„Romo dienoraštis“ – vieno garsiausių ir kontroversiškiausių Amerikos rašytojų ir žurnalistų Hunterio S. Thompsono knyga. Jis pagarsėjo tuo, kad drąsiai trynė ribą tarp literatūros ir žurnalistikos, negailestingai kritikavo JAV politiką ir gyvenimo būdą.

       Šis romanas kalba apie audringą rašytojo gyvenimo tarpsnį – darbą Puerto Riko anglakalbėje spaudoje. Tai pašėlęs, prisisunkęs romo, Karibų karščiu alsuojantis romanas. Iš visų pasaulio pakampių susirinkę keliaujantys arba valkataujantys žurnalistai, nevykėliai, studentai ir šiaip padugnės įsidarbina Puerto Riko laikraštyje. Jie ne tiek rašo, kiek visąlaik geria, nes daugiau šiame pasaulio krašte nėra ką veikt. Pjaunami nuobodulio, jie diskutuoja apie JAV, Lotynų Ameriką, mergas ir spaudos laisvę.
       Puikiai vaizduojamas turistų bangos dar neužplūstas Puerto Rikas. Rašytojas nesiseilėja: jis neužjaučia nei šios skurdžios šalies gyventojų, nei tų atmatų (prie jų priskirdamas ir save), kurios dirba laikraščio redakcijoje. Tai savotiškas San Chuano, kurio dar nepasiekė vėliau kilusi turizmo banga, literatūrinis žemėlapis; alkoholio, nuobodulio, saloje klestinčios mafijos ir korupcijos vaizdais paskanintas įvadas į Hunterio S. Thompsono pasaulį.

       Savižudybe gyvenimą baigęs Hunteris S.Thompsonas (1937-2005) turėjo garbinančio LSD, apsėsto pakvaišusio gyvenimo manijos ir linkusio į savidestrukcija Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją. Jis buvo reikšmingas literatūros novatorius, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas, negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas.

       Jo laidotuvės buvo tokios pat pakvaišusios kaip ir gyvenimas bei kūryba. Paskutinės rašytojo valios vykdytojas Johny Deppas, kurį filmas „Fear and Loathing in Las Vegas“, garsiausio Thompsono romano motyvais, padarė superžvaigžde, laidotuvių ceremonijos metu iššovė jo pelenais užtaisytą patranką.

 

 

       Pirmas skyrius

       

       Niujorke turėjau butą Perio gatvėje, už penkių minučių kelio nuo „Baltojo arklio“. Ten dažnai ir gerdavau, tačiau vietiniai manęs niekada nelaikė savu, nes ryšėdavau kaklaryšį. Konkretūs vyrukai nenorėjo su manim turėt nieko bendra.

       Gėriau ten ir vakare prieš išvykdamas į San Chuaną. Filas Rolinzas, mano bendradarbis, mokėjo už alų, ir aš jį maukiau, bandydamas pakankamai prisigerti, kad lėktuve užmigčiau. Ten sėdėjo ir Artas Milikas, labiausiai pašėlęs Niujorko taksistas, ir Diukas Petersonas, ką tik sugrįžęs iš Mergelių salų. Pamenu, kad Petersonas man davė sąrašą žmonių, kuriuos reikėjo susirasti nuvykus į Sen Tomą, bet sąrašą aš pamečiau ir taip nė su vienu ir nesusipažinau.

       Buvo žvarbus sausio vidurio vakaras, o aš buvau tik lengvu velvetiniu švarku. Visi kiti vilkėjo storas striukes ir flanelės kostiumus. Paskutinis dalykas, kurį pamenu, – kaip stoviu ant purvino Hadsono gatvės grindinio, spaudžiu ranką Rolinzui ir keikiu ledinį vėją, pučiantį nuo upės. O tada įsiropščiau į Miliko taksi ir pramiegojau visą kelią iki oro uosto.

       Atvykau vėlai, prie registracijos stalo stumdėsi eilė. Teko atsistoti už kokių penkiolikos puertorikiečių ir vienos neaukštos blondinės per kelis žmones nuo manęs. Nusprendžiau, kad ji turistė, kokia nors pašėlusi jauna sekretorė, vykstanti į Karibus dviem savaitėms pasiausti. Ji buvo dailios lieknos figūros ir stovėdama nenustygo vietoje, o tai rodė, kad joje kunkuliuoja gausybė neišnaudotos energijos. Atidžiai ją stebėjau, šypsodamasis, jausdamas alų savo gyslose, laukdamas, kol ji atsisuks ir mudviejų žvilgsniai akimirksniui susitiks.

       Ji gavo bilietą ir nužingsniavo prie lėktuvo. Priešais mane stovėjo dar trys puertorikiečiai. Du iš jų susitvarkė, ką reikia, ir nuėjo, bet trečiasis užsilaikė, spyriojosi, nes tarnautojas neleido jam neštis į saloną didelės kartoninės dėžės kaip rankinio bagažo. Kol jie ginčijosi, iš nekantrumo griežiau dantimis.

       Galiausiai neištvėriau ir įsikišau.

       – Ei, klausykit, – surikau. – Kas čia per velniava? Man reikia lipti į lėktuvą!

       Tarnautojas pakėlė galvą, nekreipdamas dėmesio į žmogėno šūksnius.

       – Jūsų pavardė?

