1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomeniai? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
1. Teiraujatės apie „laiko dvasias“. Jos mano kelyje kaip tyčia pasitaikydavo tokios narčios ir eiklios, kad, vos spėjęs apčiupinėti vieną, netrukus regėdavau ją jau skriejančią kažkur tolyn – dažniausiai Vakarų link. Tų dvasių bei su jomis susijusių materialių kūnų migracija ir yra viena didžiausių permainų, kuri kelia ne tik nerimą, bet kur kas stipresnes emocijas, jos verčia gręžiotis atgal, svarstyti, kur, kada ir kodėl buvo padarytos klaidos – jų, beje, niekas nenori pripažinti, – kad trečdalis tautos išsibarstė po pasaulį. Baisiau nei karas ar pokaris.
Dėl to nukentėjome visi – ir skaitantys, ir rašantys, net tie, kurie meno ir kultūros vengia labiau, nei aklas – tuštumos. Kas vis dėlto pasiliko, ką jie čia veikia, ką skaito, rašo? Genamas tokių minčių nukiūtinau pas Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorių rašytoją Juozą Šikšnelį, kuris maloniai iš kompiuterio ištraukė lapus, parodančius daugiausia čia skaitomus autorius: Paulo Coelho, Sandra Brown, Andreas Franz, Aleksandra Marinina, Anchee Min, Harlan Coben, William Golding... Vien užsienietiškos pavardės! Tik prisikasę iki 22 vietos abu pašokame – Jurga Ivanauskaitė ir jos „Placebas“! Toliau randame dar keturis Jurgos romanus: 56 vietoje – „Sapnų nublokšti“, 61 – „Mėnulio vaikai“, 69 – „Viršvalandžiai“, 81 – „Miegančių drugelių tvirtovė“. Dar įdėmiau panaršę aptinkame du Irenos Buivydaitės romanus (48 – „Ironiški stebuklai“ ir 83 – „Geriausios draugės“) bei Antano Škėmos 85 vietoje įsitvirtinusią „Baltą drobulę“. Daugiau nieko, nė vienos poezijos knygos, nė vieno vyresniosios kartos rašytojo ar šiuolaikinio romanisto. Tik verksminga, sentimentali užsienietiška lektūra bei kitoks verstinis šlamštas.
Kažkas ne taip. Nusiminęs, bet dar nepraradęs vilties, spūdinu į Miesto biblioteką. Jos filialai išsibarstę po visą miestą, tad gal jų duomenys tiksliau atspindės tikrąjį rašančiųjų ir skaitančiųjų santykį. Ir išties direktorė Bronislava Lauciuvienė rodo visai kitą vaizdą. Nėra čia nei J. Ivanauskaitės, nei I. Buivydaitės, o ir kitų lietuvių rašytojų pavardės sąraše kyšo kaip atsitiktiniai plaukeliai, netikėtai išdygę ant seno plikio pakaušio! 60 vietoje – Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“, 77 – Raimondo Paškevičiaus ir Mariaus Martinsono „Nereikalingi žmonės“, 85 – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“, 97 – Vidmantės Jasukaitytės „Aš nužudžiau savo dukterį“. Viskas! Gali nors didinamuoju stiklu tyrinėti – nieko nerasi! Nei Juozo Apučio, nei Kazio Sajos, Rimanto Šavelio, Jono Mikelinsko, Ričardo Gavelio, Romualdo Granausko, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, ką jau kalbėti apie poetus. Jų kūryba apskritai prisimenama tik per iškilmingus minėjimus arba prieš didžiąsias metų šventes, masiškai siuntinėjant sveikinimo atvirukus. Kai žinai, kad tauta, neskaitanti poezijos, pasmerkta lėtam ir kankinančiam išnykimui, darosi nejauku ir baugu.
