Antanas Kalanavičius       Perpetua Dumšienė – poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) studijų bendramokslė. Vėliau draugystė peraugo į santuoką.

 

 

       1968-ieji mano ir Antano bendrose gyvenimo patirtyse buvo pažymėti Abchazijos ženklu. Abchazija šiuo metu lietuviams beveik nepasiekiama. Gruzijos ir Rusijos karas šį kraštą atitolino nuo pasaulio. Mažai kas ryžtųsi dabar po Abchaziją keliauti tiesiog dėl paprasčiausio noro pažinti pasaulį.

       Žinoma, jeigu 1968 m. mes, lietuvių studentai, būtume galėję laisvai rinktis, gal būtume keliavę kur į Šveicarijos Alpes, gal į Tibetą. Bet tuomet apie Alpes ar Tibetą net ir nesvajodavome, nes ir tokios svajojimo tradicijos sąmonėje nebuvo. Keliauti galėjome tik po tuometę Sovietų Sąjungą.

 

       Tada netgi Vilniuje kelionių agentūrų ar turizmo centrų beveik ir nebuvo. Ėjau kartą Komjaunimo (dabar – Pylimo) gatve ir akį patraukė viename lange naujas reklaminis užrašas – siūloma keliauti. Buvo šalta Vilniaus žiema. Gatvės – murzinos. Pamenu, įeidama nusimoviau truputį praplyšusią vilnonę pirštinę, kad turizmo propaguotojai nesuprastų, kaip mažai aš turiu pinigų, nes kitaip su manimi jie gali nelabai ir kalbėtis. Tikriausiai ten buvo siūloma įvairių kelionių, bet man įstrigo ilga, net 20 dienų trukmės, kelionė po Kaukazo kalnus, kuri baigėsi poilsiu prie Juodosios jūros, Suchumyje. Pradėjau kalbinti Antaną. Tuo metu mes buvome antro kurso studentai, bet mokėmės jau atskirai – aš, kaip ir pirmame kurse, – Vilniaus universitete, o Antanas – jau Pedagoginiam institute. Nežinau, kiek stipendijos gaudavo Antanas, bet aš – 35 rublius per mėnesį. Savaime aišku, kad jei norėjome nusipirkti kelialapius, reikėjo sugalvot, iš kur gauti pinigų. Kalba apie tai būtų ilga, sunki ir nemaloni. Tad gal visko čia ir neminėsiu. Su daug kuo teko susipykti, susiginčyti, prisiskolinti, daug teko maištauti, kol buvo gautas tėvų leidimas leistis į nežinomus pasviečius. Vis dėlto du kelialapiai į kelionę po Abchaziją buvo nupirkti.

 

       Suradau išlikusį Antano laišką tėvams, rašytą į Sapiegiškį iš Abchazijos, kur jis vaizdingai, kad kaimo žmonės geriau suprastų jiems nežinomus žodžius ar sąvokas, mėgina papasakoti pirmuosius kelionės įspūdžius.

 

 

       1968.VIII.15

       Sveiki, tėveliai.

       Aš dabar esu labai toli. Iš Vilniaus skridau lėktuvu, bet nieko bloga neatsitiko. Skridome 10 kilometrų aukšty, tai yra virš debesų. Į Mineralinius Vandenis (tokis miestas) atskridom per 2 valandas 45 minutes. Dabar esu Teberdos mieste, aplinkui kalnai, apačioj spirgina karštis, noksta vaisiai, o dviejų su puse kilometrų aukšty virš amžinųjų ledynų švilpia uraganas (tokis vėjas). Pasitaiko, kad netyčia žmogaus išjudintas akmuo lekia nuo kalno žemyn, išjudindamas kitus akmenis. Po šimtais, tūkstančiais tonų akmenų žūsta ištisos galvijų kaimenės, žmonės. Ypatingai, sako, pavojingi kalnų keliai kovo ir balandžio mėnesiais, kai pradeda tirpti kalnuose sniegas. Be to, kalnuose labai apgaulingas regimumas. Kai atvažiavom, mūsų paklausė, kiek kilometrų yra ligi Elbruso (tokis kalnas). Mes atsakėm, kad 7–8 kilometrai, bet iš mūsų tik išsijuokė, nes ligi viršukalnės yra 80 kilometrų. Tiesa, mums labai sumelavo, pasakydami, kad nuo tos vietos, kur pirmiausia atskridom, – 104 kilometrai. Iš tikrųjų – apie 370 (pagal Google žemėlapių nuorodas – 140 km. – P. D.).

       Jeigu galėsit, atsiųskit man 35 rublius tokiu adresu (rašau rusiškai, nuneškit į paštą, tai perskaitys ir parašys

                                   Грузинская ССР,

                                   гор. Сухуми – 6.,

                                   Антанасу Каланавичусу

                                    (до востребования)

 

 

       Tik siųskit greitai, paklauskit, kaip galima padaryti, kad gaučiau greičiau.

       Na, sudie! Rytoj – žygis per kalnus.

 

                                                                                                                       Sūnus Antanas

 

       Laiškas be voko. Siųstas iš Teberdos

       Antano vaizduotę Abchazija jaudino garbinga senove, rūsčiu žmonių charakteriu. Vėliau sužinojau, kad Kaukazas į jo sąmonę įsirėžė dar nuo vaikystės, iš tėvų ir senelių pasakojimų. Rengdama Antano knygą spaudai radau ir tokias eilutes:

 

                                   O mano prosenelis buvo

                                   Kareivis

                                   Ir karstėsi po Dagestaną

                                   Su šautuvu,

                                   Ilgesniu už nemigos rytą.

                                   Ir vienąkart vos nežuvo,

                                   Per rytinį musulmonų

                                                        apsiplovimą

 

       Ruošdamasi į kelionę daugybę kartų buvau girdėjusi susižavėjusio Antano pasakojimus apie Damasko plieno paslaptis. Jo manymu, gruzinų meistrai Damasko plieno gamybos paslaptis dar žinojo. Gal jis buvo teisus. Norėjau rasti kokių nors patvirtinančių įrodymų, tegul ir netiesioginių. Šį tą suradau. Apie Damasko plieno ginklus užsiminė rašytojas Antanas Vienuolis savo Kaukazo laikotarpio kūriniuose („Albėjus padėjo jam ant stalo brangiuose apdaruose savo kraštuotą kinžalą su Kubanės meistrų įraižu iš šventojo Korano; Dvalibėjus ištiesė jam savo lenktąjį Damasko plieno kardą su Mahometo grabo atvaizdu rankenoje“). Radau užuominų ir šiuolaikinių žurnalistų interneto reportažuose, kur rašoma apie dabartinius Kaukazo įvykius („Tuo tarpu gruzinai, linksmai šnekučiuodamiesi, gyrėsi savo mašinomis, ginklais, kilme ir giminės senumu iki pat keturiasdešimtos kartos. Ypač Zelimchano dėmesį patraukė du žaliūkai gruzinai, abu maždaug dviejų metrų ūgio. Jie palydovui Robinzonui demonstravo savo senovinius ginklus. Vienas jų turėjo didžiulį kovinį kinžalą, kurį čečėnai vadina gama. Tai trumpas, aštrus dviašmenis durklas, labai pavojingas ginklas. „Matai šią gėlę? Tai – lelija, – rodydamas pirštu į blizgančius ašmenis kalbėjo gruzinas. – Tai reiškia, kad jis pagamintas iš Damasko plieno. Labai brangus ginklas.“). Aš daugelį kartų buvau Antano entuziastingų ilgų kalbų klausytoja apie Damasko plieno paslaptingą istoriją, jo grožį ir nuostabias savybes, nes kalvystė, metalai Antaną labai domino. Ne veltui jis daug valandų praleido savo tėvo kalvėje. Tad net ir eiliniai kaukaziečiai Antanui atrodė tiesiog nušviesti šio paslaptingo metalo švytėjimo, lyg kokie palaimintieji. Labai mėgo pakalbėti ir apie čekanką (taip vadino šaltą metalų kaldinimo būdą). Jo manymu, kaukaziečiai amatininkai buvo sukūrę nuostabiausių kaldinimo dalykų.Vėliau, kai Antanas pats kūrė metalo papuošalus, irgi naudojo jo garbinamos čekankos būdą... Tų man dovanotų Antano papuošalų ir dabar turiu. Pasipuošiu jais kokiomis ypatingomis progomis. Taigi Kaukazas Antanui buvo drąsių, orių, tradicijas ir amatus gerbiančių žmonių kraštas. Jį pažinojo iš knygų, gal labiausiai iš poezijos. Bet labai troško pamatyti tos šalies didybę savo akimis.