       Pasakiau savo pavardę, gavau bilietą ir nudūmiau prie vartų. Kai nusigavau prie lėktuvo, teko išstumdyti kokius penkis šešis žmogelius, laukiančius įlaipinimo. Parodžiau bilietą nepatenkintai stiuardesei ir įlipau į saloną, zulindamas žvilgsniu sėdynes abiejose praėjimo pusėse.

       Šviesių plaukų niekur nesimatė. Nuskubėjau į priekį, pamanęs, kad tokios neaukštos merginos galvos gali ir nesimatyti virš sėdynės atlošo. Tačiau jos lėktuve nebuvo, ir tuo metu jau buvo likusios laisvos tik dvi dvigubos vietos. Susmukau į vieną iš jų, prie praėjimo, o kitą, prie lango, užgriozdinau savo rašomąja mašinėle. Pilotas jau užvedinėjo variklius, kai pažvelgęs pro langą pamačiau, kaip ji atbėga pakilimo taku, mojuodama stiuardesei, pasiruošusiai uždaryti duris.

       – Palaukit! – surikau. – Dar viena keleivė!

       Stebėjau, kaip mergina pribėga prie laiptų. O tada atsisukau į praėjimą, kad pasitikčiau ją su šypsena. Tačiau vos tik suspėjau paimti savo rašomąją mašinėlę ir padėti ją ant grindų, kaip kažkoks seniokas prasibrovė pro mane ir šleptelėjo į mano saugomą vietą.

       – Šita vieta užimta, – skubiai pratariau, griebdamas jį už rankos.

       Jis ištraukė ranką ir kažką burbtelėjo ispaniškai, nusisukdamas į langą.

       Vėl nustvėriau jį už rankos.

       – Kelkitės, – pasakiau piktai.

       Seniokas pradėjo šaukti, ir kaip tik tą akimirką mergina praėjo pro mane ir sustojo už kelių pėdų, dairydamasi vietos.

       – Čia yra laisva vieta, – pasakiau aš, negailestingai smeigdamas seniokui niuksą. Bet merginai dar nespėjus atsisukti, stiuardesė jau užgriuvo ant manęs ir nutvėrė mane už rankų.

       – Jis atsisėdo ant mano rašomosios mašinėlės, – paaiškinau aš, bejėgiškai stebėdamas, kaip mergina užima vietą toli lėktuvo priekyje.

       Stiuardesė patapšnojo seniokui per petį ir pasodino jį atgal.

       – Na ir chuliganas! – pasakė ji man. – Reikėtų jus išlaipinti.

       Aš suburbėjau kažką sau po nosim ir išsidrėbiau sėdynėje. Lėktuvui kylant į orą, seniokas spoksojo tiesiai prieš save.

       – Sukriošėli tu nelaimingas, – sumurmėjau jam.

       Jis net nemirktelėjo, ir netrukus aš užsimerkiau ir pabandžiau užmigti. Kartkartėmis vis pažvilgčiodavau į šviesią galvelę lėktuvo pirmagalyje. O paskui išjungė šviesas, ir nieko nebesimatė.

       Kai prabudau, jau švito. Seniokas tebemiegojo, ir aš pasilenkiau virš jo pažiūrėti pro langą. Už kelių tūkstančių pėdų po mumis plytėjo vandenynas – tamsiai mėlynas ir ramus kaip ežeras. Priekyje pamačiau salą, skaisčiai žalią ankstyvos saulės šviesoje. Jos pakraš16 čiu driekėsi paplūdimiai, o giliau – rudos pelkės. Lėktuvas pradėjo leistis, ir stiuardesė liepė visiems užsisegti saugos diržus.

       Dar po kelių akimirkų mes jau sklendėme virš palmėmis apaugusių žemės plotų ir nusileidę riedėjom prie didžiulio terminalo. Nusprendžiau pasilikti savo vietoj, kol praeis mergina, o tada atsistoti ir kartu su ja išlipti ant pakilimo tako. Kadangi mes buvom vieninteliai baltieji žmonės visame lėktuve, tai turėjo atrodyti visai natūralu.

       Visi keleiviai stovėjo juokaudami ir plepėdami, laukdami, kol stiuardesė atidarys duris. Staiga seniokas pašoko ir pradėjo repečkoti pro mane kaip šuo. Daug nesvarstęs nubloškiau jį atgal prie lango. Nuo duslaus smūgio garso minia pritilo. Atrodė, tą vyrutį pykino, ir jis vėl pabandė prasibrauti pro mane, isteriškai rėkdamas kažką ispaniškai.

       – Kur dabar, trenktas seni, – surikau aš, viena ranka stumdamas jį atgal, o kita siekdamas savo rašomosios mašinėlės. Dabar durys jau buvo atidarytos, ir keleiviai vienas po kito lipo laukan. Mergina praėjo pro mane, ir aš pabandžiau jai nusišypsoti, tuo pat metu laikydamas senioką prispaudęs prie lango. Galiausiai man pavyko užpakaliu įsisprausti į praėjimą. Seniokas kėlė baisų triukšmą, šūkaliojo ir mosikavo rankomis, ir man knietėjo diržu prismaugti jam gerklę, kad apsiramintų.

       Tada pasirodė stiuardesė kartu su antruoju pilotu, kuris pareikalavo atsakyti, ką aš čia išdarinėju.

       – Jis jau nuo pat Niujorko kankina tą senelį, – pasakė stiuardesė. – Tikriausiai koks nors sadistas.