Man atrodo, kad anksčiau skaitė... ir dar kaip skaitė! Braudamiesi prie knygynų prekystalių, draskėme vienas kitam drabužius, ne tik pirkome, prenumeruodavome, lakštingalomis knygynų direktorėms suokdavome, kyšius duodavome, kad tik gautume, turėtume, perskaitytume!
Gal lietuvių rašytojai pradėjo kurpti tokį šlamštą (juk lūžių metais visko pasitaiko), kad subtiliajam mūsų skaitytojui bjauru juo rankas terliotis. Tad ir puola prie užsienio autorių. Vargu. Kas skaito, patvirtins: didelė verstinės literatūros dalis nėra nei pasaulinės, nei vietinės reikšmės šedevrai. Kalbant muzikantų terminais, tai – sezoniniai šlageriai, skirti greitam vartojimui, labai tinkami skaityti kelionėje ar pliaže išsitiesus ant šezlongo.
Kas nors papykęs gali mestelti, kad tokie neišrankūs yra tik provincijos skaitytojai, o jau kitur visi prigulę prie rimčiausių romanų ir neblėstančios klasikos. Tad žvilgtelėkime plačiau. Štai LATGA-A kasmet skelbiamame skaitomiausių lietuvių autorių dešimtuke kelerius metus karaliauja Elenos de Strozzi meilės romanai. Ir karaliauja taip, kad kitiems bent per padorų atstumą priartėti nėra jokių šansų. Nepasitenkinę graudulingaisiais televizijos serialais, meilės ir jos kančių ištroškę lietuviai, tiesą pasakius, daugiausia lietuvės, nesivargina narplioti painių monologų ar įmantrių literatūrinių rebusų. Griebia jausmingas, ašaras sunkiančias ir aiškias kaip stalas meilės istorijas. Skaitoma, kad nereikėtų mąstyti! Gaila, bet tenka konstatuoti, kad lietuvių rašytojai beveik nebeturi savo skaitytojo! Kodėl, kur jis pradingo?
Lygindamas skaitomiausius verstinės literatūros ir mūsų rašytojų darbus, pliuso ženklą nedvejodamas dėčiau prie pastarųjų. Kelios dešimtys lietuvių autorių romanų, kasmet pasirodančių knygynų lentynose, nei menine, nei kitokia prasme neatsilieka nuo užsieninės produkcijos, o daugeliu aspektų toli ją lenkia. Tačiau ką reiškia „kelios dešimtys“, kai verstinės literatūros knygų išleidžiama tūkstančiai? Lašas jūroje! Neužmirškime ir reklamos, apie kurią sunku kalbėti, nes tokios knygų pasaulyje apskritai nėra. Leidyklos tuo neužsiima, kilniadvasiškai palikdamos šią esminę knygų platinimo funkciją patiems autoriams, kurie dėl suprantamų priežasčių to padaryti negali. Kai niekas nereklamuoja, tai ir tas lašas į literatūrinę nežinią nupučiamas greičiau, nei kad išnyksta paskutiniai vasaros kvapai vėjuotą rudens dieną. Taip pamažu, bet užtikrintai mūsų žmonės praranda sąsajas su savo kultūra, kalba, papročiais, kitomis bendrybėmis, sujungiančiomis mus į darinį, paprastai vadinamą tauta. Žmonės, neturintys tų bendrybių, įmantriai save įvardija kosmopolitais ar Europos piliečiais, tačiau iš tikrųjų – tai Europos valkatos (be savo namų ir tautybės), kokių jau dabar gausu Europos didmiesčių bažnyčių nakvynės namuose ir benamių prieglaudose.
Skaitymo kokybę veikia ir tai, kad mūsų žmonės jau daug metų klampinami į lengvus, paviršutiniškus, greitai primityvias emocijas sukeliančius, vadinamuosius projektus ir akcijas. Prie jų priskirčiau ir tą pačią ašaringąją literatūrą, jautriąsias sielas draskančius TV serialus, į puspročius orientuotas laidas, kurias veda vadinamosios televizijos žvaigždės, besipuikuojančios reitingų viršūnėse, primityvias, kalbos skurdumu išsiskiriančias politikų pjautynes per TV ir radiją.