 

       Dabar, kai rašau atsiminimus, man svarbu prisiminti, ką mąstėme tuo metu, o ne komentuoti keliasdešimties metų senumo įvykius taip, tarsi dabar jau būtume išmintingesni. Tad labai apsidžiaugiau tarp Antano archyvo raštų radusi ir apiplyšusį turistinį kelialapį, sudrukavotą, kaip Antanas šmaikščiai pasakytų, rusų kalba. Jau pats kelialapio epigrafas labai įdomus. Jis prasideda TSRS Konstitucijos citata: „TSRS piliečiai turi teisę į poilsį“ (pagal TSRS Konstitucijos 119 str.). Na, pasijunti, tarsi Konstitucijos straipsniai būtų cituojami kaip Šventojo Rašto eilutės. Šio keisto epigrafo vedini ir atverkime praeities duris...

 

       1968 metai. Mums su Antanu tai pirma kelionė iš Lietuvos, pirmą kartą abu skrendam ir lėktuvu. Reisas Vilnius–Mineraliniai Vandenys (Mineralnyje Vody). Tai Rusijos Stavropolio krašto oro uostas. Jaučiamės lyg kokie romano herojai, ištrūkę iš rutinos pasaulio į laisvę – abiem labai įdomu, bet ir baugoka. Pirmą kartą pakilę aukštai virš debesų, esam keistai sudrumsčiami, – dar nežinom, ar skrydžio patirtys padės mums geriau įvertinti savo turimą pasaulį, o gal pasijusime menkesni prieš naujai atsiveriantį mums neregėtą kitonišką gyvenimo patirtį. Bandom laikytis, tarsi viską jau žinotume, bet mums gana sunku. Dėl tų naujų pasaulio mastelių visą kelionės laiką esame įsitempę, kažkokio svaigulio apimti, lyg norėtume iššokti pro lėktuvo liuką ir jau niekada nebegrįžti iš debesų į kasdienius vargus. Pamenu, netgi bandėme tą liuką atidaryti, bet buvome nuginti šalin. Vėliau ta kelionės karštinė ėmė slūgti, vėl ėmėme mąstyti blaiviau ir šalčiau. Ypač vikriai suskatome suktis, kai lėktuvas nutūpė Mineraliniuose Vandenyse. Ant žemės mes atgavome savitvardą. Paaiškėjo, kad į mūsų turistinio maršruto pirmąją stovyklavietę – Teberdą – važiuoja tik vienas vienintelis autobusiukas per dieną, tad reikia į jį šutint jau bėgte. Pribėgame, mažas autobusiukas tokiu pailgu snukučiu – pilnutėlis, vairuotojas rėkia, kad jau nieko nepriims. Maldaujam. Priima ant vidinių autobuso laiptelių. Tokią kelionę gal buvome matę tik italų kino filmuose: autobusėlis taip supresuotas ir supakuotas, kad atbėgęs italas, panorėjęs iš jo išvaduoti savo nutarusią pabėgti mylimąją atgal, gali ją išsitraukti tik per mažą langelį. Ir mūsų autobusėlis perpildytas tamsiaveidžių moterų su vištomis, ožiukais ir dar visokiais padarėliais, o stojo visose stotelėse ir nestotelėse, mes vis nulipdavom nuo laiptelių, leisdami visiems išlipti ir įlipti, ir vis bijojom, kad jau nespėsim įšokti atgal, ar tiesiog neužteks jėgų įsisprausti atgal, taip ir liksim pamesti kažkur pusiaukelėj nežinomam kalnų kaimely. Taip dardėdami Teberdą pasiekėm tik apie pusiaunaktį, – buvom tiesiog išmesti visiškoj tamsoj kelyje. Kelialapyje numatyti patarnavimai turėjo prasidėti tik nuo ateinančio ryto, tad jau galvojom, kad taip ir liksim po žvaigždėtu dangum, kol prašvis, ir pamatysim, kur atsidūrėm. Bet paaiškėjo, kad iš autobusiuko išlipom ne vieni, o ant kelio yra vedliai, kurie siūlo visiems pernakvoti jų namuose, už tai susimokant po vieną rublį. Nors buvo baugoka ir jautėmės kaip pasakoje „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“, bet sutikom. Pamenu, vyrus atskyrė nuo moterų. Jas paguldė vienam kambary į lovas, o vyrus – kitam kambary ant grindų. Mes jau buvom pasiekę Karačajų Čerkesiją, o čia galiojo griežtesni papročiai. Ryte nuvykom į Teberdos turistinę bazę ir mūsų žygis Suchumio Karo Keliu prasidėjo. Pirmiausia apžiūrėjome kurortinio miesto apylinkes. Visam tam kraštui gyvybės teikė Teberda – kalnų upė, ištekanti iš pagrindinio Kaukazo kalnagūbrio. Mus, lygumų gyventojus, džiugino, kad Teberda labai srauni, vanduo skaidrus, pasakojo, kad upę maitina ledynų ir tirpstančio sniego vanduo, nes Teberdos aukštupyje yra apie šimtas ledynų. Ir gidai, ir kelialapio informacija tikino, kad Teberdos tarpeklis laikomas vienu gražiausių Kaukaze. Skubėjome patys tuo įsitikinti.

 

       Pasitaikė ir labai sunkių, ir lengvesnių dienų. Gal sunkiausia buvo iš Donbajaus turistinės bazės sudėtingu maršrutu su sunkiom kuprinėm nueiti 26 kilometrus iki Šiaurinio Kluchoro perėjos, o kitą dieną įveikti aukščiausią Suchumio Karo Kelio kalnų keterą. 14 dienų neturėjom jokio transporto, žygiavome kalnų takeliais. Išėję iš turistinės bazės gyvendavom palapinėse. Grupėje buvo apie 60 žmonių ir du instruktoriai, žmonės – iš visos Sovietų Sąjungos. Abu susidraugavom su gruzinais ir gana jaunom moksleivėm iš Novosibirsko – Tania ir Sveta. Jau tada pastebėjau, kad Novosibirsko žmonės nuo maskviškių labai skiriasi. Tik vėliau įsitikinau, kad būtent Novosibirske buvo įsikūręs mokslininkų elitas, turintis išskirtinai geras gyvenimo sąlygas ir dirbantis karo pramonei. Patys mokslininkai turėjo visokių apribojimų išvykti, bet jiems pakako lėšų siųsti į keliones savo vaikus. Susibičiuliavę laikėmės kartu. Labai įkyri ir kažkaip kvailai triukšminga, amžinai gitarom brązginanti buvo maskviškių grupė. Stengėmės laikytis atokiau nuo to jų amžinai džiugaus bruzdesio.

       Kalnai, kalnų upės, kriokliai, kalnų ežerai, didžiuliai alpinių pievų augalų žiedai svaigino. Žinoma, tais laikais mes negalėjome pasidžiaugti naujai įgytomis istorijos žiniomis, nes nei Karačajų Čerkesijos, nei Abchazijos istorijos faktų mums niekas nepasakojo. Juk visos tautos turėjo kažkaip ištirpti ir tapti ta linksma maskvietiška šutve. Bet į šią linksmybę mes kažkaip niūriai šnairavom. O rūstus Antano veidas, jo gūdoki bruožai ir kažkoks nenumaldomas išdidumas visai derėjo prie gana nuožmiai atrodančių čerkesų ar abchazų. Tik barzdos iki tapataus vaizdo jam dar trūko.

       Antanas kalnų žygius ištverdavo lengvai, nes buvo lieknas, sausas, eiklus. Aš gi dėl gerokai apvalesnių formų patirdavau didesnį oro pasipriešinimą, tad tarp pirmaujančių žygio rikiuotėje nebuvau. Antanui tai nelabai patiko, jis norėjo lėkti pirmas kaip tie gražūs ir labai vikrūs kalnų ožiai, nuolat stebintys pasaulį nuo uolų viršūnių. Pamenu, kartą supykęs, kad žygiuoju lėtokai, mane vaizdingai pavadino kurdiukine avimi, o aš taip įsižeidžiau, kad iš viso sustojau vidury kelio. Na, visko gi būna...