       Jie užlaikė mane dešimt minučių, ir iš pradžių pamaniau, kad jie nori atiduoti mane polic i­jai. Bandžiau jiems viską paaiškinti, bet buvau toks pavargęs ir sutrikęs, kad pats nesupratau, ką kalbu. Kai jie galiausiai mane paleido, išslinkau iš lėktuvo lyg koks nusikaltėlis, o paskui, markstydamasis ir prakaituodamas nuo saulės, nužingsniavau pakilimo taku į bagažo kambarį.

       Ten būriavosi puertorikiečiai, o merginos niekur nesimatė. Dabar jau beveik nebesitikėjau ją surasti, o ir nedėjau daug vilčių į mūsų susitikimą. Nedaug atsirastų merginų, kurios palankiai žiūrėtų į tokius tipus kaip aš – beginklių senukų kankintojus. Prisiminiau išraišką jos veide, pamačius, kaip spaudžiu senioką prie lango. To jau buvo per daug. Nusprendžiau pirmiausia papusryčiauti, o paskui jau pasiimti bagažą.

       San Chuano oro uostas – puikus šiuolaikinis statinys, jame pilna ryškių spalvų, saulėje įdegusių žmonių ir lotyniškų ritmų, dundančių iš kolonėlių, kabančių ant plikų laukiamosios salės lubų si­jų. Nužingsniavau ilgu koridorium, vienoje rankoje – švarkas ir rašomoji mašinėlė, kitoje – maža odinė rankinė. Sekdamas rodykles, išėjau į kitą koridorių, o juo – į kavinę. Vos įėjusį pasitiko mano paties atspindys veidrodyje – purvinas, apgailėtinas, išblyškęs valkata paraudusiomis akimis.

       Negana to, kad atrodžiau taip nevalyvai, dar ir dvokiau alumi. Jis stovėjo mano skrandyje lyg surūgusio pieno gumulas. Sėsdamas prie baro ir užsisakydamas ananaso skiltelių, stengiausi į nieką nekvėpuoti.

       Lauke rytmečio saulėje blizgėjo pakilimo takas. Už jo tarp manęs ir vandenyno kilo tankios palmių džiunglės. Kelios mylios nuo kranto palei horizonto lini­ją lėtai judėjo laivas. Kelias akimirkas spoksojau į jį, ir mane apėmė transo būsena. Atrodė, kad lauke taip ramu, taiku ir karšta. Norėjau įbristi tarp palmių ir pamiegoti, suvalgyti kelis kąsnelius ananaso, nuklysti į džiungles ir ten išsijungti.

       Tačiau vietoj to užsisakiau daugiau kavos ir dar kartą perskaičiau telegramą, kurią man atsiuntė kartu su lėktuvo bilietu. Joje buvo parašyta, kad man yra užsakytas kambarys „Condado Beach“ viešbutyje.

       Dar nebuvo septynių ryto, o kavinėje jau grūdosi daugybė žmonių. Vyriškiai grupelėmis sėdėjo prie staliukų palei ilgą langą ir gyvai šnekučiavosi, gurkšnodami balkšvą gėralą. Keli iš jų vilkėjo kostiumus, bet dauguma puikavosi lyg ir savotiška vietine uniforma: saulės akiniai storais rėmais, blizgančios tamsios kelnės, balti marškiniai trumpomis rankovėmis ir kaklaryšiai.

       Kartas nuo karto nugirsdavau pokalbių nuotrupas: „...jau nebeliko tokio dalyko kaip pigūs pakrantės sklypai... ...taip, bet čia jums ne Montegas, ponai... ...nesijaudinkit, jis turi daug, ir mums tereikia... ...sutarta, bet reikia greičiau judintis, kol dar neužpuolė Kastro su savo šutve...“

       Dešimt minučių viso to abejingai pasiklausęs, nusprendžiau, kad papuoliau tiesiai į spekuliantų irštvą. Atrodė, kad dauguma jų laukia atskrendant lėktuvo iš Majamio pusę aštuonių, kuriame, kaip supratau iš pokalbių, knibždėte knibždės arc hitektų, žemės planuotojų, konsultantų ir mafi­jozų, bėgančių iš Kubos.

       Jų plepalai nejuokais mane suerzino. Nesiskundžiu spekuliantais, neturiu jiems jokių protu pagrįstų pretenzi­jų, bet pats pardavinėjimo veiksmas man yra atgrasus. Puoselėju slaptą norą užvažiuot tokiam prekeiviui per fizionomiją, ištaškyt jam dantis ir įstatyt po akimis mėlynes.

       Pradėjęs klausytis jų pokalbio, nieko kito jau nebegirdėjau. Jis išblaškė mane iš malonaus tingulio ir galiausiai pradėjo taip erzinti, kad vienu mauku išgėriau likusią kavą ir nešiau muilą iš tos vietos.

       Bagažo kambarys buvo tuščias. Radau dvi savo kuprines su daiktais ir pakviečiau nešiką, kad nuneštų jas prie taksi. Visą kelią, kol ėjom per laukimo salę, jis šypsojosi ir nesiliovė kartojęs: „Sí, Puerto Rico está bueno... ah, sí, muy bueno... mucho ha-ha, sí...“

       Įlipęs į taksi, patogiai atsilošiau sėdynėje ir užsirūkiau nedidelį cigarą, nusipirktą kavinėje. Dabar jaučiausi geriau – sušilęs, apsnūdęs ir visiškai laisvas. Pro šalį skriejant palmėms ir didžiulei saulei kepinant kelią priešakyje, pajutau užplūstant kažką, ko nebuvau jautęs nuo pat pirmųjų Europoje praleistų mėnesių – nežinią, sumišusią su pasitikėjimu savim, laisve nuo įsipareigojimų, – jausmą, kurį pajunta žmogus, kai vėjas pūsteli jam į nugarą, ir jis tiesia lini­ja pajuda link nežinomo horizonto.

