NEMUNAS

    

     Dangus išpat ryto apsiniaukė, su­raukė debesimis gauruotą kaktą; skruostai, šiurpaus pavasario vėjo glostomi, nuolatos virpėjo, tarytum kas visą dangaus-slėpinio esybę erzino. Žiemos rūbą numetę, laukai gulėjo išsitiesę, pliki, lyg koks milžinas, jė­gų nustojęs. Gulėjo be mažiausio gyvybės ženklo, be noro pasijudinti, iššaukti iš Pergrubės duosnių pabučiavimų žalumynų vai­nikus, kvietkuotus margus pievų kaurus, medžių lapų skaras. Laukai, yt paliegęs žmogus, laukė kol jų nesužadįs skardus dei­vės šauksmas, kol jiems nepalieps kelties iš žiemos snaudulio negalės, iš apmirimo sap­no, iš tinginio guolio...

     Tiktai Nemunas, numetęs prievarta užkrautą žiemos jungą, drumstu, purvinu vandenimi ritos praamžiname guolyje tarp kalnų, šlamančių miškų; kėlės iš savo pata­lo, lipo ant krantų, klojos ant siauručių pie­vų audimų, bučiavo išmirkusias gėlių-žolių šaknis ir pasakojo praamžinos senovės slėpinius, apsakinėjo savo ištakos slaptiningas dėjas. Vėjas blaškos po upės guolį, draikos tarpkalnėse, krato Nemuno bangas ir supa kas-kartą smagiau „Keistutį“.

     Ant garlaivio viršaus nematyti kelei­vių: šiurpus pavasario oras suvarė visus kajuton. Kajutos viduryje stovi maža ge­ležinė krosnelė, keleiviai spiečiasi aplinkui jos ir šildo sustyrusius sąnarius. Tiktai kapitonas, iždininkas ir tarnai sukiojasi po viršų.

     Antrame garlaivio gale, ties įeina­mųjų pirmosios klesos durų, stovi atsirėmęs į bartą jaunas, aukšto ūgio vaikinas. Go­džiomis, karščiuojančiomis akimis dairosi po upės klonį: kalnai neleidžia žvelgesiui skrysti į tolę. Bet mintįs eina skardžiai kalnų, miškų, skardžiai tolės — mintįs ne­pažįsta kliūčių savo kelionėje. Jos, yt jūra audros metu, nardo Oginto krūtinėje, vilni­mis liejas širdin ir kelia iš praeities dulkių skaisčios jaunybės paveikslus-atminimus.

     Štai nekalto kūdikio metai ilga pa­veikslų eile pralekia pro akis pašėlusiame laukiniame atminimų-verpetų šokyje ... Štai vaikėso rūpesniai-vargai, laimės-nelaimės, yt tyčiodamiesi, slenka pamažu ... Štai jaunikio vargas-sopulys, tarytum ilga amžinastis, tęsiasi pamažu, slenka, yt mir­tim baustino žmogaus mintįs ...

     Atminimai vienas už kito bėga, vie­nas kitą pakeičia, vienas iš kito juokias, ty­čiojas ir, sopulio taku bėgdami, visi skubi­nas vienon vieton, visi telkias nesuprastinon, neužjaustinon dabartim

     O dabartis atsistojo akyse, yt baisi kruvina žaizda, iššiepė bedantį, apipelijusį snukį ir šypsos kvailu, beprotišku nusišyp­sojimu. Bet ant pačio tos šlykščios žaizdos krantelio, ant lieso, virpaus, yt siūlas, lie­menėlio svyruoja ilgų metų, besapnių nakčių Svajojimų Gėlė ...

     Ir smelkias į akis baisus reginys ...

     Mato, yt patsai ten būtų tą valandą, grabą, — grabe guli tėvas. Juodas švarkas dengia gimdytojo kūną. Nuo darbo pailsu­sios, suvargusios raukšlėtos rankos spau­džia prie krūtinės kaž-kokio šventojo pa­veikslėlį. Žiba galva, yt amžių rūbu apvilk­ta, guli užmerktomis akimis, negyvais ner­vų bruožais. Mirtis ištiesė ant to žmogaus sparnus, priglaudė vargų sukankintą galvą prie savo krūtinės, lūpoms padavė Mirties-Pasilsio gėralo atsigerti ir nuvedė jo vėlę nežinios-nebūties viešpatį jon ...