Tad nereikia stebėtis, kad, esant tikrai neprastai literatūrinei pasiūlai, per visus plyšius skverbiasi intelektualinė „ubagystė“. Skurdas, sukeltas pertekliaus. Ir tai nėra „negebėjimo pasirinkti“ ar „geros lektūros stygiaus“ pasekmė, o didžiulė mūsų valstybės nelaimė, iš lėto, bet užtikrintai stumianti mus į šiuolaikinės kultūros aklagatvį. Rašytojai rašo sau ir dar keliolikai kolegų, dramos spektakliai statomi vis tiems patiems žiūrovams, operos ir baletai – siauram išrinktųjų ratui, visa kita (dailė, skulptūra, tapyba...) – tiems, kurie užklys eidami pro šalį. Jei nesugebam valstybės kultūros politikos suformuluoti dokumentuose, tokia situacija yra visai logiška.
Negelbsti, atvirkščiai – dar labiau susina, nūnai labai populiarūs masinės kultūros renginiai: vangūs festivaliai, milijonus kainuojančios ir velniai žino kam skirtos grandiozinės šventės, formuojančios visuomenės sąmonėje ne kultūrinius ar meninius poreikius, bet trumpalaikes euforines nuotaikas, kai žmogus gerai ir patogiai jaučiasi tik nuolat ir audringai linksminamas. Visas kitas jo gyvenimo laikas yra „vargo arimas“, bėgimas paskui daiktus ir pinigus, kurių kaskart reikia vis daugiau ir įvairesnių. Taip nebelieka nė mažiausios properšos savianalizei, paprastam, kasdieniniam pasišnekėjimui, pasisėdėjimui draugų ir artimųjų rate, ramiam, neskubiam skaitymui. Kad ir kaip graudu yra pripažinti, per pastarąjį dvidešimtmetį dauguma Lietuvos žmonių šituos gyvenimo malonumus iškeitė į nepaliaujamą bėgimą paskui materiją. Ir tai didžiausia mūsų nelaimė – liūdnas tautos kelias į nebūtį. Tokia bauginanti dabar yra kultūros dvasia, vargu bau ar galinti kam nors suteikti kiek didesnės vilties.
2. Manau, M. Martinaitis terminą „sutramdytas rašytojas“ pavartojo neturėdamas galvoje klasikinės cenzūros, kokia buvo sovietmečiu. Tačiau laikas parodė – ir be cenzorių, cėka sekretorių ar instruktorių yra būdų, kaip į tramdomuosius marškinius įkišti veik visus, bandančius duoną valgyti iš rašymo.
Kartą, kalbėdamas su aukštas pareigas užimančiu valstybės veikėju, papasakojau jam apie sudėtingą lietuvių rašytojų padėtį. „Taigi gali rašyti ką nori ir kiek nori! Tai ko jiems dar trūksta?“ – toks buvo jo atsakymas, tiksliau – nuostaba, kad ir čia esti kažkokių problemų. Tačiau šis atsakymas labai tiksliai atspindi šiuolaikinės valdžios požiūrį į rašančius.
Iš principo tas didelis viršininkas buvo teisus. Juk laisva rinka. Jei tavo gaminamos produkcijos neperka – gamink kitą, arba keisk amatą. Tačiau šis ekonomikos dėsnis, be abejo, tinkantis didelei rinkai, ir yra vienas tų „retežių“, anot M. Martinaičio, tramdančių šiuolaikinį lietuvių rašytoją.
Aiškinau valstybės veikėjui, kad net jei rašytojas kas mėnesį išleistų po romaną, jo honorarų, esant tokiai mažai literatūrinei rinkai, vargu ar užtektų komunaliniams mokesčiams sumokėti. Traukė žmogus pečiais vis kažką murmėdamas apie laisvą rinką, kūrybos laisvę, laisvę nerašyti.
