsukti iš greitkelio, jam prireiks akimirkos suprasti, kad važiuodamas tokiu greičiu jis turės apsisukti 180 laipsniu kampu... o tu būsi pasiruošęs staigiai apsisukti, pamiklinsi kulnų ir kojų pirštus ir be ypatingų pastangų visiškai sustosi posūkio pabaigoje, ir, kai jis pasivis, ramiai stovėsi prie savo automobilio.

       Iš pradžių jis atrodys kaip beprotis... tačiau tai nesvarbu. Tegu nusiramina. Jis norės išsikalbėti. Tegu. Jo smegenyse tvyros maišatis: gal jis ims veblenti ar net išsitrauks ginklą. Tegu jam atlėgsta, šypsokitės. Svarbiausia parodyti, kad jūs nė akimirkai nesiliovėte valdęs savo transporto priemonės – nors jis liovėsi valdęs viską.

       Labai pravartu savo piniginėje turėti policijos ar spaudos ženklelį ir pateikti, jam nurimus tiek, kad paprašytų vairuotojo pažymėjimo. Turėjau tokį – bet savo rankoje taip pat laikiau ir „Budweiserio“ skardinę. Iki tos akimirkos net nesuvokiau, kad laikau ją rankoje. Jaučiausi visiškai valdąs padėtį... bet, nuleidęs akis ir savo rankoje išvydęs mažą sidabrinę ir raudoną bombą – įrodymą, – supratau, kad susimoviau...

       Greičio viršijimas – tai viena, bet vairavimas išgėrus – visai kas kita. Faras, atrodo, tai suprato – kad sušikau visą savo spektaklį, užmiršęs apie alaus skardinę. Jo veidas atsipalaidavo, jis net nusišypsojo. Ir aš taip pat. Mes abu supratome, kad mano Mažytė Kelioninė Audra Stiklinėje nuėjo šuniui ant uodegos: veltui abu išgąsdinome vienas kitą iki apsimyžimo – mat alaus skardinė mano rankoje ginčą dėl greičio viršijimo pavertė bergždžiu.

       Jis kaire ranka paėmė mano atverstą piniginę, o dešinę ištiesė prie alaus skardinės.

       – Ar galėčiau paimti? – paklausė.

       – Prašom, – atsakiau.

       Jis paėmė skardinę ir, pakėlęs tarp mūsų, išpylė alų ant kelio.

       Aš nerūpestingai nusišypsojau.

       – Vis tiek buvo šiltas, – tariau.

       Sau už nugaros, ant galinės Ryklio sėdynės, mačiau maždaug dešimt skardinių karšto „Budweiserio“ ir apie tuziną greipfrutų. Buvau visiškai apie tai pamiršęs, bet jie buvo pernelyg aiškiai regimi, kad nekreiptume į juos dėmesio. Buvau toks aiškiai ir triuškinamai kaltas, kad pasiteisinimų nereikėjo.

       Faras tai suprato.

 

       – Ar jūs suvokiate, – tarė jis, – kad tai nusikaltimas...

       – Taip, – atsiliepiau aš, – žinau. Aš kaltas. Aš tai suprantu. Žinojau, kad tai nusikaltimas, bet vis tiek jį padariau. – Gūžtelėjau pečiais. – Po velnių, kam ginčytis? Aš sušiktas nusikaltėlis.

       – Keistas požiūris, – atsakė jis.

       Įsispoksojau į jį, pirmąkart pastebėjęs, kad kalbuosi su maždaug trisdešimtmečiu skaisčiaakiu jaunu šaunuoliu, kuris akivaizdžiai mėgavosi savo darbu.

       – Žinote, – tarė policininkas, – jaučiu, kad jums reikėtų nusnūsti. Jis linktelėjo. – Netoli yra poilsio zona. Kodėl jums ten neapsistojus ir nenumigus porą valandų?

       Tučtuojau supratau, ką jis man sako, tačiau dėl kažkokios beprotiškos priežasties papurčiau galvą.

       – Kad nusnūsčiau, nepadės, – atsakiau. – Aš per ilgai nemiegojau – tris ar keturias naktis, jau nepamenu. Jei dabar užmigsiu, artimiausias dvidešimt valandų būsiu kaip negyvas.

       Viešpatie Jėzau, pamaniau. Ką aš pasakiau? Tas niekšelis bando būti humaniškas; jis galėtų nugabent mane tiesiai į cypę, bet, užuot taip pasielgęs, pataria man nusnūst. Dėl Dievo meilės, sutik su juo: „Taip, pareigūne, žinoma, man ta poilsio zona bus į naudą. Negaliu nė apsakyti, kaip aš dėkingas, kad man suteikėt atokvėpį...

       Tačiau ne... aš atkakliai tvirtinu, kad, jei jis mane paleis, šausiu tiesiai į Los Andželą. Tai buvo tiesa, bet kam ją sakyti? Kam jį erzinti? Netinkamas metas atskleist savo kortas. Tai Mirties slėnis... susiimk.

       Žinoma. Susiimk.

