Nora Īkstena. Hario Bekerio nuotrauka iš http://www.literature.lv/lv/dbase/autors.php?id=37       Jei ne draugo meilė ir visa ši meilės istorija, koks būtų varganas mano gyvenimas ir aš pati – vien tuščia inteligentiška ideologija. Ir, teisybę sakant, viskas būtų greitai sustoję. Draugo likimas man atvėrė temų begalybę, uždegusią asmeniniu susidomėjimu.

 

       Mano jausmai Besai nepaprastai stiprūs... Dažnai darau taip pat, kaip ji: pasislepiu kur nors ir klausiu Viešpaties – ką man daryti, ar aš turėjau teisę ir – kodėl taip atsitinka?

 

       Vakar buvau gyvybės pusė, ne savosios, bet visos gyvybės pusė, ir pusė buvau tik todėl, kad kitapus vakaro gulėjo kita pusė, ir aš buvau ją radęs, ir nebegalėjau įsivaizduoti, kad tai dar ne viskas – išdidžių išdidžiausias, priimdamas ir dovanodamas pusę, vis pasijusdamas kaip vienas vienintelis Vienis, kaip erdvė ar amžinybė, kaip tu ir aš... ir tik vakaras, kurį buvome pasirinkę kaip mudviejų ribą, tarsi nenorom leido rastis lengvam tikrovės jausmui, jausmui, kad linguoja obelų šakos, girkši vėtrungė, į bučinį atsimuša vyno kvapas ir protą pasiekia suvokimas – viskas yra viena neaprėpiama gyvybė ir tai, ką mudu vadiname sekunde: nieko kita nėra, bent jau nebuvo vakar.

 

       Dangaus pakrašty rausiasi silpna, pilka šviesa. Vakar pamiškėje jie nulaužė didelę, sunkią šaką, pilną erškėčių vaisių. Vaikai norėjo. popietė praėjo ieškant tinkamos vazos visai šiai grožybei. Mažiai kuitėsi po daržinę, kol pagaliau surado didžiulį pieno bidoną. Kad ir labai surūdijęs, jis atrodė sveikas. Šaką pastatė prie lango, kaip tik priešais Besos lovą.

       Kai Besa atsimerkia, vis dėlto linksmiau. Esama ne tik tirštos pilkos rudens šviesos: yra kai kas džiugu, ryšku, kas trykšta gyvybe – tiesiai prieš langą. Akys dar iš miego sulipusios, bet ji jau svarsto, kad reikėtų apžiūrėti pamiškę. Surinkti erškėčiukus, nuplauti, išvirti su cukrumi. Žiemai, su kokia saldžia duona, sklindžiais arba nors ir su arbata. Kurgi tas krūmas? Juk nebuvo, nei žydėjo, nei vaisių augino. Ir staiga – šį rudenį.

       Vėl vaikai pas ją sulindę. Ji vis neišsimiega, visada kuris nors kuičiasi, muičiasi, užšoka, lekia nusičiurinti. Daugybę kartų Besa ėmėsi auklėjamojo darbo, kad visi miegotų savo lovose, bet visuomet viskas grįžta į senas vėžes. Ji ir vėl pabunda kaip katės kinyje. Po antklode prie pėdų, šlaunų, po pažastimis niurkosi, kvėpuoja, šniurkščioja.

       Dažnai Besa pabunda pirmoji. Ji atsimerkia, dar truputuką tyliai paguli, sulaiko kvapą, įsiklauso į gyvuosius kamuoliukus po savo antklode. Kiekviena diena tokia sunki, bet ji žino, kad dėl tokio ryto – verta. Dėl šios akimirkos, kadangi tuojau pat subrus įprastinis dienos šurmulys.

 

       Tąkart Besa buvo išvažiavusi miestan, į turgų. Ten visada gali gauti pigiau. Ir mėsos, ir žuvies nuoraižų. Nugarėlių, odelių, uodegyčių, kauliukų, kojyčių, kanopikių, kaklelių, skrandžiukų. Vaikai visąlaik išalkę, prisilakstę, viską suvalgo.

       Apsikrovusi sunkiais maišais, Besa jau sėdėjo autobuso stotelėje, prailgus laukti ir iš smalsumo stebėjo moterį neįgaliųjų vežimėlyje. Besai atrodė, kad jiedvi – bendraamžės. Jai buvo taip gaila jaunosios moters, kuri iki pusės atrodė graži kaip deivė, o vietoj kojų – tik kažkokios užuomazgos. Moteris skundėsi savo pakeleivei, galbūt – padėjėjai, kad tik vienas iš penkių važiuosiančių autobusų aprūpintas ypatinga įranga neįgaliesiems su vežimėliais įlaipinti. Niekada negali žinoti, kada atvažiuos toks autobusas. Nėra jokio ypatingo tvarkaraščio neįgaliesiems. Visais kitais atžvilgiais jaunoji moteris atrodė guvi ir energinga, kažką triauškė, truktelėdavo iš skardinės, garsiai kalbėjosi pati su savimi, kaip Besai iš pradžių pasirodė, bet vėliau paaiškėjo, kad ji turi mažytes ausinukes ir mobilųjį prie diržo.

       Ji iš viso atrodė nerūpestinga, ir Besa tarsi pažvelgė į save iš šono. Pati nė iš tolo nebuvo taip išsičiustijusi kaip jaunoji invalidė, išvargo nuo paieškų, nusivarė, visa suprakaitavo. Pamačiusi brangų neįgaliosios manikiūrą (kažin ar čia jos tikri nagai), ji nejučiom paslėpė nuo įvairių nesibaigiančių darbų suvargusias rankas. Kodėl, manydama esanti pranašesnė dėl savo sveikumo, tos moters gailėjosi? Galbūt šiai nė nebūtų dingtelėję keistis su Besa vietomis?

       Autobusus atšaukė vieną po kito. Artimiausiojo liko laukti beveik dvi valandas. Garsiai keikdamosi, neįgalioji ir jos palydovė judėjo stoties kavinės link. Po akimirkos Besa, varganai tempdama sunkias rankines su maistu, nusekė paskui jas.

       Besa išvis neidavo į kavines. Galbūt keletą kartų vietinėje konditerijoje sau leido nupirkti vaikams sulčių ir ledų. Tokia vieta, jos manymu, buvo pavojinga. Pritemę, prirūkyta, lošimo automatai. Nemalonūs kvapai ir įtartini žmonės. Besa nustebo, kaip didingai ši jauna neįgalioji privairavo prie baro, nesivaržydama užsisakė sau ir pakeleivei džino su toniku. Smalsūs aplinkinių žvilgsniai jai, sakytum, visiškai nerūpėjo.

       Besa nulindo kamputin prie balto plastikinio staliuko. Įbarikadavo savo maišus tarp kabyklos ir lošimo automatų ir atsisėdo prieš juos.

       Po nejaukaus laiko tarpo vaikinas nuo baro jai šūktelėjo, kad čia prie staliukų neaptarnaujama. Išsigrūdo savo maišus ir su visu sunkiuoju nešuliu nuėjo prie baro. Ji paprašė balintos kavos, laukdama nerimastingai galvojo, kaip reikės sugrįžti su maišais ir dar kava atgal, prie staliuko. Kai vaikinas ant prekystalio pastatė garuojantį kavos puodelį, Besa patyliukais kreipėsi į čiauškančią neįgaliąją, ar ši neužmestų akies į maišus, kol ji grįš į savo vietą. Vaikinas prie baro, gražioji bekojė moteris vežimėlyje ir jos palydovė pirmiausia nustebę įdėmiai Besą nužvelgė nuo galvos iki kojų – seną paltą iš labdaryno, prigrūstus maišus, rankoje garuojantį kavos puodelį. Tuomet jie ėmė taip siaubingai garsiai juoktis, kad šiai vos puodelis iš rankų neiškrito. Taip, šaukė jie, taip, taip, eik sau, jie būtinai pasaugosią tas brangenybes. Besa greitai sugrįžo maišų ir labai padėkojo. Juos užplūdo nauja juoko banga.

       Savo kampe ji sėdėjo susigėdusi ir apstulbusi. Vos neprapliupo raudoti, staigiai sriūbtelėjo karštos kavos gurkšnį ir nusidegino liežuvio galiuką. Besa dar sykį įsitikino, kad ji – visų niekingiausia, kad nieko niekingiau už ją nė būti negali.

       Pakreipė galvą taip, kad visai nematytų šaipokų. Kad tik greičiau praauštų kava, kad tik greičiau ją išgertų.

 

       Rytas prasidėjo kaip visada. Ryžių tyrė su uogienės akute, aprengti padūkėlius, jie visi gimę vienas po kito, beveik pamečiui, vienam tinka kito drabužėliai, tuomet – į vaikų darželį, ten jie, kaip vienišos motinos atžalos, maitinami nemokamai, tada – į paštą. Šiuo metu Besai sekasi, pašte ji gavo darbą. Šitaip galo su galu nesudursi, bet ji visada dar ką nors susiranda. Ravėti, plauti, skalbti, grėbti, lyginti, gaminti, rudenį – uogos ir grybai. Besa sukasi kaip voverė rate, bet kitaip negali. Kai mažieji paūgės – bus lengviau, jie ir patys savimi labiau pasirūpins.

       Iki darželio – gabaliukas pėsčiomis. Jie gyvena nuošaliai. Tačiau turi du budrius namų sargus – Dzvonkį ir Totuką. Troba labai sena, bet vis dar gerai laiko šilumą. Žiemą iki jų namų sniegą nuvalo, rudenį būna visaip – jei lietinga, tenka sunkiai bristi. Du mažesniuosius Besa įtaiso ant dviračio – vieną ant bagažinės, kitą – ant skersinio. Trečias – lėkte šalimais. Dzvonkis ir Totukas minutėlę bėga paskui, tuomet pavizguliuoja ir suka atgalios, link namų. Po pusiaudienio, džiaugsmingai lodami, jie atbėgs pasitikti.

       Prie vaikų darželio Besa pasižiūri į atvažiavusius automobilius. Išvaizdus, jaunas, gerai apsirengęs tėtis iš vaikiškos kėdutės iškelia savo atžalą. Besai atrodo, kad nieko negali būti gražiau už tokį vaizdą. Ji žiūri meiliai ir graudžiai.

       Saulėtą rytą, mindama į paštą, Besa kuria ateities planus. Jei šį rudenį gerai užderės grybai ir uogos, jei žiemą pasitaikys daug visokių papildomų darbų, pavasariop, visai tikėtina, ji bus sutaupiusi senų seniausiam, visų pigiausiam, bet vis dėlto – automobiliui. Vasarą ji pati mokysis važiuoti, pluš nugaros neatlenkdama ir sutaupys vairavimo kursams. Bus sunku viską sutvarkyti, kur dės mažius, kai lankys kursus, tačiau Besa ką nors sugalvos. Paskui visi važiuos į ekskursijas, galbūt ji gaus geresnį darbą, ir išvis – gyvens kaip žmonės. Besos vaikams dėl nieko nereikės gėdytis.

