post.
į viską regėtą ir jaustą
išdūsta pakampėse žiurkės
ir viešpaties žiaunomis žaidžia
vaikai
parodyk kur skauda.
vienatvė sklinda laidais
plinta skersgatvių plytomis
kvėpuoja iš knygų
bibliotekų archyvuose daužos
šiepia dantis kada skutatės
parodyk kur skauda.
skerdyklą ir paštą
sudeginom pernai
dar liko mokyklos
bažnyčia ir dievas
kapojantis senėm pirštus
bet tvarstantis kojas
parodyk kur skauda.
cypia lovos ir moterys
kada sienomis atgula žaizdos
suserga laikas
ir skaičiai
ištirpsta
parodyk kur skauda –
papūsiu
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. žvejys
tąmet žvejys neišplaukė.
susirinko nuo kranto
nebyliai rėkiančias žuvis
ir liko namie
su savo moterimi.
sūdytos žuvelių
akys matė
kaip vyras galanda peilius.
nebeturėdamas ko likti
jis išėjo jūron.
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. tylos
įtikėjau
ir visos vienatvės
jau mano.
pritvinko tavo nerašymas
tik trys taškai –
kiekvienam tylėjimui po vieną.
meldies ant suluošinto klaupto
žegnojies
duok viešpatie duonos,
sakai, dar trupinį rašymo
ir moterį leisk – –
bent susapnuoti. nedaug. tik
priglusti prie pėdų
ir visos tylos
jau mano.
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. ką atsimenu
pamenu
močiutė glostė mamai ranką
ir kartojo
sesele, padėkit man
surast namus. nieko
daugiau neprašysiu –
tik parlydėkit.
– – –
vėliau ji mirė.
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. pirmas
vis sapnuoju laidojąs
bičiulį.
guli. retsykiais sujudina
galvą lyg sapnuotų ką.
plaukais jo numėlusias
lūpas nušluostau
ir tykiai į ausį
turėjau būt pirmas.
nuo vaikystės naktim
bijau judančių užuolaidų
ir tų, kur kvėpuoja anapus.
mama vis ramindavo
– tik vėjas, vaikel,
daugiau nieko.
vėjas kvepia kitaip.
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. aš
susenęs viduj
tik išorėj 23.
tykus pailsau
ir rankos į tekantį
vandenį.
ikonose
šventųjų paakiai sutinę.
verksmas ir nemiga.
belieka kartoti:
esu panašus į tave.
į save. į kiekvieną
kybantį savo namuos.
vienatvė ir
mano juodumas tapatūs.
norėčiau į miestą
kur amžiais ruduo.
ir tavo šviesa
– – – tik kitokia.
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. juoda balta
kava ir cigaretės –
tiek teliko
iš berniuko palikusio
brydę sniege ir
vėžias rogučių.
(vėžiauti vadinasi sirgti.)
dėmės vaikystės paklodėj
vėjų nuoplaišos į delną
į vėstančią kavą dienos
ir meldimas
bet jau kitoks –
deformuotas.
bespalvis.
tuštuma neplautom vyšniom
prakvipus ir akys
liūdnos lyg kaimyno
kuris kiaules mums skersdavo.
girdėjau kaip jis nusišovė
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. žaidimai
sušalai? siaubingai.
baltumas nenusitrina
ir negaliu sakyt
kad susitepęs
paženklintas aplietas
tik ranka keliauja
nuo puodelio peleninės link.
smilkimas.
net rūkančios moterys
nebegražios.
ir jų pirštai keistai vienodi.
ir akys.
viešpatie, vis dar žaidžiu
jog esi.
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
luošystės. procesija
kai mirusieji meldžias
būtina tylėti.
visi kartu su jais.
nudriskusių sienų vienatvėj
budintys
priešaušrio minutėmis nuogi
į savęs plėšymą skiautėm
per nugarą pelenais nulietą.
lyg spengtų kas plente
suvažinėtom varnom
per akis vaikiški batukai
perregimas lyg šventasis
prašantis išmaldos.
anie stovi vorele ir tik
gūžčioja pečiais –
keltininkas niekad neima
skolon
ir neduoda
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
mirusiųjų
kaimelis išnuodytas.
supratau vos priėjęs
galėčiau sakyt jog iš kvapo,
bet greičiausiai meluočiau.
vaikiški dviračiai ratais į debesis
supamas krėslas, išmėtyti batai
dar kažkokie popieriai, gabalas bėgių,
dantų šepetėliai, peiliukai,–
ir viskas apaugę žolėm
kaimelis išnuodytas.
kunigas linkčiojo galva ir gėrė,
beveik nekalbėjom, beveik užsimerkęs:
– dvasių turgus, lozoriau,
kalvė ir priekalvis, čia gali
nusikalt sau dėžutę
išsidrožti akis ir kojas
išgyt atsigėrus...
tėve, sakau, sugrįžau.
bet greičiausiai meluoju
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
miestui
I.
mes jau nemokam išeiti
gražiai.
šis miestas be durų
nors pilnas raktų,
vienišų ir seniai nenaudingų
atrodo
išeitum jei tik pavyktų
netyčia surasti – – –
bet kaipgi –
net pirštų atrast negali
sunku prisimint
draugų veidus
žmonas išmylėtas moteris
ir vaikus
kurių šit dvidešimt
metų tik kvapas
tokiais rytais
kaip niekad aiškiai
suvoki –
siaubingas šis miestas.
baisus jo ruduo.
čia raktais gali
uždaužyti praeivį
tikėtis
kad ir tave uždaužys
II.
šį rudenį neparašysiu
jau nieko.
kai taip neteisingai
sninga ant lapų
ir išskyrom varva
šis miestas –
9 milimetrai gyvybės –
visa kita mirimas
per dulkes,
pelenais išbertą veidą
apnuodytu šulinio vandeniu
dievas nubunda
sukandęs dantis
sako
gydykis, vaike, sergi
ir įjungia elektrą.
išmėčiau save
po karalystės tiltais
sulytas sulytas
buvau
jei neturi popiergalio
su parašu kad gimęs
vadinas niekad negimei.
tokių nelaidoja.
tokie ateina mirę.
III.
vaikai čia žudosi giliau
vonios eketėj nepagavę
žuvies nei banginių
tik sapno skeletą
palietę pirštu
žaidžia
išmuilintom virvėm
ir šypsos
moterys gimdose
nešioja po akmenį
penketą metų.
pagimdžiusios pameta
kur palei šulinį
sako
gimė jau šaltas.
vieniši čia niekada
nesusitinka stotelėse
kartais iškosėja širdį
ir paspiria koja
miestas išplyšusia burna
nemoka atjausti.
tik luošiai čia dvasingi
daug giliau negyvena
Stankus, Vytautas. Vaikščiojimas kita ledo puse: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2009.