     Ir štai mintis atsiklaupė prie gyvų žmogaus darbų grabo ir pamatė negalės pa­veikslą, pajuto, jog tos rankos jau nieko daugiau nesutvers, lūpos nieko neištars, mintis neišskris iš čia. Ir visa jaunos jėgos galybe prisiglaudė jos prie šaltos sustyrusios tėvo rankos ir sopulio ekstazoje kaž­ką sakė, kažką šnabždėjo. Ir mintis nes­tengė jausmo žodžio rūbais apvilkti, nesten­gė balso pagimdyti — jausmas gimė krūti­nėje ir joje mirė ...

     Nepaprastos mintįs kilo Oginto galvoje. Tiek metų auklėti, širdies kraujo maitinami svajojimai šiandien, tokią baisią dieną, žada įsikūnyti. Ir rodos jam, kad jis tik dabar suprato, atjautė savo svajojimų tikrąją prasmę. Rodos jam, kad tasai ne­paprastas tėvų žemės troškimas, kartais net godumo ribas siekiąs, yra pašėlusiai baisūs, nuodėmingas, nežmoniškas. Kartais krūti­nės gelmėse sukįla beprotiškai kvaila min­tis. Rodos tuomet jam, kad jo svajojimų-troškimų nenustojanti jėga tėvą užmušė ... Ir baisios šmėklos smelkias tuomet ton žaizdon, mintįs surūdijusia vinimi lenda į sme­genis, jausmai sąžinės kardu remias širdin ir šnabžda pusiau tyčiodamiesi, pusiau šypsodamiesi:

     — Turi, ko taip norėjai!..

     Nemuno vilnįs ritas, pasakoja viena kitai savo kelionės įspūdžius, žinutes, ku­rias patyrė iš Neries-sesutės vilnių. Švini­nės, sunkios, išsidraikiusios debesįs, yt be­pročio mintįs, lekia pašėlusiame vėlių šoky­je ir lydi jas graudulingas vėjo himnas.

     Storas „Keistučio“ birbynės balsas šoko į įsisiūbavusį pavasario orą. Vėjas pagavo tą balsą, drėbė jį nuo birbynės že­myn, ant laivo grindų, net tas sudejavo ir, nė atsikvėpti nedavęs, sugriebė išnaujo į­siutusio greitumo nagais ir nunešė į kalnus, į miškus, į pievas ir mirštančiais likučiais drėbė jį į bažnyčios sienas. Garlaivis bėgo, slinko, plaukė pro kalnų skiauteres, pro miškų tamsius taš­kus, pro aukštai ant kalnų riogsančias baž­nyčias, kurios, yt senovės Kūrėjų-Kūrėjai, išskėtė bokšto rankas, ištiesė jas dangun palaiminimų kviezdamos ant tų mažučių, pilkasermėgių galiūnų.

     Staiga iš-už Oginto pečių prabilo, lyg kuomet girdėtas balsas:

     — Mnie še zdaje, co to pan Ogint?

     Ogintas atsisuko ir pamatė garlaivio iždininką Mejerą.

     Keliatų metų nebuvusiam žmogui sa­vo krašte, pažįstami anuomet žmonės rodos lyg ne tais pačiais, lyg kad kas jų veidus bū­tų užmaršos tinklu apvilkęs. Ir kuomet pa­sistengusi mintis pradreskia tą tinklą, tuo­met pamato gerai pažįstamą žmogų. Atsi­tikimų atminimai, drauge su tuo žmo­gum pragyventi, verpetais veržiasi pro išti­są eilę apskritai imant pragyventų atsitiki­mų ir, tikrojon savo vėžėn pataikinę, liejas sraunos užčiuopiamo tikrumo vėžėn.

     Ogintas pastovėjo valandėlę, atidžiai tyrinėjo užkalbinusiojo veidų ir pratiesė į jį ranką:

     — Taip, taip, pons Mejer, tai aš...

     — I coš odrazo pokazalo še... — at­siliepė nudžiugęs. — Či na dlugo do siebia? — užklausė, valandėlę patylėjęs.

     — Nežinau, matysiu kaip reikalai susidės, gal reikės visiškai kaime apsigy­venti, — atsiliepė Ogintas.

     Mejeras jautė Ogintas neprabilsęs į jį lenkiškai, nes gerai žinojo, kad su mokan­čiais lietuviškai — lenkiškai nekalbės.

     — Ho, ho! Ponas daktaras kaime! — nusistebėjo gudriomis savo akutėmis, yt ką nuodėmingo būtų tame užtėmijęs. — Tie­sa, tiesa, — pridūrė kiek patylėjęs, — tik motina ir sesuo beliko ...