 

       Yra sakoma, kad žmones itin suartina kartu išgyventas grožis... Tą dieną Teberdoje mums buvo laisvas laikas, galėjom traukti kur širdis geidžia. Mes su Antanu išėjom paklaidžioti gana tolokai nuo turistinės bazės, gėrėjomės kalnų upe, nepaprastai vaizdingais jos slėniais. Tai buvo Teberdos valstybinio gamtos draustinio teritorija. Nė nepajutom, kaip kalnuose mus užklupo audra. Nors buvo gana baisu, bet audros didybė ir žavesys baimės jausmą nustūmė kažkur tolyn. Kai miestą supančių kalnų viršūnėse žiebdavosi ištisos ugnies sienos, o griaustinis taip trankydavosi, kad sudrebėdavo patys kalnų pamatai, atrodė, kad atsidarydavo kažkokios slaptos mūsų vidinės durys ir ta žaibų šviesa, griaustinio aidas įsilydydavo į kiekvieną mūsų ląstelę, tarsi Kūrėjas bandė perkurti mus iš naujo. O liūtis krito ant mūsų kaip krioklio vanduo. Niekur nesislėpėm, nes buvo pavojinga glaustis ir po aukštais medžiais, ir po rieduliais ar upės pakrantėj.

       Daugybę sukrečiančio grožio akimirkų teko patirti toje kelionėje. Skaidrūs kalnų ežerai mums, lygumų gyventojams, yra lyg paslaptingosios gralio taurės, kupinos Dangaus palaimos. Teko maudytis 18 metrų gylio ežere, kurio dugne galėjai matyti žuvis, atrodė, kad esi praradęs svorį ir pasiekęs keistą nirvanos būseną. Kitą ežerą, kurio mėlynai žalsvam vandens paviršiuj plūkavo maži ledo aisbergai, lyg paveikslo rėmai supo mėlynų žiedų pievos. Praradau žadą, tik sėdėjau ir verkiau. Nepajėgiau žodžiais išgyvenimu pasidalyti netgi su Antanu.

       Pirmą kartą gyvenime matėm ir krioklius, ir skaidrias kalnų keliuose vandens kaskadas, pro kurias praeidami pavargę labai atsigaivindavom.

       Neturėjom mes jokių kalnų žygiams pritaikytų drabužių ar avalynės. Keliavom paprastais tarybiniais audekliniais sportbatukais, apkraštuotais guma. Man atrodo, Antanas ir jų neturėjo, ėjo apsiavęs tais laikais populiariais vyriškais vasariniais sandalais. Vaikštinėjom ir po Alibeko ledyną, perėjom ir Kluchoro kalnų perėją pustrečio kilometro aukštyje.

       Man pavyko nufotografuoti kai kurias įdomesnes maršruto vietas, kelionės draugus. Aišku, paprasta pigia „Smena“ padarytos juodai baltos nuotraukos nebuvo labai įspūdingos. Bet vis dėlto jos išliko. Vėliau kelios nuotraukos buvo įdėtos į pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“. Pačios įdomiausios – Alibeko ledyne ir Teberdoje, prie kalnų upės.

       Kalnuose mes buvom laimingi.

 

       Visi vargai prasidėjo, kai kalnų šlaitais leidomės žemyn į Suchumį. Ta kelionė ir šešios dienos Suchumyje, paskui ir be galo varganas grįžimas į Lietuvą jau buvo didelė kankynė.

       Iš kalnų į Suchumį, 104 kilometrus svaigiais kalnų serpantinais, bedugnių pakraščiais mes dardėjom pragariško sunkvežimio atviram kėbule, sugrūsti kaip kilkės skardinėj. kėbulas optiškai jau kabojo virš bedugnės, o tarpai tarp ratų – siauresni už kėbulą. Todėl ratai dar važiavo kelkraščiu. Bet mes tų ratų nematėme, kai garsiai rėkdami ar sulaikę kvėpavimą skriejome bedugnių oro erdvėmis, o žemiau dunksojo šlaitais nuriedėjusių automobilių duženos. Kai vairuotojas darydavo staigų posūkį, sunkvežimio kėbulas taip mesdavosi į bedugnės pusę, kad, atrodė, nuo ratų tikrai atsiskirs. O vairuotojo veido išraiška bylojo: jis mielai tuos turistus dykūnus pasiųstų į bedugnę. Aišku, mus be paliovos trankė, kratė, daužė, nes medinės lentos, ant kurių sėdėjome, buvo be fiksatorių, nuo smūgių slysdavo viena link kitos ir suspausdavo kojas, tad, pagaliau pasiekę vadinamąją turbazę, nelabai pajėgėm nei paeiti, nei žodžio pratarti.

       Suchumis mums pasirodė nepakenčiamas. Pirmiausia sužinojome, kad Suchumyje už visas ekskursijas ir pliažus turėsime susimokėti patys. Aišku, mes neturėjome už ką užsukti į kavinę suvalgyti ledų porcijos ar paragauti vynuogių, nes pinigų jau beveik neturėjom. Taigi šešias dienas gyvenom pusbadžiu, nepaprastai drėgnoj kaitroj, kažkokiuose perpildytuose pereinamuose kambariuose su visai nepažįstamais žmonėmis. Ir dar tarp mirtinai įgrisusio cikadų svirpimo. Vienintelis gražus reginys buvo Suchumio botanikos sodas. Ten pirmą kartą pamatėme lotosų žiedus ir bambukų giraitę. Juodoji jūra nepatiko, – šilta kaip arbata, labai sūri. Pliažai mokami, niūrūs, ankšti, daugybė įžūlių mergišių. Jokios laisvės ar ramybės ten nebuvo.

       Paaiškėjo ir dar nemalonesnių dalykų – mes su Antanu tik Suchumyje sužinojom, kad pagal kelialapį kelionė atgal mums garantuota tik iki Maskvos traukiniu, o iš ten į Vilnių tiesiog neturime bilietų. Puolėm į kojas grupės vadovui, jis užsakė bilietus. Tuo metu, kai baigėsi vasara, juos buvo galima gauti tik per didžiausią, Tarybų Sąjungoje tokį populiarų, blatą. Pradėjom rūpintis pinigais šiems bilietams. Antanas siuntė telegramas į namus, taip pat savo redaktoriui poetui Sigitui Gedai į redakciją „Mūsų gamta“, prašydamas honoraro, bet pinigų iš niekur negavo. Vėliau, jau po daugelio metų, Antanas prisiminė S. Gedos atsakymą, kad galėsim iš Maskvos pareit pėsti per Ukrainą, trešnių pakeliui pavalgydami. Pinigų mums davė vienas kelionės grupės narys, – atostogaujantis kalnų piemuo. Vadovas nupirko bilietus į Vilnių. Bet Maskvoj jau laukė nauji netikėti ir nemalonūs dalykai....

       Pagaliau sėdom Suchumyje į traukinį ir Juodosios bei Azovo jūrų pakrantėmis nutiestu gelžkeliu leidomės link Maskvos, kurioje irgi niekada neteko būti. Žinot, kai esi jaunas, labai norisi valgyti, o kai pinigų nėra, aplinkui zuja vagono-restorano pasiuntinukai ir kaip maldelę kartoja – piroženoje, maroženoje, šokolad, marmelad. Nenoromis tampi gana irzlus, netgi mylimo bendrakeleivio veidas visai nedžiugina. O aplinkui visi šveičia tuos šokoladus marmeladus. nusigręži į traukinio langą ir akis paleidi jūrų platybėmis.

       Pamenu, dar turėjom kelias kapeikas, už kurias vienoj stotelėj iššokęs iš vagono Antanas nupirko obuolių. Tai buvo Ukrainoj. Ten visose pakelėse ir stotelėse žmonės prekiavo vaisiais, kaip dabar Lietuvoj grybais. Daugiau nieko valgomo ir neturėjom. Antanas buvo labai jau niūrus, nes ir parūkyt nebuvo ko.

