gasparas aleksa       Sakydavo žmonės: „Šviesuolis. Auksinių rankų. Dirba kaip bitė. Kaip skruzdė. Kaip laikrodis.“ Stebėdavosi ir džiaugdavosi: „Darbas tirpte tirpsta. Tokio darbštuolio paieškoti reikia...“

 

       Bet ir kitaip sakydavo. Nelyginant Dionizas Poška kitados: „Kursai tingi būti darbingu, tas jau nebus išmintingu.“

 

       Nedidelė ar veikiau visai vargana išmintis yra patikimas kai kurių (visados – ne pačių geriausių!) laikų ramstis. Skaudūs ramsčiai ramentėliai Lietuvoje buvo pokario metais: rambieji ir tingieji (ar ne dėl to – amžinieji ubagai?), vos tik raudonąją galią gavę, pačius sumaniausius ir darbščiausius ėmė, pasak „Lietuvių kalbos žodyno“, šankinti: amen! į Sibirą tuos buožes, į Uralą, žemės galą, pas baltąsias meškas!..

 

       Tačiau darbštieji ir ant ledo lyties randa ką veikti. Po karų, marų atsitiesia. Visą jiems siųstųjų išbandymų taurę išgėrę (nes rankų nenuleido!), žiūrėk, jau ir vėl prakutę – baltą pyragą raiko, tuo tik dar labiau atgrubnagius siutindami.

 

       Kai anaiptol ne po sibirus braidžiojęs, o gana atsakingus darbus nuo jaunumės Šakiuose, Kaune ir Vilniuje dirbęs sugrįžau į tėviškę, teko kantriai nuryti nenuilstančių provincijos plepių „gailestį“: „Matai, nusigyveno pagaliau ir daktaras, veikiausiai nebeturi mieste ką valgyti!“

 

       O kai tie patys plepiai suprato, kad visai ne skurdo vejamas ir ne tinginiauti į tėviškę grįžau, sulaukiau jau kiek kitokio nuosprendžio: „Prakeiktas darboholikas!“

 

       Darboholizmo terminą (workaholisme) sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, kuris sujungė žodžius „darbas“ (work) ir „alkoholikas“ (alkoholic), norėdamas pabrėžti šių dviejų priklausomybių panašumą.

 

       Keisčiausia, kad tą pikto žodžio antrininką, tą „darboholiką“, Lietuvoje girdime vis dažniau ir dažniau, o štai pirmeivis, kitaip tariant, „alkoholikas“ baigia iš vartosenos išnykti. Ne auksinėmis rankomis, o vien deimantine gerkle pasižymintis girtuoklis, jeigu jau ir įvardijamas, tai tik „valdiškai“ (probleminis!), arba „liaudiškai subtiliai“ (vargšas pijokiukas, ką dabar?). Darbštuoliai dažniausiai į kuprą sulinkę, girtuoklėliai – net ir blaivūs būdami – žirglioja savitai išsižergę. Tokią eigastį (dėl alkoholio pakenktų kojų nervų) medikai vadina ,,arklio eisena“.

 

       Alkoholikus šiandien gina tiek rašyti, tiek nerašyti įstatymai, jie verti visokeriopos užuojautos, pagailos, netgi rėmimo. Kai kurie iš biudžeto įvairiomis socialinėmis pašalpomis už nieko neveikimą kas mėnesį gražiai „pastiprinami“, kai kurie – net ir už rankos pagauti, kai  darbe etanolį gėrė, nė susigėsti nebemoka, nesugėdinami toliau lyg niekur nieko „eina pareigas“. Juos gina ir aukštesnieji valdininkai, nes prasigėręs pavaldinys yra bevalis, baimingas, dažnai net naudingas, kai norima ,,išplauti“ pinigėlius per europinius ir neeuropinius projektus. Pabandyk tokiems padus teisybės nuodėguliu pasvilinti, pasidarysi priešas. Tuoj bus ,,pajungta“ vietinė spauda, dažniausiai tarnaujanti kuriam nors verslo klaneliui arba partijai. O jeigu tu, žmogau, ir po to dar nenurimsi, jeigu kaip tas žvirblis karvės ,,torte“ tupėdamas toliau čirškausi, atsiras prie tavo durų žemiausio „rango“ alkoholikų, kurie pasiūlys kelialapį į ten, iš kur negrįžtama.