       – Klausykit, – tariau, – buvau nuvykęs į Las Vegasą aprašyti „Mint 400“.

       Parodžiau į lipduką „VIP parkavimasis“ ant priekinio stiklo.

       – Neįtikėtina, – pridūriau. – Motociklai ir visureigiai dvi dienas trankosi po dykumą. Ar esate matęs?

       Jis nusišypsojo, su melancholišku supratingumu papurtęs galvą. Mačiau, kaip galvoja. Ar aš pavojingas? Ar jam reikia nirčios, laiką gaišinančios scenos, kuri įvyktų, jei jis mane suimtų? Kiek ne tarnybos valandų praleistų slankiodamas po teismo rūmus, laukdamas, kol jį pakvies liudyti prieš mane? Ir kokį pabaisą advokatą aš pasisamdysiu su juo aiškintis?

       Aš tai žinojau, bet iš kur jam žinot?

       – Gerai, – tarė jis, – padarysim taip. Pasižymėsiu, kad sulaikiau jus priešpiet... už greičio viršijimą ir įspėjau... šiuo raštišku įspėjimu, – padavė jį man, – važiuoti ne toliau kaip iki kitos poilsio zonos... jūsų pasirinkto tikslo, ar ne? Ten ketinate gerai numigti...

       Jis vėl prisegė kvitų knygelę prie diržo.

       – Ar mane supratote? – paklausė nusigręždamas.

       Aš gūžtelėjau pečiais.

       – Ar toli Beikeris? Tikėjausi sustoti ten papietauti.

       – Tai ne mano jurisdikcija, – atsakė, – miesto ribos – už dviejų kablelis dviejų mylių nuo poilsio zonos. Ar tiek sugebėsite nuvažiuoti?

       Jis vangiai šyptelėjo.

       – Pasistengsiu, – pažadėjau, – jau seniai trokštu nuvažiuoti į Beikerį. Esu daug apie jį girdėjęs.

       – Gardžios jūros gėrybės, – tarė jis. – Tokios proto būsenos turbūt norėsite sausumos krabo. Užsukite į „Madžestik“ užkandinę.

 

       Papurčiau galvą ir įlipau į automobilį, jaučiausi išprievartautas. Tas kiaulė išdūrė mane pro visus galus, o dabar kikens – vakariniame miesto pakraštyje, laukdamas, kol rausiu į Los Andželą.

       Grįžau į greitkelį, pravažiavau pro poilsio zoną ir atsidūriau sankryžoj, kurioje turėjau sukti į dešinę, į Beikerį. Artėdamas prie posūkio išvydau... Dieve švenčiausias, tai jis, autostopininkas, tas pats vaikis, kurį pavėžinome ir pergąsdinome, traukdami Las Vegasą. Sukdamas sumažinau greitį, ir mūsų akys susitiko. Man knietėjo pamojuoti, bet, pamatęs jį nuleidžiant nykštį, persigalvojau – ne, netinkamas laikas... Vienas Dievas težino, ką tas vaikis, pagaliau pasiekęs miestą, apie mus prišnekėjo.

       Greitinti. Iškart dingti iš akių. Kodėl turėčiau manyti, kad jis mane atpažino? Tačiau automobilio sunku nepastebėti. Ir kodėl ji apskritai grįžo į trasą?

       Staiga šiame dievo pamirštame miestelyje įsigijau du asmeninius priešus. KGP faras tikrai pričiups mane, jei pabandysiu nusigauti į Los Andželą, o dėl šito prakeikto šūdvalkos tranzuotojo mane užspeis it žvėrį kampe, jei pasiliksiu. (Viešpatėliau, Semai! Štai jis! Tas bičas, apie kurį mums pasakojo vaikis! Jis grįžo!)

       Šiaip ar taip, tai buvo siaubinga – o jei dorieji užkampio grobuonys ims porinti kiekvienas savo istoriją… o taip ir atsitiks. Tokiame mažame miestelyje tai neišvengiama… man bus šakės. Džiaugsiuos palikęs šį miestą gyvas. Dervos ir plunksnų kamuolys, įpykusių vietinių atitemptas į kalėjimo autobusą…

       Taip, tai buvo krizė. Prašvilpiau per miestą ir šiauriniame priemiestyje radau telefono būdelę: tarp „Sinklerio“ degalinės ir… o, taip… „Madžestik“ užkandinės. Atsiliepusiojo apmokamu numeriu paskambinau savo advokatui į Malibu. Jis tučtuojau atsiliepė.

       – Jie mane pričiupo! – sušukau. – Įstrigau kažkokioje pašvinkusioje dykumos skylėje –Beikery! Turiu mažai laiko. Tie pidarai jau ateina.

       – Kas? – perklausė jis. – Skamba truputį paranojiškai.

       – Tu, niekše! – suklykiau aš. – Iš pradžių mane supakavo KGP, o tada pamatė tas vaikis! Man tuojau pat reikia advokato!

       – Ką veiki Beikeryje? – paklausė jis. – Ar negavai mano telegramos?

