Gintaras Bleizgys JONAS KRIKŠTYTOJAS       Gintaras Bleizgys. Jonas Krikštytojas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.


       Jei būtų mano valia, visas poezijos knygas sudėčiau į dvi lentynas. Vienon kraučiau tas, kurias maloniau skaityti lėtai, nepaisant chronologinės eilėraščių sekos. Antra lentyna priklausytų knygoms, perskaitomoms vienu prisėdimu nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Čia vietą rastų ir penktas Gintaro Bleizgio poezijos rinkinys „Jonas Krikštytojas“.

       Jonas Krikštytojas – pranašas, dykumoje Dangaus Karalystę skelbęs, naujatikius krikštijęs iki Mesijo pasirodymo. Kadangi pasmerkė amoralią karaliaus Erodo santuoką, buvo kalintas, kankintas ir galiausiai nukirsdintas. Tokia Jono Krikštytojo figūra tęsia bei sukonkretina jau 2008 m. G. Bleizgio rinkinyje „Giedanti tuštumon kariuomenė“ išryškėjusį mesianistinį aš angažavimąsi. Ten lyrinis subjektas save įvardija kaip akmenį, nuo kurio reikia pradėti statybas, kaip ugnį, kuri visus ištirpdys, o naujausiame rinkinyje jis persikūnija į Joną Krikštytoją, kuris purto nuo medžių angelus, išsiveda kameros bendrakeleivius ir pan.

       Prieš aptardama „Jono Krikštytojo“ struktūrą ir intertekstus paminėsiu, kad G. Bleizgys tęsia išpažintinės lyrikos tradiciją, su kuria susidūrus negalima ignoruoti autoriaus biografijos, knygos atsiradimo istorijos. Autobiografinę skaitymo strategiją sufleruoja tiek poeto Aido Marčėno anotacija („labiau nei apie eilėraštį ar poeziją derėtų šnekėti apie poetą, jo lemtį“), tiek, remiantis Jurijaus Lotmano terminais, tarp „daiktų ženklų“, t. y. fikcijos, įterpti „daiktai“ – išorinio pasaulio realijos: asmenvardžiai, vietovardžiai (nors ir rašomi mažąja raide), datos, dedikacija mirusiai motinai ir pan. Kaip itin svarbius, galima išskirti du poeto biografijos faktus: motinos mirtį ir paties poeto įkalinimą. Rinkinį pradeda atsisveikinimo su mirusia motina motyvas („saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas / pilnas tavo kapas gėlių ir debesys / žydi sustingę / ir sakau mama viskas“, p. 9), kuris ir vyrauja pirmame skyriuje, epizodai iš kalėjimo kameros, įkalinimo patirties apmąstymai tampa trečios dalies ašimi („kamera 326, lukiškės“, p. 53; „kai užtrenki kameros duris išeinu kiaurai...“, p. 58). Šių realijų svarbą patvirtina datos po eilėraščiais: peržvelgus jas paaiškėja, kad didžioji pirmo skyriaus dalis parašyta per nepilnus metus po motinos laidotuvių (2009 m. sausį–rugsėjį), o trečias skyrius – įkalinimo Lukiškėse metu ir iškart po to (2009 m. gruodžio 12–14 dienos, 2010 m. sausis). Datos bei autobiografinių faktų gausa leidžia „Joną Krikštytoją“ skaityti kaip fikcinę išpažintį, dienoraštį, kuriame individuali patirtis per intertekstus įrašoma į pranašų-kankinių tradiciją. Lyrinio subjekto konstravimas suteikiant jam pranašo bruožų, o jo ištartam žodžiui – apreikštojo žodžio statusą, žymi sąsajas su romantizmo epocha. Kita vertus, jei nėra pakankamai motyvuota, tokia (auto)projekcija gali pasirodyti mažų mažiausiai nekukli.

        „Jono Krikštytojo“ struktūra itin gerai apgalvota: kiekvienas eilėraštis turi savo vietą, skyrių pavadinimai tiksliai nusako jų koncepciją, o visuma atskleidžia potrauminį procesą kaip dvasios gijimo kelią, todėl rinkinį patartina skaityti paisant chronologinės eilėraščių tvarkos. Taip skaitant mažiau pastebimi silpnesni tekstai, kurių „Jone Krikštytojuje“ yra. Komiškai skamba proziškų situacijų, svarbių tik pačiam lyriniam subjektui patirčių patetiškas liudijimas („kalbėjau telefonu su astos mama...“, p. 61; „buvau svečiuose pas mindaugą ir brigitą ir...“, p. 64), taip pat keista siurrealizmo ir buitinio realizmo dermė („rupūžė yra…“, p. 19, „šikšnosparnių lūpos yra...“, p. 39). Piktnaudžiaujama daiktavardinėmis konstrukcijomis, tad tekstai neretai primena monotoniškas būsenų, vaizdų sekas.

