Jonas Vislicietis PRŪSŲ KARAS       Šiemet minime Žalgirio mūšio 600-ąsias metines. Straipsnyje neketiname pateikti šiam reikšmingam įvykiui skirtų mokslinių tyrinėjimų apžvalgos, gal tik priminsime, kad 1990 m. liepos 15 d. pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtos Žalgirio mūšio 580-osios metinės. Ta proga Lietuvos istorijos draugija ir Lietuvos istorijos institutas bei Klaipėdos universitetas surengė tarptautinę konferenciją „Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai“, kurioje dalyvavo lietuvių, lenkų, vokiečių, švedų mokslininkai. Konferencijos medžiaga buvo publikuota (1).

       Reikšmingi profesoriaus Mečislovo Jučo šios temos tyrinėjimai apibendrinti monografijoje „Žalgirio mūšis“ (I leid. 1959), kuri jau išleista penkis kartus (2).

       Žalgirio mūšyje lietuvių ir lenkų bei jų sąjungininkų karinės pajėgos sutriuškino tuo metu galingiausią Europoje karinę jėgą – vokiečių kryžiuočių ordiną. Anot M. Jučo, „mūšis buvo epochinės reikšmės įvykis, nužymėjęs gaires ateičiai“. Jis pakeitė Europos politinę struktūrą, turėjo įtakos daugelio Europos tautų istorinei raidai.

       Žinia apie Žalgirio mūšio baigtį labai greitai pasklido po Europą, vieniems sukeldama džiaugsmą, kitiems – nusivylimą. Šis mūšis buvo įamžintas to meto metraščiuose, kronikose, dokumentuose, beveik iš karto pasirodė ir šiam įvykiui skirtų grožinių tekstų.

 

       Atrodo, pirmą eilėraštį, skirtą Žalgirio mūšiui, parašė lotynų kalba Krokuvos akademijos profesorius, vos atėjus žiniai apie Žalgirio mūšio pergalę. Apie tai informuojama Krokuvos akademijos istorijoje, kur aptariami ir 1411 metų įvykiai:

        „Tarp rankraščių esama aprašymų, paskelbtų šiais metais, kuriuos sukūrė akademinio Helikono Mūzos apie karaliaus triumfą prieš kryžiuočius“ („Inter manuscripta descriptiones factae a Musis Heliconis academici triumphi Regii de Cruciferis relati, hoc anno vulgatae fuisse reperiuntur“) (3).

       Eilėraštis, deja, neišliko ir nebuvo publikuotas. Vėliau buvo parašyta ir daugiau proginių eilių Žalgirio pergalės tema, tiek lotynų, tiek lenkų kalbomis.

       Bene daugiausia diskusijų sukėlė XV a. parašytas kūrinėlis „Eilės apie prūsų ir lenkų kovą, parašytos Krokuvos mieste šio mūšio atminimui“ („Metra de lite Prutenorum et Polonorum conscripta in castro Cracoviae ad memoriam illius litis“). Vieni tyrinėtojai tvirtino, kad eilės parašytos „paties to įvykio dalyvio“ („przez świadka naocznego z roku 1410“), kiti eilių autoriumi laikė XV a. Krokuvos pamokslininką Mikalojų iš Blonios (Mikołaj z Błonia), nes tarp jo rankraščių buvo rastas šis tekstas. Vilniaus universiteto klasikinės filologijos profesorius Janas Oko, atlikęs išsamią šio teksto analizę, atmetė Mikalojaus iš Blonios autorystę, tvirtindamas, jog tai „nežinomo autoriaus giesmė“ (4). J. Oko nuomone, puikų humanistinį išsilavinimą turėjęs Mikalojus iš Blonios negalėjo parašyti „tokio bespalvio, be didesnio polėkio, sunkaus ir lotynų kalbą iškraipančio kūrinio“ (5).

       Vis dėlto šiandien jau nebežiūrime taip kritiškai į senuosius tekstus, stengiamės ne juos „pasmerkti“ iš šiandieninės literatūrologijos pozicijų, o ieškoti tam laikui būdingų ypatybių. Šitaip vertinant, „Eilės apie prūsų ir lenkų kovą“ neatrodo tokios „ydingos“. Atvirkščiai, jos atspindi autoriaus požiūrį į Žalgirio mūšį, tam tikrų vertybinių dominančių išskyrimą, klasikinės ir viduramžių lotynų kalbos vartoseną.