       Lėkėm keturių juostų greitkeliu. Į abi puses nuo jo driekėsi didžiuliai geltoni gyvenamieji rajonai, aptverti aukštomis nuo ciklonų saugančiomis tvoromis. Kiek vėliau pravažiavom naujai atrodantį rajoną su vienodais rausvais ir melsvais namais. Iškaba prie įvažiavimo skelbė visiems keliautojams, kad jie važiuoja pro „El Jippo“ gyvenamąjį rajoną. Už kelių metrų nuo iškabos riogsojo mažytė lūšna, suręsta iš palmių lapų ir skardos lakštų, ir ranka rašyta iškaba „Coco Frío“. Viduje kokių trylikos metų berniukas, atsirėmęs alkūnėmis į prekystalį, spoksojo į pravažiuojančias mašinas.

 

       Atvykti pusgirčiam į nepažįstamą vietą, ir dar užsienyje, labai veikia nervus. Jautiesi lyg nesavas, ir viskas sprūsta iš rankų. Toks jausmas mane ir apėmė, todėl, nusigavęs į viešbutį, patraukiau tiesiai į lovą.

       Kai pabudau, buvo pusė penkių. Buvau alkanas, purvinas ir neturėjau supratimo, kur esu. Išėjau į balkoną ir pažvelgiau žemyn į paplūdimį. Po manimi visa minia moterų, vaikų ir storapilvių vyriškių pliuškenosi seklumoje. Į dešinę nuo manęs stovėjo kitas viešbutis, už jo – dar kitas, ir prie kiekvieno iš jų – po sausakimšą paplūdimio ruožą.

       Nusiprausęs po dušu, nusileidau žemyn į lauko terasą. Restoranas buvo uždarytas, todėl nusprendžiau išbandyti barą. Iš pažiūros jis atrodė, lyg būtų atplukdytas tiesiai iš Ketskilo kalnų kurorto. Prakiurksojau ten dvi valandas – gėriau, valgiau žemės riešutus ir spoksojau į vandenyną. Bare buvo dar koks tuzinas žmonių. Vyrai su plonais ūseliais priminė meksikiečius, o jų šilkiniai kostiumai blizgėjo lyg iš plastiko. Dauguma moterų buvo amerikietės, išvėsusios, nebejaunos, visos vilkėjo berankoves vakarines sukneles, kurios gulėjo ant jų kaip guminiai maišai.

       Pasijutau lyg bangų išplautas ir išmestas į krantą daiktas. Mano susiglamžęs velvetinis švarkelis jau ėjo šeštus metus, apykaklė buvo gerokai pairusi, kelnės nelygintos, ir nors man ir į galvą neatėjo užsirišti kaklaryšį, be jo akivaizdžiai atsidūriau ne savo vietoj. Nenorėdamas pasirodyti pižonas, baigiau gerti romą ir užsisakiau alaus. Barmenas gana niūriai mane nužvelgė, ir aš supratau kodėl – nevilkėjau nieko blizgančio. Be jokios abejonės, pagal tai, jo akimis, atpažinsi supuvusį obuolį. Norėdamas, kad mane čia laikytų žmogumi, turėjau įsigyti akinančių apdarų.

       Pusę septynių palikau barą ir išėjau pasivaikščioti lauke. Temstant pagrindinė aveniu atrodė prašmatniai ir elegantiškai. Kitoje pusėje stovėjo namai, kurių langai kadaise išėjo į paplūdimį, o dabar pro juos matėsi viešbučiai, dauguma namų pasislėpė už aukštų tvorų ir sienų, atitvėrusių juos nuo gatvės. Šen bei ten pasitaikydavo vidinis kiemelis arba dengta veranda, kur po kondic ionieriais sėdėjo žmonės ir gurkšnojo romą. Kažkur priekyje gatvėje išgirdau varpelius mieguistai skambinant Bramso „Lopšinės“ melodiją.

       Nužingsniavau kokį kvartalą, bandydamas pajusti vietos dvasią, ir varpelių skambesys vis artėjo. Netrukus pasirodė ledų furgonėlis, lėtai besiartinantis gatvės viduriu. Ant stogo puikavosi didžiulis vaisinių ledų batonėlis, švysčiojantis raudonais neono blyksniais, kurie apšvietė viską aplinkui. Kažkur iš jo vidaus ir skimbčiojo pono Bramso melodija. Kai furgonėlis pravažiavo pro mane, jo vairuotojas nusišypsojo laiminga šypsena ir paspaudė klaksoną.

       Aš tuoj pat pasigavau taksi ir paprašiau vairuotojo nuvežti į miesto centrą. San Chuano senamiestis išsidėstęs salelėje, kurią su pagrindine sala jungia keli supilti keliai. Mes važiavom vienu iš jų, vedančiu iš Kondado. Dešimtys puertorikiečių stovėjo prie turėklų ir žvejojo seklioje lagūnoje, o mano dešinėje bolavo milžiniškas pastatas su neonine iškaba „Caribé Hilton“. Mano žiniomis, šis statinys buvo kertinis ekonomikos suklestėjimo akmuo. Konradas čia atvyko lyg Jėzus, o paskui jį suplaukė visos stambiosios žuvys. Iki „Hiltono“ čia nebuvo nieko; o dabar aukščiau – tik dangus. Pravažiavom apleistą stadioną ir netrukus atsidūrėm bulvare, kuris vingiavo palei uolėtą pakrantę. Vienoje pusėje plytėjo tamsūs Atlanto vandenys, o kitoje švytėjo tūkstančiai spalvotų švieselių kruiziniuose laivuose, prisišvartavusiuose prieplaukoje. Išsukome iš bulvaro ir sustojom vietoje, kuri, pasak vairuotojo, vadinosi Kolon aikštė. Reikėjo mokėti dolerį trisdešimt, ir aš padaviau jam du banknotus.

