1991 metų sausio pradžioje požeminėje perėjoje pirkau į lietuvių kalbą gana gerai išverstą „Bhagavadgytą“. Atsimenu, labai džiaugiausi. O sausio 14-ąją rašiau: „Vakar jie pradėjo. Kariškiai užėmė Spaudos rūmus, Krašto apsaugos departamentą, Vilniaus TV bokštą.“

       Vėlėliau, bemaž po savaitės, kai įtampa kiek atslūgo: „...ir dabar Lietuva dar alsuoja vienu alsavimu. Tarsi neliko asmeninių bėdų, negandų ar pergalių, visi gyvena viena bėda, viena neganda ir viena pergale. Kaune aš nesutikau nė vieno (!) žmogaus, kuris nors kiek, nors mažų mažiausia abejone palaikytų tėeskapėesesininkų pusę. <…> Kai Lietuvoje buvo paskelbtas gedulas, kai laidojo nekaltai žuvusius žmones, centrinės TV pirmoji (prezidento) programa linksminosi, šoko, žaidė visokius žaidimus, žodžiu, demonstravo, kaip nerūpestingai gyvena imperijos žmonės – šypsenos, sąmojai, dainelės... <…> Kotrina parėjo iš mokyklos ir sako: „Gavau šešis penketus!“ Net keista: tokie įvykiai, o vaikai gauna pažymius, kažkur kažkas moko ir mokosi... Reikia ruošti eilinį „Nemuno“ numerį, o aš nedrįstu dabar žmonių prašyti eilėraščių, interviu, pažadėtų straipsnių. Sausio 13-oji tarsi nubrėžė ribą, už kurios estetinės vertybės ar samprotavimai apie jas atrodo kaip kažkas nepadoraus. Garsiai niekas apie tai nešneka, bet beveik visi šitai jaučia.“

       Tai keli sakiniai iš dienoraščio, rašyto bemaž prieš dvidešimt metų.

       Įdomu, apie ką rašysiu artėjančio sausio viduryje? Apie savo dramblio kaulo bokštą? Apie tai, kad Lietuva mums visiems iš tiesų yra labai brangi šalis, bet kai kam ji tampa jau per brangi, tad šimtams tūkstančių žmonių tenka ieškoti pigesnių? Apie nuoseklų kultūros pagrindų ignoravimą, gal net ardymą, etines, estetines vertybes? Betgi apie jas šiandien užsiminti irgi beveik nepadoru, tiktai dėl visai kitų priežasčių. Nežinau, apie ką rašysiu. Pačiam smalsu.

       Tačiau žinau, kad tie žmonės, kurie 1991 m. sausį dirbo tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ar saugojo juos, kurie naktimis budėjo savo miestuose ir miesteliuose, prie Kauno TV bokšto, – tie žmonės nors trumpam buvo tapę didžiausios pagarbos vertais idealistais, nes turėjo siekį, viltį, idealą. Nuostabaus grožio moterys ir viskam pasiryžę vyrai be dvejonių pastojo kelią slibinui ir jį įveikė. Vis dėlto šiandien nemaža dalis vakarykščių idealistų virto gyvenimo nuvargėliais, emigrantais, skeptikais, galą su galu vos besuduriančiais pensininkais, korumpuotais politiniais cinikais ar inertiškais nomenklatūrininkais, kuriems rūpi toli gražu ne Lietuva. Kitaip sakant, jie, anot Senekos, jau pasitraukė nuo didžiulių savo pažadų. Slibinas nukautas, tegyvuoja slibinas!

       Tada belieka karčiai šyptelti – dvi dienas, dvi savaites, dvejus metus sunku, bet vis dėlto įmanoma būti idealistu, herojumi, teisybės riteriu. Tam užtenka trumpalaikio azarto, egzaltacijos, tiesiog ore sklandančios kaimynų išspinduliuotos euforijos. Tačiau ar šito užtenka norint išlikti idealistu, ramiu buvimo buvėju, oriu savo šalies piliečiu bent jau dvidešimt metų?

       Jei nori juo išlikti, matyt, reikia atrasti savyje šį tą tvirtesnį, sakralesnį, nepasikliauti vien „euforijos priepuoliu“, kuris įžūliausiems, gerklingiausiems bei godžiausiems asmenims suteikė netgi tam tikrų dividentų. Ne tiek nusipelnytų, kiek pasisavintų, gudriai pasivogtų.

       Kas išdrįsta jų atsisakyti, tam idealistu būti lengva.

       Lengva, tačiau beveik neįmanoma.

       O va atsiverčiu tą 1991-ųjų sausį pirktą „Bhagavadgytą“ – ir kone lygiai taip pat džiaugiuosi.

       Ir kodėl?

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)