 

       Kreivųjų veidrodžių kunigaikštystėse sukeisti prasmes ir reikšmes – įprasta metodika. Lygiai kaip ir laikyti visuomenę nuolatinėje įtampoje. Bauginti būtais ir nebūtais baubais. Šiurpiai gąsdinti. Supriešinti įvairius socialinius sluoksnius. Mažinti, karpyti, veržti etc.

 

       Skaldyti ir valdyti – ne mūsų dienų „naujovė“. Ir visai nesvarbu, ar tokiu credo vadovaujasi kuris nors vienas žmogus (imperija, monarchija, diktatūra?), ar demokratiją pamynusi žmonių grupė (oligarchinė ,,demokratija“? plutokratija?). Matyt, dabar išgyvename ne vien sunkmetį, bet ir bjauriausių papročių kaitos laiką. Supriešinimo laiką.

 

       Interneto komentarai – geriausias to įrodymas.

 

       Tačiau komentarai internete – tik iškrova. Tikro tinginio vertas „darbas“ – spjaudyti ir gaudyti. Duonos, juoba pyrago, internete lindėdamas ir savo „išmintį“ demonstruodamas vargiai užsidirbsi. Va ir imsi putoti: „Nusibodo jau tie pensininkai iki gyvo kaulo. Jauni, sveiki darbo su žiburiu nesuranda, o sukriošę seniai dar kažkokių teisių  reikalauja. Šalin juos! Vyti lauk! Visus iki vieno!“

 

       Galėtume ginčytis: jauni, sveiki, darbštūs randa kur savo protą bei rankas dėti. Jei jau ne Lietuvoje, tai kitur. Ir ne visi emigruoja. Daugelis nė nemąsto apie emigraciją. Tiesiog važiuoja ir dirba, kad užsidirbtų. Neburba, nesikeikia. Kartais netgi džiaugiasi, kad Vokietijoje ar Švedijoje dar daug pensininkų, sutingusių nuo senatvės, nebepajėgiančių nuo šono ant šono lovoje apsiversti. O pabandyk pas mus rasti žmogų, galintį stropiai kitu žmogumi (sunkiai sergančiu) pasirūpinti? Nerasi. Nes tiems, kurie karšinti galėtų, lietuvis senolis neišsimokės. O nugrubnagis tik pyksta darbo gavęs... Juk šiandien Lietuvoje labai daug žmonių, nebemylinčių darbo!..

 

       Anądien – po ilgo ilgo laiko – džiugiai „įkibau“ į televizorių. Transliavo Alfonso Maldonio jubiliejaus paminėjimo šventę, vykusią Rašytojų klube. (Stebuklas! Bus kurio nors svarbaus, bent kiek su kultūra susijusio veikėjo šuva pasikoręs, ne kitaip...) Ir taip man gražu buvo žiūrėti į seniausiųjų mūsų literatūros darbininkų, sėdėjusių salėje, veidus. Tokios mielos moterų raukšlės, tokios šviesios vyrų plikės... O jau tas žilų, pasišiaušusių antakių graudumėlis...

 

       Pasakyk apie tai „jauniems sveikiems“ – ko sulauksi? Patyčių. Arba jau girdėtos skanduotės: „Šalin, šalin, šalin!“

 