Dabar, kai dėl visuotinės emigracijos, kompiuterizacijos (blogąja šio žodžio prasme) ir didesnės tautos dalies „nupopsinimo“, ta rinka visai susitraukė, Lietuva atsidūrė dilemos akivaizdoje – turėti ar neturėti nacionalinę literatūrą.
Jei vis dėlto norime turėti? Reikia labai nedaug – rašytojų yra, trūksta tik aiškios valstybės politikos, paremtos finansais, lietuviškų knygų vertimo į užsienio kalbas, taip pat jų reklamavimo ir platinimo sistemos. Tai nebūtų valstybei nepakeliama našta net sunkmečiu. Jei už konteinerinius tualetus vietoje dvidešimties tūkstančių litų sugebame suploti pusę milijono, už vienos trečio ryškumo žvaigždės šou nepagailime viso milijono, o bekurdami valstybės įvaizdį vėjais paleidžiame penkiasdešimt milijonų, dar pridėkime šimtus milijonų nuplaukusių teatrų scenų rekonstrukcijoms, jei nuo šių „amžiaus projektų“ nugnybtume keliolika milijonų nacionalinei literatūrai palaikyti, ar tai būtų neįsivaizduojama našta valstybės biudžetui? Akivaizdu, kad be stiprių, valstybės remiamų fondų, stipendijų, premijų, rentų, literatūros festivalių, valstybės užsakymų lietuvių literatūra pamažu taps darbščių žmonių laisvalaikio užsiėmimu.
Jei sutinkame neturėti nacionalinės literatūros? Tada palikime viską taip, kaip yra dabar. Valstybės kultūrai – visomis įmanomomis prasmėmis – tai būtų katastrofa. Valdžiai, gebančiai valstybės ateitį matyti tik iki savo kadencijos pabaigos, vyriausybei, kurios kultūros ministras mano, kad leisti knygų nereikia, nes jų ir taip daug prirašyta, o didžiausia bibliotekininkių bėda yra ta, kad jos nemoka vogti, – tik dar vieno bereikalingo galvos skausmo atsikratymas. Nacionalinės literatūros išstūmimo iš mūsų žmonių sąmonės procesas vyksta jau seniai, ir tik nenorintys matyti to nepastebi. Ironiška, bet sovietmečiu okupacinė valdžia rašytojais bent domėjosi. Tiesa, šis dėmesys ne visada būdavo malonus, o dažnai ir pavojingas, tačiau rašantys bent tokiu, sakykime, iškreiptu būdu, galėjo pajusti, jog jie egzistuoja, kad valdžia, nors ir sukandusi dantis, literatus gerbia, privengia ir prisibijo. Net ir laikomas už pavadžio, rašantysis dar galėjo atsilaikyti, išlikti ir neišduodamas savęs šiaip taip pramisti. Dabar gi mūsų politikų suformuotas požiūris į rašymą kaip į verslą prilyginamas klozetų gamybai arba siuvinėjimui kryželiu vakarais gurkšnojant žolelių arbatą ne tik tramdo rašytoją, verčia jį ieškotis veiklos, užtikrinančios sotesnį gyvenimą, bet apskritai stumia į rezignaciją.
Vis negaliu užmiršti Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, kurią nušvietė smarkių patriotų deginamos jiems neįtikusių lietuvių rašytojų knygos. Tai, be abejo, vienas juodžiausių mūsų istorijos momentų, turėjusių sužadinti sąmonėje ne tokios jau tolimos praeities gėdingus vaizdinius, bet kartu ir perspėti, kad, auštant šviesiam rytojui, nacionalinei literatūrai ir kultūrai artėja juodos dienos.
