Jaukintojo metai
dresuodavau vakarus
šokti, tarnauti ir uosti
surasti ir vogti po žodį –
vilties kontrabandą
ir dievas, man leisdavęs tai,
vis bijojo pabosti –
tik plodamas jausdavo perštinčią vinį
kaip randą
arenose krito ruduo
pasirodymai truko
nuo sutemų ligi tavęs
nuo tavęs iki kranto
kur angelas sargas ties perėja tyliai
parūko
atleistas kadaise, bet mūsų
stebėt neatpranta
atleista ir mums
nors komuniją pavertėm vynu
save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti
kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę
išmokome kalbą
ir skirti rankas nuo turėti
dresuodavau vakarus
jau nebepamenu triukų
ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė
jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti
užtruko
glaudžiu nepagaunamą
vienišą
tykantį
žvėrį
Mergaitės prie taikinio
Jos pakelia nepakeliamai gėlas
praeivių prisigėrusias akis
ir stebi dangų tartum paviljoną –
didžiausią gaubtą, dengiantį kitus.
Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus
varinį raktą, tikrina duris
ir atsišlieja į vežimo šoną,
kol vakaras bučiuoja jai pečius.
Jos pakelia nepakeliamai tyras
žalias akis, prisirpusias naktų,
laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko.
– – Kažkas tarp vagonėlių pasimes,
kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs –
prie užvertų nemiegančių langų.
– – Kažkas kažką laimėjo. – Nieko tokio. –
– – Jos renka išbarstytas tūteles.
Kai laikas lyti
išlykime abu, kaip lyja liūtys
kurios susikaupė per tūkstantį naktų
ir tūkstantį raudų, kai mūsų laukė
griausmu dangaus užtrauktukus užtrauki
ir debesis įgudusia ranka kartu
čia tiek vandens – dievai turėjo griūti
Pompėja? pelenų nebus, tai – tvanas
tektoninis dviejų pasaulių bučinys
ir mes kažkur visai krašte, kur baigias
žemėlapiai ir karas, miego snaigės
ant tų, dar įsikibusių nakties – kuris
anksčiau nukris žemyn, tas – išgyveno
*
rytoj čia kalendoriai negaliotų
tačiau rytojais tik vadinome vaikus
kurių pradėti niekad neišdrįsom
išlyki liūtimi, išlyki visas
o gailiai gęstanti ugnis primins namus
kažkur tarp apleistų pakrantės grotų
Gali atsigręžti
Avietinė saulė šaltam debesų rutuly.
Tai vakaras leidžias į miegančio paukščio rankas,
lyg rėty – šermukšnių viršūnėse – kimba ir stringa.
Tik vėjas tau seka pavymui ir klausia: skubi?
Gali atsigręžti – procesija šiąnakt užkas
lapojančią kliedinčio ilgesio gėlę nuodingą.
Užkas pažadėję, kad apeigos truks neilgai,
kad niekas nestos, o sustoję tamsoj nežiūrės.
Užkas pažadėję, kad apeigos prišaukia speigą.
Tu verksi taip garsiai, kaip tąkart prieš laiką juokeis.
Raudosi nors trupinio savo paties paslapties. – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Gali atsigręžti – jie stovi, lyg būtų jau baigę.
– Per delčią tu tapsi manim, kad pamirštum mane.
Kauliukas jau mestas. Bet jis nenukris niekada.
Užburtas. Užkeiktas. Ir tu juk buvai nužiūrėtas.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Avietinis mėnuo šiltam debesų kevale.
Tai sapnas jau leidžias į tvinksinčias tavo vena³s
ir tu pasileidi į prieblandas – krauliu per Letą.
Lapkričių prieglauda
Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –
naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.
Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį
pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.
Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –
jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.
Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,
iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –
– – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –
išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –
kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,
nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.
Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:
pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.
Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –
– – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)