Rasytoju_grupe_Darbas

 

       1831 m. sukilimui

       

      

       

       Traukim dainužėlę. Mum valia dainuoti.

       Niekas mum negali šių dainų užgint.

       Drumsčia vėtroj šilas, nerimauja pušys,

       argi gali vėjai šilą nuramint?

 

       Juo garsesnis vėjas — triukšmingesnės girios.

       Dainos bus galingos juo daugiau vargų.

       Ir todėl triukšmingai, kai draugai išmirę,

       sudainuok ant kapo kritusių draugų!

 

       Jau žalia velėna pridengė drąsuolius.

       Vasara gėlėmis kapą jų barstys.

       Neliūdėk, kad broliai kovoje parpuolė,

       teplaka dėl laisvės mūs drąsi širdis.

 

 

      

       

       Gaudžia žalią vargą

       visos žalios pušys.

       Ponai spaudžia žmones,

       jie neturi dūšios.

 

       Ant žalių arimų

       rūstūs vėjai plauko.

       Badas krauna žiedą

       ant išarto lauko.

 

       Prie lūšnelės durų

       svyra žalias uosis.

       Kuo, motuše, vaiką

       alkaną paguosi?

 

       Žalias uosis svyra

       tik papūtus vėjui.

       Nešk greičiau, valstieti,

       mokesčius skriaudėjui.

 

       Ponai spaudžia žmones,

       jie neturi dūšios.

       Gaudžia žalią vargą

       visos žalios pušys.

 

 

      

       

       Ei, daluže mylimoji,

       kruvina daluže,

       ar tai tau tos žalios girios

       graudžią dainą ūžia?

 

       Ar tai tau tas žalias vargas

       krauna skurdo žiedą?

       Ar lūšnelei piktas vėjas

       vėl nelaimę gieda?

 

       Oi, ne girios skyrė dalį

       kraujo rožėm pintą.

       Bėdos puola kaimą žalią

       ponų užkankintą.

 

 

      

       

       Žydi ramunėlė

       kaimo patvory.

       Vargo bernužėli,

       nieko neturi.

 

       — Aš turiu kepurę,

       dar ir ant šalies,

       o rankoj dalgelį

       aštrų geležies.

 

       Tų darbų darbelių,

       nėr jų pabaigos.

       Debesys vargelių

       krinta ant galvos.

 

       Tu, vargeli žalias,

       ką tu padarei?

       Iš skurdžios lūšnelės

       brolius išvarei.

 

       Ir nuėjo broliai

       pagiriu žaliu,

       taip kaip susitarę

       baigt su vargeliu.

 

       Ponai ėmė mus rekrutuos

       pančius mums dėliojo.

       Viešo kelio akmenėlius

       ašaros mazgojo.

 

       Mes mokėjom vilkti naštą,

       žvanginti grandinėm.

       Mes išmoksim ginti kraštą

       dalgėmis plieninėm.

 

       Jokio kelio vieškelėlio

       per šilus žaliuosius.

       Tai įveiksim, nugalėsim

       mes ponus piktuosius.

 

       Žalio miško medžiai linko,

       kai mužikai vaiską rinko.

 

       Kai mužikų vaiskas ėjo,

       žalias miškas ūžt pradėjo.

 

       Paukščiai čiauškė ir giedojo,

       kai mužikai vajavojo.

 

       Ar gyvenimas gražus —

       ar mužikų vaiskas žus.

 

 

      

       

       Kai mužikų vaiskas ėjo,

       ponų kinkos sudrebėjo.

 

       Bet mužikų kelias kietas,

       ponai atgręžė muškietas.

 

       Užriktavo jie armotas,

       sudrebėjo miško plotas.

 

       Pušys lūžo ir nugriuvo

       ir mužikų vaiskas žuvo.

 

 

      

       

       Pėtnyčioj, subatoj

       pjovėm žalią lanką,

       o kitoj nedėlioj

       gaudė jau patrankos.

 

       Pėtnyčioj, subatoj

       gėlės puošė lauką,

       o kitoj nedėlioj

       kraujo upės plauko.

 

       Pėtnyčioj, subatoj

       mergelę mylėjau,

       o kitoj nedėlioj

       sužeistas gulėjau.

 

 

      

       

       Ar sugrįši, bernužėli,

       į žalius dirvonus?

       Ar dainuosi dar su broliais

       nugalėjęs ponus?

 

       Ponų vaiskas neregėtas,

       žiba jų muškietos.

       Jų su dalgėm ir su šakėm

       nepastumt iš vietos.

 

       Ponų strielbos geležinės,

       kulipkos iš plieno.

       Griežia dantį žiaurūs ponai,

       negailės nė vieno.

 

       Sužaliavo žalias vargas

       ant visų dirvonų.

       Pasiliejo užu laisvę

       kraujas milijonų.

 

       Išlydėjo sūnų savo

       senas tėvas, močia.

       Rūsčiai vėtra uždainavo,

       siusdama lig sočiai.

 

       Jau ta vėtra nudainavo

       ir ta močia mirė.

       Naujas vargas sužaliavo

       pas neramią girią.

 

       Senas tėvas aria žemę,

        traukia jis dainelę.

       Žalios pievos, melsvos girios,

       vargas ar ne žalias?

 

       Mėlyna giružė

       ūžia, kiek pagal.

       Gieda paukščių pulkas,

       lėkdamas pro šal:

 

       —  Kas, kad šiaurūs vėjai,

       niaukiasi dangus.

       Neliūdėk, brangioji,

       vasara greit bus.

 

       Vasara atėjo

       mėlynu dangum.

       Švietė šviesi saulė,

       bet kodėl ne mum?

 

       Žalias patalėlis

       girios gilumoj.