       – Ką? Dėjau ant telegramų. Aš patekau į bėdą.

       – Turėjai laukti Las Vegase, – tarė jis. – Mums užsakyti kambariai „Flaminge“. Jau ruošiausi vykti į oro uostą…

       Aš susmukau būdelėje. Tai buvo nepakeliama. Aš skambinu savo advokatui siaubingos krizės akimirką, o tas kvailys pakvaišęs nuo narkotikų – sušikta daržovė!

       – Tu niekam tikęs šunsnuki, – suvaitojau. – Suplėšysiu tau subinę! Tas mėšlas automobilyje – tavo! Ar supranti? Kai mane iškvos, neteksi advokato licencijos!

       – Besmegene šūdo krūva! – suriko jis. – Aš išsiunčiau tau telegramą! Turi rašyt apie Nacionalinę apygardų prokurorų konferenciją! Viskas užsakyta… išnuomojau baltą kadilaką kabrioletą… viskas sutvarkyta! Kokį šūdą mali pačiam suknistos dykumos vidury?

       Staiga prisiminiau. Taip. Telegrama. Viskas paaiškėjo. Man nurimo protas. Akies mirksniu viską perpratau.

       – Nekreipk dėmesio, – tariau, – čia tik didelis pokštas. Iš tikrųjų aš sėdžiu prie baseino „Flaminge“. Kalbu nešiojamuoju telefonu. Kažkoks neūžauga atnešė jį iš kazino. Turiu neribotą kreditą! Kerti? – Aš sunkiai kvėpavau, jaučiausi it pamišęs, prakaitavau priglaudęs telefoną. – Ir nesiartink prie šios vietos! – sušukau. – Svetimšaliai čia nepageidaujami!

       Pakabinau ragelį ir nudrožiau prie automobilio. „Ką gi, – pagalvojau. – Taip sukasi pasaulis. Visa energija teka pagal Didžiojo Magneto įgeidžius. Koks buvau kvailys jį neigdamas. Jis žinojo. Jis visąlaik žinojo. Tai Jis mane padarė Beikeryje. Aš ganėtinai toli nulėkiau, taigi Jis mane pričiupo… uždarydamas visus kelius pabėgti, suerzindamas mane iš pradžių KGP, o vėliau tuo smirdžiumi šmėkla autostopininku… užliedamas mane baime ir sąmyšiu.“

       Niekada nesipyk su Didžiuoju Magnetu. Dabar tai supratau… o, kai supratau, man ir palengvėjo. Taip, aš grįšiu į Las Vegasą. Prasmuksiu pro Vaikį ir sugluminsiu KGP, pajudėjęs atgal į Rytus, o ne į Vakarus. Tai bus įžvalgiausias poelgis mano gyvenime. Atgal į Las Vegasą, dalyvausiu Narkotikų ir Kvaišalų konferencijoje, aš ir tūkstantis kiaulių. Kodėl gi ne? Ryžtingai įsiskverbt į patį viduriuką. Užsiregistruoti „Flaminge“ ir paprašyti, kad tučtuojau atsiųstų baltą kadį… Neapsirik, atmink Horacijų Eldžerį…

       Pažvelgiau į kitą kelio pusę ir išvydau didžiulį raudoną užrašą „ALUS“. Nuostabu. Palikau Ryklį šalia telefono būdelės ir per greitkelį nusvirduliavau Ūkio reikmenų pašiūrės link. Iš už krumpliaračių krūvos išdygo žydas ir pasiteiravo, ko man reikia.

       – „Balantaino“ elio, – atsakiau… – labai paslaptingo gėrimėlio, nežinomo tarp Niuarko ir San Francisko.

       Jis padavė – šalto kaip ledas.

       Atsipalaidavau. Staiga viskas pasisuko teisinga kryptimi, pagaliau aplinkybės ėmė klostytis palankiai.

       Prie manęs šypsodamasis priėjo barmenas.

       – Kur traukiat, jaunuoli?

       – Į Las Vegasą, – atsakiau.

       Jis šypsojosi.

       – Puikus miestas tas Las Vegasas. Jums ten pasiseks, jūs kaip tik toks.

       – Žinau, – atsakiau. – Aš trigubas Skorpionas.

       Jis atrodė patenkintas.

       – Puikus derinys, – tarė. – Nepralošit.

       Nusijuokiau.

       – Nesirūpinkit, – pasakiau, – iš tikrųjų aš apygardos prokuroras iš Ignoto apygardos. Tik dar vienas šaunus amerikietis, kaip ir jūs.

       Jo šypsena išblėso. Ar jis suprato? Suabejojau. Bet dabar tai, matyt, buvo nebesvarbu. Aš grįžtu į Las Vegasą. Neturiu iš ko rinktis.

 

       ____________

       * …perspėjimas heroino prekeiviams ant skelbimų lentos Boulderyje, Kolorado valstijoje. (Aut. past.).

 

       Hunter S. Thompson. Baimė ir neapykanta Las Vegase. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K: Kitos knygos, 2007.

 

      

hunter_s_thompson_2
hunter_s_thompson_2