       Kiekviename skyriuje, keičiant tematiką ir poetikos priemones, atskleidžiami skirtingi traumos įveikimo etapai. Pirmame, pavadintame „nuotraukoj“, vyrauja emocinio susvetimėjimo būsena, paprastai apimanti žmogų tuoj po tragiško įvykio: mirus motinai, išorinis pasaulis netenka prasmės: „kiek daiktų ir kaip keistai jie atrodo / be tavęs / / kam dabar man tie daiktai ta saulė“ (p. 10); „daugiau nebematysiu tavo balso / ir pienės man yra nereikalingos ir / mano akys yra visai tuščios kai užsimerki“ (p. 11). Mirusiosios paveikslas regimas sapnuose, atsiminimuose, gamtoje, jis ryškus kaip nuotrauka ir viską aplinkui užgožia. Iš šios obsesiškos būsenos išsivaduojama suvokus, kad kartu su mirtimi gamtos ciklai nesustoja: „parskrido varnėnai ir pienės / išsiskleidė – – iš tikrųjų / mama įvyko tai ir pavasaris / buvo saulėtas“ (p. 33).

       Eilėraščio-nuotraukos, eilėraščio-portreto, fiksuojančio tai, kas praėjo, ko daugiau nebebus, koncepcija stiprina G. Bleizgio sąsajas su poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) kūryba. Manfredas Žvirgždas G. Bleizgio ryšį su N. Miliauskaitės poezija įvardija kaip kitokio kalbėjimo, kitokios patirties paieškas („Metai“, 2007, Nr. 8/9, p. 172–175). Naujausiame rinkinyje kitokia patirtis tampa sava: motinos mirtis nuo onkologinės ligos rezonuoja su N. Miliauskaitės liga ir mirtimi, o G. Bleizgio lyrinis subjektas – su motinos besiilginčia N. Miliauskaitės lyrine subjekte. Moters su laukinių gėlių puokšte (N. Miliauskaitės atminimui skirtos knygos pavadinimas – „Moteris su lauko gėlėmis“), rupūžės, motinos-mergaitės vaizdiniai, tokios poetikos ypatybės kaip daiktavardžių gausa, su frazės pabaiga nesutampanti eilutė, pauzės svarba – visa tai skaitantįjį subtiliai kreipia į N. Miliauskaitės kūrybą ir biografiją. Tai asmeninei patirčiai suteikia reikiamą distanciją, kurios, manyčiau, pritrūko „Šiaurės  Atėnuose“ spausdintai G. Bleizgio eseistikai.

       Suvokimas, kad motinos šiame pasaulyje nėra, paskatina lyrinį subjektą nutraukti su juo visus ryšius ir leistis į kelionę dykuma. Antrame skyriuje „dykuma“ eilėraštį-fotografiją keičia siurrealistinis sąmonės srautas. Dykuma – mistiko kelias, kuriuo einant nebelieka priešybių, laiko, naujos kokybės sąmonė ištrina erdvės skirtis. Tai iliustruoja gausios transformacijos, vykę (ir ne itin) sugretinimai: prietema dykumoje virsta šikšnosparnių lūpomis (p. 39), nuplikęs Kristus – plika dykuma (p. 42), „druskininkuos k. dineikos 9 žmonės įlipa / per kairįjį langą ir išeina pro uždarytas duris / <...> tuo tarpu / bodisatva tęsia savo ieškojimus atsisakydamas / arados kalapos substancijos maisto udrakos / ramaputros dineikos brežnevo markso kubos / <...> vargas tiems kurie nuskriaus bent / vieną šitų mažutėlių aš turiu didįjį / užtarimą didžiąją baimę sapno juodumą ne / pažįstamus šnabždesius lapus adresą drus / kininkus“ (p. 44). Siurrealistinė kelionė (pa)sąmonės labirintais baigiama Jono Krikštytojo kraujo įsiveržimu į lyrinio subjekto gyslas: „paskui tavo kraujas įsiveržė / į mano gyslas ir jaučiau / kaip gieda žiogai kuriuos / tu valgei“ (p. 48). Įvyksta keistas susitapatinimas, Jonas Krikštytojas atpažįstamas kaip lyrinio subjekto alter ego: „milijonas giljotinuotųjų / pasmerktųjų milijonas / žiogų iš mano sielos / milijonas laukinių bičių / laukinio / žvėries kailiu buvau apsirengęs / žmogus iš pievų / iš dykumos / iš gyvačių ir akmenų“ (p. 49). Kadangi Jono Krikštytojo kelias tampa keliu, atsisakiusio tylėti pranašo nukirsdinimas skyrių užbaigiančiame eilėraštyje „iš damasko“ motyvuoja laukiančias lyrinio subjekto kančias.