       Jis pažvelgė į pinigus ir papurtė galvą.

       – Kas yra? – paklausiau aš.

       Jis gūžtelėjo pečiais.

       – Nėra grąžos, pone.

       Pasirausiau po kišenes, bet radau tik penkių centų monetą. Žinojau, kad jis meluoja, bet visai nenorėjau vargintis keisdamas dolerį.

       – Prakeiktas vagis, – pasakiau, sviesdamas banknotus jam ant kelių. Jis vėl gūžtelėjo pečiais ir nuvažiavo.

       Į Kolon aikštę susibėgo kelios siauros gatvelės. Dviejų trijų aukštų pastatai glaudžiai spaudėsi vienas prie kito, o jų balkonai kybojo virš šaligatvio. Oras pulsavo karščiu, lengvas vėjelis atpūsdavo prakaito ir šiukšlių kvapą. Pro atvirus langus griaudėjo muzika ir balsai. Šaligatviai buvo tokie siauri, kad reikėjo labai stengtis norint neįgriūti į griovį, o vaisių pardavėjai užbarikadavo gatves savo mediniais vežimėliais, pardavinėdami luptus apelsinus po penkis centus.

       Žingsniavau pusę valandos, spoksodamas į vitrinas parduotuvių, kurios pardavinėjo drabužius prestižinių universitetų studentams, dairydamasis į murzinus barus, pilnus kekšių ir jūreivių, susidurdamas su žmonėmis ant šaligatvio, ir jau pradėjau manyti, kad bet kurią akimirką griūsiu paslikas, jei tuoj pat nerasiu restorano.

       Galų gale pasidaviau. Atrodė, kad senamiestyje restoranų nėra. Vienintelė „Niujorko užeiga“, kurią radau, buvo uždaryta. Praradęs bet kokią viltį, susistabdžiau taksi ir liepiau vežti mane į „Dienos naujienų“ redakciją.

       Vairuotojas spoksojo į mane akis išpūtęs.

       – Laikraštis! – surikau užtrenkdamas dureles.

       – Aha, sí, – sumurmėjo jis. – „El Diario“, sí.

       – Ne, velniai rautų, – pasakiau aš. – „Dienos naujienos“, amerikietiškas laikraštis, – „El Naujienos“.

       Jis niekada nebuvo tokio girdėjęs, taigi nuvažiavom atgal į Kolon aikštę, kur persisvėręs per langą paklausiau policininko. Nežinojo ir jis, tik nuo autobuso sustojimo prie mūsų priėjo žmogus ir pasakė, kur jį rasti.

       Mes nuvažiavom akmenim grįsta gatve žemyn nuo kalvos link krantinės. Redakc i­jos nesimatė nė ženklo, ir aš buvau bepradedąs galvoti, kad vairuotojas atvežė mane čia tik tam, kad atsikratytų. Pasukome už kampo, ir staiga jis numygo stabdžius. Priešakyje mums užkirto kelią, kaip man pasirodė, gatvės muštynės – šūkaujanti minia, bandanti įsigauti į seną žalsvos spalvos pastatą, primenantį sandėlį.

       – Pirmyn, – pasakiau vairuotojui. – Mes galim pravažiuoti.

       Jis kažką sumurmėjo ir papurtė galvą.

       Trenkiau kumščiu į priekinę sėdynę.

       – Važiuok! Nevažiuosi – nebus pinigų.

       Jis vėl kažką sumurmėjo, bet įjungė pirmą pavarą ir pervažiavo į kitą gatvės pusę, laikydamasis kuo toliau nuo muštynių. Jam sustojus šalia pastato, pamačiau, kaip kokių dvidešimties puertorikiečių gauja puola ilgšį amerikietį su gelsvai rudu kostiumu. Jis stovėjo ant laiptelių ir mosikavo didžiule medine iškaba lyg beisbolo blokštu.

       – Dvokiančios padugnės! – šaukė jis.

       Tada minioje sujudėjo kažkoks sūkurys, ir aš išgirdau duslius smūgių garsus ir riksmus. Vienas iš užpuolikų kruvinu veidu parkrito gatvėje. Augalotasis vaikinas, mosikuodamas iškaba priešais save, atatupstas traukėsi link durų. Du vyrai pabandė atimti iškabą, bet jis smogė vienam iš jų į krūtinę ir partrenkė jį ant laiptų. Kiti atsitraukė, šaukdami ir mojuodami kumščiais. Jis suniurzgė:

       – Štai jums, išgamos! Išgraužkit!

       Niekas nejudėjo. Vaikinas palaukė akimirką, tada iškėlė iškabą virš peties ir sviedė ją į patį minios vidurį. Ji pataikė vienam vyrui į pilvą ir pargriovė jį ant kitų. Pasigirdo juoko salvė, ir vaikinas pranyko pastato viduje.

       – Gerai, – pasakiau aš, pasisukdamas į vairuotoją. – Jau prisižiūrėjom. Važiuojam.