 

       Tąkart autobusų stoties kavinėje Besai atrodė, jog laikas slenka be galo lėtai. Nugarą badė linksmi, pašaipūs kompanijos žvilgsniai. Nors galbūt jie jau buvo pamiršę kvailus Besos maišus. Ji mažais gurkšneliais gėrė kavą ir stebėjo prie autobusų aikštelių susėdusių žmonių eilę. Šie žmonės – visai kitokie nei prekybos centrų publika. Kartkartėmis didmiestyje ji užsukdavo į prekybos centrus, tačiau ten jautėsi kažkokia sutrikusi ir nepritampanti. Pasipūtę ir išrankūs gyvenimo lepūnėliai apžiūrinėdavo kiekvieną maisto prekę – nuo salotų kupstelio iki gabalėlio mėsos. Prie vyno lentynų jų veidus užliedavo palaima. Žinovų žvilgsniais klaidžiodavo po butelių eiles, kol ką nors išsirinkdavo. Besai patikdavo žiūrėti į tokią savigarbą bei išrankumą. Akimirką tai sužadindavo laimingo, sotaus gyvenimo viltį. Šitokią galimybę čia ir dabar, čia pat, žemėje.

       Žmonių eilė ant autobusų stoties suolelių atrodė kaip ilgas, rūpesčių išėstas grindų takelis. Tiek daug pavargusių, nelaimingų, prasigėrusių veidų. Apsikrovę pigesne duona kasdiene. Stebint eilę, Besą apėmė juoda neviltis. Ypač dėl išpurtusių vyrų veidų, jų dulsvai raudonos, tarsi nudirtos odos, išburkusių lūpų, godžiai prilipusių prie rytinio alaus butelio. Ji buvo priversta galvoti apie tai, ko visai nesinorėjo. Apie beprotišką, beviltišką kovą su savo vaikų tėvu. Apie tai, kad, gimus trečiam vaikui ir po dešimt dienų grįžus namo, du mažesniuosius rado kone badu mirusius. Apie tai, kodėl jai šitaip atsitiko.

       Ne, Besa nebuvo pamišusi, ji tiesiog tikėjo meile ir atsisakė paklusti tam, ką kiti vadina gyvenimu.

 

       Besos diena pašte prasideda siuntinių rūšiavimu. Ji turi dvi dideles rankines su daugybe kišenių. Laikraščiams ir žurnalams, laiškams, katalogams ir reklamoms. Jei dirbi greitai, gali spėti pasklaidyti spalvingus žurnalus. Dauguma apvilkti skaidriomis plėvelėmis, bet ligi šiol nė vienas iš abonentų nesiskundė, jei kartais gaudavo be jų. Besai labiausiai patinka straipsniai apie dietas ir kaip elgtis su vyrais. Kadangi ji neturi nei riebalų, nei vyrų. Ačiū Dievui, kad ji neturi riebalų, nes dietoms skirto maisto jai nė nesapnuoti.

       Tačiau vyrą ji kadaise turėjo, buvo švelni, rūpestinga ir supratinga žmona. Turbūt dėl to jį ištisai slėgė nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu, gėrė, dėl kiekvienos kasdienės smulkmenos vis dažniau keldavo skandalus, vaikai jam trukdė, galop jis Besą sudaužė iki sąmonės netekimo ir dingo.

       Taip, žurnaluose būta kito pasaulio. Ten išgyvenimų ir kančių tik tiek, kad nesumažėtų žurnalo tiražas. Truputis, neperžengiant gero skonio ribų.

       Ten – gražios ir laimingos moterys bei tokie pat gražūs ir sėkmės lydimi vyrai. Besa jais nuoširdžiai žavėjosi. Jie pasakojo apie abipusę pagarbą ir supratimą. Apie didžiules pinigų sąnaudas, stulbinamai įrengtus būstus, apie bendrus gyvenimo planus iki karsto lentos. Ne, pasitaikydavo, žinoma, ir ašaringų skyrybų, ginčų bei skandaliukų, kuriuos straipsnių autoriai apkamšydavo minkštais pūkiniais patalėliais.

       Kaskart pasklaidžiusi žurnalą, Besa savo gyvenimo labai gėdydavosi. Ji jautėsi kaip deguto šaukštas to laimingojo gyvenimo medaus statinėje. Todėl laikėsi atstu, nuošaliai ėjo sau skirtu takeliu, stengėsi nė vieno nieko neprašyti. Saldusis gyvenimas nenusipelnė, kad jį apkartintų vienas vienintelis apšnerkštas šaukštelytis.

       O argi Besa nežino, kas yra laimė?

       Žiemos rytais, kai jiems visiems keturiems lovoje dar šilta ir kambarin įtipena Dzvonkis su Totuku – apšerkšnijusiais snukeliais.

       Ar tuomet Besa nežino, kas yra laimė?

       Rudens vakarais, kai jie pavargę ruošiasi liūliuko, mažiai dūksta skardinėje vonioje ir Besa įpila šilto ramunėlių nuoviro. Ir kai namuose ramu, ji išstumia vonią per slenkstį ir išverčia vandenį ant astrų, o garai įsimaišo į kvapnią tamsą.

       Tai ar Besa nežino, kas yra laimė?

       Karštomis vasaros popietėmis, kai vaikai ir šunys šėlsta prie mažo upeliuko ir ji, tarsi nerimastinga jerubė, lakioja palei krantą skaičiuodama galvas. O pusiaukelėje iki namų visi parkrenta į pavėsingą dobilienos pakraštį numigti pietų pogulio.

       Tai ar Besa nežino, kas yra laimė?

       Pavasario dieną, kai verda pirmoji rūgštynių sriuba. Vaikai suka kietai virtus kiaušinius ant stalo kaip vilkelius, šunėkai drykso prie durų ir laukia nuo sriubos kauliukų.

       Kai Besa pabunda iš žurnalų pasaulio, paima sunkias pašto rankines, vieną prisega ant bagažinės, kitą – pritvirtina prie vairo ir mina įkalnėn. Ar tik ji nebus užmiršusi mažojo rimbelio? Keliuose namuose laikomi nedidukai, bjaurūs šuniūkščiai, palikti savavaliauti. Kulkšnių draskytojai. Šeimininkai gerai žino, jog Besai tenka su jais kovoti, bet vis viena palieka palaidus.

 

       Niekada nebuvo taip, kad kelis autobusus atšauktų iš eilės. Kava jau buvo išgerta, laiko dar daug. Besa taip pat nusprendė mirksnį pasėdėti, paskui skubiai pakilti ir grįžti į stotelę. Ir tada tai nutiko. Prie jos stalelio atsisėdo vyriškis. Besą nudiegė jo svaigalų kvapas. Ji pašoko, bet jis staiga nusišypsojo. Taip paprastai ir mielai, kaip niekas, išskyrus vaikus, Besai nebuvo šypsojęsis. Nejučiom ji taip pat nusišypsojo ir vėl atsisėdo į savo vietą.

       – Ar upė, kuri vieną įtraukia gelmėn, o kitam leidžia perplaukti, yra paprasta? – staiga paklausė jis.

       Nors jis ir buvo išgėręs, Besai patiko šis klausimas. Ji nieko neatsakė, tik tylėjo ir žiūrėjo.

       Akimirką juodu liko vieni. Tyloje prie balto plastikinio stalelio. Niekas nieko nežinojo, nenujautė, kad yra tokia tyla, liudytojų nebuvo. Autobusai ir laukiančiųjų gaili eilė už lango, barmenas, neįgalioji ir jos palydovė – niekas nieko nežinojo apie šią tylą.

       Ar upė, kuri vieną įtraukia gelmėn, o kitam leidžia perplaukti, yra paprasta?

       Besa pakilo, paėmė savo sunkiuosius maišus ir ruošėsi išeiti.

       Koks tavo vardas?

       Besa.

       Kur gyveni?

       Pašto skyrius Nr. 139.

 

       Besos pašto maršrutas ne per ilgiausias. Užtai ganėtinai vingrus ir kalnuotas. Išskyrus mažuosius kulkšnių draskytojus, jokie kiti pavojai jai negresia. Šunys už tvorų, pririšti ir nepririšti, ardosi, žinoma, kaip pasiutę jai artinantis. Kažkaip jie nepripranta prie paštininkės. Sergsti savo teritoriją, visuomet tiems žvėrims atrodo, kad ji ką nors išsineš iš tos šventosios žemės, o ji tik atneša.

       Namai labai skiriasi. Šalimais gyvena turtuoliai ir vargšai, prasilakėliai ir pavyzdingieji. Viską atspindi tvoros ir pievelės. Yra namų, kur ant išklypusių vartelių ji užkiša dar vieną grasinamą pranešimą, kad bus išjungta elektra; yra namų, kur kasdien į gražią pašto dėžutę ji įmeta laikraščių, kas savaitę ar mėnesį – spalvingų žurnalų, pradieniui – didelių ir mažų neregėtų vokų tiek iš didmiesčių, tiek ir iš tolimųjų kraštų.

       Jai tekę išgirsti barnių, kuždesių, juoko ir keiksmų. Išvysti meilės vaizdų ir peštynių. Kiekvienuose namuose tarp vyrų ir moterų viešpatauja tai karas, tai paliaubos, tai kuris nors trumpam iškelia baltą pasiduodančiojo vėliavą. Visur kas nors kam nors atleidžia, kas nors ką nors apgauna, dievina, žemina, gaili, skaudina, muša ir ramina.

       Meilė Besai atrodo nelyginant milžiniška lengva, balta, lininė paklodė. Reikėtų atsiduoti jos nesvarumui ir švelnumui, tačiau žmonės be paliovos ją drasko į skutus ir ado nudrengtais siūlgaliais. Sudurstyta ir nemokšiškai sudygsniuota visose įmanomose vietose.

       Pati Besa iš viso to nieko nebeturi. Tik vaikus, bet dabar ne apie juos.

 

       Ta diena autobusų stoty buvo keista. Autobuse Besa sėdėjo kaip suakmenėjusi. Kodėl ji apskritai prašalaičiui pasisakė savo vardą ir dargi nurodė pašto skyriaus numerį? Juk ji vėlavo. Vaikų darželyje dėl to bus nepatenkintų.

       Už autobuso lango plaukė įprasti vaizdai. Ji kaip visuomet važiavo namo, bet jausmas buvo kitoks.

       Ar upė, kuri vieną įtraukia gelmėn, o kitam leidžia perplaukti, yra paprasta?

       Jai neišėjo iš galvos nepažįstamojo užduotas klausimas. Ji visai negalėjo prisiminti to vyriškio veido. Ar Besa išvis ką nors įsidėmėjo? Striukės rankogalį, pirštus, mėšlungiškai laikančius taurę su gėrimu. Ir, žinoma, šypseną, tačiau iš jos likęs tik jausmas.