Vėliau, kai aš jau dirbau Klaipėdos miesto tarybos pirmininku, į darbo kabinetą įsiveržę darbininkų organizacijų atstovai (tarp jų buvo ir tuometės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo narių), reikalavo panaikinti J. Janonio gatvės pavadinimą ir nuo namo sienos nuimti įmūrytą granitinę lentą su poeto atvaizdu bei tekstu lietuvių ir rusų kalbomis. Net sušilęs įrodinėjau, kad tai jų – proletarų, t. y. darbininkų, – poetas, neturėjęs nieko bendra su bolševikais, o komunistų, kai jis paliko šį ašarų pasaulį, dar ir kvapo nebuvo. Lentą šiaip taip pavyko išsaugoti, tiesa, rusišką užrašą dėl šventos ramybės kažkas vis dėlto nugramdė.
Liūdna, tačiau toks poetų, rašytojų ir apskritai kūrėjų politizavimas tęsiasi iki šiol. Prabėgo dvidešimt nepriklausomybės metų, tačiau pasakykite, kada, kaip ir kur valstybės mastu buvo paminėtas bent vieno rašytojo ar poeto jubiliejus, ar kitas reikšmingas literatūros įvykis? Bala nematė gyvųjų, ten visokios srovės, slenksčiai, įtampos, tačiau net žinant tai, vargu ar padoru buvo užmiršti anksčiau Anapilin iškeliavusių kūrėjų sukaktis.
Ir vis dėlto – apie gyvuosius. Ar mūsų literatūrai ir valstybei niekuo nėra nusipelnę Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, savo kūryba palaikę ir kėlę tautos dvasią, formavę jos savimonę. Juk per šį dvidešimtmetį buvo net kelios datos, kai valstybė turėjo ir privalėjo juos, taip pat ir kitus, pagerbti. Nejau užtenka kažkur restorane prie staliuko mestelėtų kelių frazių – niekuo nepagrįstų, neįrodytų, – jog kažkas suabejotų, ar Just. Marcinkevičius yra Lietuvos poetas? Pasirodo, užtenka! Ne išimtis ir Ieva Simonaitytė. Atrodo, kad jos, kaip ir daugelio kitų, iš viso nebuvo. Vienus paprasčiausiai užmiršo (Vaižgantą, Vincą Krėvę, Vincą Mykolaitį-Putiną, Antaną Vienuolį, Vydūną, Balį Sruogą, Kazį Binkį, Juozą Grušą, Vytautą Mačernį, Joną Avyžių etc.), kitiems niekaip nepajėgia atleisti, kad jie kažkada ne ten sėdėjo, ne su tuo kalbėjo, ne taip pasakė, ne tas premijas gavo, o pavydi vidutinybė visa tai iš už kampo matė. ir visiškai nesvarbu, ką menininkas parašė. Dabar ta vidutinybė, mojuodama trispalve ir visiems prikaišiodama patriotizmo stoką, rikiuoja į save panašių kolonas, ruošdamasi išvalyti tautą, ištrinti iš jos atminties tuos, kurie netelpa į jų „vamzdinio“ regėjimo lauką.
Sunku suvokti, kaip toks kalakutiškas pasipūtimas, panieka žmonių, kurie saugojo ir puoselėjo lietuvių kalbą ir raštą, kūrė nacionalinę kultūrą ir meną, galima krašte, kažkada vadintame poetų ir rašytojų žeme.
Dar viena priežastis, kodėl gera lietuvių rašytojų ir poetų produkcija, kalbant rinkos terminais, yra nepaklausi ir nepaveiki, – netramdoma „popso“ invazija į Lietuvą. Suprantama, jis skverbiasi ne tik į mūsų šalį, tačiau didelės valstybės pajėgia šias atakas atremti. Ten stiprios visuomeninės organizacijos, palaikančios nacionalinę literatūrą, didelės knygų mugės ir, be abejo, daugiamilijoninė knygų rinka net kūrybinės nesėkmės atveju užtikrina autoriui padorius honorarus. O panašių į Lietuvą šalių knygų rinka yra ne tik maža, bet ir užgriozdinta pigaus šlamšto bei kitokio spalvingo niekalo, kurio sulaikyti neturime nei teisinių, nei politinių priemonių. Ar tai neprimena kinietiškos produkcijos, smaugiančios net labai galingų šalių ekonomiką.