       Jis papurtė galvą ir parodė į pastatą, o tada į mane.

       – Sí, está „Naujienos“. – Jis linktelėjo galva, tada dar kartą parodė į pastatą. – Sí, – iškilmingai patvirtino.

       Tada man toptelėjo, kad mes stovim priešais „Dienos naujienas“ – mano naujuosius namus. Dar kartą žvilgtelėjau į purviną minią, skiriančią mane nuo durų, ir nusprendžiau grįžti atgal į viešbutį. Bet čia vėl prasidėjo kažkoks sąmyšis. Už mūsų sustojo „Volkswagen“ , ir iš jo išlipo trys policininkai, mojuodami ilgomis lazdomis ir šaukdami kažką ispaniškai. Dalis minios išsilakstė, o kiti pasiliko ginčytis. Aš kiek palaukiau, tada daviau vairuotojui dolerį ir įbėgau į pastatą.

       Iškaba bylojo, kad „Naujienų“ redakcija yra trečiame aukšte. Įlipau į liftą, jau beveik tikėdamasis, kad jis pakels mane tiesiai į dar smarkesnį smurto sūkurį. Tačiau durys atsivėrė į tamsų koridorių, o visai šalia kairėje išgirdau šurmuliuojant miesto naujienų skyrių. Vos tik įėjęs vidun pasi­jutau geriau. Viskas toje patalpoje – taiki netvarka, monotoniškas rašomųjų mašinėlių ir teletaipo kaukšėjimas, netgi kvapas – man atrodė pažįstama. Kambarys buvo toks erdvus, kad atrodė tuščias, nors pastebėjau ten ne mažiau kaip dešimt žmonių. Vienintelis iš jų, rodės, nieko neveikia nedidukas juodaplaukis vyriškis prie stalo netoli durų. Jis sėdėjo atsilošęs ir spoksojo į lubas.

       Kai priėjau prie jo ir užkalbinau, jis pradėjo muistytis kėdėje.

       – Na ko? – drėbė jis. – Kokio velnio tau reikia?

       Mečiau jam rūstų žvilgsnį.

       – Nuo rytojaus pradedu čia dirbti, – pasakiau aš. – Mano pavardė Kempas. Polas Kempas.

       Jis vos pastebimai šyptelėjo.

       – Atsiprašau. Maniau, kad tau reikia mano juostelės.

       – Ko? – perklausiau.

       Jis sumurmėjo kažką apie tai, kaip jį „niekšingai apvogė“ ir kad dabar jis „nė akimirkai nenuleidžia akių“.

       Aš apsidairiau aplinkui.

       – Man jie visi atrodo normalūs.

       Jis purkštelėjo.

       – Vagys patys tikriausi. – Jis atsistojo ir ištiesė man ranką. – Bobas Sala, etatinis fotografas. O kodėl šiandien čia atėjai?

       – Ieškau kur pavalgyti.

       – Išseko finansai? – nusišypsojo jis.

       – Ne, pinigų turiu, tik nerandu restorano.

       Sala atsilošė.

       – Tau pasisekė. Pirmiausia šitam mieste reikia išmokti vengti restoranų.

       – Kodėl? – paklausiau aš. – Dizenterija?

       Jis nusijuokė.

       – Dizenterija, utėlės, podagra, Hačinsono liga – ten ką tik nori gali pasigauti. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Luktelėk kokias dešimt minučių, nusivesiu tave pas Elą.

       Aš patraukiau fotoaparatą į šalį ir prisėdau ant jo stalo. Jis vėl atsilošė kėdėje ir įsispoksojo į lubas, kartas nuo karto pasikrapštydamas šiurkščiais plaukais apaugusį savo pakaušį ir tikriausiai mintimis nuklysdamas į kokią nors laimingesnę šalį, kurioje netrūko gerų restoranų, o vagių ir su žiburiu nebūtum radęs. Čia jis atrodė lyg ne savo vietoje – jam būtų labiau tikę plėšyti bilietėlius kokiam nors karnavale Indianos valsti­joje. Burnoje švietė sugedę dantys, jis buvo nesiskutęs, marškiniai – purvini, o batai atrodė taip, lyg su jais jis būtų atžingsniavęs nuo pat Gudvilio.

       Mes sėdėjom tylėdami, kol iš kabineto kitoje kambario pusėje išėjo du vyriškiai. Vienas iš jų buvo aukštas amerikietis, kurį mačiau besisklaidantį gatvėje. Kitas – nedidukas ir plikas – kažką gyvai šnekėjo ir gestikuliavo abiem rankomis.

       – Kas jis toks? – paklausiau Salos, rodydamas į aukštąjį vyriškį.

       Jis pažvelgė į juos.

       – Tas tipas su Lotermanu?

       Linktelėjau galva, spėdamas, kad mažasis vyriukas tikriausiai yra Lotermanas.

       – Jis vardu Jemonas, – tarė Sala, atsisukdamas atgal į stalą. – Naujokas, atvažiavo čia prieš kelias savaites.

       – Mačiau, kaip jis mušėsi gatvėj, – pasakiau aš. – Gauja puertorikiečių šokinėjo ant jo prieš pat duris.

       Sala pakratė galvą.

       – Pasirodo, jis trenktas. – Jis linktelėjo. – Tikriausiai pasakė porą malonių žodelių tiems kretinams iš profsąjungų. Juk čia dabar vyksta lyg ir neteisėtas streikas – niekas tiksliai nežino, kur šuo pakastas.