 

       Pagaliau atriedėjom į Maskvą. O mūsų bilietuose į Vilnių nenurodytas nei traukinys, nei jo išvykimo laikas. Pasirodo, tokius iš toli užsakytus bilietus dar reikia stoty užregistruoti, tada tai buvo vadinama – komposteruoti. Gavę šią informaciją, ramiai stovime ilgoje eilėje prie bilietų kasos. Kai paduodame bilietus, paaiškėja, kad už tą komposteravimą dar reikia kažkiek sumokėti. Pinigų neturime. Todėl ir bilietų mums nekomposteruoja. Aš imu kone verkdama maldauti, kad mums būtinai reikia į Vilnių, nes jau rytoj rugsėjo pirmoji, esame studentai, negalime čia įstrigti. Tada kasininkė pasiūlo nemokamai įsodinti į prekinį vagoną, na kad ir ant anglių krūvos, bet tie vagonai bus aklinai uždaromi ir atidarys juos tik Vilniuje. Paklausiu, – kiek laiko truks tokia kelionė. Sako, gali ir tris paras. Taip ir įsivaizduoju mus iš bado numirusius ant tų anglių krūvos. Kažkodėl nesinori. Ir tą visiškai juodos nevilties akimirką stoties patalpose išgirstu lietuvišką šnektą... atsigręžiu savo ausimis netikėdama. Į stotį įeina gal dvidešimt aukštų gražių jaunų lietuvių vaikinų.

 

       Pasirodo, kad tai – Lietuvos studentų krepšinio komanda. Po nemalonių pokalbių apie pinigus vienas vaikinas iš Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) paskolina mums 25 rublius. Sužinome jo adresą ir pažadam pinigus grąžinti. kaip būtų įdomu dabar šį žmogų pamatyti, pasikalbėti, dar kartą padėkoti. Tų pinigų mums pakanka bilietams komposteruoti ir kukliai, studentams neišpasakytai skaniai guliašo porcijai kiekvienam. Ir dar turime laiko truputį pasivaikščioti po Maskvą. mes patraukiam į Raudonąją aikštę. Nežinau, ką būtume dar nuveikę, bet nemalonumai mums dar nebuvo baigęsi. Vos įėję į aikštę, išgirdom praeivės repliką, taip ir nesuvokėm kokią. mandagiai pasiteiravom, ką ji sakė. Ši atkišo sietką (taip tarybiniais laikais vadinosi nertas tinkliukas produktams susidėti) ir pasiūlė Antanui prisidengti kojas. Abu taip ir nustėrom. Pasirodo, moterį papiktino Antano šortai. Jis su jais vaikščiojo Suchumyje, tad mūvėjo ir Maskvoje. O tada niekas miestuose šortų nenešiojo. Apskritai tų šortų ir nebuvo, net nežinau, iš kur Antanas juos ištraukė. Kol mes suglumę tylėjom, prie mūsų lyg iš po žemių išlindo budintis milicininkas ir paprašė Raudonąją aikštę apleisti. Paaiškino: tokia apranga (suprask – šortai) yra šios garbingos vietos įžeidimas. Protestuoti buvo beprasmiška, nes greitai galėjo areštuoti. Taip ir likom Lenino mauzoliejaus nematę.

       Argi reikia sakyti, kaip niršo šitaip pažemintas Antanas. O mane suėmė juokas, staiga prisiminiau vieno rusų modernisto eilutes: „o, prikroj svoji blednyje nogi“ („o, pridenk savo kojas blyškiąsias“)...

       Kai jau pagaliau įsėdom į traukinį Maskva–Vilnius, tai Antanas tvirtai pasakė, kad nesipraus ir nesišukuos, kol Vilniaus nepamatys, taip jam pastarųjų dienų įvykiai Rusijoje buvo įgrisę. Man atrodo, tas traukinys išvažiuodavo iš Maskvos pavakare, o Vilniuj būdavo anksti ryte.

       Vos pasiekę Vilnių, tuoj dūmėm tiesiu taikymu į universitetą, susiradom, kur vyksta mano kolegų paskaitos, ir išsikvietėm iš paskaitos mano kambariokę ir kursiokę poetę Marytę Kontrimaitę. Ji pirmiausia davė Antanui cigarečių, nes tuo metu labai intensyviai pati rūkė. Tada įteikė mūsų kambario raktus, tarsi raktus nuo podėlio, kur buvo sudėtos brangenybės – iš Žemaitijos, iš tėvų namų kaime, jos atsivežti valgomi dalykai. Pamenu, kiaušinienę išsikepėm iš visų nuostabių nuostabiausių naminių kiaušinių...

 

       Praėjus dvidešimt ketveriems metams, 1992-aisiais, kai po Antano mirties pradėjau pirmuosius jo knygos rengimo darbus, vėl grįžau prie Abchazijos prisiminimų. Knygai atrinkome ir Antano eilėraščius apie Kaukazą bei Abchaziją.

       Skaitau eilėraštį apie Abchaziją vėl 2010-aisiais ir labai nustembu: atrodo visai neseniai parašytas. Jeigu šio teksto nebūtų 1994 m. išleistoje Antano knygoje „Ne akmenys guli“, gal niekas ir netikėtų, kad jis parašytas prieš daugelį metų. Net nežinau, kaip pavadinti Antano poetinį santykį su šia kalnų šalimi, turbūt taip, kaip jis pajuto to krašto dvasią ir pavadino ją – mano rūsčioji Tėvyne.

 

                                   ABCHAZIJA

 

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne,

                     Tas ilgesio durklas

                     Pamėlsta kaip tolių ugnis

                     Ir skamba kaip tavo leduoti kalnai,

                     Kai rytmetis lekia,

                     Kai rytmetis tartum skubrioji kulka,

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     Banguoja taip skaidriai

                     Uolėtuos giliuos ežeruos

                     Vanduo nenusakomai žalias,

                     Iš ledynų atšniokštęs,

                     Žaižaruojančių Amžino Aukščio ledynų,

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     O akys lyg avys nubėga lig rūko,

                     Ten prarajos šmėkšo, –

                     Ir laikas, it toliai

                     Skubėdami jųjų gelmės neaplenkia,

                     Sustoja ir žvalgosi

                     Kelio ieškodami žmonės.

 

                     Ir skeldėja žingsnis netvirtas

                     Kaip akmens seni,

                     Kaip judantys akmens

                     Virš požemių vandenio šalto,

                     Ir krioklį kaip kamanom žirgą kalnėnai –

                     Griūtys ir griaumedžiai

                     Laikinai pažaboja.

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     O pėdsakai lieka,

                     O griūčių takai žemyn

                     Pro miškus mažaūgius spygliuočių –

                     Tarsi dryžiai šviesėjantys

                     Kaily žvėries,

                     Lyg jėga, nudundėjus į praeitį,

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     Štai laigo mano banda,

                     Mano atokios šiaurietiškos mintys,

                     Genu jas tavin, ten toliais

                     Kalnai pabalnoti,

                     Ir dega krūtinė

                     Kaip lobis Ugnies Amžinosios,

                     Abchazija, lūkesio mano Tėvyne.

 

 

                                   KAUKAZAS

                                   APLEISTA AKMENŲ SKALDYKLA

 

                     Surūdijo grandinių šešėliai

                     Aštriabriaunėj uolų drėgmėj.

                     Čia prisiglaudėm viesului šėlstant,

                     Baigės laiko tėkmė.

 

                     Tartum laisvėje maudėsi upėj

                     Nematomi paukščiai. Tamsu.

                     Veržlios vilnys nuolaužą supo

                     Sūkuriuotos nakties garsuos.

 

                     Nesuprantam vergų savanorių,

                     Nes jie taps akmenim netikrais,

                     Pražūtingais take virš bedugnės.

 

                     Kad netrūktų krūtinėje oro,

                     Tikėsime siekiais gerais,

                     Kai ereliai padangėje suka.

 

       Man šypseną kelia kai kurių Antano kūrybos kritikų pastebėjimai, kad politikos Antano eilėraščiuose nebuvo, tad lyg ir neaišku, kodėl buvo sulaikytos ir tarybiniais metais neišleistos jo knygos. Bet jau iš šių eilėraščių matosi, kokia absoliučiai laisva buvo poeto dvasia, kuri visada pavojinga bet kokiai valdžiai.

 

       Eilėraštis „Abchazija“ skamba lyg Biblijos psalmė, – tokios didingos, iškilmingos, pranašiškos ištarmės. Kiekvienam posme, kiekvienoje eilutėje pagarbinama Laisvės dvasia: Amžino Aukščio ledynai, lobis Ugnies Amžinosios.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)

 

       Perpetua Dumšienė – poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) studijų bendramokslė. Vėliau draugystė peraugo į santuoką.