 

       Labai pasisekė, auklytė nebuvo pikta. Tačiau vaikai nusiverkę. Besa paskubomis visus išbučiavo, iš rankinės ištraukė gardžiųjų miestietiškų traškučių ir jie visi linksmai patraukė namo. Tą vakarą Besa ilgai neužmigo. Savo lovoje sulaukusi lygaus šnopavimo, nusprendė užlipti ant aukšto ir pabūti viena. Ten laikė senų knygų, laikraščių, žurnalų dėžes. Jei kokią naktį negalėdavo užmigti, laikas besklaidant praslinkdavo greičiau. Kada nors reikėsią visa tai sutvarkyti. Visada laukdavo kiti darbai, visada, kai neimdavo miegas. Besa apsidžiaugė, kad dar nespėjo viso to išmesti.

       Ji griebėsi tolimiausios dėžės. Ir ko tik ten nebuvo. Knygos nuplėšytomis nugarėlėmis, atvirukai su vaizdais, žurnalų liekanos. Ne, po tokį makalą ji nesiraus. Besa jau norėjo dėžę nustumti, kai jos žvilgsnį prikaustė atvirukas su upe. Taip, upė šiandien jai neišėjo iš galvos. Tai buvo gražus senas atvirukas, upė, nuleidusios inkarus baržos, matomos pro uogomis apkibusią šaką. Nors atvirukas tebuvo rusvų ir baltų atspalvių, viską viską iki mažiausios smulkmenos galėjai įžiūrėti. Besa pakėlė radinį iš šabakštyno dėžėje ir po juo pamatė mažą, rūpestingai perjuostą lapelių ryšulį. Juostelė buvo nurudusi, kai kur pairusi, lapukai rūpestingai sulankstyti. Ji atsargiai išlankstė pirmąjį lapelį. Žvilgsnis perlėkė gražiu, kaligrafišku rankraščiu. Ji ėmė skaityti.

 

       1925 metų sausio 24 d.

       Mieloji Aninia,

       Galbūt elgiuosi neteisingai šitaip kreipdamasis į Jus, tačiau pasikliauju Jūsų gera širdimi ir tikiuosi, jog man atleisite. Dėkoju Jums už laišką, juk vis dėlto manimi taip pasitikėjote, kad išdrįsote parašyti, o ir man priminėte tai, ką sykį jau esate sakiusi: „Juk man nesinorėtų, kad žmonės apie mus ką nors kalbėtų.“ Taip, Jūs esate jauna, bet galite suprasti, ko gera ir ko pikta jums iš manęs laukti – Jūsų tolimesniame gyvenime. Tą pikta jau esate patyrusi, apie Jus pasklido apkalbos, kuriose minimas ir mano vardas, ir tai Jums „baisiai nepatinka“. Bet kad jau pradės minėti kito kareivio vardą šalia Jūsiškio – galbūt tai Jums bus maloniau? – geras pasirinkimas. Gal taip nemandagu ir aš neturiu jokios teisės Jums to sakyti, tačiau Jus gerbiu ir myliu, užtai man ne tas pat, ką šneka apie mylimą žmogų. Vėl tarsiu žodį apie žymųjį p. J. St., nors ir nebūtų verta jo vardo minėti ir Jums ką nors apie jį rašyti. Norisi Jums išsakyti savo mintis apie juokingus, kvailus žmones. Taigi Jūs manote, kad aš tik šiaip žodžiais besišvaistąs, rašąs Jums dėl to, kad noriu Jus apmulkinti, o p. J. St. mąstąs rimtai ir juo neva galima pasikliauti? Bet dar nė metai nepraėjo, kai žymusis ponas kitur piemenavo, rimtai kitą mylėjo ir sutemos meile išmylavo. Šiemet jo mamaitė, nusigandusi dėl praėjusių metų romano, ieškojo sūnui kitą kelelį nutiesti, jis pats gi tokis bejėgis, – tiesiai, tolėliau už Jūsų namų, – bet nesėkmingai, tuomet Jūs tapote ta išrinktąja, prie kurios tam kartui teapsistoja nesutramdomas mielasis sūnelis. Aš pats savimi pasitikiu ir esu linkęs savo keliu eiti, nė vieno žmogaus, tik savo nuotakėlės teprašydamas manimi pasikliauti, jei tik, žinoma, mano, kad aš vertas ištikimos meilės. Šįryt sutikau pono J. St. motiną, ji manęs visa susijaudinusi klausia, kur taip ilgai vakar buvote, ir dar prikišo, kad man su jos sūnumi reikėsią eiti dvikovon su šautuvais. Atsakiau, kolei kas neketinąs – kaip kvaila.

       Tyliai lyja... Visas dangus verkia... Rauda siela iš savo begalinės neramumos, abejonių ir sopulių... Jūs man pražūvate – ir galbūt pražūvate visiems laikams, ir užtai turiu išsakyti visa, ką privalau – aš Jus myliu. Aš Jus myliu ir į šį paskutinį prisipažinimo žodį sudedu save visą. Nesibaiminkite, aš nesu tasai įsimylėjėlis, kurio reikėtų bijoti. Kodėl Jūs man tokia kietaširdė, nors nieko gi Jūsų neprašau. Einu prie Jūsų tyliai dievindamas – ir nieko daugiau. Ir galbūt šią akimirką Jums duodu daugiau, nei įžymiausias žmogus duotų per visą savo gyvenimą. Tyliai kęsti? O, ne! Jūs turite žinoti viską, kaip aš džiaugte džiaugiuosi, jei būnu šalia Jūsų, kaip Jūs visiškai užvaldote mano mintis, kai Jūsų nėra. Jūs esate viskas, ko aš trokštu, ką regiu, kuo džiaugiuosi arba dėl ko sielvartauju, viską darau dėl Jūsų. Esate tai, kas man geriausia ir kas blogiausia, mano skausmas ir mano džiaugsmas, Jūs – mano gyvenimas... Tarsi krentanti žvaigždė man suspindi viena kita svajonė, susvajota anksčiau, nei ją galėjo įsisąmoninti beprotiška širdis, sužibusi anksčiau, nei ataidėjo didžiausiuose troškimuose paliekami žodžiai. Taip, kas gi neleidžia mielajai svajonei išsiveržti pro langus ir mūrus, prasiveržti pusiaunaktį į mergaitės darželį, kur razetėlės kvepia ir rožės žydi? Kaipgi nutiesti kelią žydinčio pavasario dvelksmui, kai jis plūsta į jauną krūtinę lyg neperprantamos laimės šauklys, eidamas per užtvaras ir upokšnius, per margas pievas ir tankią girią naktį? Ir kaip, žmogau, jaunų dienų svajonėms sieną pastatyti? Kaip numatyti šaltu protu, ar tai nutikę tyčia, ar netyčia, jei ilgesio genamas vaikštai mielais takeliais, jei vaizduotė tapo dailų švelnų stuomenį, kol jis pasirodo lyg paslaptingų jėgų iškviestas? Pats to nežinau, pats to neperprantu, ramybės sau nerasdamas apmalštu tik tada, kai širdį suspaudžia skausmingas džiaugsmas, ji rauda ir šoka. Kankynės ir šokiai bei jų vieninga kalba šiomis akimirkomis, meilus glustelėjimas ir pašnabždom tyliai ištartas žodelis, vienų vienintelis žodelis, tačiau meilus... ir jis pripildo visą pasaulį. Kodėl Jūs kiekvienam linkstate rodyti savo tyrą širdį? Gandonešiai juokiasi iš to. Jūsų gi niekas nesupranta. Atsakymas vienas: nekibkite prie jaunystės, ji Jums tepaaiškina šią svajonę, ir nepasmerkite jos, nes ji apie tai svajoja ne Jūsų paliepta... Sukėliau įtarimų dėl Jūsų gražaus, tyro mergaitės skaistumo. Vis dėlto naginiuočiai išvaikščiojo rožes ir sumindė tyriausią, gražiausią žiedelį. Kokia gi keista pasaulio tvarka! Suprantu, kad tai nėra lengva, tačiau jaunystė visa pakelia ir gera tai, kas galėta iškęsti. Jūsų dvasios ir širdies dovanos Jums padės pakilti iš minios ir jos sprendimų it gulbei iš ežerėlio. Jūsų dvejonės ir kančios man pažadina ankstyvosios mano jaunystės atsiminimus. Kokia šiais atžvilgiais jaunystė vienoda. Kaip aiškiai mums kalba mūsų širdis ir įsitikinimas, kad pasirinktas kelias yra teisingas. Kadaise ir aš nesuprasdamas žvelgiau į pasaulį, negalėdamas išsiaiškinti žmonių minčių. Jūs gal paklausite – nuo ko Jums skaudžiau? Nuo manęs ar nuo žmonių kalbų? Jei teisingai supratau gyvenimo man duotas pamokas ir neišsipildžiusias viltis, turiu atsakyti – skriaudą patyrėte tik Jūs, nes Jūs – lyg kviečio grūdelis tarp girnų. Man nėra nemalonu, kad Jūsų vardą žmonės minėjo kartu su manuoju, o žmonėms tai ir tepatinka – skaudinti kiekvieną geresnę, tauresnę širdį, jie minta kitų ašaromis. Kas iš to, kad mane dergia, neva aš esu žmogus be garbės jausmo. Apkalbos apkalbomis, nuo žmonių nuomonės aš nei geresnis, nei blogesnis. Taip, argi apskritai kiti gali priartėti prie mūsų garbingumo?.. apibjauroti tai, kas paslėpta visų giliausiai širdyje? Tik mes patys galime prie to prieiti. Tik mes patys galime sunaikinti savo garbę.

       Kad ir kaip toli būtumėte, kad ir kaip Jūsų mintys bei širdis būtų užimtos kito, juk negali būti, kad vėjas bei gėlių kvapas, mano troškimas nenuneštų Jums meilės, tylaus linkėjimo. Gyvenkite laimingai, visada laimingai, linkiu visa, kas gera, šviesu ir tauru.

       Su meile bučiuoju

       J. S.

 

       Senieji žodžiai Besai nugulė ant žaizdoto, randų išraižyto jos meilės kūno. Tarsi iš šono ji save matė virtuvėje gulint sudaužytą, lyg pro miglą girdėjo vaikų verksmą ir klyksmus. Žarsteklį, kurį jis, paskutinį kartą užsimojęs, vis dėlto numetė ant žemės. Jos skausmas susigūžė į kamuoliuką ir nuslūgo.

 

       Vėjas bei gėlių kvapas, mano troškimas... Rytas, ir Besa stebuklingai šaudo po raižytus savo pašto kelio vingius bei pakalnes.

       Ne, Besa nebuvo pamišusi, ji tiesiog tikėjo meile ir atsisakė paklusti tam, ką kiti vadina gyvenimu.