       Rėksniai internautai konkrečių variantų, kur dėti žilagalvius, nesiūlo. Kol kas. Bet gal netrukus ir pasiūlys. Nes žmogus yra išradingas – tiek auksarankis, tiek tinginys. Ir išradingumas, deja, ne rašytojų ar filosofų, bet Kūrėjo sumanytas, per genomų virsmą įgyvendintas paradoksas. Jei palyginsime, tarkim, Renesanso žmones (credo: nėra tokio darbo, kurio žmogaus rankos nepajėgtų atlikti, nėra tokios mįslės, kurios protinga galva neįmintų!) ir amžinuosius slunkius – taigi išradingumas aukštyn kojom apverstas! darbštusis nesiliauja planavęs, ką dar galėtų nuveikti, kad ne vien jam, bet ir kitiems būtų geriau; tinginys nerimsta, kokią šunybę iškrėtus, kad pačiam nereikėtų nė piršto pajudinti, o šalia esantysis būtų pažemintas ir paniekintas. Juodai. Kuo juodžiau. pavyzdžiui, iki „darboholiko“. Jeigu jau visi kiti veiksmai bei „argumentai“ nepadeda.

 

       Dėl savo darbo specifikos vis dar (net ir sulaukęs amžiaus, kai jau privalėčiau užleisti pozicijas „jauniems sveikiems“!) susitinku daug negalios žmonių. Visokiausių. Ir iš vaikystės pasiligojusių, ir per nelaimingus atsitikimus nukentėjusių. Daugelis pastarųjų man atvirai yra prisipažinę: „Kai netekau kojų, atsiminiau turįs galvą!“ Europiniai procesai, pradėję reguliuoti nesveiko kūno žmonių integraciją į visuomenę, iš esmės ėmė keisti ir požiūrį į neįgaliųjų galimybes. Jie sustiprino ir pačių neįgaliųjų motyvacijas – juk buvusiam išlaikytiniui iš tiesų nelengva yra išsiugdyti veiklumo poreikį. Kad kas pamatuotų, kiek daug pastangų prireikė, kad šie žmonės būtų ištempti iš jiems „įvarytos” tinginystės... O štai dabartinė Vyriausybė darbštiems neįgaliesiems ir jų darbštumą skatinusiems specialistams rėžia nelyginant kokį antausį: socialinės išmokos dirbantiems neįgaliesiems mažės, nes jie niekuo ne geresni už dirbančius pensininkus. (Gana jau mums ir persenusių darboholikų?) Deja, daugelis sveikųjų nesupranta, jog, pavyzdžiui, trisdešimtmečiui neįgaliajam socialinė išmoka skirta ne maistui, drabužiui įsigyti ar pramogų poreikiui tenkinti, bet jo negaliai kompensuoti.

 

       Nenorinti bankrutuoti valstybė sunkmečiu turi taupyti. Dėl to nesiginčysiu. Tačiau taupant kiekvienam visuomenės sluoksniui turi būti aišku, ko jis gali atsisakyti, o ko – ne. Šito aiškumo, deja, pasigendu. Manau, ne aš vienas. Taupyti mažiausiai apgintųjų sąskaita – didelė nuodėmė.

 

       Kultūros, meno, ypač literatūros žmonės tikrai nėra socialiai saugūs. Ir niekada nebus – gal kraštas per mažas, gal valdžios vyrų galvos per minkštos, gal esame užsikrėtę globalios kultūros virusu, kuris nuo raudonojo maro mažai kuo skiriasi... Tačiau kultūros žmonių darbštumas daug ką gali ir erzinti: juk jokio viršininko jie neturi, jokių tabelių jiems niekas nepildo, bet tie menininkai rašo, tapo, gieda ir smuikuoja kaip nevispročiai! Daug jų net ir iš didmiesčių vien tik dėl galimybės dirbti sprunka. Kad tik nepasiduotų sočiai tinginystei. O tai, mieli kolegos, šiaip ar taip žiūrėsime, daugeliui „normalių“ žmonių sudaro didelių nepatogumų. Tad tegyvuoja tas, kuris pirmasis sugalvojo, kad darbinius arklius iš pradžių reikia nuo kojų nuvaryti, o paskui ,,nušauti“ – duonos ir reginių ištroškusiai miniai vis jau šiokia tokia pramoga, be to, žvilgantiems ristūnams, popso veisliniams žirgams, daugiau žolės lieka...

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)