 

 

 

       1968-ieji mano ir Antano bendrose gyvenimo patirtyse buvo pažymėti Abchazijos ženklu. Abchazija šiuo metu lietuviams beveik nepasiekiama. Gruzijos ir Rusijos karas šį kraštą atitolino nuo pasaulio. Mažai kas ryžtųsi dabar po Abchaziją keliauti tiesiog dėl paprasčiausio noro pažinti pasaulį.

       Žinoma, jeigu 1968 m. mes, lietuvių studentai, būtume galėję laisvai rinktis, gal būtume keliavę kur į Šveicarijos Alpes, gal į Tibetą. Bet tuomet apie Alpes ar Tibetą net ir nesvajodavome, nes ir tokios svajojimo tradicijos sąmonėje nebuvo. Keliauti galėjome tik po tuometę Sovietų Sąjungą.

 

       Tada netgi Vilniuje kelionių agentūrų ar turizmo centrų beveik ir nebuvo. Ėjau kartą Komjaunimo (dabar – Pylimo) gatve ir akį patraukė viename lange naujas reklaminis užrašas – siūloma keliauti. Buvo šalta Vilniaus žiema. Gatvės – murzinos. Pamenu, įeidama nusimoviau truputį praplyšusią vilnonę pirštinę, kad turizmo propaguotojai nesuprastų, kaip mažai aš turiu pinigų, nes kitaip su manimi jie gali nelabai ir kalbėtis. Tikriausiai ten buvo siūloma įvairių kelionių, bet man įstrigo ilga, net 20 dienų trukmės, kelionė po Kaukazo kalnus, kuri baigėsi poilsiu prie Juodosios jūros, Suchumyje. Pradėjau kalbinti Antaną. Tuo metu mes buvome antro kurso studentai, bet mokėmės jau atskirai – aš, kaip ir pirmame kurse, – Vilniaus universitete, o Antanas – jau Pedagoginiam institute. Nežinau, kiek stipendijos gaudavo Antanas, bet aš – 35 rublius per mėnesį. Savaime aišku, kad jei norėjome nusipirkti kelialapius, reikėjo sugalvot, iš kur gauti pinigų. Kalba apie tai būtų ilga, sunki ir nemaloni. Tad gal visko čia ir neminėsiu. Su daug kuo teko susipykti, susiginčyti, prisiskolinti, daug teko maištauti, kol buvo gautas tėvų leidimas leistis į nežinomus pasviečius. Vis dėlto du kelialapiai į kelionę po Abchaziją buvo nupirkti.

 

       Suradau išlikusį Antano laišką tėvams, rašytą į Sapiegiškį iš Abchazijos, kur jis vaizdingai, kad kaimo žmonės geriau suprastų jiems nežinomus žodžius ar sąvokas, mėgina papasakoti pirmuosius kelionės įspūdžius.

 

 

       1968.VIII.15

       Sveiki, tėveliai.

       Aš dabar esu labai toli. Iš Vilniaus skridau lėktuvu, bet nieko bloga neatsitiko. Skridome 10 kilometrų aukšty, tai yra virš debesų. Į Mineralinius Vandenis (tokis miestas) atskridom per 2 valandas 45 minutes. Dabar esu Teberdos mieste, aplinkui kalnai, apačioj spirgina karštis, noksta vaisiai, o dviejų su puse kilometrų aukšty virš amžinųjų ledynų švilpia uraganas (tokis vėjas). Pasitaiko, kad netyčia žmogaus išjudintas akmuo lekia nuo kalno žemyn, išjudindamas kitus akmenis. Po šimtais, tūkstančiais tonų akmenų žūsta ištisos galvijų kaimenės, žmonės. Ypatingai, sako, pavojingi kalnų keliai kovo ir balandžio mėnesiais, kai pradeda tirpti kalnuose sniegas. Be to, kalnuose labai apgaulingas regimumas. Kai atvažiavom, mūsų paklausė, kiek kilometrų yra ligi Elbruso (tokis kalnas). Mes atsakėm, kad 7–8 kilometrai, bet iš mūsų tik išsijuokė, nes ligi viršukalnės yra 80 kilometrų. Tiesa, mums labai sumelavo, pasakydami, kad nuo tos vietos, kur pirmiausia atskridom, – 104 kilometrai. Iš tikrųjų – apie 370 (pagal Google žemėlapių nuorodas – 140 km. – P. D.).

       Jeigu galėsit, atsiųskit man 35 rublius tokiu adresu (rašau rusiškai, nuneškit į paštą, tai perskaitys ir parašys

                                   Грузинская ССР,

                                   гор. Сухуми – 6.,

                                   Антанасу Каланавичусу

                                    (до востребования)

 

 

       Tik siųskit greitai, paklauskit, kaip galima padaryti, kad gaučiau greičiau.

       Na, sudie! Rytoj – žygis per kalnus.

 

                                                                                                                       Sūnus Antanas

 

       Laiškas be voko. Siųstas iš Teberdos

       Antano vaizduotę Abchazija jaudino garbinga senove, rūsčiu žmonių charakteriu. Vėliau sužinojau, kad Kaukazas į jo sąmonę įsirėžė dar nuo vaikystės, iš tėvų ir senelių pasakojimų. Rengdama Antano knygą spaudai radau ir tokias eilutes:

 

                                   O mano prosenelis buvo

                                   Kareivis

                                   Ir karstėsi po Dagestaną

                                   Su šautuvu,

                                   Ilgesniu už nemigos rytą.

                                   Ir vienąkart vos nežuvo,

                                   Per rytinį musulmonų

                                                        apsiplovimą

 

       Ruošdamasi į kelionę daugybę kartų buvau girdėjusi susižavėjusio Antano pasakojimus apie Damasko plieno paslaptis. Jo manymu, gruzinų meistrai Damasko plieno gamybos paslaptis dar žinojo. Gal jis buvo teisus. Norėjau rasti kokių nors patvirtinančių įrodymų, tegul ir netiesioginių. Šį tą suradau. Apie Damasko plieno ginklus užsiminė rašytojas Antanas Vienuolis savo Kaukazo laikotarpio kūriniuose („Albėjus padėjo jam ant stalo brangiuose apdaruose savo kraštuotą kinžalą su Kubanės meistrų įraižu iš šventojo Korano; Dvalibėjus ištiesė jam savo lenktąjį Damasko plieno kardą su Mahometo grabo atvaizdu rankenoje“). Radau užuominų ir šiuolaikinių žurnalistų interneto reportažuose, kur rašoma apie dabartinius Kaukazo įvykius („Tuo tarpu gruzinai, linksmai šnekučiuodamiesi, gyrėsi savo mašinomis, ginklais, kilme ir giminės senumu iki pat keturiasdešimtos kartos. Ypač Zelimchano dėmesį patraukė du žaliūkai gruzinai, abu maždaug dviejų metrų ūgio. Jie palydovui Robinzonui demonstravo savo senovinius ginklus. Vienas jų turėjo didžiulį kovinį kinžalą, kurį čečėnai vadina gama. Tai trumpas, aštrus dviašmenis durklas, labai pavojingas ginklas. „Matai šią gėlę? Tai – lelija, – rodydamas pirštu į blizgančius ašmenis kalbėjo gruzinas. – Tai reiškia, kad jis pagamintas iš Damasko plieno. Labai brangus ginklas.“). Aš daugelį kartų buvau Antano entuziastingų ilgų kalbų klausytoja apie Damasko plieno paslaptingą istoriją, jo grožį ir nuostabias savybes, nes kalvystė, metalai Antaną labai domino. Ne veltui jis daug valandų praleido savo tėvo kalvėje. Tad net ir eiliniai kaukaziečiai Antanui atrodė tiesiog nušviesti šio paslaptingo metalo švytėjimo, lyg kokie palaimintieji. Labai mėgo pakalbėti ir apie čekanką (taip vadino šaltą metalų kaldinimo būdą). Jo manymu, kaukaziečiai amatininkai buvo sukūrę nuostabiausių kaldinimo dalykų.Vėliau, kai Antanas pats kūrė metalo papuošalus, irgi naudojo jo garbinamos čekankos būdą... Tų man dovanotų Antano papuošalų ir dabar turiu. Pasipuošiu jais kokiomis ypatingomis progomis. Taigi Kaukazas Antanui buvo drąsių, orių, tradicijas ir amatus gerbiančių žmonių kraštas. Jį pažinojo iš knygų, gal labiausiai iš poezijos. Bet labai troško pamatyti tos šalies didybę savo akimis.

