Alamanachas_Darbas_1932

 

      

 

       Iš kaimo vilkausi į kaimą

       Nuo durų ligi durų.

       Bet jūs mane išvarėt

       ir gaisrą širdyje užkūrėt.

 

       Jūs turite laukus plačiausius

       skaniai pavalgot, geriat,

       sukraujat dukterim kraičius,

       o man atliekamus tik beriat.

 

       Jūs — šimtamargiai,

       todėl jum svetimos mūs ašaros ir vargas.

 

       Buvau piemuo.

       Buvau ir bernas pasamdytas.

       Prie kelio skaldžiau akmenis

       ir per upes tiesiau ilgiausius tiltus.

 

       Jūs tvartuos žvengia eržilai,

       mauroja buliai,

       jūs laukia pieno kibirai

       ir nupenėtos kiaulės guli.

 

       Tai visa — mano.

       Tai mano prakaitas, kančia.

 

       Dabar nakčia,

       kai mėnuo plaukia nusiminęs,

       kai aš išalkęs, be nakvynės,

       rasotom pievom viens brendu

       ir niekur darbo nerandu —

       jūs mane ujat,

       iš kaimo varote į kaimą,

       o jeigu perkate — už pigią kainą.

 

       Bet neilgam jum seksis

       Mane nuvilkt, nuaut:

       nenoriu aš daugiau vergaut!

       Kas mano, ta turiu atgaut!

 

 

      

       

       Tavęs nėra jau fabrike,

       nėra alėjose.

 

       Tam fabrike aš vis dar dirbu

       dūmuose uždusęs.

       Už lango ūžia motociklai,

       bėga autobusai.

 

       Tik vakare nuilsęs,

       kūjį pasidėjęs,

       einu pasiklausyt, kaip švilpia

       rūstusis gatvių vėjas.

 

       Kiekvienas skersgatvis man primena

       tą naktį be nakvynės,

       Tavo žodžius ir laisvės dainas

       man gatvių primena judėjimas.

       Tave tą naktį suėmė —

       tu — kalėjime.

 

 

      

       

       Gražios tavo lūpos, mergužėle,

       akys — šimtą kart gražesnės,

       nes iš jų man meilė užtekėjo

       už visas šviesesnė.

 

       Tavo meilė man iš tikro miela,

       bet ne meilė visa lemia:

       aš už ją tvirtesnį plieną

       suradau šioj žemėj.

 

       Per kalėjimus einu išalkęs

       laimę žemėje sutverti.

       Nors gyvenimas rūstus ir šaltas,

       bet gyventi — verta.

 

       Verta ne dėl to, kad tavo akys,

       daug gražesnės negu lūpos —

       mus apstatė šautuvais ir tankais,

       devyniom bėdom apsupo.

 

       Jei mylėti verta šiam pasauly,

       tai kovojant mirt — verčiausia.

       Tik tada tu būsi, mano saule,

       už visas mieliausia.

 

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.