       Penkiasdešimties eilučių kūrinėlis parašytas mišria eilėdara: hegzametru, eleginiu distichu, viduramžių leonino eilutėmis. Esama netaisyklingo lotynų kalbos vartojimo atvejų, akivaizdžių korektūros (perrašymo?) klaidų. Tačiau eilėraštyje konspektyviai pavaizduoti pagrindiniai Žalgirio mūšio epizodai: žinia apie jo pradžią pasiekia karalių Jogailą šv. mišių metu; kryžiuočių pasiuntiniai atneša du nuogus kalavijus; karalius Jogaila priima iššūkį ir „kaip pranašas Dovydas prieš Galijotą“ stoja į mūšį; kryžiuočiai yra neteisūs, nes sulaužė sutartį. Puikybė juos pražudo; lenkai laimi, nes yra teisūs, ir juos palaiko Aukščiausiasis. Paskutinės šio kūrinio eilutės skamba kaip giesmė:

 

                     Te deum laudamus teque dominum confitemur,

                     Gloria, laus et honor tibi sit rex Christe redem(p)tor.

                      (Garbinam, Dieve, tave, tik tave pripažįstam ir gerbiam,

                     Lai šlovė ir garbė amžina Atpirkėjui bus Kristui.)

 

       Tyrinėtojai šiame ir kituose fragmentiškai išlikusiuose XV a. kūrinėliuose įžiūri liaudies kūrybos tradicijos poveikį, krikščionybės įtaką, kadangi pergalė nepriskiriama kokiam nors konkrečiam žemiškam herojui, o jos svarbiausiu lėmėju laikomas Visagalis Dievas.

       Dviejų kardų epizodą yra aprašę beveik visi XV–XVI a. istorikai: J. Dlugošas, M. Kromeris, M. Bielskis, S. Sarnickis ir kt. Tiesa, pasakojama, kad „du kruvinus kardus“ kryžiuočiai prieš mūšį buvo atsiuntę Jogailai, norėdami pasityčioti iš jo tariamo bailumo ir provokuodami stoti į mūšį.

       M. Kromeris, beje, mini ir liaudies dainas, sukurtas apie šį įvykį: „[nešė] du ištrauktus kruvinus kardus, apie kuriuos kalbama liaudies dainoje, [sukurtoje] apie šį mūšį, kuri iki šių dienų yra išlikusi“ („duos gladios strictos et cruentos, quemadmodum carmen vulgare de proelio hoc compositum, quod in hanc usque diem exstat, habet“) (6).

       Esama ir daugiau trumpų, eiliuotų epigraminio stiliaus Žalgirio mūšio paminėjimų (pvz., Witold idzie po ulicy / Za nim niesą dwie szablicy). išliko ir ilgesnis lenkų kalba aštuonių skiemenų eilutėmis (ośmiogłoskowiec) sukurtas kūrinys „Giesmė apie prūsų pralaimėjimą, valdant Vladislovui Jogailai, 1510 metais parašyta“ („Pieśń o pruskiej porażce, która się stała za króla Władysława Jagiełły, roku 1510 napisana“), pirmą kartą išspausdinta 1843 metais (7).

       Nežinomas autorius, remdamasis J. Dlugošo ir M. Kromerio veikalais, daugiau rašo apie tai, kas nulėmė Žalgirio mūšį, apie jo priežastis, negu stengiasi pavaizduoti patį mūšį. Autorius detaliai aprašo kryžiuočių pasiuntinius ir jų atneštus kardus, kuriuos karalius Jogaila priima nuolankiai, tačiau kartu išpranašaudamas būsimą kryžiuočių pralaimėjimą. Pagrindine pergalės priežastimi autorius laiko kryžiuočių puikybę ir lenkų pasitikėjimą Aukščiausiuoju Dievu.

       Vis dėlto žymiausiu ir meniškiausiu XVI a. poetiniu kūriniu apie Žalgirio mūšį neabejotinai reikia laikyti Jono Visliciečio (Joannes Vislicensis, apie 1485–po 1516 m.) poemą „Prūsų karas“ („Bellum Prutenum“, Cracoviae, 1516).