       Niekas visame plačiajame pasaulyje nežino, kokių meilės įrodymų ji rado. Ji beveik visai nemiegojo, bet į ją įsruvo kažkokia nežinoma, nesuvokiama jėga. Iš vieno vienintelio seno prirašyto lapuko.

       Pašto viršininkė šįryt į Besą žiūrėjo mąsliai. Koks gi čia nepagrįstas džiaugsmas?

       Jos džiaugsmas, jai vienai težinomas. Pasaulėlis kalvelėje už dviejų namelių, valgydama pietų duonikę susimąstė ji, kokie nepaprasti, gražūs dalykai jai nutiko. Pirmiausia – prašalaitis stotyje, po to – nuostabus radinys. Per jį Besa sužinojo esanti upės dugne ir tebekvėpuojanti vien iš nesusipratimo. Dabar ji ėmė kilti. Kaip vaikystėje, kai buvo per giliai panirusi, ir tik tada, kai pritrūko kvapo, pasirodė dangus bei raibuliuojantis oras.

       Vakare, dubenyje skalaudama indus, Besa prisiminė kažkurį iš savo paskutinių pokalbių su mama. Ji pasakojo, kaip susipažino su Besos tėvu, kuris niekada taip ir nepasirodė.

 

       Kaip susitiko motina ir tėvas?

       ...mamos sesers namuko mažoje virtuvėlėje maišydamasi tirpiąją kavą, iš traškančio baterinio radijo ji girdi priminimą, kad šiandien 1965 m. rugpjūčio kelintoji diena. Vienas jos gyvenimo rugpjūčio rytų, kai ji, atvažiavusi į kaimą, skuba perskaityti ir atsiminti mokslinio komunizmo kvailystes, likusį laiką skiria gyvybės kilmės klausimams, kserokopijoms ir Boriso Pasternako, Džono Melvilio bei Žano Polio Sartro darbams. Šiaip ar taip, ji bus mokslininkė. Kol kas studijuojant jai lengvai pavyksta atsiskaityti viešajai sistemai, lygia greta įgyjant visiškai kitokį, uždraustą išsilavinimą. Mama ir teta ja susirūpinusios. Ji dienų dienas gali neišeiti iš kambario, vien skaityti knygas. Jai jau per dvidešimt, bet šalia jos nebuvo pastebėtas joks vaikinas. Ar ji patraukli? Taip, ypač kai suliesėja. Smulkūs kaulai, apvalios, stangrios krūtys. Šviesūs plaukai, kartkartėmis juos pasišviesina. Vasaros pastrazdanota oda, mažos rankos.

       Į savo aprangą ji pernelyg nekreipia dėmesio. Ji net į aukštąją dažnai eina plačiomis patogiomis kelnėmis, nors ir jaučia baugius, mąslius dėstytojų ir studijų draugų žvilgsnius. Moterims kelnės dera tik šeštadieniais arba kolūkio talkose. Kitu metu reikėtų segėti sijoną ligi pusės kelių arba, žinoma, padorų mini, kai tokia mada.

       Kol mamos sesuo vyrui pusryčių kepa bulves, ji geria kartoką kavą, žvelgia į ramunėlių lysvę pro langą ir mąsto, kad milžiniškas banginis, pristojęs prie sulaukėjusio kapitono, turbūt yra vadinamoji dvasinė traukos jėga, jai neįmanoma pasipriešinti, ji varo į priekį, kol visiškai prikausto prie jūros.

       Vakare mama su savo seserimi beveik prievarta ją aprengė iš Anglijos jų brolio atsiųsta suknele. Tesiliauja knistis tose knygose, geriau teišeina į kaimo klubą, į vakarėlį. Muzikuos vietinis ansamblis, bus užkandžių bei gaiviųjų gėrimų ir svarbiausia – šokiai. Teišsišoka miesto gudruolė su kaimo vaikiais. Kad nesumanytų pasprukti, mama su savo seserimi ją nuvedė ligi pat klubo durų.

       Pravėrusi klubo duris, ji pamatė tai, ko negalėjo su niekuo palyginti.

       Ant pakylos lyg medinis judėjo dainininkas.

       ...baltos karavelės spindi, debesų skliautu spindėdamos plaukia, ar naktis, ar diena, amžinybė skambėdama plaukia...

       Salėje judėjo kelios poros. Vieni bandė šokti laisvai, kiti susikibę šoko valsą. Pašaliuose, prie bufeto staliukų, šurmuliavo liemeningos kaimo merginos su savadarbiais bokštais ant galvų. Vaikinai mindžikavo kitame gale.

       ...ar naktis, ar diena, amžinybė skambėdama plaukia...

       Ką ji čia veikia? Beprotybė. Ką gi ji čia veikia? Dabar ji nesupranta, kas, anot Sartro, čia vyksta – bytije ar ničto?

       Tačiau mamos brolio iš Anglijos atsiųsta suknelė, žinoma, akimirkai prikaustė varžovių sambūrio žvilgsnius. Jos berniokiškai glotniai sušukuota galvelė – taip pat.

       Ji tikėjosi, kad mama su savo seserimi nebestovės už durų kaip cerberiai, kad ją įstumtų atgal į septynis pragaro ratus. Dėl atsargumo ji dar trupučiuką užtruks, paskui išeis, ilgokai pasivaikštinės, pasėdės paežerėje ir grįš namo, apsimes visiškai nusišokusi, o ją lydėjęs vaikinas atseit bus buvęs per drovus užeiti ir pasisveikinti.

       Ji įsitaisė kampelyje prie laukujų durų ir stebėdama judančias poreles gerokai pralinksmėjo.

       ...ar naktis, ar diena, amžinybė skambėdama plau-u-u-u-kia...

       Ir tuomet įstrižai salės ėmė artėti nedidelio ūgio vaikinas. Ji dar tikėjosi trajektoriją pasikeisiant, bet netrukus pasidarė aišku – jis artėja. Mandagiai paprašė pašokti. Ji net nespėjo pagalvoti apie pasirinkimą. Tiesiog davė jam ranką ir nuėjo prie judančių porelių. Abu šoko valsą. Jis beveik su ja lygus, bet šoko drąsiai ir lengvai. Akimirką jų skruostai susiglaudė, ir ji pagalvojo, kad tai nėra nemalonu. Tarp šokių jie darė tą patį, ką ir kitos poros – stovėjo vienas nuo kito truputį atstu, nežinojo, kur dėti rankas ir laukė muzikos. Po dešimto šokio jis pasiūlė pasitraukti į šalį ir išgerti vyno. Prie stalelių – didžiulis bruzdesys, bet jis pro visus guviai pravinguriavo ir iš minios išniro su dviem vyno taurėm. Jie prisėdo nuošaly ir išgėrė.

       Ji bus filosofė.

       Ak, taip, jis kol kas dirbąs mechanikos dirbtuvėse.

       Dėl ko ji čia atvažiavo?

       Pas mamos seserį į kaimą.

       Ar jai kaime patinka?

       Nieko, jei turėtų knygų, ji galėtų ir kaime gyventi.

       Kaip ji ketinanti užsidirbti?

       Būsianti mokslininkė.

       Ak, taip, jis norėtų baigti aviacijos inžinieriaus studijas.

       Ar ji dar norėtų pašokti?

       Ne.

       Ar jis galėtų palydėti ją iki tetos namų?

       Taip.

       Šiltą rugpjūčio naktį juodu nuėjo prie ežero. Jis pririnko plokščių akmenukų ir rodė kaip mesti, kad vandens paviršiumi jie šoktelėtų keletą kartų. Taip judėjo ir jos mintis, kol ji bandydavo suprasti, tarkim, Fojerbachą... žmogus sprendžia apie gamtą pagal savo analogiją, šitaip jis gamtą, sakytum, priartina prie savęs... akmenėlis lengvai paliečia vandens paviršių ir nulekia kitą atkarpą, o kad gautų diplomą, jai reikės išmokti pagrįsti Fojerbacho ateizmą, akmenėlis nugrimzta.

       Jis visai ne drovus. Įėjo virtuvėlėn pasisveikinti su mama, mamos seserimi ir jos vyru. Aptarė šiemetį obuolių derlių. Mandagiai atsisveikino, daugiaprasmiškai šypsojosi.

       Ar ji nenorinti arbatos? Argi kartais ne gera pavėdinti galvą?

       Ji nusirengė, smuko lovon. Užsimerkė. Lygiu vandens paviršiumi šokčioja akmenėliai. Ar kažkas juos sąmoningai mėto? Ar jie juda patys?

       ...ar naktis, ar diena, amžinybė skambėdama plaukia... skamba virš ežero. Ji užmigo.

       Taip jie susitiko.

 

       Besa skalauja indus. Mama visada gyveno tarsi dviejuose pasauliuose. Dėl meilės ji metė studijas ir persikėlė į kaimą. Besa apie savo tėvą nieko nežinojo, ji tik matė, kaip motina kas dieną vis nusigeria ir klausėsi neaiškių, vien mamai tesuprantamų monologų, kur buvo susipynę Besai nieko nesakantys įvykiai ir vardai. Kai Besa baigė vidurinę, vieną gražų gegužės rytą motiną rado lovoje mirusią. Toliau Besa turėjo suktis kaip pati išmanė.

       Besa skalauja indus. Mažiai ant grindų dūksta su popieriumi ir trinkelėmis, stato namą. Visa, kas būta, kas akimirksniu ją galėjo įsukti į gyvenimo mėsmalę, per plauką stebuklingai praūžė pro šalį.

       Kai vaikai vakare liovėsi dūkti bei niurkytis, kai Besa išgirdo raminančią gyvybės srovelę iš jų kvėpuojančių burnyčių susiliejant į vieną, ji užlipo ant aukšto. Atsisėdo tarp knygų dėžių, įsisupo į atsineštą antklodę ir atskleidė kitą lapelį.

 

       Sveiki, Aninia!

       Žinau, Jūs galbūt esate man palanki, nes antraip su manimi nebendrautumėte. Bet ar Jūs mane taip pat „truputį mylite“, ar ne – tai klausimas, į kurį laukiu Jūsų atsakymo. Jeigu Jūs negalite manęs mylėti, trokščiau, kad kada nors mane prisimintumėte; o Jums palikti apie save atsiminimus, prastesnius, nei esu nusipelnęs, būtų per skaudu, todėlei jums rašau, noriu išsiaiškinti – nežinau, ar išties mokėsiu ir galėsiu, tačiau viliuosi – Jūs manęs labai rūsčiai neteiskite. Klausykite širdelės, jei turite stebuklingą galią – išlaisvinkite mano sielą nuo abejonių. Sukilę jausmai mane įaudrina iki ašarų. Man vakaras mielesnis už rytą, ruduo – už pavasarį. Man miela visa, kas žymi pabaigą. Ką gi daryti? Toks jau esu. Man norisi šio saldaus gedulo, šių užburiančių auksinių sutemų. Taip ir per mūsų trumpą pažintį būta kai ko, kas neįtikėtinai gražu ir miela, ko niekur kitur neradau – ar rasiu? Neatimk iš manęs šio švelnaus jausmo, nors jis būtų vylingas. Mano sielą užvaldo atsiminimai, jie stipresni už viltis. Kas gi yra gyvenimo tikslas? Dėl ko mes gyvename, jei ne dėl meilės. Būkite gailestinga, nekankinkite manęs – aš moku laukti, tačiau kaip tai sunku. Eisiu savo keliu iki galo, nesvarbu, kur jis nuves...