 

       Dabar, kai rašau atsiminimus, man svarbu prisiminti, ką mąstėme tuo metu, o ne komentuoti keliasdešimties metų senumo įvykius taip, tarsi dabar jau būtume išmintingesni. Tad labai apsidžiaugiau tarp Antano archyvo raštų radusi ir apiplyšusį turistinį kelialapį, sudrukavotą, kaip Antanas šmaikščiai pasakytų, rusų kalba. Jau pats kelialapio epigrafas labai įdomus. Jis prasideda TSRS Konstitucijos citata: „TSRS piliečiai turi teisę į poilsį“ (pagal TSRS Konstitucijos 119 str.). Na, pasijunti, tarsi Konstitucijos straipsniai būtų cituojami kaip Šventojo Rašto eilutės. Šio keisto epigrafo vedini ir atverkime praeities duris...

 

       1968 metai. Mums su Antanu tai pirma kelionė iš Lietuvos, pirmą kartą abu skrendam ir lėktuvu. Reisas Vilnius–Mineraliniai Vandenys (Mineralnyje Vody). Tai Rusijos Stavropolio krašto oro uostas. Jaučiamės lyg kokie romano herojai, ištrūkę iš rutinos pasaulio į laisvę – abiem labai įdomu, bet ir baugoka. Pirmą kartą pakilę aukštai virš debesų, esam keistai sudrumsčiami, – dar nežinom, ar skrydžio patirtys padės mums geriau įvertinti savo turimą pasaulį, o gal pasijusime menkesni prieš naujai atsiveriantį mums neregėtą kitonišką gyvenimo patirtį. Bandom laikytis, tarsi viską jau žinotume, bet mums gana sunku. Dėl tų naujų pasaulio mastelių visą kelionės laiką esame įsitempę, kažkokio svaigulio apimti, lyg norėtume iššokti pro lėktuvo liuką ir jau niekada nebegrįžti iš debesų į kasdienius vargus. Pamenu, netgi bandėme tą liuką atidaryti, bet buvome nuginti šalin. Vėliau ta kelionės karštinė ėmė slūgti, vėl ėmėme mąstyti blaiviau ir šalčiau. Ypač vikriai suskatome suktis, kai lėktuvas nutūpė Mineraliniuose Vandenyse. Ant žemės mes atgavome savitvardą. Paaiškėjo, kad į mūsų turistinio maršruto pirmąją stovyklavietę – Teberdą – važiuoja tik vienas vienintelis autobusiukas per dieną, tad reikia į jį šutint jau bėgte. Pribėgame, mažas autobusiukas tokiu pailgu snukučiu – pilnutėlis, vairuotojas rėkia, kad jau nieko nepriims. Maldaujam. Priima ant vidinių autobuso laiptelių. Tokią kelionę gal buvome matę tik italų kino filmuose: autobusėlis taip supresuotas ir supakuotas, kad atbėgęs italas, panorėjęs iš jo išvaduoti savo nutarusią pabėgti mylimąją atgal, gali ją išsitraukti tik per mažą langelį. Ir mūsų autobusėlis perpildytas tamsiaveidžių moterų su vištomis, ožiukais ir dar visokiais padarėliais, o stojo visose stotelėse ir nestotelėse, mes vis nulipdavom nuo laiptelių, leisdami visiems išlipti ir įlipti, ir vis bijojom, kad jau nespėsim įšokti atgal, ar tiesiog neužteks jėgų įsisprausti atgal, taip ir liksim pamesti kažkur pusiaukelėj nežinomam kalnų kaimely. Taip dardėdami Teberdą pasiekėm tik apie pusiaunaktį, – buvom tiesiog išmesti visiškoj tamsoj kelyje. Kelialapyje numatyti patarnavimai turėjo prasidėti tik nuo ateinančio ryto, tad jau galvojom, kad taip ir liksim po žvaigždėtu dangum, kol prašvis, ir pamatysim, kur atsidūrėm. Bet paaiškėjo, kad iš autobusiuko išlipom ne vieni, o ant kelio yra vedliai, kurie siūlo visiems pernakvoti jų namuose, už tai susimokant po vieną rublį. Nors buvo baugoka ir jautėmės kaip pasakoje „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“, bet sutikom. Pamenu, vyrus atskyrė nuo moterų. Jas paguldė vienam kambary į lovas, o vyrus – kitam kambary ant grindų. Mes jau buvom pasiekę Karačajų Čerkesiją, o čia galiojo griežtesni papročiai. Ryte nuvykom į Teberdos turistinę bazę ir mūsų žygis Suchumio Karo Keliu prasidėjo. Pirmiausia apžiūrėjome kurortinio miesto apylinkes. Visam tam kraštui gyvybės teikė Teberda – kalnų upė, ištekanti iš pagrindinio Kaukazo kalnagūbrio. Mus, lygumų gyventojus, džiugino, kad Teberda labai srauni, vanduo skaidrus, pasakojo, kad upę maitina ledynų ir tirpstančio sniego vanduo, nes Teberdos aukštupyje yra apie šimtas ledynų. Ir gidai, ir kelialapio informacija tikino, kad Teberdos tarpeklis laikomas vienu gražiausių Kaukaze. Skubėjome patys tuo įsitikinti.

 

       Pasitaikė ir labai sunkių, ir lengvesnių dienų. Gal sunkiausia buvo iš Donbajaus turistinės bazės sudėtingu maršrutu su sunkiom kuprinėm nueiti 26 kilometrus iki Šiaurinio Kluchoro perėjos, o kitą dieną įveikti aukščiausią Suchumio Karo Kelio kalnų keterą. 14 dienų neturėjom jokio transporto, žygiavome kalnų takeliais. Išėję iš turistinės bazės gyvendavom palapinėse. Grupėje buvo apie 60 žmonių ir du instruktoriai, žmonės – iš visos Sovietų Sąjungos. Abu susidraugavom su gruzinais ir gana jaunom moksleivėm iš Novosibirsko – Tania ir Sveta. Jau tada pastebėjau, kad Novosibirsko žmonės nuo maskviškių labai skiriasi. Tik vėliau įsitikinau, kad būtent Novosibirske buvo įsikūręs mokslininkų elitas, turintis išskirtinai geras gyvenimo sąlygas ir dirbantis karo pramonei. Patys mokslininkai turėjo visokių apribojimų išvykti, bet jiems pakako lėšų siųsti į keliones savo vaikus. Susibičiuliavę laikėmės kartu. Labai įkyri ir kažkaip kvailai triukšminga, amžinai gitarom brązginanti buvo maskviškių grupė. Stengėmės laikytis atokiau nuo to jų amžinai džiugaus bruzdesio.

       Kalnai, kalnų upės, kriokliai, kalnų ežerai, didžiuliai alpinių pievų augalų žiedai svaigino. Žinoma, tais laikais mes negalėjome pasidžiaugti naujai įgytomis istorijos žiniomis, nes nei Karačajų Čerkesijos, nei Abchazijos istorijos faktų mums niekas nepasakojo. Juk visos tautos turėjo kažkaip ištirpti ir tapti ta linksma maskvietiška šutve. Bet į šią linksmybę mes kažkaip niūriai šnairavom. O rūstus Antano veidas, jo gūdoki bruožai ir kažkoks nenumaldomas išdidumas visai derėjo prie gana nuožmiai atrodančių čerkesų ar abchazų. Tik barzdos iki tapataus vaizdo jam dar trūko.

       Antanas kalnų žygius ištverdavo lengvai, nes buvo lieknas, sausas, eiklus. Aš gi dėl gerokai apvalesnių formų patirdavau didesnį oro pasipriešinimą, tad tarp pirmaujančių žygio rikiuotėje nebuvau. Antanui tai nelabai patiko, jis norėjo lėkti pirmas kaip tie gražūs ir labai vikrūs kalnų ožiai, nuolat stebintys pasaulį nuo uolų viršūnių. Pamenu, kartą supykęs, kad žygiuoju lėtokai, mane vaizdingai pavadino kurdiukine avimi, o aš taip įsižeidžiau, kad iš viso sustojau vidury kelio. Na, visko gi būna...