Šios produkcijos vartotojų apstu, juolab, kad ir mūsų pačių mass media, pramogų verslas, populiariausios televizijos laidos yra nusistekenusios net žemiau importinio „popso“ lygio. Tie, kurie šitą velnio mašiną suka, niekada neatsitokės, nes jų sąžinę užslopina daugiatūkstantiniai honorarai, o suvokimą iškraipo beprotiškas populiarumas tarp paauglių ir bobučių.
Uždusinus provincijos kultūrinį gyvenimą, vietoje bibliotekų, knygynų ir kultūros namų atidarius „girdyklas“, ne didmiestyje gyvenančiam žmogui liko dvi alternatyvos – karčema arba televizorius. Kad ir ką pasirinktum, nesvarbu – televizija „nupopsins“ ir nukvailins, karčema – nustekens dvasiškai ir fiziškai.
Dirbdamas su studentais jau pastebiu tokios kultūros ir švietimo politikos rezultatus: sunkiai surezgama sudėtingesnė mintis, skurdus žodynas, menkas humanitarinis išprusimas. Dalykai, kurie neatsiranda savaime, bet skaitant knygas pamažu tarpsta sieloje. Paklausti, ką skaitę, studentai nuleidžia galvas. net tokius pasaulinio garso rašytojus kaip T. Kapote, K. Vonnegutas, E. Hemingway’us, E. M. Remarque’as, G. G. Márquezas retas yra girdėjęs, o poezija iš viso – terra incognita. Juk dar visai neseniai užsienio autoriai buvo mėgstamiausi jaunimo rašytojai. Ne išimtis ir lietuvių literatai, apie kuriuos daug kas žino tik iš mokyklinės programos. Ir tai neturėtų stebinti, nes daugumos jaunų žmonių sąmonėje „oksanos papai“ arba „mios nagas“ užima šimtą kartų didesnę vietą, negu S. Gedos, M. Martinaičio, Just. Marcinkevičiaus, Bern. Brazdžionio poezija.
Ko laukti iš lietuvių literatūros ateityje? Iš jos neišspausi daugiau, nei galima, o ir spausti nereikia, nes ir be šių pastangų yra gera, aukšto meninio lygio kūryba. Bet kam kalbėti apie kokybę, jei ši literatūra beveik neskaitoma. Būtų gerai, jei daugiau skaitytų. Tai to ir laukiu, tik nežinau, ar sulauksiu.
3. Perskaitykite: „<...> mes turime ugdyti unifikuotą Europos Sąjungos piliečių visuomenę, globalią, kosmopolitinę visuomenę iš esmės.“ Tai Europos Sąjungos prezidento Hermano van Rompuy’aus žodis.
Dabar prisiminkime: „<...> mes privalome ugdyti tarybinių patriotų visuomenę, vieningą komunistinę visuomenę iš esmės.“ Tai Leonido Iljičiaus Brežnevo žodžiai.
Taip ir panašiai anuomet iš tribūnų rėždavo nukaršę komunistinio režimo šulai, o jiems audringai pritardavo tarybinės kultūros ir meno apologetai, sutartinai traukdami tada labai populiarią dainą, kurią, taikydami H. van Rompuy’ui į taktą, galėtume perfrazuoti taip: „Mano adresas – ne namas ar gatvė, mano adresas – Europos Sąjunga.“ Skiriasi tik vienas žodis ir tik dvidešimties metų tarpsnis! Teisus buvo A. Schweitzeris, teigęs, kad kito karo reikia laukti po dvidešimties metų, kada užauga nauja karta, nepatyrusi karo košmarų. Ji trokšta greitų rezultatų, skambių pergalių, todėl yra labai alpi bet kokiam masalui. Rodos, tik vakar ištrūkome iš „vieningos“, „unifikuotos“, „globalios“ ir visokios kitokios visuomenės glėbio, o gerasis dėdė H. van Rompuy’us, žiūrėk, jau ir stovi plačiai išskėtęs rankas vėl ragindamas unifikuotis ir globalizuotis. Pergyvenusieji sovietmetį žino, kad tai pats tiesiausias kelias į susinaikinimą – tautinės, kultūrinės ir kitokios savasties laidotuvės.