       Tada Lotermanas suriko iš kito kambario galo:

       – Ką ten veiki, Sala?

       Sala net nepakėlė akių.

       – Nieko. Už trijų minučių išeinu.

       – Kas ten toks su tavim? – paklausė Lotermanas, įtariai mane nužiūrinėdamas.

       – Teisėjas Krateris, – atsiliepė Sala. – Gali išeit neblogas straipsnis.

       – Koks koks teisėjas? – perklausė Lotermanas, artėdamas prie stalo.

       – Nesvarbu, – atsakė Sala. – Jis vardu Kempas, sako, kad jūs jį nusamdėt.

       Lotermanas atrodė sutrikęs.

       – Teisėjas Kempas? – sumurmėjo jis, bet paskui plačiai nusišypsojo ir ištiesė man abi rankas. – Na, taip! Kempas! Džiaugiuosi tave matydamas, bičiuli. Kada atvykai?

       – Šįryt, – atsakiau, atsistodamas nuo stalo, kad galėčiau pasisveikinti. – Pramiegojau beveik visą dieną.

       – Puiku! – pagyrė jis. – Labai išmintinga. – Jis iškilmingai linktelėjo. – Tikiuosi, dabar esi pasiruošęs.

       – Dar ne visai, – atsakiau aš. – Ne pro šalį būtų pavalgyti.

       Jis nusijuokė.

       – Ne, ne – rytoj. Šįvakar nesiruošiu tavęs pristatyt prie darbo. – Jis dar kartą nusi­juokė. – Aš noriu, kad jūs, vaikinai, valgytumėt kaip reikiant. – Jis nusišypsojo Salai. – Tikiuosi, Bobas tau aprodys miestą?

       – Aišku, – atsakė Sala. – Išlaidas apmoka redakcija, ar ne?

       Lotermanas nervingai nusijuokė.

       – Tu supranti, ką noriu pasakyt, Bobai. Būkim civilizuoti. – Jis nusisuko ir mostelėjo Jemonui, kuris stovėjo vidury kambario ir tyrinėjo prairusią savo švarko pažastį.

       Jemonas priėjo prie mūsų plačiais šleivų kojų žingsniais ir mandagiai nusišypsojo, kai Lotermanas mane pristatė. Jis buvo aukštas, o veide buvo matyti arogancija, o gal ir kažkas kita, – iškart negalėjau suprasti.

       Lotermanas patenkintas patrynė rankas.

       – Na kaip, Bobai? – tarė jis su šypsena. – Puiki komanda susirinko, ar ne? – Jis patapšnojo Jemonui per nugarą. – Senis Jemonas ką tik apsikumščiavo su tais niekšeliais komunistais gatvėj. Jie tokie įžūlūs – reikėtų juos pasodint už grotų.

       Sala pritardamas linktelėjo.

       – Greitai jie paskers kurį nors iš mūsų.

       – Nekalbėk taip, Bobai, – pasakė Lotermanas. – Niekas nieko nepaskers.

       Sala gūžtelėjo pečiais.

       – Šįryt dėl to skambinau komisarui Roganui, – paaiškino Lotermanas. – Mes negalim taikstytis su tokiais dalykais. Juk tai grasinimas.

       – Ir dar koks, – atsakė Sala. – Bet tas komisaras Roganas tegu eina po velnių. Mums čia praverstų keli pistoletai. – Jis atsistojo ir nutraukė nuo kėdės atkaltės savo švarką. – Ką gi, laikas eiti. – Jis pažvelgė į Jemoną. – Mes einam pas Elą, nenori užkąst?

       – Prisijungsiu vėliau, – atsakė Jemonas. – Dar noriu užsukt į namus ir pažiūrėt, ar Šeno tebemiega.

       – Gerai, – pasakė Sala ir mostu pakvietė mane link durų. – Eime. Išeisim pro galines duris – neturiu jokio noro veltis į muštynes.

       – Atsargiai, vaikinai, – šūktelėjo mums pavymui Lotermanas. Aš linktelėjau galva ir nusekiau paskui Salą į koridorių. Laiptai pastato gale vedė prie metalinių durų. Sala pakrapštė spyną su kišeniniu peiliuku, ir durys atsilapojo.

       – Iš lauko taip neišeina, – paaiškino jis, kai sekiau paskui jį į skersgatvį.

       Pasirodė, kad jo mažytis fiatas – su atlenkiamu viršum, gerokai suėstas rūdžių. Jis neužsivedė, ir man teko išlipti ir pastumti. Pagaliau jis išsijudino, ir aš įšokau į vidų. Variklis skausmingai stenėjo, kai važiavom į kalną. Labai abejojau, ar įveiksim įkalnę, bet mažoji mašina vyriškai persirito per gūbrį ir netrukus kilo aukštyn į dar vieną statų šlaitą. Atrodė, kad Salai visiškai nė motais toks apkrovimas, ir kiekvieną kartą, kai variklis grasino užgesti, jis mynė sankabą.

       Pasistatėm mašiną priešais Elo barą ir nuėjom į kiemą.

       – Aš užsisakysiu tris mėsainius, – pasakė Sala. – Daugiau jie nieko neturi.

       Aš linktelėjau galva.

       – Man tas pats, kad tik daugiau.

       Jis pakvietė padavėją ir paprašė, kad atneštų mums šešis mėsainius.

       – Ir du alaus, – pridūrė jis. – Tik greičiau.

       – Būtų neblogai romo, – įsikišau aš.