       Galima svarstyti, kiek tokia tapatybė motyvuota. Lyrinis subjektas, kaip ir Jonas Krikštytojas, pasirodo apsirengęs laukinio žvėries kailiu, tačiau tuo jų panašumas ir baigiasi. Jonas Krikštytojas į dykumą pasitraukė ne savęs ieškoti, o skelbti Kristaus atėjimo. Tuo metu lyrinio subjekto kelias aiškiai individualistinis: rinkinys pradedamas susidūrimu su asmens valiai nepavaldžiu likimu („saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas“, p. 9), o kai šio susidūrimo sukelti emociniai svyravimai liaujasi („staiga išlindo akinanti sausio saulė / ir kol rašiau šitą eilėraštį / ji nusileido – išnyko“, p. 82) – pranašo karjera baigiasi. Lyrinis subjektas daugiau nieko nebeskelbia, tik skleidžia savo individualią istoriją, kurioje motina, dykuma, Jonas Krikštytojas, Buda, saulė ir visi kiti dalykai svarbūs tik tiek, kiek leidžia lyriniam subjektui pažinti save.

       Kitas įdomus aspektas – nors rinkinyje „Jonas Krikštytojas“ gausiai cituojama Biblija (nuoroda į Mato evangeliją knygos pradžioje, pirmas skyrius pradedamas ištrauka iš Laiško korintiečiams, antrasis – citata iš Mato evangelijos, trečiasis – citatomis iš Senojo testamento), G. Bleizgio poetinis pasaulėvaizdis, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, išlieka artimesnis gamtiškai, amžinąja kartote grįstai pasaulio sampratai. Mirties čia kaip ir nėra, todėl nėra nei išganymo, nei prisikėlimo, viskas paprasčiausiai kartojasi: „kai užsimerkiu pasitikiu Tavimi guluos / į dirvožemį sąmonės sukrautas vaisius esu // kuris iš naujo bus manimi“ (p. 83). Paskutiniame skyriuje, pavadintame „išsivadavimas“, mirtis apskritai eliminuojama ir lyrinis subjektas išsilaisvina iš trauminės patirties sukeltos savasties praradimo baimės.

       G. Bleizgio kūryboje nuolat reflektuojamas pats rašymas. Rinkiniuose „Žiema, ruduo, vasara“ (2007), „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (2008) rašymas, užrašytas tekstas suvokiamas kaip subjekto išlikimo garantas, gyvenimo atitikmuo ar net gyvenimą pakeičiantis sublimatas. Neįvykdytas gyvenimas – tai „poezija kurios nerašiau“ („Žiema, ruduo, pavasaris“, p. 60). Neužrašytas gyvenimas dingsta į niekur, o visas išorinis pasaulis, atrodo, egzistuoja tik tam, kad lyrinis subjektas galėtų rašyti. Naujame rinkinyje, nors rašymas vis dar gali palengvinti žmogaus būtį, nugludinti jos aštrius kampus („eik miegoti išeik / į poezijos miegą“, p. 77), teksto visagalybe pradedama abejoti: perskaitytos knygos, pasenusios atminties saulės pralaimi prieš objektyvią, nesuvokiamą ir neužrašomą būtį: „pasaulis nusivalo mane o sniegena / ji tolsta krizas miręs seniai be to jis išgalvotas / jo tarsi niekad nebuvo aš niekad nemačiau / angelo bet tas gaivalas kuris manyje / viską atsimena gal dar ilgai / reikės gyventi kliedinčiam bukam / prieš kiekvieną prasmę prieš viską“ (p. 82).

       Išsilaisvinimas nuo savęs, posūkis nuo savo sąmonės tyrinėjimų link objektyviosios realybės vertintinas itin teigiamai. Autorefleksijos gali būti itin įtaigios, tačiau tokie „laiškai iš dramblio kaulo bokšto“ anksčiau ar vėliau pabosta, o ir tokio rašymo temos (ypač jei rašoma daug) išsenka. „Joną Krikštytoją“, kad ir kaip makabriškai skambėtų, nuo nuobodulio gelbsti gerai apgalvota knygos struktūra, trauminis aprašomų įvykių pobūdis, ryškus autobiografinis matmuo. Tačiau tokie sukrečiantys įvykiai žmogaus gyvenime tikriausiai nėra itin dažni. Todėl natūraliai kyla klausimas: o kas toliau? Viena išeičių – naujos poetinės kalbos paieškos. Šiuo keliu lyg ir bandoma eiti: greta statiškų, iš būsenų ar vaizdų sudėliotų eilėraščių-mozaikų atsiranda tekstų, kuriuose daugiau judesio, nuoseklaus pasakojimo užuomazgų. Kita G. Bleizgio eilėraštyje ryškėjanti trajektorija – objektyvumo siekis, suponuojantis galimybę išorinį pasaulį pamatyti kaip kitą, autonomišką būtį, o ne vien aš būsenas iliustruojančius paveikslėlius.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2–3 (vasaris–kovas)