Tad nėra reikalo kurti kažkokio naujo savigynos mechanizmo, jis liko iš anų laikų ir tarnaus, kol susišnekėsime gimtąja kalba, gerbsime savo istoriją, kultūrą, kol jausimės tėvynėje šeimininkais, bet, sudėję rankas maldai, nepulsime ant kelių prieš bet kokį iš svetur atkeliavusį ar savųjų atbogintą materialų bei dvasinį balvonėlį.
Daug nuostolių mūsų visuomenei, jos mentalitetui padarė neslopstantis senųjų patriotų potraukis gaudyti „tautos priešus“, skirstyti žmones į „tikruosius ir netikruosius lietuvius“, siekimas uzurpuoti kitas dvasinio gyvenimo sritis. Klaidinga manyti, kad, šiems patriotams nueinant nuo arenos, mūsų gyvenime atsiras daugiau tolerancijos, liks mažiau pykčio ir pagiežos. Deja, daugelis dalykų visuomenėje niekur neišnyksta, bet, transformavęsi į kitus pavidalus, toliau veikia žmonių sąmonę. Taip atsitiko ir šį kartą. Turiu galvoje nemažos jaunų žmonių dalies netramdomą troškimą, tenkinant H. van Rompuy’aus vizijas, tuojau pat atsisakyti bet kokių nacionalinių, kultūrinių ambicijų, užmiršti papročius, tradicijas ir atsiduoti globalizacijos bei unifikacijos palaimai. Toks troškimas reiškiasi pačiomis netikėčiausiomis formomis, pradedant savo tautos istorijos, kalbos, kultūros niekinimu, baigiant tyčiojimusi iš žmonių, drįstančių suabejoti, kad kažkas gal yra ne taip.
Manau, pamokanti yra rašytojo Jono Mikelinsko istorija. Šaltinius išstudijavusiam, kompetentingam autoriui (J. Mikelinskui) pakako išspausdinti poleminį straipsnį apie lietuvių ir žydų santykius ir tą pačią akimirką jis tapo antisemitu. Tai jau savaime yra nepakenčiama, tačiau smagiausia, kad užpultas rašytojas lieka vienui vienas ir net tolerantiškais save laikantys lietuvių inteligentai nedrįsta nė cyptelėti. O juk J. Mikelinskas aprašo tai, kas iš tiesų buvo. Šie faktai gali patikti ar nepatikti, tačiau kai pasaulyje baigiama formuoti nuomonė, kad lietuviams per visą jų valstybės istoriją nebuvo mielesnio užsiėmimo, kaip skriausti ir naikinti žydus, tokia tyla prilygsta jau unifikuoto žmogaus abuojumui. Sakau, gal patys žydai, kurie niekada neunifikavosi, turės drąsos paprieštarauti. Juk daug J. Mikelinsko draugų, anot S. Gedos (skaičiau jo knygoje „Vakarė ajero šneka“), buvo žydai.
Panašiai veikiama ir kitur. Pabandykite polemizuoti homoseksualų tema. Bet kokia abejonė, pastabėlė ar replika ir tau ant kaktos kaipmat bus priklijuota etiketė – homofobas. Analogiškas rezultatas, jei pradėsi reikšti nepasitenkinimą dėl lietuvių kalbos išstūmimo iš viešosios erdvės, dėl moteriškų pavardžių pavertimo pravardėmis, dėl seilėvarvio, kad „ten“ viskas geriau – akimirksniu tapsi nacionalistu, o kritikuodamas Europos Sąjungos veikėjų taip puoselėjamą imperatyviąją demokratiją – euroskeptiku!