       Biografinių duomenų apie autorių beveik neišliko, todėl vieni jį laiko baltarusių, kiti lenkų, treti LDK poetu. Tikra yra tai, kad 1505–1510 m. jis studijavo Krokuvos universitete, kurį baigęs įgijo magistro laipsnį, ir dvejus metus (1510–1512) čia dėstė antikos autorius.

       Poema „Prūsų karas“ buvo sumanyta kaip Žalgirio mūšio įamžinimas, praėjus šimtui metų nuo šio reikšmingo visai Europai įvykio. Pats poetas laiške savo mokytojui Pauliui iš Krosno taip motyvavo temos pasirinkimą: „Norėjau, kad toks žymus įvykis neišblėstų tamsioje tyloje“; „kad užsidegęs jaunimas būtų rūstesnis ir baisesnis priešams, įkvėptas meilės tėvynės šlovei“; kad būtų išaukštintas tuometinis karalius Žygimantas Senasis ir visa Jogailaičių giminė, „atlikusi daug pergalingų žygių“. Atrodo, šiuo kūriniu poetas tikėjosi pelnyti Žygimanto Senojo palankumą ir paramą, pagerinti savo gyvenimą. Tačiau iš tikrųjų poema „Prūsų karas“ pranoko siaurą asmeninę panegiriką, jai būdingas platus epinis užmojis, istorinis įžvalgumas, meninė branda.

       Poemą sudaro trys dalys. Pirmojoje prisimenama senoji legendinė Lenkijos istorija, aprašomi mitologinio lenkų karaliaus Lecho, Krokuvos įkūrėjo Krako, karalienės Vandos žygiai. Minimas ir Žygimanto Senojo garsusis protėvis Jogaila, kurio šlovė pasiekė tolimiausius kraštus (fama celebris avi). Antroje dalyje pasakojama Žalgirio mūšio priešistorė ir paties mūšio peripetijos. Daug vietos skirta Lietuvai, jos istorijai, gamtai, žmonėms. Pagaliau trečia dalis yra tarsi Žalgirio mūšio rezultatų apmąstymas, Lenkijos ir Lietuvos svarbiausių įvykių paminėjimas iki pat kūrinio parašymo laikų. Čia centrinę vietą užima spalvingas mitologizuotas Jogailos vedybų aprašymas, kai susirinkę Olimpo dievai išrenka „rusėnų gražuolę“ (nympha Ruthenorum pulcherrima) Sofiją Alšėniškę. Tai buvo ketvirtoji Jogailos žmona, su kuria jis susilaukė dviejų palikuonių: Vladislovo Varniečio (1424–1444) ir Kazimiero Jogailaičio (1427–1492), plačiai išgarsinusių Lietuvą ir Sarmatijos kraštą.

       Rašydamas poemą „Prūsų karas“, Jonas Vislicietis rėmėsi įvairiais istoriniais šaltiniais, kodeksais, kronikomis (apie tai pats rašo poemos pratarmėje). Manoma, kad buvo susipažinęs su Galo Anonimo, Vincento Kadlubeko, Enėjo Silvijaus Pikolominio veikalais, Jono Dlugošo „Lenkijos istorija“, kurioje pateiktas išsamiausias Žalgirio mūšio aprašymas. Poemoje jaučiama antikinių poemų, ypač Vergilijaus „Eneidos“ ir Statijaus „Tebaidos“, įtaka.

       Vis dėlto J. Vislicietis, panaudodamas literatūrinius ir istorinius šaltinius, parodė daug savarankiškumo ir originalumo. Jis aklai nesekė nei antikos, nei viduramžių tradicija, nesistengė laikytis istorinio tikslumo. Labiausiai poetui rūpėjo meninė ir patriotinė, o ne dokumentinė poemos raiška.

       Poeto savarankiškumą liudija garsusis „lietuvių pabėgimo“ iš Žalgirio mūšio epizodas, kurį J. Dlugošas buvo itin išplėtojęs ir sureikšminęs. J. Vislicietis pamini, kad vienu momentu, nesulaukdami Jogailos vadovaujamų lenkų pagalbos, lietuviai išsigąsta ir „gėdingu bėgimu tikisi išsigelbėjimo“ („inque fuga turpi cogit sperare salutem“, II, 230), tačiau netrukus rašo apie vėl įsitraukusius į mūšį Vytauto pulkus. Mūšio baigtį J. Vislicietis priskiria likimui: „Žiaurus likimas, viena ranka sukdamas ratą, [atneša] nevienodą baigtį“ („Sed fortuna ferox, casus quae fertur iniquos / Sola rotare manu necnon variare caduca / Saecula, cuncta regens nutu arbitrioque creata“, II, 216–218).