       Turiu pasakyti, kaip menkai vienas žmogus tegali perprasti kitą... Maniau Jus pažįstąs iš Jūsų keleto trumpų pastebėjimų. Gal jie buvo atsitiktiniai, bet vis dėlto pakankamai iškalbingi, kad prieitumei prie išvados. Patekau tarytum į užburtą ratą, vaikščioju aplinkui, kamuojuosi, abejoju, išeities nėra. Ar Jūs man šį ratą sukūrėte? Jūsų žodžiai „Aš Jums nieko nežadu“ – ar jie nėra Jūsų tiesios, doros širdies atsakas? Išeitis! Aš pats kaltas, tačiau pripažinti, kad likimas tarsi tyčia iš manęs pasijuokė – skausmingai sunku. Nebent Jūs manote, kad teisės į sielos ramybę aš neturiu! Tai pareikšti man visada atrodė nelyginant šventvagystė. Bet su Jumis aš buvau atviras. Myliu Jus ir Jumis pasitikiu. Dažnai pasikliaudavau žmonėmis, o kiek sulaukta širdingo atgarsio? Ar dėl to pulti beviltybėn, ar sutikti lankstytis, kad tik įgyčiau malonę? Tik ne tai! „Jei laužia – lūžk, tik lankstomas nepasiduoki! Ir išdidumas akyse bei ryžtas lūpose, nors ir širdis kraujuoja ir ašaromis plūsta.” Neleiskite sielai raudoti, pirmasis nusivylimas, pirmasis sielos palūžimas visų skausmingiausias. Kamgi tai rodyti kitam? Kad ir apima kartėlis dėl visų potyrių ir jausmų, tuomet vėl it raminamieji lieka „senieji sapnai“, kurie kaip anksčiau, dar vaikystėje, bučiniais nušluosto ašaras nuo skruostų – tik dabar jie kitaip atsiradę... O tada – išnyks lūkesčiai, viltys, kartėlis ir iš viso to atsiminimuose liks keletas šviesių spindulių...

       Mieloji, Jūsų gyvenimo traukinys išvyko iš pirmojo gyvenimo, arba vaikystės, stotelės. To, kas būta, nebėra ir ten nebegrįši. Priešaky – ateitis, įsupta į neperregimą šydą. Gyvenimas ritasi pro Jus tarsi šniokšiančios bangos, šaukia Jus ir Jūsų laukia... Jūs esate moteris, Jūs nuoširdi, Jūs jaučiate, mylite ir neapkenčiate. Jūs, širdele, turėtumėte pajusti mano sielos jėgą, kuri veržiasi ir stiebiasi į Jus. Įsiklausykite, mieliausioji, Jūs turėtumėte mane mylėti, būtų didžiausia neteisybė, jeigu Jūs manęs nemylėtumėte. – Iki šiol esu Jums kėlęs sunkumų, buvau įkyrus, maldaudamas Jūsų meilės. Jūs, iš pagailos išsisukdama nuo aiškaus neigiamo atsakymo, pasakėte – „Aš nemoku mylėti“. Mano puikioji! Šį vardą sau tyliai kartojau begalę kartų ir laimė it šilta banga mane užlieja. Tada matau Jūsų mielas gražias akis, girdžiu Jūsų sidabrinį juoką, Jūsų švelnų dainingą balsą. Tačiau kažkur sielos gelmėse suvirpa styga, kuri rodėsi jau seniai surūdijusi ir gyvenimo dulkių padengta. Kadaise ji buvo aiški ir skambėjo skardžiai bei gyvai. Bet ji taip toli. Dabar ji suvirpa vėl, nors protas ir primena, kas kadaise girdėta – „Aš nemoku mylėti, aš nieko nežadu“. Šis sidabrinis juokas ne tau ir šios akys spindi ne tau, – bet širdis vis viena dar laukia.

       Nebijok, širdele, būk drąsi ir teisinga. Gal Jūsų sieloje viskas dar nenuspręsta tamsiomis spalvomis. Jūsų rankos spustelėjimas man suteikia didžiausią laimę. Jeigu Jūsų jausmai skirti kažkam kitam, aš iškęsiu netekties skausmą ir tyliai pasitrauksiu iš Jūsų kelio, netrukdydamas Jūsų laimei. Aš moku saugoti paslaptis. Mieloji, parašykite tik vieną žodį – myliu arba, – – – – netikėkite, atsisakykite, aš nebegaliu, arba pasakykite man – vis dėlto lauksiu!

       Linkiu Jums visa, kas gera, šviesu ir tauru. Su meile bučiuoju J. 1924 m. kovo 3 d.

       P. S. Ne, geriau nieko nesakykite, ir taip suprasiu. Atleiskite, skubu, išėjo nesklandžiai.

 

       Sielos gelmėse suvirpa styga, sielos gelmėse suvirpa styga. Besa atsimena girtą motiną, šaukiančią, kad meilė jai sumaitojo gyvenimą, ji prisimena savo mylimo vyro neapykanta žėrinčias akis.

       Besą ilgai krėtė drebulys. Įlindusi pas vaikus į lovą, ji bandė sulaikyti kvėpavimą, kad nurimtų, kad nepažadintų mažylių. Po truputį, po truputį užliejo šilta miego banga. Sapne pas ją atėjo Ana.

 

       Ana sapnavo, kad nutiesė milžiniškus apmatus – per pievą, mažomis epušėlėmis apaugusią nuokalnę, sodrų žalią kalną, kur ganėsi jų karvės, iki pat mylias nusidriekiančio miško. Ji ėjo su šaudyklėn įverta gija nuo vieno krašto ligi kito. Audeklas susiliejo su gamtos vaizdais. Ji verkė iš džiaugsmo. Bet staiga prapliupo lietus, ne lašais, o čiurkšlėmis, paskui prasidėjo kruša. Audinys ir gamtovaizdis sutrūko, išnyko Anai prieš akis. Po kampelį, po kraštelį, po skiautelę – visai. Ji liko viena tuštumoje. Aplinkui nieko, tik pilka tuštuma.

       Nuo apgobusios pilkos tuštumos ji anksti pašoko iš miegų. Išsigandusi sėdėjo ant lovos krašto savo pirkelėje, basos kojos – ant jos pačios austo grindų takučio. Ji pakilo, atvėrė langą. Putlus, tirštas oras palietė odą. Šiltas ruduo. Seniai tokio niekas neatsiminė. Tik dabar, ankstų rytmetį, Ana gali nevaržoma sėdėti prie savo lango. Laukti aušros. Vakarais, kai užsidega žibalinę lempą arba žvakę, ji užtraukia pačios pasiūtas užuolaidėles. Ji žino esanti stebima. Nuo tada, kai su mama ir broliu per Jurgines persikėlė į šį namelį, jis kasdien būna šalia. Jis, turtingas ūkininkas, su jais elgiasi ne kaip su nuomininkais – kaip su sau lygiais kaimynais. Nuo jų pirmojo atsitiktinio susitikimo einant takeliu, vedančiu prie tvenkinio gyvuliams girdyti, kas rytą svetainėje ant stalo Anos laukia laiškas. Motina apie laiškus gerai žino ir turi tik vieną didelį, didžiausią, visų dideliausią norą – kad šie laiškai baigtųsi pasipiršimu Anai. Tik dar reikia pakentėti, kol ji išeis tuos kursus. O tuomet – tebūnie pagarbintas – pas turtingą, tvarkingą, nuoširdų ir mylintį vyrą. Tik dešimt metų vyresnis, susituokęs nebuvo. Dvidešimt melžiamų karvių, du darbiniai arkliai, trys paprasti dėl grožio, linų ir javų laukai, pilnos klėtys ir rūsiai, pieno mašina ir kuliamoji, greitai turėsiąs netgi telefoną...

       Ana laisva nuo jo jausmo tik sėdėdama prie staklių. Bet vis dažniau jai atrodo, kad jis nematomas stovi už nugaros, stebi jos rankas, šaudyklę. Visa jos jaunystė iš anksto nulemta, viskas kitų rankose, tik šaudyklę pati laiko savosiose ir ją valdo. Jo laiškai dvelkia gailiais. Iš pradžių svaigina, paskui apkvaišina, vėliau apima šleikštulys ir norisi šokti šalin. Į platų lygų ką tik suartą lauką, gulėti grumstuose, įkvėpti dangaus, susimaišiusio su žeme. Ana jo vengia, neatsako. Tai tik jaunos merginos drovumas, galvoja mama. Nuo to ji tik dailesnė, galvoja jis. Kad ir ką Ana darytų, jis įsimyli ją vis labiau. Jisai ritasi per ją lyg rūko kamuolys – Ana jaučia kvėpuojanti, tačiau savęs nemato.

 

       Vėlią naktį Besa akimirkai nubunda. Mintys nuo susapnuotos Anos nuklysta prie motinos. Kitą rytą po vakarėlio Besos tėvas neva buvo atvažiavęs motociklu su dar vienu šalmu. Pasakė ją parvešiąs atgal, į miestą. Trumpai pasitarusi su mama ir teta, ji sutiko. Buvo apsirengusi raudoną odinį paltą, tokį prigludusį. Važiuodami sustojo prie kažkokios kaimo krautuvėlės. Išgerti giros ar limonado. Buvo karšta, ji nusivilko paltuką. Jis kaip prikaustytas žiūrėjo į jos strazdanų sėte nusėtas rankas, kol ištarė: „Kokia graži tavo oda...“

       Dar vienus metus ji atkakliai kibo į studijas. Kol jis įkalbėjo atsigręžti į tikrąjį gyvenimą, persikelti į kaimą ir nebekvaršinti galvos.

       1967-ųjų spalio kelintoji, kai ji, perskaičiusi kserokopijas, rašo jam laišką, kurio niekada taip ir neišsiuntė.

 

       ...tas spalvotas popierius visiškai kvailas, nes jis spalvotas tik vienoje pusėje. Pasirodo, netgi toks plonas daiktas kaip popierius gali turėti tik gerąją pusę. Gal iš tiesų norėčiau Tau nusiųsti didelį, gražų ir baltą lapą. Kaip laivą, gulbę, krūtinę ar visa kita... Nes paskutinė stadija – balta (spalva kaip savybė, kuri skysto orgazmo akimirkomis materializuojasi, subjektyvizuojasi, priskiriama tiek fiziniams, tiek dvasiniams būviams), būdama laikinojo (man žinomo) būvio, ji yra periodiškas procesas. „Menininko akis“ – esminė riba, kitos erdvės atvėrimas jau esančioje, burbulas burbule. Be „menininko akies“ sunku realiai (?) suvokti transcendentinį erdvės pobūdį. Kitaip sakant, n-tąsias dimensijas. Reikia įeiti vidun, tai vadinama išsilavinimu. Kas yra slyvos kauliukas?

