Nerijus_Laurinavicius       Nerijus Laurinavičius (g. 1979) – poetas, prozininkas, miniatiūrų kūrėjas. Ilgametis jaunųjų rašytojų bendruomenės „Žalia žolė“ narys. Kūrinius spausdino „Šiaurės Atėnuose“ ir kituose kultūriniuose laikraščiuose. Mėgsta fotografuoti, tačiau didžiausias jo pomėgis – „skandinti didelius kruizinius laivus, trikdančius arkties ramybę“. Savo požiūrį į kūrybą išreiškia Hermanno Hesse‘s žodžiais: „Jei žmonija liktų be poetų, gyvenimo žaismas prarastų savo žaviausią grožį. Bet jei žmonija suprastų savo poetus, žiūrėtų į juos rimtai ir sektų paskui juos, ji pražūtų, prarastų balastą.“

 

 

 

       Begalybės karatų snaigės

      

       Begalybės karatų snaigės

       Neregėtais kampais

       Kiaurai subadė akis

       Deimantinėm briaunom

       Iš manęs

       Lyg iš obuolio

       Išpjovė Adomą

 

       Tą giedrą įtūžusį sausį

       Kuomet praregėjau

       Apakęs nuo

       Revoliucinio

       Dangaus Karalystės

       Spindėjimo.

 

       2009 01 08

      

 

 

       Laiko buldozeriai

      

       Laiko buldozeriais priekin –

       Į mirtį sustumtas tramplinas,

       Po vikšrais tik amžiais atauga

       Atminties nemirtingos gėlynas.

       Eskalatoriais ir ekskavatoriais –

       Kibirais išminties pasisemti?

       Šiais troškintais ištroškusiais metais,

       Kai negėda negimus pasenti...

       Diplomuotos tetos ir dėdės,

       Kaip manot, ar mirt sudėtinga?

       Kai pjudomas laikas taip loja ir

       Kalendorių lapeliais vėl sninga...

       Ar mesime amžiną atmintį

       Vardan laikinų atmintinių?

       Štai baltosios gulbės pakyla

       Iš trinties atliekų sąvartynų...

       Atversime tobulai rasei

       Nesuterštą tabula rasa,

       Bet kodėl ji ir vėl iš senovės

       juodžemių šviesą sau kasa?

       - - -

       Štai vaikas buldozerio vėžiose,

       Nuo laiko išgelbėjo vabalą,

       Vaikystėj paslėpęs kenkėją,

       Į ateitį vėrusį adatą...

 

       2009 01 20

      

 

 

       Įstrigę kaštonų žydėjime

      

       Įstrigę kaštonų žydėjime

       Laikinai amžinosios jaunystės,

       Palytėtų prasmių suturėjime,

       Nors vis bandė tarp pirštų išslysti...

 

       Įstrigę kaštonų žvakidėse

       Amžinai laikini piligrimai,

       Nerimsta kanopos arklidėse? –

       Nulaižyta ir pudra, ir grimai.

 

       Pasirodo, tai buvo tik kūnai,

       Išlepinti, premijas mėgę,

       Sudūlėjo jaunatviški rūmai,

       Palikę raukšlėtą palėpę...

 

       Jie be galo mylėdavo uodegas

       Vienas prieš kitą pavizginti,

       Ant batų nutūpusias nuosėdas

       Savo tuštybėje blizginti.

       - - -

       Ar užteks egzistencinio svorio

       Paskęst amžinybės lalėjime?

       Ar išlipsim iš limpančio korio

       Įstrigę kaštonų žydėjime? - - -

 

       2008 pavasaris ir 2008 09 04

      

 

 

       Pagrindinė klaida

      

       Pagrindinė Jūsų –
       Suaugusiųjų –
       Klaida
       Yra ta,
       Jog manydami
       Esą suaugę,
       Jūs
       Daugiau
       Nebeaugate, –
       Pagalvojo trimetis Elijas,
       Netyčiom išsitiesęs
       Dangop nusidriekusios
       Pušies
       Šešėlyje.