       Krito bernužėlis

       mylimas kovoj.

 

       Mėlyna giružė

       ūžia, kiek pagal.

       Gieda paukščių pulkas,

       lėkdama pro šal:

 

       — Neliūdėk, brangioji,

        vasara greit bus. —

       Melavai, giruže,

       niaukiasi dangus.

 

       Vos išjojo bernužėlis

       į žaliąjį mišką,

       švilpė švino kulipkėlė,

       kraujo srovė tryško.

 

       Švilpė švino kulipkėlė

       žaliam pušynėly

       ir nuskynė laisvės gėlę

       pačiam gražumėly.

 

       Ir palaistė vargo žemę

       jis krauju raudonu.

       Kraujas vargšam laimę lemia,

       skelbia mirtį ponų.

 

       Tu, mergele, vargo kaime

       liaukis jo raudojus.

       Žus vargelis ir nelaimė,

       bus gražus rytojus.

 

 

      

       

       Dilgelė želia patvory —

       užguiti broliai keturi.

       Laukai ne jiem, miškai ne jiem.

       Žali batviniai keturiem.

 

       Siautojo vėtra pagiry,

       išėjo broliai keturi

       iš tos lūšnelės tos pačios

       nuo pirmo vėjo griūvančios.

 

       Žalias priėję gireles,

       užtraukė laisvės daineles.

       Užtraukė laisvės daineles,

       mojavo plieno dalgeles.

 

       Kur gaudžia žalias pagirys,

       ten ėjo mūšis dienas tris.

       Per tris naktis žaliuos miškuos

       sumirko samanos kraujuos.

 

       Nutilo vėtra pagiry,

       nuvirto broliai keturi.

       Laukai ne jiem, miškai ne jiem,

       kapelis šaltas keturiem.

 

 

      

       

       Saulelė tekėjo, lapeliai mirgėjo.

       Mūsų broliai brolužėliai su dalgeliais ėjo.

 

       Su dalgeliais ėjo, tarp savęs kalbėjo,

       kad vargelis su dalgeliais paguldyt reikėjo.

 

       Saulelė žėravo, dalgelius bučiavo.

       Mūsų broliai brolužėliai su ponais kariavo.

 

       Su ponais kariavo, daineles dainavo,

       kraujo srove nužymėjo takelius jie savo.

 

       Leidosi saulelė, sugaudė girelė.

       Mūsų broliai brolužėliai paguldė galvelę.

 

       Guldė jie galvelę, puolė į nevalią,

       krankė pulkas juodvarnėlių brolužėlių dalią.

 

       Blaškos dalgių broliai miško tankumyne.

       Laisvės dainą traukė — pančius nusipynė.

 

       Ir todėl, kai noko žalsvas vasarojus,

       pančiai jau žvangėjo ant mužikų kojų.

 

       Naktį žvaigždės švietė ir apuokas ūkė,

       korė mūsų brolius budeliai padūkę.

 

 

       Negailėjo miško

       kirvis geležies.

       Ar gailės mūs brolių

       ponai be širdies?

 

       Ponai negailėjo —

       trenkė šautuvai.

       Mylimas berneli,

       jaunas pražuvai.

 

       Žuvo man bernelis

       jaunas ir gražus.

       Už bernelį šitą

       svieto vargas žus.

 

 

       Ten pas lūšną samanotą

       auga obelis.

       Po žaliom šakom jos korė

       brolius bent kelis.

 

       Sudainuokit, žalios šakos.

       Obelėle tu.

       ar negaila tau, žalioji,

       brolių pakartų.

 

       Gaila brolių nužudytų,

       gaila jų dalies.

       Ūžia vakarą ir rytą

       šakos obelies.

 

 

      

       

       Skrido juodvarnėliai

       krankė ties dangum.

       Laisvės mylimosios

       neregėti mum.

 

       Dalgių broliai žuvo

       ir dabar tylu

       pas žalias viršūnes

       mėlynų šilų.

 

       Švilpia raudą vėjas,

       juodą raudą mum.

       Skraido juodvarnėliai,

       krankia ties dangum.

 

       Gieda paukščiai vieversėliai,

       plyšta girios žalios.

       Nebegrįš tau, motinėle,

       sūnus į lūšnelę.

 

       Žvaigždės žvilga, verkia vėjas,

       pėdus jo bučiuoja.

       Pančiai naktį nužvangėjo

       vieškeliu plačiuoju.

 

       O prie kelio gailiai ūžia

       obelis laukinė.

       Taikė kulka tau, drauguži,

       tiesiai j krūtinę.

 

       Žydi pievoj dobilėliai

       raudoni nuo kraujo.

       Rieda veidu motinėlės

       ašarėlės sraujos...

 

       

       ■

       

       Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,

       žalių vasarojų neskinsi.

       Tik laisvės berneliam pabūsi ginklu,

       iš kraujo vainiką nupinsi.

 

       Išjojo bernelis j žaliąją girią.

       Ar grįši, mielasis, ar grįši?

       Ar pilkąją žemę, nuo balno nusviręs,

       širdies kraujumi išrašysi?

 

       Per kaimą, per šilą daug šūvių aidės,

       daug brolių kris samanų guolin.

       Raudosi, sesute, raudosi perniek,

       kad mielas dėl laisvės prapuolė.

 

       Varnai juodvarnėliai iš girios žalios

       ims krankti užuodę lavonus.

       Tik vėtros siutimas galingos didžios

       nuūš, nubanguos per dirvonus.

 

       Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,

       žalių vasarojų neskinsi.

       Tu laisvės berneliam pabūsi ginklu,

       iš kraujo vainiką nupinsi.

 

       (Buvo daugiau).

 

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.