       J. Visliciečio poema „Prūsų karas“ yra vienas pirmųjų epinio žanro naujųjų laikų Europos lotyniškoje literatūroje kūrinių, kuriame pateikiamas toks platus poetinis Lietuvos aprašymas ir svarbių jos istorijos faktų apmąstymas. Ji davė pradžią herojinių patriotinių kūrinių tradicijai, kurią tęsė XVI a. Lietuvos poetai bei istoriografai Mikalojus Husovianas, Motiejus Strijkovskis, Jonas Radvanas ir kt. Šis siužetas ne kartą panaudotas mokyklinio jėzuitų teatro dramose, o XIX a. jį naujai interpretavo Romantizmo epochos poetai Adomas Mickevičius, Juozapas Ignotas Kraševskis, Maironis.


ŽALGIRIO MŪŠIO APRAŠYMAS
JONO VISLICIEČIO POEMOJE „PRŪSŲ KARAS“
(fragmentas)*

 

                            Vasara buvo karšta. Vos vos įpusėjusi liepa,

                     Saulėje brendo javai – Cereros dovanos dosnios.

                     Darbo žadėjo gražaus valstiečiams pjūtis priartėjus.

                     Bet kitokia pjūtis atkeliavo į Prūsijos žemę:

                     Šėlstantis Marsas ginklus išjudino, skydais sublizgo

                     Skelbdamas karą, kuris jau laukė ir prūsų, ir lenkų.

                     Laukė kova kruvina, mirtis, pražūtis ir nelaimės

                     Tų, kurie drąsiai galbūt pakelti ginklą sumanė.

                     Siautėjo pyktis visur, iš Tartaro žemėn pakilęs,

                     Orą užvaldė Mirtis, laukais šliauždama kaip gyvatė

                     Ir savo ženklu baisiu žymėdama tuos, kurių laukė

                     Vandenys Stikso šalti ir amžinas miegas po žemėm.

                     Prūsijos platūs laukai jau mirga, kur akį užmesi,

                     Tūkstančiai renkas žmonių, žirgų ir šarvuotų kareivių,

                     Lauką užpildo plačiai, pasirengę kovot iki galo.

                     Žvanga jau ginklai visur, ir Marsas siautėja baisiai,

                     Nešdamas mirtį vaikams, nutraukdamas santuoką šventą;

                     Tolsta tėvynė brangi, jos kloniai ir žydinčios pievos –

                     Jas iš širdies kiekvienos išbalęs pyktis išgujo,

                     Karo kerštinga dvasia prie ginklo pašaukė žmones.

                     Renkasi vyrų pulkai. Troškimas kovot ir laimėti

                     Veda į mūšį vadus, drąsos suteikia kareiviams.

                     Štai totoriai pirmi – kunigaikščio Vytauto pulkas –

                     Traukia lankus bei strėles, skraidina žirgus greituosius.

                     Riksmas pakyla baisus, ir mirtį nešančios strėlės

                     Švilpia virš priešo galvų ir sminga ne vieno krūtinėn.

                     Kaip ledinė kruša užgriūva nelaukiančią žemę,

                     Kai Visagalis vadžias debesų lietingų paleidžia:

                     Sūkuriu srūva vanduo, ir žiemys, netikėtai pakilęs,

                     Šėlsta po pievas žalias, išguldo medžius ir pasėlius, –

                     Šitaip ir prūsų pulkai, šarvais ir skydais ginkluoti,

                     Perverti iečių taiklių, totorių svaidomų, krito.

                     Lydi rusų būriai totorius ir kaujasi narsiai,

                     Stovi lietuviai greta, o su jais kartu masagetai,

                     Ginklai jų skirias, tačiau visų vienodas narsumas:

                     Drąsiai germanų gretas jie puola ir daug kur pralaužia.

                     Vis gausėja žaizdų, daugybė kūnų ant žemės,

                     Juos žiaurioji mirtis jau palietė ženklu savuoju.

                     Verda kautynės visur, ir gausiai liejasi kraujas.

                     Žūsta vieni nuo strėlių, kiti nuo švilpiančių iečių,

                     Krinta ir sielas savas į tamsųjį Tartarą siunčia.