 

       2008 01 09

      

 

 

       Sakralus sąstingis

      

       Už lango – tai snaigės, tai lapai
       Šoka kartų rokenrolą,
       Plasnoja sezonų pelekai
       Jaunystės tinkle kaip papuola.

       Tik altorius, prikaustytas psalmių,
       Niekada nejudėjo iš vietos,
       Dūžta laikas be oro pagalvių,
       Vos tik prie jo prisilietęs.

       Ir medžiai nelaksto po žemę,
       Piligrimės tik šaknys bei šakos,
       Kuo gilyn, tuo aukštyn – vertikalė,
       Horizonte kryžiumi tapus.

 

       2008 02 29

      

 

 

       Saulė virš onkologijos ligoninės

      

       Virš onkologijos ligoninės nušvito saulė,

       Pavasarėjanti šį paskutinį (?) rudenį,

       Ar gali būti tai tiktai saviapgaulė –

       Ką šitiek metų įsispyręs kruopščiai gludini?!

 

       Pro lango plyšį įkrenta tau lapai,

       Ant jų iš Antikos laiškai Lucilijui,

       Nekonfiskavo tie įžūlūs metai,

       Nes abejinga išmintis grasinimui.

 

       Mieli draugai, jūs paštininkai-medžiai,

       Gal žinot kur dabar senukas Seneka?

       Pro tūkstantmečius skverbias skradžiai

       Ir net galinguosius ištinka panika…

 

       Rudens rūke pikčiurniški navikai

       Chemoterapijos-žiemos nelaukė,

       Išnyko mirtys, priešai, išdavikai –

       Virš onkologijos ligoninės nušvito - - - saulė...

 

       2008 09 05

      

 

 

       Gilus žiemos miegas

      

       Gilus žiemos miegas

       Surambėjusio pasaulio

       Raukšlėtoj oloj

 

       Iš už letarginės užsklandos

       Zylės gležnučiais snapais

       Kaip pincetais

       Į spengiantį speigą

       Kantriai pešioja

       Vos girdimą

       Įprasmintos būties

       Pavasarinę liturgijos

       Giesmę

       - - - - - - - - - - - - - - -- -

       Ar dar kas nors tiki

       Taip stipriai

       Kaip Dostojevskis tikėjo

       Jog grožis išgelbės pasaulį?

 

       Kai iš nekaltų kūdikių krauju

       Pasruvusių kraterių žabtų

       Nepažabojamai į giedrą padangę trykšta

       Neapykantos, smurto, pagiežos lava...

 

       Kai tyrų vaikystės sapnų vagys

       Visą naktį pasalūniškai budi

       Už žmones atplėšusių, išskyrusių, supjudžiusių

       Durų, spynų, signalizacijų, vartų...

 

       Kai moterys kartais visgi dar gimdo

       (Kai netampa prezidentėmis

       Suomijoj, Latvijoj, Čilėje...)

       Praplėšdamos sustagarėjusią feministinę plėvę

       (Kas dabar nemadinga)

       Kai savo vienintelius nepakartojamus naujagimius žindo

       Žemiškos valdžios troškimu nesuteptomis krūtimis

       Nejaugi jūs manot

       Tą sakrališkai ramią minutę

       Galėtų jos patikėti

       Kad ant motinos rankų

       Saugiai ir sočiai besišypsantis kūdikis –

       Būsimas monstras? 

 

       O žmonės be vietos, be šaknų ir sparnų!

       Autonomiški šonkauliai, pradūrę plaučius

       Kas gi supras

       Kaip jums-mums sunku

       Būties tremtyje

       Užtvarstyti sielos žaizdas

       Ir nupjautus pirštus

       Geidusius pasigvelbti

       Tai, kas ne žmogui...