 

       Yra sakoma, kad žmones itin suartina kartu išgyventas grožis... Tą dieną Teberdoje mums buvo laisvas laikas, galėjom traukti kur širdis geidžia. Mes su Antanu išėjom paklaidžioti gana tolokai nuo turistinės bazės, gėrėjomės kalnų upe, nepaprastai vaizdingais jos slėniais. Tai buvo Teberdos valstybinio gamtos draustinio teritorija. Nė nepajutom, kaip kalnuose mus užklupo audra. Nors buvo gana baisu, bet audros didybė ir žavesys baimės jausmą nustūmė kažkur tolyn. Kai miestą supančių kalnų viršūnėse žiebdavosi ištisos ugnies sienos, o griaustinis taip trankydavosi, kad sudrebėdavo patys kalnų pamatai, atrodė, kad atsidarydavo kažkokios slaptos mūsų vidinės durys ir ta žaibų šviesa, griaustinio aidas įsilydydavo į kiekvieną mūsų ląstelę, tarsi Kūrėjas bandė perkurti mus iš naujo. O liūtis krito ant mūsų kaip krioklio vanduo. Niekur nesislėpėm, nes buvo pavojinga glaustis ir po aukštais medžiais, ir po rieduliais ar upės pakrantėj.

       Daugybę sukrečiančio grožio akimirkų teko patirti toje kelionėje. Skaidrūs kalnų ežerai mums, lygumų gyventojams, yra lyg paslaptingosios gralio taurės, kupinos Dangaus palaimos. Teko maudytis 18 metrų gylio ežere, kurio dugne galėjai matyti žuvis, atrodė, kad esi praradęs svorį ir pasiekęs keistą nirvanos būseną. Kitą ežerą, kurio mėlynai žalsvam vandens paviršiuj plūkavo maži ledo aisbergai, lyg paveikslo rėmai supo mėlynų žiedų pievos. Praradau žadą, tik sėdėjau ir verkiau. Nepajėgiau žodžiais išgyvenimu pasidalyti netgi su Antanu.

       Pirmą kartą gyvenime matėm ir krioklius, ir skaidrias kalnų keliuose vandens kaskadas, pro kurias praeidami pavargę labai atsigaivindavom.

       Neturėjom mes jokių kalnų žygiams pritaikytų drabužių ar avalynės. Keliavom paprastais tarybiniais audekliniais sportbatukais, apkraštuotais guma. Man atrodo, Antanas ir jų neturėjo, ėjo apsiavęs tais laikais populiariais vyriškais vasariniais sandalais. Vaikštinėjom ir po Alibeko ledyną, perėjom ir Kluchoro kalnų perėją pustrečio kilometro aukštyje.

       Man pavyko nufotografuoti kai kurias įdomesnes maršruto vietas, kelionės draugus. Aišku, paprasta pigia „Smena“ padarytos juodai baltos nuotraukos nebuvo labai įspūdingos. Bet vis dėlto jos išliko. Vėliau kelios nuotraukos buvo įdėtos į pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“. Pačios įdomiausios – Alibeko ledyne ir Teberdoje, prie kalnų upės.

       Kalnuose mes buvom laimingi.

 

       Visi vargai prasidėjo, kai kalnų šlaitais leidomės žemyn į Suchumį. Ta kelionė ir šešios dienos Suchumyje, paskui ir be galo varganas grįžimas į Lietuvą jau buvo didelė kankynė.

       Iš kalnų į Suchumį, 104 kilometrus svaigiais kalnų serpantinais, bedugnių pakraščiais mes dardėjom pragariško sunkvežimio atviram kėbule, sugrūsti kaip kilkės skardinėj. kėbulas optiškai jau kabojo virš bedugnės, o tarpai tarp ratų – siauresni už kėbulą. Todėl ratai dar važiavo kelkraščiu. Bet mes tų ratų nematėme, kai garsiai rėkdami ar sulaikę kvėpavimą skriejome bedugnių oro erdvėmis, o žemiau dunksojo šlaitais nuriedėjusių automobilių duženos. Kai vairuotojas darydavo staigų posūkį, sunkvežimio kėbulas taip mesdavosi į bedugnės pusę, kad, atrodė, nuo ratų tikrai atsiskirs. O vairuotojo veido išraiška bylojo: jis mielai tuos turistus dykūnus pasiųstų į bedugnę. Aišku, mus be paliovos trankė, kratė, daužė, nes medinės lentos, ant kurių sėdėjome, buvo be fiksatorių, nuo smūgių slysdavo viena link kitos ir suspausdavo kojas, tad, pagaliau pasiekę vadinamąją turbazę, nelabai pajėgėm nei paeiti, nei žodžio pratarti.

       Suchumis mums pasirodė nepakenčiamas. Pirmiausia sužinojome, kad Suchumyje už visas ekskursijas ir pliažus turėsime susimokėti patys. Aišku, mes neturėjome už ką užsukti į kavinę suvalgyti ledų porcijos ar paragauti vynuogių, nes pinigų jau beveik neturėjom. Taigi šešias dienas gyvenom pusbadžiu, nepaprastai drėgnoj kaitroj, kažkokiuose perpildytuose pereinamuose kambariuose su visai nepažįstamais žmonėmis. Ir dar tarp mirtinai įgrisusio cikadų svirpimo. Vienintelis gražus reginys buvo Suchumio botanikos sodas. Ten pirmą kartą pamatėme lotosų žiedus ir bambukų giraitę. Juodoji jūra nepatiko, – šilta kaip arbata, labai sūri. Pliažai mokami, niūrūs, ankšti, daugybė įžūlių mergišių. Jokios laisvės ar ramybės ten nebuvo.

       Paaiškėjo ir dar nemalonesnių dalykų – mes su Antanu tik Suchumyje sužinojom, kad pagal kelialapį kelionė atgal mums garantuota tik iki Maskvos traukiniu, o iš ten į Vilnių tiesiog neturime bilietų. Puolėm į kojas grupės vadovui, jis užsakė bilietus. Tuo metu, kai baigėsi vasara, juos buvo galima gauti tik per didžiausią, Tarybų Sąjungoje tokį populiarų, blatą. Pradėjom rūpintis pinigais šiems bilietams. Antanas siuntė telegramas į namus, taip pat savo redaktoriui poetui Sigitui Gedai į redakciją „Mūsų gamta“, prašydamas honoraro, bet pinigų iš niekur negavo. Vėliau, jau po daugelio metų, Antanas prisiminė S. Gedos atsakymą, kad galėsim iš Maskvos pareit pėsti per Ukrainą, trešnių pakeliui pavalgydami. Pinigų mums davė vienas kelionės grupės narys, – atostogaujantis kalnų piemuo. Vadovas nupirko bilietus į Vilnių. Bet Maskvoj jau laukė nauji netikėti ir nemalonūs dalykai....

       Pagaliau sėdom Suchumyje į traukinį ir Juodosios bei Azovo jūrų pakrantėmis nutiestu gelžkeliu leidomės link Maskvos, kurioje irgi niekada neteko būti. Žinot, kai esi jaunas, labai norisi valgyti, o kai pinigų nėra, aplinkui zuja vagono-restorano pasiuntinukai ir kaip maldelę kartoja – piroženoje, maroženoje, šokolad, marmelad. Nenoromis tampi gana irzlus, netgi mylimo bendrakeleivio veidas visai nedžiugina. O aplinkui visi šveičia tuos šokoladus marmeladus. nusigręži į traukinio langą ir akis paleidi jūrų platybėmis.

       Pamenu, dar turėjom kelias kapeikas, už kurias vienoj stotelėj iššokęs iš vagono Antanas nupirko obuolių. Tai buvo Ukrainoj. Ten visose pakelėse ir stotelėse žmonės prekiavo vaisiais, kaip dabar Lietuvoj grybais. Daugiau nieko valgomo ir neturėjom. Antanas buvo labai jau niūrus, nes ir parūkyt nebuvo ko.