       Neteisinga, kad tekstas yra kažkas kieta ir kaulėta. Kad tekstas atribotas, plikas ir gyvena, būdamas miręs ir t. t. Galų gale tekstų daug, ir aš galiu laikytis maždaug tokios pozicijos: tesipeša jie tarpusavyje, man jie nerūpi. Kol teksto niekas neskaito, jis, be abejonės, negali turėti jokios reikšmės. Mano galva, tiesa visiškai paprasta – tekstas, kurį sukūrė žmogus, yra tekstas tik tada, jei žmogus jį skaito. Ir tik tą akimirką tekstas yra tai, kuo mes jį laikome. Kai neskaitau, visas pasaulis – analfabetiškas. Jokio teksto nėra. Taigi nėra prasmės ir mokėti skaityti! Grynas ir aptarimo vertas tėra įspūdis (bet kokios formos ir lygio dimensijos), kurį patiriu konkrečią teksto suvokimo akimirką – jis suspurda smegenyse, sieloje, širdyje ir t. t. Tai yra tekstas. Tekstas didžiąja raide, tekstas, kuriam spaudi ranką, žvelgi į akis ir gauni patvirtinimą, kad, pavyzdžiui, dėl padidėjusių ozono skylių ar dėl kokios pamišusios moters klyksmo tylos akimirką per karą slyvos kauliuko vidinėje pusėje atsiradę komplikacijų. Aš negaliu įsiropšti į medį, kurio nėra. Dar daugiau – aš negaliu įlipti net į tą medį, kuris vakar čia buvo, o šiandien – ten tik kelmas. Bet aš galiu pasakyti ir parašyti: aš įsiropščiau į medį, kurio niekada čia nebuvo.

       Ir jei tai perskaitau, aš į tą medį esu įsiropštusi. Ir taškas. Mostelėjimas burtų lazdele – ir prieš tave išauga medis, kurio nėra. Įsivaizduok, žinomas tik tam tikras skaičius raidžių ir ženklų, kuriuos kombinuodami mes tuo pat metu kuriame informacijos šaltinį ir semiame iš jo informacijos.

       Šiuolaikinė civilizacija – absoliuti, besąlygiška teksto vergė. Ir t. t. Vienos tezės, apie kurias, užėjus kvailumui, norėtųsi pasišnekėti. O išsišnekėti labai reikėtų. Pačiam su savimi. Bet dabar prisiminiau, kad šis laiškas juk Tau... Matai, aš neturiu dienoraščio, ir, jei nebūtų Tavęs, šios eilutės, kurios tėra lengvi metmenys apmąstymams, taip ir bumbsėtų lyg sviedinukas į mano kambarėlio sienas. Nes paprastai savo minčių neužrašau. Tai vadinama misijos suvokimo stygiumi. Vis dėlto pasaulis visais laikais būdavo perprantamas tik perprantant save, ir ne kitaip. Galbūt tai ir yra svarbiausia misija – susivokti, jog perpranti save, ir tai daryti. Nieko, jeigu tai ne visada išsiveržia, tai yra netampa matoma kitiems. Žmogus net įsivaizduoti negali, kas po jo liks ir kas bus toji vertybė, būsianti naudinga ir kitiems. Galbūt visų vertingiausia mano gyvenime – tai pozityvios energijos akumuliavimas tame vakarėlyje, kur mudu susitikome, arba prie ežero su Tavimi. Galbūt tai padės normaliai pasaulio raidai, padės žymiai labiau, nei koks nors tekstas. Kad ir kaip būtų, kelios mudviejų drauge praleistos akimirkos dvasiškai buvo daug tyresnės bei tauresnės nei menas, kuriame vis dėlto viešpatauja nepasotintų geidulių riaumojimas, suplaktas su pasaulio nesuvokimo ar suvokimo atspindžiu ir ilgėjimusi kažko, kas balta ir tyra, to, kas yra, buvo tikrovėje, o ne popieriuje.

       Taip, kas vienąsyk perskaitys (ir, jei galės, kad perskaitytų kuo daugiau) – ten bus buvusi tyra, balta laimė, tą akimirką ir toje vietoje, – perskaitęs tai žinos amžinai.

       Bet iš tiesų kurpiu planus, kaip šį gyvenimą padaryti spalvingesnį.

       Du paukščiai įsikūrė gyventi mano balkone. Ilgai skrajojo...

 

       Besa pakilo, atvėrė langą. Putlus tirštas oras palietė odą. Šiltas ruduo. Tokio seniai niekas neprisimena.

       Šiandien laisvadienis ir jie visi eis miškan. Vaikai dar iš vakaro sustatė eilutėn savo krepšelius. Ir guminius batukus.

       Dzvonkis ir Totukas zuja po kiemą lyg pašėlę. Jų džiaugsmas beribis.

       Šis žygis labiau vaikų džiaugsmui. Eidama uogauti pusdieniui, Besa vaikus palieka pas kaimynę. Jie dar maži, negali vieni išbūti. Kai Besa viena pelkėje, ji renka abiem rankom kaip prisukta. Jai labiau patinka spanguolės, ypač tos retosios, didelės ant kemsų – tarsi dailiai nuaustas kilimėlis. Bruknes reikia stengtis skinti be lapų, nes paskui tenka perrinkti. Ši diena skirta pramogai.

       Priešakyje lekia Dzvonkis ir Totukas, iš paskos – vorele vaikai, po jų – Besa. Jie pereina pievą, nuokalne pasiekia upelį, prie mažo kriokliuko jį perbrenda. Į krūmyną vingiuoja nežymus takutis. Koks apgaulingas šis kelias. Tiktai keliasdešimt žingsnių – ir prasideda retas pušynas. Lomos ir gūbriai, kur ir norėdamas nepaklysi. Besa žino visokių miškų, ir tokių sunkių, prilytų eglynų. Tačiau jų miškas lyg jūra – be galo be krašto, priekyje šviesu ir dangus virš galvos. O apie kojas banguoja švelnios žalios mėtos, bet yra ir seklumų – šviesiai pilkų kerpėtų plotelių.

       Besa atsisėda ant tokio plotelio. Saulės užlietame miške, kuris, labai tikėtina, kažkada buvo jūra, jos vaikai džiaugsmingai lekia į kalną ir verčiasi kūliais žemyn. Šunys lodami juos vaikosi.

       Ji tarsi apie nieką negalvoja. Ji tik stebi ir mato save išnyrant. Vis dėlto ji galvoja. Apie amžinąją galią, dovanojusią jai vaikus ir ją beveik nužudžiusią. Trūko tik dar vieno smūgio žarstekliu. Apie Aną, kuriai sapne nuo meilės pritrūko kvapo, kaip raiste pritrūksta jai, uogaujant tarp gailių.

       Ji tarsi apie nieką negalvoja. Ir ką čia galvosi? Sunki gyvenimo kasdienybė lengvai įveikiama. Užduotys, genančios viena kitą. Įprastas pareigų ritmas. Rytas, nepastebimai pereinantis į vakarą, šį pakeičia naktis, kuri vėl virsta rytu. Ir ką čia beatskirsi?

       Ne, Besa nebuvo pamišusi, ji tiesiog tikėjo meile ir atsisakė paklusti tam, ką kiti vadina gyvenimu.

       Kai vaikai išsidūko, kai suvalgė varškinius blynelius ir atsigėrė, visi patraukė grybauti. Žaliose, minkštose samanose aptinka kokią voveraitę, baltose seklumų dėmelėse randa tamsiai raudonų baravykų galvukių. Dar ne kažin kas, dar reikia palaukti lietaus. Tokio šilto, sauso rudens niekas neatsimena. Bet grybų – padažui, ruošiant vakarienę, užteks.

 

       Šis rytas pašte niekuo neišsiskiria. Jos kaip visada ant didelio stalo iškrato užantspauduotus maišus. Melsvai baltas vokų srautas krinta ant skardinio rūšiavimo stalo paviršiaus. Tai tik darbas, tačiau Besa stengiasi būti kruopšti. Jai atrodo, kad vokų likimas – tarsi praskrendančių paukščių: bet kada gali pasitaikyti, jog ilgame kelyje koks pasiklys, dings, nukris, pražus ir mirs.

       Besa merkia rankas į baltąją žinių upę. Kažkas ją perplauks, kažką ji įtrauks ir negrąžins.

       Besa merkia rankas į baltąją žinių upę. Ši vienu metu ramina ir jaudina. Ką dabar pasieks geroji naujiena?

       Besa merkia rankas į baltąją žinių upę ir netiki savo akimis. Neišsiskiriantis baltas vokelis, paprastų paprasčiausias pašto skyriuose parduodamas vokelis atėjo jai. Besa. Pašto skyrius Nr. 139.

       Likusį paštą Besa rūšiuoja lyg per miglą. Bet kaip į rankines sugrūda žurnalus ir laikraščius. Dviračiu beveik įlekia laiškų dėžučių eilėn prie pašto laukujės sienos.

       Ir tada ji mina, mina iš visų jėgų į pirmąjį kalną, nors paprastai nesikamuoja ir įkalnėn dviratį stumia. Kvėpavimas pagreitėja ir tampa negilus, kaktą išmuša prakaitas. Bet ji vis mina. Ant kalno godžiai kaip žuvis gaudo orą. Bet tai ne sausra, jai negresia mirtis, ji tik nesupranta, kas darosi. Ir kaip pasiryžti ir atplėšti tą gautąjį voką?

       Besa pasuka į mažą žalią keliuką, vedantį prie upės.

       Šį rytą jie palauks.

       Ji visada atvažiuodavo tiksliai kaip laikrodis, kad moteris su plonučiu chalatu įprastu metu galėtų prieiti prie savo naujos pašto dėžutės, kad vyras iš žieduose paskendusio balkonėlio laiku gautų savo rytinį laikraštį, kad išpuoselėta poniutė šiuo metu gautų savo kassavaitinių kryžiažodžių mįsles.

       Šį rytą jie palauks. Nes ši diena priklauso Besai.

       Upelio pakrašty tarp medžių atremia dviratį. Atsisėda ant akmens, iš striukės kišenės išsitraukia paprasčiausią pašto skyriuose parduodamą vokelį ir atplėšia. Languoto popieriaus lapai. Nervingas, skubrus raštas.

 

       Besai.

       Yra žmonių, kurie nebemato pro ašaras, ir yra tokių, kurie lietuje išskleidžia šakas.