                     Akmenys lekia, strėlių lietus geležinis užgriūva.

                     Debesys iečių danguj, jau žemėj nebūtų joms vietos.

                     Ginklai žeidžia visi, jie žudo ir atneša mirtį.

                     Griaudėja Marsas žiaurus, sukeldamas stingdantį siaubą,

                     Tarsi Valdovas dangaus, kai juodą debesį skelia,

                     Ir virš girių tamsių nuaidi griausmas galingas.

                            Bet likimas žiaurus, nelygią dalią paskyręs,

                     Suka ratą ranka ir kitokią vis atneša lemtį,

                     Amžiams bėgant, visus valdydamas kaip jam patinka.

                     Jis palieka narsius rusus, totorius ir karingus

                     Tavo lietuvių pulkus, kunigaikšti Vytaute, tavo

                     Jis palieka karius ir pereina priešo stovyklon.

                     Jis germanų gretas dabar globoja ir gina

                     Draugišku veidu, kitiems permainingą sėkmę nulėmęs.

                     Prūsai laimi antai, magistro laimi kareiviai.

                     Jau triumfuoja kryžiaus šlovė, teutonas iš laimės

                     Džiūgauja, šarvais kietais karius ir žirgus apkaustęs.

                     Baimė tavųjų vyrų veide, juos apima siaubas,

                     Vytautai, karo baigtis jau krypsta tavo nenaudai.

                     Silpsta tavieji kariai, raiti ir pėstieji, jie traukias,

                     Rengiasi bėgti ir taip išgelbėti savo gyvybę.

                     Nugaras atgręžia jie ir, galvas bailiai paslėpę,

                     Skuba bėgti. Tada, sužinojęs, kad laimė paliko

                     Jo karius ir kad jie nuvargo, jėgų nebeteko,

                     Karo vadas greičiau už vėją, siautėjant Marsui,

                     Skuba karaliaus stovyklon ir ten gausių jo tautiečių

                     Prašo pagalbos ir pats karalių ragina kautis:

                      „Ar nematai, kad kovoj mūsiškiai krinta jau, broli,

                     Ar negirdi, kaip trypia žirgai ir bėga kareiviai,

                     Ar nežinai, kad manuosius būrius įveikia kryžiuočiai?

                     Tu tuo metu nuolankiai altorius statai ir meldiesi.

                     Liaukis kalbėjęs maldas, šventąsias apeigas baiki.

                     Ne šventus žaidimus dabar reikia žaisti, ne melstis

                     Laikas, bet veikti. Tad kilk, įsakyk, karius kviesk į kovą.

                     Laikas jau lenkams taviems su žiauria gentim susikauti.“

                     <...>

 

                            Puola kariai ir tarp jų karalius veržiasi pirmas.

                     Ima drąsiu puolimu daužyti priešo kohortas,

                     Kloti lavonus aplink, kiek siekia kardas šveitrusis,

                     Tarsi Oinidas narsus prie Sfinkso kalnų kada kovės

                     Ar prie Trojos garsios danajus, kai Hektoras žudė,

                     Jų daugybė tada prie sienų jos liko gulėti.

                     Šitaip germanų pulkus karalius Jogaila išguldė,

                     Jį lydėjo sėkmė, laimingas jam buvo šis mūšis.

                     Paskui karalių, kuris taip narsiai mūšyje kovės,

                     Veržiasi lenkų pulkai, gausingos raitelių gretos.

                     Trokšta jie karo žiauraus ir tikisi priešą įveikti,

                     Rankose ietis aštrias jau laiko ir taiko į priešus,

                     Dengia krūtinę šarvai ir rankose žibantys skydai;

                     Dviguba puola jėga, susminga ginklai į kūnus,

                     Kerta kairėn dešinėn, nuo smūgių atsiveria žaizdos,

                     Daužo karius ir ginklus germanų, o mirusių sielas

                     Siunčia gausiais būriais į Flegetonto tamsybes.

                     Širdys narsių karių mirties karalystėn patenka,

                     Jas priglaudžia tenai Eumenidžių aukštosios menės.

                     Mūšis smarkėja, kartu didėja troškimas kariauti,

                     Rankose žybsi kardai, ir skydai skamba nuo smūgių.

                     Riksmas pakyla baisus, žvengimas žirgų pasigirsta.