 

       Pagaliau atriedėjom į Maskvą. O mūsų bilietuose į Vilnių nenurodytas nei traukinys, nei jo išvykimo laikas. Pasirodo, tokius iš toli užsakytus bilietus dar reikia stoty užregistruoti, tada tai buvo vadinama – komposteruoti. Gavę šią informaciją, ramiai stovime ilgoje eilėje prie bilietų kasos. Kai paduodame bilietus, paaiškėja, kad už tą komposteravimą dar reikia kažkiek sumokėti. Pinigų neturime. Todėl ir bilietų mums nekomposteruoja. Aš imu kone verkdama maldauti, kad mums būtinai reikia į Vilnių, nes jau rytoj rugsėjo pirmoji, esame studentai, negalime čia įstrigti. Tada kasininkė pasiūlo nemokamai įsodinti į prekinį vagoną, na kad ir ant anglių krūvos, bet tie vagonai bus aklinai uždaromi ir atidarys juos tik Vilniuje. Paklausiu, – kiek laiko truks tokia kelionė. Sako, gali ir tris paras. Taip ir įsivaizduoju mus iš bado numirusius ant tų anglių krūvos. Kažkodėl nesinori. Ir tą visiškai juodos nevilties akimirką stoties patalpose išgirstu lietuvišką šnektą... atsigręžiu savo ausimis netikėdama. Į stotį įeina gal dvidešimt aukštų gražių jaunų lietuvių vaikinų.

 

       Pasirodo, kad tai – Lietuvos studentų krepšinio komanda. Po nemalonių pokalbių apie pinigus vienas vaikinas iš Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) paskolina mums 25 rublius. Sužinome jo adresą ir pažadam pinigus grąžinti. kaip būtų įdomu dabar šį žmogų pamatyti, pasikalbėti, dar kartą padėkoti. Tų pinigų mums pakanka bilietams komposteruoti ir kukliai, studentams neišpasakytai skaniai guliašo porcijai kiekvienam. Ir dar turime laiko truputį pasivaikščioti po Maskvą. mes patraukiam į Raudonąją aikštę. Nežinau, ką būtume dar nuveikę, bet nemalonumai mums dar nebuvo baigęsi. Vos įėję į aikštę, išgirdom praeivės repliką, taip ir nesuvokėm kokią. mandagiai pasiteiravom, ką ji sakė. Ši atkišo sietką (taip tarybiniais laikais vadinosi nertas tinkliukas produktams susidėti) ir pasiūlė Antanui prisidengti kojas. Abu taip ir nustėrom. Pasirodo, moterį papiktino Antano šortai. Jis su jais vaikščiojo Suchumyje, tad mūvėjo ir Maskvoje. O tada niekas miestuose šortų nenešiojo. Apskritai tų šortų ir nebuvo, net nežinau, iš kur Antanas juos ištraukė. Kol mes suglumę tylėjom, prie mūsų lyg iš po žemių išlindo budintis milicininkas ir paprašė Raudonąją aikštę apleisti. Paaiškino: tokia apranga (suprask – šortai) yra šios garbingos vietos įžeidimas. Protestuoti buvo beprasmiška, nes greitai galėjo areštuoti. Taip ir likom Lenino mauzoliejaus nematę.

       Argi reikia sakyti, kaip niršo šitaip pažemintas Antanas. O mane suėmė juokas, staiga prisiminiau vieno rusų modernisto eilutes: „o, prikroj svoji blednyje nogi“ („o, pridenk savo kojas blyškiąsias“)...

       Kai jau pagaliau įsėdom į traukinį Maskva–Vilnius, tai Antanas tvirtai pasakė, kad nesipraus ir nesišukuos, kol Vilniaus nepamatys, taip jam pastarųjų dienų įvykiai Rusijoje buvo įgrisę. Man atrodo, tas traukinys išvažiuodavo iš Maskvos pavakare, o Vilniuj būdavo anksti ryte.

       Vos pasiekę Vilnių, tuoj dūmėm tiesiu taikymu į universitetą, susiradom, kur vyksta mano kolegų paskaitos, ir išsikvietėm iš paskaitos mano kambariokę ir kursiokę poetę Marytę Kontrimaitę. Ji pirmiausia davė Antanui cigarečių, nes tuo metu labai intensyviai pati rūkė. Tada įteikė mūsų kambario raktus, tarsi raktus nuo podėlio, kur buvo sudėtos brangenybės – iš Žemaitijos, iš tėvų namų kaime, jos atsivežti valgomi dalykai. Pamenu, kiaušinienę išsikepėm iš visų nuostabių nuostabiausių naminių kiaušinių...

 

       Praėjus dvidešimt ketveriems metams, 1992-aisiais, kai po Antano mirties pradėjau pirmuosius jo knygos rengimo darbus, vėl grįžau prie Abchazijos prisiminimų. Knygai atrinkome ir Antano eilėraščius apie Kaukazą bei Abchaziją.

       Skaitau eilėraštį apie Abchaziją vėl 2010-aisiais ir labai nustembu: atrodo visai neseniai parašytas. Jeigu šio teksto nebūtų 1994 m. išleistoje Antano knygoje „Ne akmenys guli“, gal niekas ir netikėtų, kad jis parašytas prieš daugelį metų. Net nežinau, kaip pavadinti Antano poetinį santykį su šia kalnų šalimi, turbūt taip, kaip jis pajuto to krašto dvasią ir pavadino ją – mano rūsčioji Tėvyne.

 

                                   ABCHAZIJA

 

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne,

                     Tas ilgesio durklas

                     Pamėlsta kaip tolių ugnis

                     Ir skamba kaip tavo leduoti kalnai,

                     Kai rytmetis lekia,

                     Kai rytmetis tartum skubrioji kulka,

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     Banguoja taip skaidriai

                     Uolėtuos giliuos ežeruos

                     Vanduo nenusakomai žalias,

                     Iš ledynų atšniokštęs,

                     Žaižaruojančių Amžino Aukščio ledynų,

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     O akys lyg avys nubėga lig rūko,

                     Ten prarajos šmėkšo, –

                     Ir laikas, it toliai

                     Skubėdami jųjų gelmės neaplenkia,

                     Sustoja ir žvalgosi

                     Kelio ieškodami žmonės.

 

                     Ir skeldėja žingsnis netvirtas

                     Kaip akmens seni,

                     Kaip judantys akmens

                     Virš požemių vandenio šalto,

                     Ir krioklį kaip kamanom žirgą kalnėnai –

                     Griūtys ir griaumedžiai

                     Laikinai pažaboja.

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     O pėdsakai lieka,

                     O griūčių takai žemyn

                     Pro miškus mažaūgius spygliuočių –

                     Tarsi dryžiai šviesėjantys

                     Kaily žvėries,

                     Lyg jėga, nudundėjus į praeitį,

                     Abchazija, mano rūsčioji Tėvyne.

 

                     Štai laigo mano banda,

                     Mano atokios šiaurietiškos mintys,

                     Genu jas tavin, ten toliais

                     Kalnai pabalnoti,

                     Ir dega krūtinė

                     Kaip lobis Ugnies Amžinosios,

                     Abchazija, lūkesio mano Tėvyne.

 

 

                                   KAUKAZAS

                                   APLEISTA AKMENŲ SKALDYKLA

 

                     Surūdijo grandinių šešėliai

                     Aštriabriaunėj uolų drėgmėj.

                     Čia prisiglaudėm viesului šėlstant,

                     Baigės laiko tėkmė.

 

                     Tartum laisvėje maudėsi upėj

                     Nematomi paukščiai. Tamsu.

                     Veržlios vilnys nuolaužą supo

                     Sūkuriuotos nakties garsuos.

 

                     Nesuprantam vergų savanorių,

                     Nes jie taps akmenim netikrais,

                     Pražūtingais take virš bedugnės.

 

                     Kad netrūktų krūtinėje oro,

                     Tikėsime siekiais gerais,

                     Kai ereliai padangėje suka.

 

       Man šypseną kelia kai kurių Antano kūrybos kritikų pastebėjimai, kad politikos Antano eilėraščiuose nebuvo, tad lyg ir neaišku, kodėl buvo sulaikytos ir tarybiniais metais neišleistos jo knygos. Bet jau iš šių eilėraščių matosi, kokia absoliučiai laisva buvo poeto dvasia, kuri visada pavojinga bet kokiai valdžiai.

 

       Eilėraštis „Abchazija“ skamba lyg Biblijos psalmė, – tokios didingos, iškilmingos, pranašiškos ištarmės. Kiekvienam posme, kiekvienoje eilutėje pagarbinama Laisvės dvasia: Amžino Aukščio ledynai, lobis Ugnies Amžinosios.