Kapuscinski_kristus_su_automatu_ant_peties       Leidykla „Kitos knygos“ ką tik išleido žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklą „Kristus su automatu ant peties“. Šiuose reportažuose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius bei užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai. „Kristaus su automatu ant peties“ temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas.

 

       R. Kapuścińskis stebi, kaip istorijos kataklizmai keičia eilinio žmogaus gyvenimą, rodo, kaip išsitrina ribos tarp užpuolikų ir aukų, teroristų ir terorizuojamųjų ir jog tai, kas sparčiai kintančiuose kruvinos istorijos įvykiuose atrodo banalu, turi žymiai gilesnes priežastis. Ši įžvalgi knyga padeda suprasti Izraelio ir palestiniečių konflikto ištakas bei painios pastarųjų kelių dešimtmečių Lotynų Amerikos istorijos foną, tačiau kartu tai – emociškai sodriausia Ryszardo Kapuścińskio knyga.

 

       Šios knygos herojai partizanai – ne fanatiški, indoktrinuoti kairuoliai, o inteligentiški dvidešimtmečiai, įsiviešpatavusios prievartos, kolonializmo ir karinių diktatūrų siaubo įvaryti į beviltiškos kovos apkasus. Jų tragiškų likimų fonas – išsivysčiusių Vakarų šalių, vardan vienadienių ekonominių interesų toleruojančių ar net remiančių nusikalstamus karinius režimus, politinis cinizmas.

 

       Ryszardo Kapuścińskio knygos žavi puikiu literatūriniu stiliumi, stebėtinu dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms. Kapuścińskio žurnalistinė proza pelnytai garsėja ir drąsiais, taikliais pastebėjimais apie civilizacijos perspektyvas, apie Vakarų civilizacijos ir „Trečiojo pasaulio“ akistatą bei pačiu tikriausiu moraliniu nerimu. Klasikinė R. Kapuścińskio knygų tema – postkolonijinių režimų žlugimo anatomija, tačiau politinių įvykių priežastis R.Kapuścińskis įtikinamai aiškina, „iš apačios“ analizuodamas šalies gyvenimo būdą, panirdamas į kasdienio „paprastų žmonių“ gyvenimo detales, stebėdamas senųjų kolonijinių valdžios struktūrų likimą ir virsmus naujoje realybėje. Jo knygos – fundamentalūs egzotiškų šalių gyvenimo skerspjūviai, tačiau jo Afrika ar Lotynų Amerika gali daug pasakyti ir apie Europą su jos skurdo salelėmis – savitu vidiniu Trečiuoju pasauliu. Viename interviu rašytojas pastebėjo, jog Kongo kaimelių, kuriuos jis išvydo šeštajame dešimtmetyje, gyvenimo būdas akivaizdžiai priminė jo vaikystės Pinską.

 

       Susipažinkite su vienu tekstu iš šio rinkinio.

 

 

       Victoriano Gómezas priešais televizijos kameras

       

       Partizanas Victoriano Gómezas žuvo vasario 8 d. Salvado­re, mažame San Migelio miestelyje. Saulėtą popietę jis buvo sušaudytas miestelio stadione. Nuo pat ryto į tribūnas rinko­si žmonės. Paskui atvažiavo televizijos ir radijo automobiliai. Operatoriai sustatė filmavimo kameras. Ant žalios vejos, šalia futbolo vartų atsistojo grupė fotoreporterių. Atrodė, tarsi ne­trukus turėtų prasidėti rungtynės.

 

       Iš pradžių atvežė jo motiną. Sunykusi, kukliai apsirengusi moteris atsisėdo priešais pat tą vietą, kurioje netrukus turėjo žūti jos sūnus. Tribūnos akimirką nuščiuvo. Tačiau netrukus žmonės vėl ėmė šnekučiuotis, laidėsi pastabomis, pirko ledus ir vaisvandenius. Labiausiai triukšmavo vaikai. Tribūnose ne­tilpę vaikigaliai sulipo į aplinkinius medžius, iš kurių puikiai matėsi aikštė.