       Rūpesčiai ir troškimai tokie skirtingi. Žiedai. Ne, tai snaigutės. Liemenaičiai. Leidžiu savo kūnui sustoti, pagręžti galvą atgal arba ką nors nužvelgti. Tu buvai ir Tu esi. Praeityje Tu esi, dabartyje Tu buvai. Laiko nėra, yra tik nuotoliai, arklių karčiai, kažkur lekianti mergaitė. Laimė, ji taip pat lekia. Liūdesys apima taip pat. Lėkte. Net vėjas meluoja, sako ji. Priešaky nieko, kas baisu, nėra, kad jai reikėtų pūsti prieš vėją. Ji vėl abejoja savimi, sako jis. Ak, Dieve, kaip nenorėčiau, kad ji abejotų, nes aš buvau patikėjęs. Obuolių kvapas. Kaip neatėjusių laiškų. Kur aš iš viso esu? Koks gi čia keistas ruduo? Obelis, pilna vaisių, palinko... ar iš tiesų tai tėra apžavai, ar tikrai Dievas man tuščiai prižadėjo?

       Gražus, ramus vakaras. Ir, Tave mylėdamas, aš myliu Tavo meilę ir mylėsiu, kai Tavo meilė jau bus kitokia, o iš to, kas Tava, mylėsiu tai, ką myli Tu. Šio žodžio nereikia bijoti, gal jis vienintelis, kurio savo gyvenime ir šiame pasaulyje nė kiek nebijau.

       Važiuoti atgal, šnabždėjau jai, eilinį kartą susikrauti lagaminus, ne, geriau senus maišus, ryšulius, ir važiuoti atgal. Prašau, nežymėk savo kalendoriuje sekmadienių raudona spalva. Nėra tokios dienos, kad Tave atvertęs nerasčiau sekmadienio. Ir apskritai nekalbėkime apie kalendorius, nes šiandien sekmadienis.

       Sakiau, važiuoti atgal, iš kur atvažiavę, važiuoti, supranti, kilti upe trikinke pro mažų mekšrelių pražiotas burnas. Oro! Važiuoti! Ir tuomet nemačiomis atsitrenkti į tavo kietas lyg akmuo krūtis. Ar tik šiandien ne sekmadienis, paklausi Tu. Pasirodė kažkas raudona, apsivijo kaklą, nutraukė nakčiai tamsą nuo pečių.

 

       Ar čia tas pats sekmadienis, kai ji su vaikais buvo miške? Kai ji sėdėjo miško viduryje ant balto kerpių plotelio ir stengėsi nieko negalvoti? Kai saulės šviesa liejosi per lomas ir gūbrius, kai vaikai džiaugsmingai vertėsi kūliais ir šunys lėkė jiems iš paskos. Kai sapne ją aplankė Ana ir pasakė, kad meilė jai užgniaužusi kvapą?

       Nors Besa labai stengėsi, ji negalėjo prisiminti prašalaičio veido. Gal taip ir geriau, nes jo žodžiai atrodė ne kaip žmogaus ištarti.

 

       Atšliejusi dviratį prie vaikų darželio tvoros, Besa stebi skubančius tėvus. Jie ateina pėsti, atvažiuoja automobiliais. Su Besa retai kas pasisveikina, jei taip ir nutinka, ji bailiai ir maloniai atsako. Ji visada norėjo būti viena iš jų. Bet niekada netapo.

       Jos vaikai bus vieni iš jų. Trumpos vaikystės baisumai greitai užsimirš. Ir niekada, niekada Besa jiems nepasakos, kas buvo močiutei ir kur tėvas. Kur tėvas? Dingo, išgaravo, apylinkės tarnyba ją ramino, kad jis ieškomas ir čionai niekada nepasirodys. Kad tokiems kaip jis paprastai nesibaigia geruoju. Pirmuosius mėnesius po gydymosi ligoninėje Besai buvo baisu, naktimis neužmigdavo, duris užstumdavo baldais, tvirtai užtaisydavo langus. Pamažu apsiprato. Jis nebeateis. Jis niekada nebeateis. Žarsteklį Besa išmetė upėn.

       Mažyliai, lauke išsidūkę, sveiki ir įraudę, lekia pas Besą. Kas šiandien buvo pietų? Greitasis mėsos muštinis? Ne, grikiai su maltinuku. Ir duonos sriuba su plakta grietinėle. Mmmm.

       Vienoje kišenėje mamytė turi bonbonkių, kitoje – prašalaičio laiškelį. Katros rankos nori?

       Besa su vaikais patraukia namo. Jie plaukia per neapsakomai gražų rudenišką peizažą. Auksuotus berželius keičia eglynėliai, kas žingsnis kokia purpurinė klevo šluota rėžiasi į dangų.

       Besą kažkas giliai nusmelkia. Dabar čia, kaimo kelyje, su trimis vaikučiais matuojant galiuką iki namų, su bonbonkėmis vienoje kišenėje ir prašalaičio laišku kitoje, jai labai labai pritrūksta mamos. Nors nebuvo su ja lengva. Atkačkės ir ligoninės, ligoninės ir atkačkės. Sykį ligoninės laukiamajame ji iš baimės prarado kalbą, paskui vėl pradėjo šnekėti – mikčiodama ir veldama žodžius. Prisimena jai supintus plaukus glostančią sesutę, vis kartojančią – vargšė mergaitė, vargšė mergaitė. Žiemos rytais, keliantis mokyklon, vanduo virtuvėje būdavo užšalęs. Mokykloje ji dažnai gaudydavo blusas. Pavalgyti irgi tekdavo ne kažin kas.

       Tačiau paskui mamai būdavo pragiedrėjimo tarpsnių.

       Jos eidavo grybauti, kartą pririnko šimtą raudonikių ir kieme juos sustatė eilėn. Miške ėmė purkšti dulksnelė, mamai aprasojo akiniai ir ji praėjo kokius penkiasdešimt.

       Jos kartu ruošėsi Besos mokyklos karnavalui. Spektakliuke jai reikėjo vaidinti piktąją raganą. Motina pasakė, kad tokį švelnų veidą kaip jos būsią neįmanoma padaryti piktą. Vis dėlto pavyko. Tai buvo tik kelios linijos, kurias sumaniai juodu akių pieštuku nubrėžė mama – virš antakių, burnos ir smakro. Mokytoja iš nuostabos neteko žado, išvydusi Besą per premjerą. Kad ir kaip stengėsi kitos mamos, daugiau niekam neišėjo to pakartoti.

       Jos abidvi kepdavo skaniausią pasaulyje vištą ir obuolių ragaišį. Abu patiekalai – rudais, traškiais pakraštėliais. Besa iki šiol atsimena tą skonį.

       Ir spalvingas laukinis darželis aplink namus. Mama retai ravėdavo, bet visa augo ir žydėjo savaime.

       Pragiedrėjusi mama galėdavo skaityti neišeidama iš kambario dieną naktį. Prirūkyti kambarį iki lubų.

       O paskui viskas susijaukė. Jos protas nebebuvo jos. Ji Besai klykė bėgti, draskėsi, daužė, laužė, trankė visa, kas pasitaikė po ranka. Po to dienų dienas kliedėdama gulėjo, kol prireikė iškviesti greitąją.

       Pasislėpusi tvartelyje, Besa drebėdama laukė.

       Kaip Besai dabar jos trūksta. Kažkas Besą užkalbina. Ką man daryti? – klausia ji rudeniško dangaus.

       Vakare mamos garbei Besa nusprendė iškepti obuolių ragaišį. Vaikai pririnko antaninių krituolių. O ką reikėdavo daryti po to? Visiškai paprasta. Mažiams leido formos pakraščius aplipinti tešlos gumulėliu. Kaip visada jie grumdosi ir niurkosi, tačiau – rezultatas ganėtinai geras. Tuomet Besa supjaustė saldžiarūgščius gintaro skaidrumo obuolius, sumaišė su grietine ir cukrumi ir įdėjo tešlos patalėlin. Krosnis jau pakurta.

       Besa ragaišį pašovė. Kol bus iškepusi dieviškoji duona, ji greitai nulėkė ant aukšto. Dabar ji su Ana stovi ant vienos pakopos. Ta pakopa plona, vietomis kiaura, bet išlaiko. Po kojomis upė, o jose – amžinoji galia. Kas kovos – nugrims, kas pasiduos – paklius nelaisvėn.

 

       Mieloji Aninia!

       Pasaulyje daug klausimų, į kuriuos nėra aiškių atsakymų… Neklausiu priežasčių, kurios Tave privertė tai iškęsti. Patyriau Tavo artumą, Tavo juoką, Tavo jaunystę, kol užmiršau save patį, savo ramų pasaulį, kuriame seniai nebūta sielos nerimo, ilgesingų vilčių. Kur praeityje visko buvo – išverktų ašarų, išjuokto juoko, ir laikas, visų gydytojas, viską apklojo stora užmaršties skraiste. Neprašyki, kad viską tau nuodugniai nupasakočiau. Aš to negaliu. Mano širdis tokia sklidina. Sakyki, ar išties mūsų likimas būtų toks, kad prislėgti tvirtintume mūsų gyvenimą esant bedžiaugsmį, nelaimingą ir be vilčių, kad dabarties svajos išsipildys ateityje. Ar tada laimė tebūtų pasakiškai gražūs, šviesūs rūmai, greitai ir vėl beišnykstantys. Sunku, jei galbūt aš pirmasis turiu skaudinti Tavo Vaikišką sielą, kur dar tiek daug pasitikėjimo žmonėmis ir viskuo, kas gera, gražu ir šviesu. Tikrai mažai, labai mažai berasi giminingos sielos žmonių, ir vaikiški įsivaizdavimai apie visus lyg savus sudryska, pasklinda vėjais, kol jautriosios sielos gijelės suyra ir sutrupa. Bet tai nieko. Tada atsiveria gyvenimo tikrovė, pro jos draiskanas greičiau išaušta rytai, blaiviau žvelgi į gyvenimą, į platųjį gyvenimą, kuris dar nurausta prieš jaunystę. Kartais būna – siela užsimiršta, lyg tamsią drėgną rudens naktį ji sušalusi dreba, tyliai verkia, virpa ir pasiklysta. Tačiau tai vėl praeina, lieka tik nerimas tarytum amžinas pakeleivis, nerimas dėl visko aplinkui ir dar didesnis dėl savęs. Graužiąs, kankinąs nerimas. Piktas jis, keldamas rūpesčius dedasi naikinamąja jėga, o iš tiesų, iš arčiau pažiūrėjus, jis būtinai reikalingas. Tik nerimastys suteikia jėgų tolesnei kovai, neleidžia nugrimzti svajingon užmarštin, nepasiduoti snauduliui. Amžinasis judėjimas – tai, o ne užmarštis. Kas bus – tas, vien apie ateitį galvoju. Tesužlunga šis tikėjimas, žmonių ilgesys tevirsta dulkėmis ir suyra tarsi švelniausieji žiedų lapeliai vėjyje, lyg nutrūkęs skambesys, kurio aidas dar virpėdamas ir banguodamas tyliai rauda, tačiau mums lieka tikėjimas mūsų šviesiuoju tikslu, mes negalime taip išnykti. O jei taip išnyktume – dėl ko tada gyventi. Kad bent Tavęs neapimtų tokios akimirkos, kamuojančios lyg nelabasis. Kai nepaprastai liūdna, norisi kam nors pasipasakoti, ne kiekvienam, o tam, kurį tiki tave galbūt suprasiantį – tuomet pasirodo, jog išsipasakojus šios naštos dalis kaip ir dingsta. Grožis, mieloji, neturėtų rodyti ašarų, jis nuramintinas, išlaisvintinas nuo kančių. Tu graži kaip leidžiantys mums pamiršti kančias ir ašaras sapnai, tokia švelni kaip tylią vasaros naktį mėnesiena, žaidžianti žaliaisiais medžių lapais. Taigi sielą norėtųsi nelyginant užliūliuoti, kaip kad tylių sutemų valandomis išdykęs vėjelis liūliuoja liepužę, lėkdamas lapeliais, lopšinę švilpaudamas – kad siela pasisemtų naujų jėgų, pasitikėjimo viskuo, kas gražu ir dailu, norėtųsi sielą vesti sodriai žaliomis pievomis, kad užsimirštų nuožmi tikrovė, dabar sielai daug ką išdraskiusi bei sutrupinusi. Nenoriu vaidinti pavyduolio, taip pat nenoriu šnipinėti Tavo jaunos švelnios širdelės, galbūt ji kažkuriam ėmė greičiau plakti. Jausmams neįsakysi, jie laisvi kaip paukšteliai danguje. Tik leiski man kaip draugui, kuriam jau buvo lemta nueiti ilgesnį kelio galą ir daugiau patirti, Tave dėl kai ko įspėti. Niekada nepasiduok minios sprendimams ir niekada nenuspręsk per greitai, nes dažnai dėl tokių išvadų tenka graudžiai apgailestauti. Visada klausykis savo širdies balso, jis Tau visada teisingiausiai patars. Taip pat ir tuomet, kai tavo širdelė dėl ko nors plazda.