                     Vyras prieš vyrą kovoja kariai, ir laukas paplūsta

                     Kraujo upeliais aplink, lavonų išniekinta žemė

                     Krūpčioja baisiai visa, nuo durtuvų oras net žiba.

                     Kyla lig pačio dangaus riksmai, ir toks karo gausmas,

                     Kokio net Etnoj galbūt nesukelia smūgiai kiklopų,

                     Kalančių jos gelmėse Jupiteriui žaibus galingus.

                            Vytautas vėl drąsiau, matydamas verdančią kovą,

                     Veda į mūšį pulkus, nors jų nedaug jam beliko.

                     Jis su totorių būriais, iš kairiojo šono užėjęs,

                     Puola germanų gretas ir jas sėkmingai pralaužia.

                     Lydi kiti jį būriai, strėlėm ir saidokais ginkluoti.

                     Perveria strėlės šarvus ir priešų krūtinėn susminga,

                     Neša gilias žaizdas ir pražūtį daugeliui vyrų.

                     Taip Orionas žiaurus vandens sūkuriais siautulingais

                     Kaimus užgriūva staiga, audringą vėją paleidęs:

                     Dreba nuo smūgių namai, stogai nuo vėjo kilnojas,

                     Ir ledinė kruša laukus bei slėnius nukloja,

                     Kol tirpdami ledai vandens upeliais pavirsta.

                     Taip ir prūsų laukai, keliai ir žaliuojančios pievos,

                     Kiek tik akim užmatai, nukloti buvo lavonais.

                     Jie sužaloti gulėjo krauju ir pūliais paplūdę,

                     Sklido dejonės aplink, sužeistieji nuo skausmo vaitojo.

                     Prūsai tuo tarpu, kurie paeit jėgų dar turėjo,

                     Bandė iš mūšio pabėgt ir tamsiuos miškuos pasislėpti.

                     Tuokart Jogaila kariams įsakė priešą apeiti

                     Ir, priartėjus staiga, užpulti priešų falangas.

                     Pats pasiėmęs karių, ginkluotų spindinčiais skydais,

                     Nuveda greitai pirmyn ir užpuola magistro kohortas.

                    Seka karaliaus pėdom garbingasis Vytautas, brolis,

                     Jis su totorių pulkais, padrąsintas mūšio sėkmingo,

                     Priešus apeina aplink ir sukelia kruviną kovą:

                     Prūsus barzdotus ir jų padėjėjus Ordino brolius

                     Žeidžia žaizdom mirtinom ir nukautus verčia ant žemės.

                            Tad apdainuokit dabar, Aonijos garsiosios deivės,

                     Karo senus žygius prašau iš naujo priminti,

                     Koks buvo mūšis baisus ir pergalė kam atiteko.

                     Vėl man priminkite jūs, kaip narsūs lenkai laimėjo,

                     Kaip nugalėjo pulkus germanų ir prūsų karingų:

                     Tūkstančiai krito vadų, karių ir didikų galingų.

                     Visa tai savo dainom atnaujinkit, dieviškos mūzos,

                    Juk šito karo šlovė ir garsas didingo triumfo

                     Sklinda už jūrų plačių, žemes tolimiausias pasiekia.

                     Lai visuose kraštuose nuaidi pergalės garsas.


       ___________________________________

       1 Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai. – Vilnius: Academia, 1993. (Acta historica Universitatis Klaipedensis, I.)

       2 J u č a s  M.  Žalgirio mūšis. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2009.

       3 H a h n  W.  Grunwald w poezji polskiej / Przegląd powszechny. – Rok 27. – T. CVI. – Kraków, 1910. – P. 258.

       4 O k o  J.  Nieznanego autora pieśń o bitwie pod Grunwaldem // Ateneum Wileńskie. – zeszyt 3–4. – Wilno. – P. 858–872.

       5 Ten pat. – P. 871.

       6 C r o m e r u s  M.  De origine et rebus gestis Polonorum libri XXV. – Basileae, 1554. – P. 401.

       7 H a h n  W.  Grunwald w poezji polskiej. – P. 263.

       * Cit. iš:  V i s l i c i e t i s  J.  Prūsų karas // Parengė ir išvertė Eugenija Ulčinaitė. – Vilnius: Mintis, 1997. – P. 55–71.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 7 (liepa)