Sausio 6-osios pavakarę į sostinės Rašytojų klubo salę sugužėję žmonės tikėjosi išvysti ir išgirsti 2010 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatą. Jų tikėjimas nebuvo apviltas – tarp dalyvavusių šiame vakare poetų Jono Liniausko, Donato Petrošiaus, rašytojo Vytauto Bubnio, literatūros kritiko Valentino Sventicko, literatūrologės Žydronės Kolevinskienės ir fleitininko Andriaus Radziukyno laureatas tikrai buvo. Ir kiekvienas iš dalyvių šį bei tą pasakė apie laureatą (įskaitant ir patį laureatą).
Pirmiausia gausiai susirinkusi auditorija išgirdo LRS pirmininką J. Liniauską. Nieko nelaukęs, kaip ir dera institucijos vadovui, jis pacitavo 1991 m. balandžio 11 d. priimtus LRS premijos skyrimo nuostatus: „Lietuvos rašytojų sąjunga kasmet skiria premiją Lietuvos rašytojui už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Premijos dydį LRS valdyba nustato kasmet. <...> Premija įteikiama Trijų karalių dieną.“ Išvardijo visus premiją per tuos metus gavusius laureatus (nuo 1992 m. apdovanoto Leonardo Gutausko už romaną „Vilko dantų karoliai“ iki 2009 m. pagerbtos Danutės Kalinauskaitės už novelių rinkinį „Niekada nežinai“) ir pakvietė vertinimo komisijos pirmininką V. Bubnį paskelbti šiųmetį laureatą.
V. Bubnys, palinkėjęs visiems sveikatos, kūrybinės sėkmės bei optimizmo, papasakojo, kad, be jo paties, LRS premijos laureatą rinko Eugenijus Ališanka, Valdas Gedgaudas, Algis Kalėda ir Danielius Mušinskas. Galutinis laimėtojas rinktas iš šių rašytojų kūrinių – Aido Marčėno „Dievų taupyklė“, Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“, Donato Petrošiaus „Aoristas“, Jono Strielkūno „Lyrika“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“. Komisijos pirmininkas pasidžiaugė, kad balsuojant „nuomonės vis dėlto ne per daug išsiskyrė“ ir įvardijo – LRS „premijos laureatu šiemet tampa poetas Donatas Petrošius už eilėraščių rinkinį „Aoristas“.
Iškart po paskelbimo žodis buvo suteiktas pačiam laureatui, kuris, padėkojęs visiems susirinkusiems ir už jį balsavusiems, paminėjo, kad „tai pirmas įvertinimas suaugusiųjų kategorijoje“ (anksčiau Donatas yra apdovanotas Zigmo Gėlės ir Jaunojo jotvingio premijomis). Improvizuotą padėkos kalbą poetas pradėjo oponuodamas anksčiau išsakytoms mintims apie balsavimo reikšmę ir linksmai aptarė matematikos svarbą poezijoje, be kurios rašytojai „net premijų nesugebėtų išsidalyti“. Kiek rimčiau kūrėjas teigė, jog jaunam gauti tokį įvertinimą yra didelė, netgi kiek slegianti atsakomybė. D. Petrošius paminėjo, kad autoriui savo kūrybą įvertinti sunkiausia, ypač kai literatūriniame gyvenime stipriai juntamas refleksijos stygius. Tada „belieka pačiam tuos vertinimus susigalvoti“. Labiau nei premija skatina kurti rašytojai, išsakantys savo nuomonę, padrąsinantys rašyti. O labiausiai įvertintas poetas pasijuto, kai sykį Kauno gimnazijoje iš mokinio gavo raštelį, kurį išsaugojo ir perskaitė visiems, Rašytojų klube susirinkusiems: „Jūsų poezijoje, remdamasis viskuo, ką išmokau mokykloje, radau gyvenimo prasmę, amžinąsias vertybes ir dar daug visko.“ Paskui poetas perskaitė keletą savo eilėraščių.
J. Liniausko paklaustas, ką reiškia knygos „Aoristas“ pavadinimas, D. Petrošius atsakė, kad tai iš indoeuropiečių kalbos kilęs, iš baltų kalbų jau seniai išnykęs gramatinis laikas, reiškiantis „neapibrėžtą trukmę“.
Po A. Radziukyno fleita improvizuotų lietuvių liaudies dainų atėjo metas ir literatūros tyrinėtojams kalbėti. V. Sventickas juokais visiems priminęs, kad „literatūros kritikai, vertintojai tokiuose vakaruose yra svarbiausios figūros“, rimtai perskaitė „Kritiko proginį akrostichą „Aoristui“. Šiame sakytiniame tekste kalbėtojas įvardijo svarbesnes D. Petrošiaus knygos turinio žymes, štai kelios jų: „retas sistemiškumas“, skaičiaus „septyni“ reikšmė, „sapnai“, „epinis pradas“. Įstrigo ir šis sugretinimas: „Perskaitęs Aido Marčėno knygą „Dievų taupyklė“, galvojau apie eilėraščių romaną. Apie šią knygą irgi galima galvoti šiek tiek panašiai.“
Literatūrologė Ž. Kolevinskienė atkreipė dėmesį į galimybę gretinti kai kuriuos D. Petrošiaus eilėraščius ir noveles. Ji pacitavo šiame vakare dalyvauti turėjusį, bet, deja, negalėjusį atvykti literatūros tyrinėtoją Dainių Vaitiekūną, kad D. Petrošiaus kartos poetams „būdingas susitelkimas į savąjį lyrinį „aš“, jo išsakymą ir ryškias paradoksų jungtis, ironiją, atgręžtą į masinės kultūros mitologiją“. Taip pat literatūros tyrinėtoja paminėjo, kad knyga „Aoristas“ leidžia vadinti D. Petrošių „būsenų poetu, o jo poeziją – būsenų poezija“. Įvairių Vilniaus vietovių įvardijimai, susipynę su kelionės motyvais, suteikia progą kūrėją pavadinti keliaujančiu per Vilnių poetu. „upė, jūra, ašara, sniegas“ – šie vandens transformaciją reiškiantys įvaizdžiai galėtų būti svarbiausi, pro kuriuos įmanoma panerti į poeto kūrybos gelmenis.
Po rimtų literatūrinių aptarimų ir dar rimtesnių pagyrimų fleita vėl pagrojo A. Radziukynas, o D. Petrošius paskaitė savo kūrybos. Publika paplojo, būtų plojusi dar ir dar, tačiau, deja, renginių metu net labiausiai neapibrėžtas laikas yra baigtinis. Tuo įsitikino ir J. Liniauskas, kai vakaro pabaigoje bandė papildomai išprovokuoti LRS premijos laureatą išduoti kai kurias „aoristines“ kūrybinės virtuvės paslaptis – mikrofonas paprasčiausiai nutilo (ar neperprantamų jėgų buvo išjungtas). Tad kai kurie aiškiaregiški Donato atsakymai vis dar liko skendėti neapibrėžtose ateities gramatinėse kategorijose ir nuostatose. Bent iki 2011 metų, kai į LRS premijos paskelbimo proga iškilusius klausimus atsakinės jau kitas laureatas.
Antanas Šimkus
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)