     Užgavo nenoromis opiąją stygą. Oginto antakiai susiraukė, lūpos, krusterėjusios pakampėliuose, smarkiai susičiaupė. Akįs tiktai gyviau žibėjo, yt būtų ko jieškojusios, kas jų godumą patenkinti stengtų...

     — Taip tai, taip, pons Mejer...

     — Aha, kas tikėjos! — šūkterėjo iž­dininkas ir nusisuko kiton pusėn. Sunkus slogutis užgriuvo ant senelio žydo krūtinės ir draskė ją skaisčių praeities atminimų na­gais. Mintįs, yt laukų vėsula, šoko galvon, pakuteno gerklėje ir prabilo ašarų lašais.

     Ogintas pažvelgė į verkiančio žydo nugarą, palingavo galva ir nusisuko į Ne­muną, įsmeigė akis į vilnis ir, rodos, jaunos jėgos vinimis stengėsi savo sopulį prikalti prie vilnių, kad bėgdamos nežinomon, am­žių kelionėn ir jo sopulį toje žiloje bedugnė­je paskandytų...

     Bet skausmas augo, kilo iš savo pele­nų. kaip ta gęstančios ugnavietės kibirkštis pelenų paslėpta. Akyse susispietė ir sopu­lys ir jėga, kuri tų sopulį sulaikyti stengės. Akįs blizgėjo, virpėjo sopulio erzinamos. Ogintas paėmė Mejerį už peties, pats neži­nodamas, ką darąs, lyg būtų gailesį prie jo jautęs už sukeltus atminimus.

     Mejeras atsigręžė, pažvelgė dar drėg­nomis akimis į Ogintą ir, yt savo klaidą su­pratęs, raminančiu balsu atsiliepė:

     — Dievas davė, Dievas atėmė ...

     — Ir nedavė, ir neatėmė! — sušuko Ogintas, tartum vidaus tyčiojimos bieso gundomas. — Atėjo laikas ir be Dievo pa­simirė ...

     — Su Dievu, su Dievu, — priešinos Mejeras, virpančiu silpnu balsu, Oginto ne­supratęs. — Kunigas buvo, viskas kaip reikiant atlikta...

     — Ne tą manau, Mejer, ne tą. Bet kas tiek dirbo ir taip sunkiai, tas ilgiau gy­venti negalėjo, nes nebuvo iškur jėgų gyve­nimui semti. — Silpnu, nuliūdusiu balsu užbaigė Ogintas.

     — Oi, tiesą, šventą tiesą tamsta pa­sakei. Kas tiek dirbo ir tiek vaikų į žmones išleido, tas negalėjo ilgiau gyventi... Bet buvo tai šventas žmogus — oi-joj-oi — šven­tas, nėra kas sakyti...

     Garlaivis sušvilpė prie stoties ir tuoj nuplaukė tolyn. Tiktai tas švilpimas ilgai draikėsi po apylinkę, klaidžiojo, yt būtų ko nors savo jieškojęs. Išmirkusi žemė gulėjo gyvybės atrasti nestengdama, gulėjo ir lau­kė, kol gaivūs, viską tverią saulės spindu­liai nepaglostys jos seno glamonėjimo galy­bės jėga, kol nepašauks jos tverti ir gyven­ti...

     Plikos, rudai-juodos kalną nugaros žiūrėjo neapsakomos ramybės amžių aki­mis į Nemuno bangas ir audė ilgą, kaip pati amžinastis, savo būtybės dieną audimą. Nuogos medžią šakos, vėjo supamos, plakė viena kitą ir raudojo savo negalės varsomis. Tiktai amžinai žalios eglės, yt moters, savo moterystės giesmėje jieškojo rytojaus slėpi­nio; tiktai aukštai iškeltomis šaką karūno­mis pušįs, yt tie pasaulio galvočiai, rišo pra­amžiną ilgėsio-tikslo klausimą...

     Ogintas nulipo kajuton, susirado tuščią vietą prie krosnelės, atsisėdo ir šildė nušiurpusias rankas.

     Netrukus pradėjo rengties. Vienas garlaivio tarnų, Mejero atsiųstas, išnešė vi­sus jo daiktus. Garlaivis sušvilpė, priplau­kė valtis ir Ogintas išlipo.