       Nenoriu Tau jo įvardyti – man nebūtų skaudu, jei šitaip į viską pažvelgtum ir tada apie jį spręstum ne pagal mano jausmus ir įspūdžius, o pati skvarbiau jį pažintum, ir tada suprastum... Skubriai rašau vien tik padrikus pastarojo šeštadienio vakarinius jausmų ir minčių atgarsius.

       Protas nusprendžia visa esant juokinga, tačiau nepajėgia išvaryti liūdesio bei prislėgties. Aš nesu iš tų „įsimylėjėlių“, kurių reikėtų bijoti – pamatęs, kad esu nereikalingas, pasitrauksiu iš Tavo kelio ir netrukdysiu tavo tyliai laimei. Man reikėjo tai padaryti, kol visi tiltai atsitraukti nesugriauti. Tau sielos kančios ar tragizmas gal dar svetimi. Tačiau kitą šeštadienį mes vis dėlto šoksime, galbūt „paskutinį šokį“, lūpas sukandę, kad neišsiveržtų aimana... Kiek vis dėlto  daug vilčių, gal vis dėlto... „Raudonojo kryžiaus“ mums bešokant neprireiks, nes sužeistųjų nebus – mano šūkis, arba lozungas – „Viskas arba nieko“.

       P. S. Nors toliau mums nebūtų lemta eiti tuo pačiu keliu, Tave išsaugosiu prisiminimuose. Atleisk, Aninia, linkiu viso, kas gera ir šviesu.

       Bučiuoju J. S. 1923 m. lapkričio 27 d.

 

       Kaip ilgai laikosi ta erškėčiukų šaka. Vanduo visai nekeistas, o laikosi. Šįryt Besai norisi viską užtęsti. Vaikams ji leidžia gulinėti ir vartaliotis lovoje. Besa žino, kad jos laukia kasdienis darbas. Tačiau kiekvieną mintį lydi kita – ar prašalaitis bus jai išsiuntęs laišką?

       Netoli kaimo ribos, ten, kur didelis klevynas, Besa staiga meta dviratį pakelėn, linksmai pašaukia vaikus ir šie puola į lapų kupetas. Mažiai duodasi kaip patrakę.

       Besa suima didelį glėbį, pasistiebia ant pirštų galiukų, beria lapus ant vaikų ir šaukia: „Aukso lietutis, aukso lietutis, aukso lietutis...“

       Juokdamiesi, klykaudami jie atkartoja – aukso lietutis, aukso lietutis, aukso lietutis...

       Pašte, prie rūšiuojamų laiškų, Besa gauna kitą laišką.

 

       Žinai... Ir daugiau nereikėtų šnekėti. O aplinkui irgi taip tylu. Gal truputį, keletą žodžių. Kaip visuomet. Kur nors urvuose, kaip visuomet, miega ežiai ir niekam neduria. Bet man norisi pabelsti, stipriau, silpniau. Prie durų drauge su šviesa, ji – randai širdyje nuo pažįstamų šunų lojimo. Kai saulė teka tavo pusėje. O manojoje leidžiasi. Truputį neįtikėtinas pasaulis, vis labiau neįtikėtinas pasaulis. Visiškai neįtikėtinas pasaulis. Pokši butelių kamščiai, kruvina linksmybė aptraukia akis. Bet aš norėčiau išlėkti sausas, to norėčiau taip pat stipriai, kaip Nilas savo didingoje vienatvėje, ilgesy norėtų būti vandeniu ir krantais, galbūt jiems dar ir žvirgždukais bei spare būti, pats keliauti, ne prašyti, susidurti su kokia eglės šakele kaip su sieluže ugniai įskelti. Vanduo! Spragt.

       Žinai... viskas kažkaip praeina, belieka numoti į save ranka, ir pro save praeisi, kelias nežinia kaip rieda ir paleidžia, lekia pro liepsnas, rūmus, o valgyti kažkaip norisi, bet kartais norisi numoti į visa tai ranka ir nepraleisti pro šalį ko? Dievas žino, nes mano gyvenime vėl viskas kaip anksčiau, esama mėnulio, naktų ir, kaip ir anksčiau, keletas neatidėliotinų darbų, keletas neatidėliotinų eilučių, dangaus su vaiskia meile, naktų – su vėsa, kaip visada visko pakanka, pilnos rankos išsprūdusių paukščių... Vaikščioju toks visiškai prisipildęs, tik nenusileisti per žemai, pakilti aukščiau, kad nesigirdėtų plojimų, kažkur girdėtų žodžių, eilių kaip įsrūvančių ašarų, pasirengusių išmušti visus langus, nugrimzti vandenynan ir nusitempti su savimi.

       Žinai... čia jau toks svaičiojimas, taip svaičioti galima ištisą amžinybę (o kodėl ne?), bet galima ir klaidžioti kur nors Tavo apylinkėse, kad nuslopinčiau savo riksmus, o galima klaidžioti čia pat jūros pakrante. Vienas negali išrėkti savo kančios, dviese negali išrėkti to džiaugsmo.

       Kartais labai gerai girdžiu Tavo balsą, tačiau užspaudžiu ausis, kai man pasakoja apie Tave, kadangi nuo to apninka baisus liūdesys, nes man nepapasakoja nieko, kad kaip nors galėčiau išsilaisvinti nuo jausmo, jog iš tikrųjų nė vieno iš mūsų ten nebuvo, tarsi buvome taip arti ir aš pats viską girdėjau...

       Taigi geriau apie paukščius, tebetupinčius tau ant pečių, čiulbančius ir gagenančius bei visaip stiebiančius kaklelius, blizginančius akeles. Et, jie visai nebaikštūs, o gal jie nežino arba netiki, kad mano ranka gali būti tiek didelė, kiek švelni ir saugi. Kaip norėčiau į kurį nors jų šiltai pūstelėti ir leisti nutūpti ant delno, truputį pasišnekėti vaikų kalba.

       Žinai... Vakar vaikščiojau po turgų, ten buvo gėlių, marios gėlių, nenormaliai spalvingų ir kartais taip suderintų, kad kam nors padovanotum. Negalėjau susilaikyti, išties nupirkau, tokių smulkiais žaliais žiedeliais ir su baltais bumbuliukais, ir taip norėjosi kaip visuomet jas kažkam atiduoti, bet nieko nebuvo, staiga nebeliko, turgus atrodė tuščias, tik kažkokia moterytė nelauktai man pasiūlė pirkti trumpikes, ir jas nupirkau kaip visada, o gėles nusinešiau beveik ligi pašto, nes man kažkodėl atrodė, kad ten turėtumei būti Tu, toks jausmas, kad Tu tenai esi labai arti ir reikia padaryti didžiulę medinę dėžę, idant mane į ją įkištų ir išsiųstų. Taip, gėlės, buvo gaila jas sulaužyti, jas įkišau į kažkokią prilytą veją, nėra gi tokios vietos žemėje, kur kam nors nebūtų prieglobsčio.

       Žinai... Aš visai nusikirpau trumpus plaukus, gaila, kad Tu nepamatysi, Tu kažkur jau vaikščioji po orą, bet gerai, man tas pats, nors tu ir ant plaukų stovėtum, vis viena Tave myliu, taip paprastai, be ypatingo kirčio šiame žodyje, o drauge malonu jį kartoti ir nė trupučio nėra nepatogu, nes dažniausiai to juk niekas negirdi arba vadina niekais. Dėl manęs paties...

 

       Dabar jau paskutinė pastraipa. Meilės troškimas reiškia troškimą būti laisvam. Tačiau tai niekam nenaudinga. Kodėl, pavyzdžiui, bažnyčia pripažįsta santuoką be meilės, bet nepripažįsta meilės be santuokos. Graži demagogija Kristaus vardu, kad tik valdytų ėriukų bandą. Todėl meilei taip sunkiai sekasi šiame pasaulyje.

       Mes esame geidulių ir meilės vijokliai, kurie, mesdami lankų lankus, artėja prie vienas kito centro, susipainioja prieštaravimuose, melagystėse, jausmuose, tačiau suryzga vis tvirčiau – kaip suglumimas su beprotybe, kaip genialaus vaiko šypsena su nukvakusio senio akimis.

       Taškas. Pasaulis jon įkiša savo skriestuvo kojelę ir kita nubrėžia mūsų egzistavimo ribą – begalybę. Kai kurie ją vadina dangumi. Nesvarbu. Taškas. Vienas prieš vieną Viename.

 

       Kai tavęs nematau, man nežmoniškai skauda širdį.

 

       Iš latvių k. vertė Edmundas Mažonas

 

 

        (Bus daugiau)

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 2 (vasaris–kovas)