Rasa Milerytė

 

 

 

 

 

 

       Rasa Milerytė gimė 1988 m. Anykščiuose. 2008 m. baigė Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Vilniaus universiteto studentų kūrybos konkurse „Filologijos ruduo’2010“ poezijos sekcijoje laimėjo I vietą.

 

 

                     *

 

       Tyliu, klausau, akimirka šviesi,

       Tokia šviesi, kad nieko nesigirdi

       Ir nesimato. Dieve, ar esi?

       Ar vien tik vėjas švilpauja? Į širdį

 

       Daugiau šviesos ir dar mažiau prasmės.

       Ar gali būti, kad gimiau apakęs?

       Bet jeigu pamąstytum iš esmės –

       Prasmės tiek daug, kad neatlaiko akys.

 

 

                     *

 

       Ir man atrodo kažkodėl, kad sniegas

       Vis krinta vien į mano kairę akį,

       O dešinė trečia diena kaip nieko

       Nemato, regis, truputį apakus

 

       Esu, o gal tiktai įsivaizduoju

       Taip pat kaip Kristų, Gogolį, kaip vyną,

       Jau trečią dieną gyvenu būtuoju

       Ir tik Bethoveno Elizai dar ramina

 

       Mintis, kurios kaip kraujas teka, o tiksliau –

       Kaip kraujas bėga, kaip vanduo išlietas,

       Jaučiu, be reikalo sugaut bandau,

       Be reikalo bandau vaidint poetą.

 

       Ir visas turtas, mano užgyventas,

       Tiktai akis, tiktai lietus į langą.

       Ir tas lietus tirpesnis net už sniegą.

       O ta akis pamiršo žvelgt į dangų.

 

 

                     *

 

       O čia diena vienoda su naktim

       Ir kartais net prieš savo stiprią valią

       Imu domėtis vėju ir mirtim

       Ir spjaunu šulinin, sakai – negalima.

 

       Aš visą dieną žiūriu į kapus,

       Sakai – tu kartais negerai elgiesi.

       Tiesa, kad mus kaip dulkeles nupūs?

       Papasakosiu, kada liksim dviese.

 

 

 

                     Skiriu

 

       Tu kuždėk man į ausį apie tai, kad numirsim, išnyksim,

       Apie tai, kaip nelieka nei kūnų, nei sielos, nei žodžių,

       Mano akys pavargo ir lūpos nuo šalčio įplyšo,

       O kadais tau gražesnė galbūt net už mirtį atrodžiau.

 

       Kaulai dulkėmis, dulkės į žemę, iš žemės – į orą,

       Skrido paukščiai ir kulkos, ir krito pavasaris upėn.

       Mes sėdėjom pamišę abudu, raupsuotomis kojomis,

       Nerūkyk – viens kitam. Ir vis viena be perstojo rūkėm.

 

       Taip bemąstant atėjo žiema, snigo daug, stipriai šalo,

       Snaigės krito žemyn be jokios aiškios trajektorijos

       Ir neliko jau kontūrų niekieno. Mintys pabalo

       Ir pražilo plaukai. Nuo to šalčio bekraščio abudu pamiršom žegnotis.

 

       Visą žiemą sėdėjom ir rūkėm, sapnavom gyvenimą.

       Tu beveik išnykai, aš taip pat turbūt tik vaiduoklis.

       Nors atrodo – yra dar gyvybės, atrodo – dar galima,

       Bet žiema per stipri, per stipri, per stipri iš gyvenimo juoktis.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)