     Mejeras stovėjo prie garlaivio bartos ir liūdnomis akimis lydėjo Ogintą. Praei­tis juk taip ankštai rišo jį su jo tėvu. Kuo bus jaunasis, kuo savo darbus naujoje vieto­je pradės? Tie klausimai nedavė jam ra­mumo. Grįžti miestan jis jau nebegrįž, tu­pės likti kaime ir žemės ląikyties, iš jos maitinties ir iš jos semiama jėga kitus raminti, guosti ir šelpti. Ar tėvo pėdomis eis, ar su­sitvėrė kitą darbų kelią? — kas įspės, kas sužinos ir supras žmogų jo darbų priešauš­ryje.

     Garlaivis plauke vilnių supamas, smulkaus lietaus dainelės lydimas. Plaukė be sąvokos, be savo noro — ėjo ten, kur vai­ras jam plaukti liepė.

     Pačiu Nemuno krantu važiavo Ogin­tas. Susimąstęs, nelinksmas buvo. Mintįs viena po kitos kilo jo galvoje, painiojos, maigės su ateities išsvajotais paveikslais ir tvėrė tikrą minčių-paveikslų mišinį, iš ku­rio nieko sveiko ir suprastino išgriebti nega­lima. Bėgiojo po visą praeitį, dabartį, atei­tį ir visur matė tokią daugybę paveikslų, kad galų-gale visai susipančiojo ir jau pa­mažu ėmė tilti, tik staiga vėl pabudo, yt keno žadinamas, šoko sopulingan šokin ir pra­bilo skurdaus juoko, juoko-pasityčiojimo, juoko-laimėjimo akordais...

    

    

     ŪKAI

    

     Jau kelios savaitės kaip Ogintas šei­mininkauja tėvo palaikoje, bet kaž-kol ne­ramumas nuolatos kankina jį. Visos sąly­gos taip susidėjo, kad jo giliausias troški­mas įvyko, tečiaus jis nebuvo patenkintas. Jis dar kaž-ko jieškojo, kaž-ko troško.

     Žemė jo — taip. Tą jis gerai suprato ir matė. Bet mažutis, net mikroskope neuž­matomas, abejojimo kirminas nuolatos slankiojo po krūtinę, nuolatos vartės ir erzi­no jo visą būtybę, drumzdė grįžtančios ra­mybės varsas.

     Jieškojo kame-nors gyvo tėvo noro, valios ženklo, bet niekur nieko nebuvo. Mirtis viską nusinešė kapan, ant amžią pa­laidojo gyvo žmogaus balsą, jo norus, troš­kimus. Liko biauri, šlykšti nežinios tuštu­ma ir toje nežinios tuštumoje reikia gyven­ti, reikia dirbti ir... ištverti.

     Gyvenimas, tarytum kokia mįsle, at­sistojo plačiuose pasaulio vartuose, šypsos anuo troškimu gyventi, jausti, būti, bet kaž­kokie baimės nagai įsikabino į ūkanotus jo rūbus ir visomis jėgomis tempia atgal — ton tamsybės ir nuomaringo gyvenimo srytin. Gyvo žmogaus gyvenimui trūksta jėgos save įveikti, trūksta drąsos savęs paties baimę apgalėti, savo troškimams sparnų...

     Ir dienos bėga srauna upe, nešas paskutinius ramybės likučius, palikdamos vieną tuštybės, nežinios biaurumą. Kar­tais gema atkaklumas, pašėlęs, įniršęs, ta­rytum stengiasi viską savo bangose paskandyti. Bet ir jis greitai nutyla, nusileidžia krūtinės bedugnėn ir, vaitodamas, skun­džiasi tos biaurumo tuštumos įveikti ne­stengiąs.

     Dienos susipina vienan neapriboto lūkuriavimo vainikan, glaudžia savo galvu­tes viena prie kitos ir virpa ateities smūgių laukdamos. Ir rodos galų-gale, kad toms kančioms galo nebus; rodos, kad jos visą jo amžį tęsis, kankįs jį ir niekuomet neduos nė valandėlės atsikvėpti.

     Rankos griebias bet kokio darbo, by tik netūnot nusvirus, by tik kas-nors veikti, dirbti. Pirmieji vasarojaus grūdai biro iš jo rankos nepatyrusios, nepratusios tokius darbus dirbti. Krito išpūrinton, derlingon žemėn, glaudės prie savo gimdytojos ir laukė didžiausio stebūklo — laukė kuomet iš mažo jų kūnelio išdigs mažutė liesa atža­lėlė; kuomet liemuo išsities stačiu, augalotu šiaudu; kuomet pasipuoš puikiais žiedais; kuomet žiedas nubyrės ir grūdas liesis jo vieton ir su padėka eis šeimininko aruodan, jo viltį gaivįs.