       - - - - - - - - - - - - - - - - -

       Gilus žiemos miegas

       Surambėjusio pasaulio

       Raukšlėtoj oloj

 

       Letargo syvuose tarpsta

       Žydi ir tyliai alsuoja

       Vėliau ar anksčiau

       Nugalėsiantis grožis

       Ir jo sutuoktinė šviesa

 

       Ant kito šono

       Įtartinai apsiverčia

       Nerangioji meška

 

       Pabus tas

       Kuris pabus paskutinis.

 

       2006 01 18

      

 

 

       Apmindžiotos neįmintos prasmės

      

       Man patinka slapta

       Nors sekundės dalį

       Per autobuso nepažabojamą stiklą

       Prasiskverbti, ištekėti, sudalyvauti

       Neaprėpiamais tėvynės laukais

       Kontempliuojančiai žengiančio

       Nepažįstamojo gyvenime

 

       Kaip gerai, kad jis nemato manęs

       Neįtaria

       Jog tą pačią sekundės dalį

       Ir mano gyvenime

       Jis nepraėjo be pėdsako

 

       Subtilus neapčiuopiamas sąlytis

       Impresionistiškas kelionių tapybiškumas

       Kiek visko čia daug!

       Viskam savos vietos

       Savas kampas

       Mums daug kas atrodo nėra reikalinga

       Bet juk net ir šlamštas

       Didaktiškai kužda:

       „kada gi galiausiai išmoksi nekaupti manęs?“

 

       Ar ne karo vadui

       Žemėlapyje geriausiai matyti

       Kada, kurion vieton ir ką

       Įtraukti į kovą, sargybon statyti?

 

       Ar ne jam ryžtingai reikia nuspręsti

       Kada, iš kur ir ką

       Perkelti, patraukti, išimti?

       Nes kompromisais kare nelaimėsi

 

       Ar ne jis kartais išdrįsta aukoti

       Viso mūšio skaudžiai išmąstytą strategiją

       Vardan vieno pasiklydusio gero kareivio?

       - - -

       Neaprėpiamais tėvynės laukais

       Nepažįstamasis mina toliau

       O manęs čia nebuvo

       Nebent tik sekundės dalį

 

       Per autobuso nepažabojamą stiklą

       Sunkias

       Vylingai rasoja

       Apmindžiotos neįmintos prasmės

 

 

 

       Kamuoliniai debesys gulėsi plunksnomis

       Neoninės mano pasąmonės lempos

       Žvelgia į sausio iškirstą dangaus eketę

       Kamuoliniai debesys krenta plunksnomis

       Lengvai lengvai

       Iš nebūties į būtį

       Ir atvirkščiai

       Cunamio pranašės-kregždės

       Sklando prieš lietų

       Švininį lagaminą

       Supakuoju iš lėto

       Pilną kamuolinių debesų

       Iškritusių plunksnomis

       išeinu lėtai lėtai

       Tyliai tyliai

       Nepastebėtai

       Paskendęs po akinių stiklais nuo saulės

       Neišsiskiriančiais pavasario bėgiais

       Aš tikiu

       Be komposo

       Šiaure... sukrešėjusiose venose ir

       Žibutėmis šaldymo kameroje

       Šalia bėgių

       Negailestingai spaudžiu ranką

       Užkietėjusiam pasienio kontrolieriui...

       2005 01 13

                     

 

 

       Nei karštas, nei šaltas

       (O jeigu tu būtum...)

      

       Per gili gimimo gelmė,

       Per gilus mirties slėpinys,

       Čia negalima bristi įbridus lig pusės –

       Nesu šventas,

       Nesu šventas,

       Nesu šventas,

       Nors nė karto taip ir neužmušiau

       Musės.

      
       Per gili gimimo gelmė,

       Per gilus mirties slėpinys,

       Čia negalima trypčiot ant kranto –

       Nesu šventas,

       Nesu šventas,

       Nesu šventas,

       Nors nė karto nespjoviau į ištiestą

       Ranką.

