Pjesė „Antoškos kartoškos“ 2006 m. Šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panoramoje žiūrovų pripažinta reikalingiausia ir iškart įtraukta į Kauno valstybinio dramos teatro repertuarą. Gvildendamas naujosios lietuvių emigracijos temą, Marius Macevičius ne tik įtaigiai šaržuoja šiandienos realijas, bet ir jautriai užčiuopia universaliąsias gyvenimo dilemas. 2008 m. kūrinys pastatytas ir Londono „Southwark Playhouse“ teatre. Pjesė išleidžiama trimis kalbomis: lietuvių, anglų (vert. Jayde Will) ir rusų (vert. Marius Macevičius). „Antoškos kartoškos“ – pirmoji drama, atvirai ir su humoru kalbanti apie skaudžią šiandienos realiją – masinę lietuvių emigraciją į užsienį. Tai pjesė, kuri fiksuoja laiką, kalba apie šiandieną – dabar rūpimus dalykus. Režisierės nuomone, vienas šios pjesės privalumų – puiki tarybinės mūsų visų praeities refleksija, kuri, be abejonės, yra viena iš priežasčių to nemielo gyvenimo Lietuvoje ir noro iš čia pabėgti.
VEIKĖJAI:
ANTANAS („Antoška“) – sūnus, 25-30 m.
BIRUTĖ – Antano mama, 45-50 m.
KAZYS (Kazimieras) – Birutės pusbrolis. 45-50 m.
STASĖ – Kazio žmona, 45-50 m.
IRENA („Nerena“) – Birutės pusseserė, 35-40 m.
OLGA („Baba“) – Birutės mama, 75-80 m.
POLAS arba FRENKIS – Birutės sužadėtinis (nepasirodo)
VYRIŠKIS – buto pirkėjas, 35-40 m.
MEISTRIUKAS – vyriškio atsivestas meistras, 55-60 m.
PROLOGAS
Prieš keliolika metų.
Sovietmetis. Olgos butas. Vakaras. Ilgas skambutis į duris.
OLGA. Кто здесь?..
BIRUTĖ. Aš…
OLGA. Kas – aš?
BIRUTĖ. Aš, mama – Birutė.
Olga atidaro duris, už jų – Birutė su lagaminu ir mažu Antanu. Antanas sloguoja.
OLGA. Kas atsitiko? Ko reikia? Kodėl vaikas ne lovoj?
BIRUTĖ. Gal pirma įleisi?
Olga įleidžia Birutę ir Antaną, uždaro duris.
OLGA. Kas atsitiko?
BIRUTĖ. Galima pas tave pabūti?..
OLGA. Čia dabar?! Kas per klausimas?! Turi savo namus, ten ir būk! Ko trankaisi naktimis ir vaiką sergantį su savimi tąsai? Man, beje, ryt šeštą keltis… O, gal tave… išvarė?! Tave išvarė! Žinoma, tave išvarė! Argi tu gali su kuo nors normaliai gyventi, jei net savo motinai naktimis ramybės neduodi, – Боже, Боже, и зачем мне эта кара?..
BIRUTĖ. Aš pati išėjau…
OLGA. Tu pati išėjai?
BIRUTĖ. Taip.
OLGA. Netikiu. Niekas neina iš savo namų vidurnaktį.
BIRUTĖ. Ten ne mano namai. Ir dabar ne vidurnaktis.
OLGA. Bet kodėl, kodėl?!
BIRUTĖ. Jis nemyli manęs. Jis myli tik morkų sultis, persišką kilimą ir televizorių. Jis nemyli net Antano…
OLGA. Ах, ты сука, любви тебе захотелось, любви?! А чего еще тебе хочется, скажи, скажи!..
BIRUTĖ. Daugiau nieko.
OLGA. Больше ничего?! А вот этого нехочешь?! (Vožia antausį Birutei.)
BIRUTĖ. Mama… (Ima verkti; Antanas t. p. paleidžia dūdas.)
OLGA (guodžia Antaną). Antoška, Antoška neverk, неплачь Антошка… (Birutei.) Как блядь последняя шляешся по ночам, ребёнку спать недаёшь!.. Неплачь, Антошка, что поделаешь что мать у тебя блядь последняя, а отец – придурок?!
BIRUTĖ. Motin, baik!!! Ką tu kalbi prie vaiko?!
OLGA. Ką reikia, tą ir kalbu! Tegu žino kas jo tėvai! Ne mažas jau!.. Ох, сердце, сердце!.. Jūs mane gyvą į kapus nuvarysit… Kur „Streptocidas“?..