     Darbas sekas, tarytum senas įpratęs artojas jo imtųsi. Bet ir darbo metu mintįs netyli, jos nutilti nemano, nes savo klau­simams nesuranda atsakymo. Jos bėgioja po praeitį, rausias po sūnaus santikius su tėvu ir juose jieškos atsakos. Bet tame tė­vo atkakliame nenore žemės jam palikti, ta­me atkakliame užsispyrime išmesti jį iš tė­vų pastogės ir paleisti didžion, sujudusion žmonių kovon už duonos kąsnį, nematyti mažiausio spindulėlio, kuris bent šviesos šešėlį numestų ant tų dienų santikių. Tė­vas stačiai ir rimtai nekartą pasakė, kad žemės gauti nesitikėtų, kad rūpintųsi savo gyvenimu mieste, nes žemė teksianti seserei — Viktutei.

     Ir tuomet pradėjo augti jame tasai niekuo nesuvaldomas žemės troškimas. Pradėjo žemę savo savastimi skaityti, pra­dėjo dienomis ir naktimis visokius ūkio pa­gerinimus galvoti, lyg kad žeme gyventų, ant jos dirbtų, ja maitintus. Ir ūkis jo vai­dentuvės pagerintas, apdirbtas žydėjo, pla­tinos, skėtės, siekė žemės išdirbimo aukšty­bių. Pliki, nuogi kalnų nuobėgiai, ant ku­rių žolė negalėjo augti, nes ją vasaros sau­lė nudegindavo, riogsojo yt šmėklos keliais vaisių medžiais papuošti. Jo vaidintuvėje tie kalnai pasipuošė slyvomis, obelimis, kriaušėmis, avietėmis, agrastomis, žiedais nubyrėjo, dideliu baltų žiedų tašku atsigu­lė tarp žalių javų vainiko ir nešė kvapties himnus pavasario deivei Pergrubei.

     Kiek toliau, ant mažo smėlyno skly­pelio stovėjo trobos — tai pienininkystės atskiras paviljonas. Draugai — ūkinin­kai-kaimynai bendromis jėgomis pastatė tų paviljonų, parsiųzdino mašinas, parkviezdino specialistus ir darbas užvirė. Vaidintuvės akimis mato, kaip rytų, pusiaudienį ir vakarų traukia iš visų pusių vežimai, dar­da pilnomis pieno skardinėmis ir visi vie­non vieton, visi ritas pienininkystės pavil­jonam ..

     Kreipias Nemuno pusėn — ten mato nedidelį garlaiviuką, gimtojo kaimo ūki­ninkų sąjungos savastį, kurs kas rytą prieš saulei užtekėsiant plaukia Kaunan. Veža sviestą, pieną, grietinę ir kitus sodžiaus produktus ūkininkų sąjungos sankrovon.

     Vaidintuvė tveria kas-kartą naujus paveikslus, naujus reginius. Iš bendrų kai­mo ūkininkų sųjungos reikalų grįžta prie savo ūkio ir mato nenaudingus kalnų nuobėgius milžiniškais sodnais virtusius. Mato naujas trobas vieton senųjų, mato ir tveria naujus tarnų prietikius su šeimininkais.

     Ir kuomet vaidintuvė pasileidžia tan svajojimų-troškimų šokin, kuomet tveria ir stato naujus kaimo gyvenimo pamatus — jos jau suvaldyti nebegalima, nepripažįsta ji jokių kliūčių, savo laisvoje nori būti lai­sva, nore nesuvaržyta...

     Bet gyvas gyvenimas stato vieną klausimą ir reikalauja atsakymo, prisispy­ręs veržte veržia iš krūtines gelmės neramy­bės verpetus, žadina aną abejojimo vabalėlį, Ir rankos, minčių vedamos, bėga prie tėvo popierų, jieško jose į tą paklausą atsakymo, sau ramybės.

     Pilname popierų stalčiuje visko yra, tiktai nėra to, ko jis taip godžiai jieško. Pageltę įvairių dokumentų pluoštai, įvairių žmonių laiškai, svetimų rankų rašiniai — tiktai tėvo rankos lyg čia nė nebūta.