      
       Per gili gimimo gelmė,

       Per gilus mirties slėpinys,

       Neįpilsi iš tuščio į kiaurą –

       Nesu šventas,

       Nesu šventas,

       Nesu šventas,

       Išslystu per prošvaistę

       Siaurą...

 

       2007 03 29              

 

 

 

       We are the winners?

      

       Keistas kontrastas

       Kapų tyloje,

       Kai skruzdėm ir pienėm

       Gegužis patvinęs,

       Kai nuokalnėj

       Skamba

       „Gyvųjų“ daina:

       We are the winners!

       We are the winners!

 

       2007 05 01

      

 

 

       Tolimųjų reisų mąstytojai

      

       Kai beprotnamiai jau netalpino

       Tolimųjų reisų mąstytojų,

       Iki grabo lentos iškankino

       Tas vienintelis klausimas:

       „Kurgi

       Toji Tikroji Tiesa?“

       - - -
       O ji buvo čia pat, visai netoli –

       Tyli ir kukli,

       Nežmoniškai spengianti,

       (Kad ją kas išgirstų...)

       Kaip žemėse spardos žmogus,

       Netyčia užkastas prieš laiką...

 

       O ji buvo čia pat, visai netoli:

 

       Skruzdėlyne, užtrepsėtam gyvybės,

       Vandens bokšte, nutupėtam gandrų,

       Plunksnuotoj padangės žydrynėj,

       Sviediny, nuglamonėtam vaikų,

       Turgaus aikščių grindinio tarpuos,

       Prie tvoros pastatytuos ramentuos

       (Ir kažkur pradingusioj kojoj),

       Kiauroj skrybėlėj, virpančioj rankoj

       Su grakščiu drugeliu –

       Vietoj išmaldos, ponai, vietoj išmaldos, ponai...

       - - -
       Saulės auksu tviskantys kryžiai-antenos –

       Dangaus Karalystės transliacija Žemei,

       Tik gaila, mielieji, tik gaila,

       Imtuvai seniai surūdiję, pasenę...

 

       2007 08 02

      

 

 

       Peno rotacija

      

       Į akiduobes lašantis rūkas,

       Sulėtintai dūžtančios šukės

       Sulėtinto aido - - -

      
       Viduramžių pilys,

       Požeminė akustika...

 

       Viršžeminis rymojimas,

       Ruošiantis žiemai.

       Kur daugiau vienatvės,

       Laukiant prisikėlimo?

 

       Ar atgulusių požemiuos,

       Ar gyvų pasiklydėlių

       Juodžemy?

       (Kur nesuskaitomos pėdos).

 

       Vienatvės,

       Kuri užgrūdina sielą,

       Išgrynina kūną,

       Kad prisikėlęs galėtų pakilti.

 

       Ar leido jums

       Kas nors pasirinkti,

       Kada patogiau

       Čia (ar ten)

       Užgimti ir mirti:

       Viduramžiais ar postmodernizmo laikais?

 

       Ar gresia žmonijai

       Mirties kokybės infliacija?

 

       Ar anksčiau išėjusieji

       Nueina toliau,

       Labiau išsigrynina?

 

       Kantrybės,

       Juk dienų pabaiga –

       Navigacija,

       Akivaizdžiau nei ant delno.

 

       Geliančiai gėda

       Negailestingai išplėšto nuogumo.

 

       Į akiduobes lašantis rūkas,

       Kur kažkada tyvuliavo

       Sielos veidrodžio

       Negėlas gerumas.

 

       Teliko dvi juodos kiaurymės –

       Šiurpulinga šikšnosparnių prieglauda.

 

       Ir kurjerės karvės,

       Po lankas išbarstytos.

 

       Sunkėja vis tešmenys,

       Būties slėpinių prisirpinti.

 

       Sako, aštrialiežuvės,

       Nors niekada nekalbėjo.

 

       2007-2009 m.