Tačiau keisčiausia, kad toks etikečių klijavimas, kritiškumo dusinimas, abejojančiųjų niekinimas mūsuose jau beveik įteisinta... tolerancija, o asmenys, į visas puses taškantys neapykantą šeimai, tradicijoms, kalbai, pristeigę visokių tolerantiškumo sąjungų, skelbiasi esantys tolerancijos metrai. Tokia karingąja tolerancija, iš vienos pusės, ir veik kapų tyla – iš kitos, dabar yra persmelktas visas mūsų kultūrinis gyvenimas. Čia vieni daro, kas jiems šauna į galvą, kiti – žiūri ir laukia, kada visa tai baigsis.
Stulbinantis yra kultūros ir meno tarpininkų išsikerojimas. Ar dabar kas nors Lietuvoje, išskyrus teatralus, bežino kokį nors baleto artistą? Na, dar Nerijų Jušką ir Eglę Špokaitę (ją mėgsta ir globoja Maja Pliseckaja). Visa kita – teatro vadovas G. Kėvišas. Atrodo, kad jis vienas šoka, dainuoja, groja ir režisuoja. Argi normalu, kad teatro pasaulyje mirga tik režisierių pavardės? Ar teko kur nors matyti, kad ant knygos viršelio didžiausiomis raidėmis būtų parašyta redaktoriaus pavardė, o autoriaus – smulkiomis raidelėmis paskutiniame puslapyje? Tačiau pasiklausykite, ką kalba per radiją ir televiziją, rašo spauda: tokio tai tokio režisieriaus „Trys seserys“, arba tokio tai režisieriaus „Hamletas“. Nebeliko nei Antono Čechovo, nei Williamo Shakespeare’o, nekalbu jau apie aktorius. Liko tik režisieriai. Be abejo, tai neeilinės mūsų kultūros asmenybės ir jas reikia gerbti, tačiau pagarbą reikia rodyti ir tiesai. Juk net Juozas Miltinis savo aktorių neužgoždavo. Todėl buvo teatras, kur žmonės plūsdavo žiūrėti ne režisieriaus, o dramaturgo, režisieriaus ir aktorių bendro darbo. Dabar tie žmonės kiurkso prie televizorių, teatrų sales palikę viską „suvirškinančiam elitui“ ir iš susimylėjimo alpinėjantiems kritikams.
Į atsivėrusį kultūrinį vakuumą skverbiasi visokios televizijos vidutinybės: juokdariai, teatruose badmiriauti nepanorę aktoriai bei kitokie „štukoriai“, liejantys iš ekranų Gineso rekordų knygos vertą banalybių ir kvailybių jovalą. Galima ironizuoti, tačiau prisiminkite, kada paskutinį kartą TV ekrane matėte menininką? Jei ir matėte, tai greičiausiai buvo koks nors drabužių dizaineris, anksčiau vadintas „kriaučiumi“. Man kartą prieš akis šmėkštelėjo S. Parulskio veidas. Ir viskas. Poetai, rašytojai, dramaturgai, tapytojai, teatro aktoriai... Nesulauksite. Vien olialia pupytės, zvonkės, mijos, oksanos ir kitos plačia erudicija plačiai pagarsėjusios personos, galinčios tautai pasakyti daugiau nei Just. Marcinkevičius, D. Banionis, A. A. Jonynas, M. Martinaitis, V. Kukulas, J. Aputis, K. Saja...
Beprotiškai knieti užsisklęsti savyje, nematyti, negirdėti. Tačiau reikia šaukti – gal išgirs, atsitokės. Juk ne tik tobulas eilėraštis turi pabaigą. Tokia tad savigyna.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)