       – Du alaus ir du romo, – suriko Sala. Tada atsilošė kėdėje ir prisidegė cigaretę.

       – Tu reporteris?

       – Aha, – atsakiau.

       – Kokie vėjai tave čia atpūtė?

       – O ką? Argi blogiau už Karibus jau negali būti?

       – Čia dar ne Karibai. Tau reikėjo traukt toliau į pietus, – suburbėjo jis.

       Padavėjas atšlepsėjo per kiemą su mūsų gėrimais.

       – O kur dirbai iki šiol? – paklausė Sala, imdamas nuo padėklo mūsų alų.

       – Niujorke, – atsakiau aš. – Prieš tai – Europoje.

       – Kur Europoj?

       – Visur, daugiausia Romoj ir Londone.

       – „Daily American“? – paklausė jis.

       – Aha, – atsakiau aš. – Pasitaikė laikinas darbas šešiems mėnesiams.

       – Pažįsti tokį Fredą Balingerį? – paklausė jis.

       Linktelėjau.

       – Jis čia, – tarė Sala. – Vis turtėja ir turtėja.

       – Eik tu sau, šitas asilas?! – sudejavau aš.

       – Tuoj jį pamatysi, – pažadėjo jis šypsodamasis. – Amžinai trinasi redakcijoj.

       – Kokio velnio? – pasidomėjau aš.

       – Gerinasi Donovanui, – nusijuokė jis. – Tvirtina, kad buvo „Daily American“ sporto redaktorius.

       – Šūdas jis buvo, o ne redaktorius, – pasakiau aš.

       Sala nusijuokė.

       – Vieną vakarą Donovanas nuleido jį nuo laiptų, tai dabar jau kurį laiką nesirodo.

       – Labai gerai, – pasakiau. – O kas tas Donovanas – sporto redaktorius?

       Jis linktelėjo.

       – Girtuoklis. Ruošiasi išeit iš darbo.

       – Kodėl?

       Sala nusijuokė.

       – Visi kada nors išeina. Ir tu išeisi. Nė vienas, kuris yra nors kiek vertas, čia nedirba. – Jis papurtė galvą. – Žmonės išsilaksto kaip tarakonai. Aš čia išbuvau ilgiau už visus, išskyrus Tairelą, miesto naujienų redaktorių, bet ir jis netrukus išeis. Lotermanas apie tai dar nežino, taip ramiau. Be Tairelo čia daugiau neliko šviesių protų. – Jis sukikeno. – Palauk, susipažinsi su atsakinguoju redaktorium – jis net antraštės nesugeba parašyt.

       – O kas jis toks? – paklausiau.

       – Toks Segara, arba Slidusis Nikas. Rašo gubernatoriaus biografiją. Bet kuriuo paros metu jis rašo gubernatoriaus biografiją, ir jam negalima trukdyti.

       Gurkštelėjau savo gėrimo.

       – O tu ar jau ilgai čia? – paklausiau Salos.

       – Per ilgai. Daugiau kaip metai.

       – Reiškia, ne viskas taip jau blogai, – nusprendžiau aš.

       Jis nusišypsojo.

       – Po galais, nekreipk dėmesio į mano paistalus. Gal tau čia ir patiks. Yra tokių piliečių, kuriems čia labai patinka.

       – Kas tie piliečiai? – pasidomėjau.

       – Kombinatoriai, – atsakė jis. – Kurie perka ir parduoda. Jie dievina šitą vietą.

       – Aha, – pasakiau aš. – Taip man ir pasirodė oro uoste. – Įdėmiai į jį pažiūrėjau. – O kas tave čia laiko? Nuo čia iki Niujorko – tik keturiasdešimt penki doleriai.

       Jis prunkštelėjo.

       – Prakeikimas! Aš tiek per valandą uždirbu. Tereikia tik mygtuką paspausti.

       – Na ir gobšuolis, – pasakiau.

       Jis nusišypsojo.

       – Aš toks. Visoj saloj gobšesnio už mane nerasi. Kartais man knieti trinktelėti pačiam sau per kiaušus.

       Pasirodė Suodžius su mūsų mėsainiais. Sala griebė savuosius nuo padėklo, pasidėjęs ant stalo atvožė juos ir nukrapštęs sumetė salotų lapus ir pomidorų skilteles į peleninę.

       – Ei tu, besmegeni pabaisa, – pavargusiu balsu tarė jis. – Kiek kartų tau sakiau neteršti mano mėsos šitom šiukšlėm?

       Padavėjas įsispoksojo į „šiukšles“.

       – Tūkstantį kartų! – rėkė Sala. – Kiekvieną mielą dieną tau kartoju!

       – Klausyk, bičiuli, – pasakiau jam šypsodamasis. – Tau tikrai reiktų išnykt iš čia – šita vieta tau gadina nervus.

       Jis susigrūdo į burną vieną iš savo mėsainių.

       – Bus matyt, – sumurmėjo. – O Jemonas irgi geras. Visai trenktas. Jis čia ilgai neišsilaikys. Nė vienas iš mūsų čia ilgai neišsilaikys. – Jis trenkė kumščiu per stalą. – Suodžiau, dar alaus! Padavėjas iškišo galvą iš virtuvės ir pažiūrėjo į mus.

       – Du alaus! Staigiai! – suriko Sala.

       Aš nusišypsojau ir patogiai išsitiesiau kėdėje.

 

       Hunter S. Thompson. Romo dienoraštis: romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Simanavičiūtė. K: Kitos knygos, 2006.