 

       Paskui prie aikštės privažiavo karinis sunkvežimis. Pirmi išli­po egzekutorių būrio kareiviai. Paskui juos ant žolės stryktelė­jo Victoriano Gómezas. Jis nušoko žvaliai, nužvelgė tribūnas ir garsiai, taip garsiai, kad išgirdo daugybė žmonių, ištarė:

 

       – Aš nekaltas, draugai.

 

       Stadionas pritilo, tik iš garbės tribūnos, kurioje sėdėjo vietos grietinėlė, pasigirdo švilpimas. Tada buvo įjungtos kameros, ir prasidėjo transliacija. Tą dieną viso Salvadoro žmonės per televiziją išvydo Victoriano Gómezo egzekuciją.

 

       Iš pradžių Victoriano atsistojo priešais tribūnas, šalia bėgi­mo takelio. Bet operatoriai ėmė jam šaukti, kad išeitų į stadi­ono vidurį, – ten ryškesnė šviesa ir aiškiau matyti. Jis suprato, ko jiems reikia, paklausė, atsitraukė į aikštės gilumą ir atsisto­jo lyg pagal komandą „Ramiai!“ – aukštas, juodbruvas, dvide­šimt ketverių metų. Dabar iš tribūnų buvo matyti tik nedidelis siluetas, ir šitaip buvo tik geriau – per šį atstumą mirtis pra­rado vienaprasmiškumą, konkretumą, svorį, nustojo buvusi mirtimi, virto mirties reginiu. Tik operatoriai matė Victoriano stambiu planu – jo veidą per visą ekraną, todėl ir televizijos žiūrovai regėjo daugiau, negu stadione susirinkę žmonės.

 

       Pasigirdo egzekutorių būrio salvė, Victoriano nugriuvo, o ka­meros ėmė rodyti, kaip kareiviai apsupa kūną ir ima skaičiuo­ti žaizdas. Suskaičiavo trylika. Būrio vadas linktelėjo ir įsidėjo pistoletą į dėklą.

 

       Viskas iš tiesų jau buvo baigta. Tribūnos ėmė tuštėti. Trans­liacija baigėsi, reporteriai atsisveikino su žiūrovais. Victoriano ir kareiviai išvažiavo sunkvežimiu. Jo motina dar kurį laiką stovėjo, sustingusi, apsupta tylomis ją stebinčių žioplių.

 

       Nežinau, ką dar pridurti. Victoriano buvo San Migelio miš­kų partizanas, Salvadoro svieto lygintojas. Jis ragino valstie­čius nacionalizuoti žemę. Visas Salvadoras – tai keturiolikos žemvaldžių šeimų nuosavybė. Šioje šalyje gyvena ir milijonas bežemių valstiečių. Victoriano rengė pasalas Kaimo gvardijos (Guardia Rural) patruliams. Ši gvardija – privati žemvaldžių ka­riuomenė, renkama iš kriminalinių nusikaltėlių – visų kaimų siaubas. Šiems žmonėms Victoriano paskelbė karą.

 

       Policija sugavo jį naktį atėjusį į San Migelį aplankyti motinos. Šią žinią šventė visos asjendos. Prasidėjo nesibaigianti fiesta. Poli­cijos viršininkas buvo paaukštintas ir gavo prezidento padėką.

 

       Victoriano buvo nuteistas mirti.

 

       Valdžia nutarė jo mirtį pelningai parduoti. Ji vadovavosi didak­tiniais motyvais. Salvadore daug nepatenkintų, daug kas maiš­tauja. Valstiečiai reikalauja žemės, studentai – teisingumo. Mintis pamokyti opoziciją, parodyti, kas jos laukia, tiesiog piršte piršosi. Šitaip buvo sumanyta parodyti egzekuciją per televiziją – regint pilnoms tribūnoms, kad visi išvystų mirtį stambiu planu. Kad visa tauta matytų. Tegu žiūri, tegu gerai pamąsto.

 

       Tegu žiūri.

 

       Tegu gerai pamąsto.

 

       Versta iš: Ryszard Kapuściński. Chrystus z karabinem na ramieniu. Czytelnik: Warszawa, 2008. Ryszard Kapuściński. Kristus su automatu ant peties. Iš lenkų kalbos vertė Vytas Deksnys. K.: Kitos knygos, 2009.