     Ir krinta popieros lakštai vienas po kito stalčiun, sukelia mažą dulkių debesėlį ir ilsis savo nevertės mėšlyne. Ranka ne­noromis, eilės nelaukdama, traukia iš senų vekselių ryšelio pageltusį popieros gabalė­lį ir akis godžiai smeigiąs į jį. Ir štai atsi­randa gyvas negyvo žmogaus balsas:

     — ... Kas svetur laimės jieškoti ne­norėjo; kas tėvų šalyje jaunybės jėgoms dirvos prašės; kas troškimais giliais savo norą stiprino ir kas ne vien tik savo naudą gaudė — tas tik mokės tėvų žemėje naudin­gu žmogumi būti...

     ... Ką nė badas, nė bausmės, nė grū­mojimai nestengė iš čia išvaryti; kas nė tė­vų palaiminimo nebijojo nustoti per meilę dėl tėvų žemės — tas sunkiausioje kovoje ištvers, iš savo darbo tako neatsitrauks.

     ... Kaip ąžuols įleis šaknis ton že­mėn, apkabįs ją galingu liūdinčios meilės glėbiu ir bus jis ir ji — vienas žmogus, vie­nas troškimas, vienas tikslas. Toks žmo­gus stengs ir mokės sutverti sutartį su že­me, su ta visų gyvių motina...

     ... Ilgėsio-troškimo grūdas ne by ko­kį vaisių pagimdo: — aukso varpos ant si­dabro liemens gintaro grūdus išduoda...

     ... Ir jeigu kas norėtų stoti pradėton mano gyvenimo vagon, jeigu kas to že­mės sklypo nemylėtų tokia didžia meile — tas tebėgie iš čia, teeinie sau kitur kitokios, ne mūsų visų dienų žemelės, laimės jieško­ti...

     ... Valios savo niekuomet nepaliksiu aiškiai „valdiškai“ ištartos, palieku vieną mano troškimą:

     ... Vaikai tenesivaidinie dėl tos že­mės sklypo, nes tik vienam ji tekti gali, jei­gu tarp jų atsirastų nors-vienas jos vertas...

     ... Aš tariu: Jurgis ją taip sopu­lingai pamylėjo...

     Toliau nevienos raidės.

     Jurgis Ogintas karščiuojančiomis akimis įkibo į tą popiergalį, kraujas verpe­tais metėsi galvon, sunkiu kamuoliu nudar­dėjo krūtinėn ir ten sušalo. Šalti šiurpu­liai spruko po visą kūną ir šaltomis lygsva­ros vilnimis apliejo įsisiūbavusias smege­nis.

     Dabar viskas aišku, dabar jis visus tėvo pasielgimus suprato ir atjautė. Tėvas, matyti, žinojo, kas su tokiais karštuoliais daryti reikia. Ir Jurgis juto, kaip tėvas ty­čiomis anuomet šiurkščiai atsiliepė žemės „vėjavaikiui“ palikti nemanąs. Viskas pas jį turėjo savo tikslą.

     Ir jautė aiškiai, kaip tėvas mintimis kaitino ildeginį, kaip įkaitintu ildeginiu krapštė, vartė sūnaus žemės ilgėsį-troškimą... Norėjo, kad sūnaus ilgėsis-troškimas nesusviltų kaip šiaudų sauja, bet kad kas-kartą smarkiau kaitintų sąžinę, erzintų il­gesį, skatintų troškimą... Tėvas norėjo kad tas sūnaus jausmas pasiektų savo auk­štybę, kad pats savyje perdegtų ir kietu, yt titnagas, akmeniu nudardėtų amžinų jaus­mų erdvėn ir išten, yt feniksas iš-po pelenų, amžinai žibėtų...

     Dabar atsivėrė platus negyvo žmo­gaus sumanymų sūkurys. Bet nabašninko valia-troškimas išsipildė, sūnaus giliausias ilgėsis-svajojimas išgirdo tėvo svajojimo aidą ir įsidėjo ją savo krūtinėn, kaipo šviesą-kibirkštį, kaipo žvaigždę-kelrodę nau­jiems darbams. Iš praeities dulkių, iš se­nų apdulkėjusių popierų ryšulio prabilo nabašninkas galingu balsu ir įdavė ne valią, ne įsakymą, ne paliepimą, bet priminė vai­kams, kad jauniausias jų brolis „taip sopu­lingai pamylėjo“ tą tėvų žemės sklypą...

     Blaivės apsiniaukęs dangus, sunkios, slogios debesįs-mintįs skirstės, plaukė pra­eities pražūtin ir draikės po jas, kaip anks­tybą rytą draikos vėjo blaškomi šlapių pie­vų ūkai...

    

     Kazys Puida. Žemės giesmė: apysaka. Brooklyn, N.Y., 1911.