Olga išeina gerti vaistų, Birutė nuramina Antaną; Olga grįžta.
OLGA. Всё… Pasiimi daiktus, vaiką ir marš atgal. Turi kur gyventi, ten ir gyvenk. O nemoki gyventi – iš vis negyvenk.
BIRUTĖ. Ką?!
OLGA. Aš tavęs tekėti neverčiau. Pati pasirinkai. Никто незаставлял.
BIRUTĖ. Tai ką siūlai?..
OLGA. Nieko. Pasiimi vaiką, daiktus – и вон отсюда. Man šeštą keltis.
BIRUTĖ. Man nėra kur eiti. Aš atėjau pas tave.
OLGA. Очень, очень рада. (Varo abu lauk.) Viskas. Man jau laikas miegoti.
BIRUTĖ. Aš nusižudysiu!..
ANTANAS (suklykia). Mamyte!..
OLGA. Ką tu su vaiku darai, скотина ты, скотина!.. Negi aš tave pagimdžiau… Ох, сердце!.. (Vėl nueina vaistų; grįžta.) Neverk Antoška, nereikia… Mamytė pajuokavo… Palauk čia. (Skambina telefonu.) Алло?.. Добрый вечер, Раиса Павловна!.. Спасибо, спасибо!.. Ох, неспрашивайте, это давление… да, да – как Кошкин дом: то лезет, то падает… Ничего, ничего… Раиса Павловна, душечка, простите что в такой поздний час вас тревожу… скажите, не нашлось-бы у вас уголка для моей Бируточки?.. тут такое дело… Я, знаете, слишком не интересовалась – не в моих правилах: раз поженились, так любовь да совет… да, да… вот и я говорю – взрослые уже, в ясли под ручку водить не надо… Разве что Антошку!.. Такой славный малыш – прямо вылитый дедушка!.. (Susigraudinus.) Жаль, не успел, не увидел, не нарадовался… как-нибудь переживём, да… Так вот и говорю, там уже и милиция, и следствие начато… Вы и не знали?! Именно! – а такой интеллигентный человек!.. Так я и говорю Бируточке – нечего отца доброе имя марать, бери Антошку и прямиком ко мне!.. Но, знаете, она какая – вся в папеньку!.. Да, да, что поделаешь… Так подсобите, Раиса Павловна?.. Очень вам спасибо, рассчитаемся, душечка!.. Покойной, покойной ночи!.. (Grįžta pas Birutę ir Antaną.) Viskas.
BIRUTĖ. Kas?
OLGA. Eini, klojies svetainėj, o ryt – pas Raisą Pavlovną į bendrabutį.
BIRUTĖ. Gerai. Ačiū, mama.
OLGA. Eik miegot. Man šeštą keltis.
I VEIKSMAS
I SCENA
Šiandiena. Vilniaus oro uosto keleivių atvykimo salė. Antanas, Kazimieras ir Stasė.
STASĖ. Na, jau turėtų pasirodyti…
KAZYS. Nupirk gėlių motinai!
ANTANAS. O, velnias!..
Nueina iki gėlių kiosko.
ANTANAS (prie gėlių kiosko). Šitas… ne, gal tas… aha, va tas, už aštuonis, duokite prašom… Dėkui… Palaukit, kiek jūs man grąžos?.. Aš jums daviau dvidešimt… o jūs man kiek?.. Atleiskit, bet aš pinigus savo rankose laikiau!.. Kaip tai nematėt, jei aš net pasitraukęs nebuvau… Ką?! Na, žinote, aš labai norėčiau pasikalbėti su jūsų…
KAZYS. Ar ilgai tu ten?!
ANTANAS. Tuoj!
KAZYS. Paskui išsiaiškinsi – jau nusileido!
Antanas grįžta.
STASĖ. O, kokios gražios!..
ANTANAS. Apgavo! Beveik dešimt litų nusuko! Įsivaizduoji?!
KAZYS. Nesvarbu; paskui išsiaiškinsi – nėra laiko. Beje, gėlės gražios.
STASĖ. Labai, labai gražios!.. Čia chrizantemos?
ANTANAS. Nežinau. Koks skirtumas?
STASĖ. Čia dabar! Tokios gėlės, o nežinai kaip vadinasi!..
ANTANAS. Nežinau!.. Svarbiausia, kad patiktų.
KAZYS. Patiks, patiks… Būk ramus.
STASĖ. Kokios gėlės!.. (Kaziui.) Beje, o kada tu man paskutinį kart?..
KAZYS. Aš?! Aš tau gėlių iš viso nedovanoju.
STASĖ. Ką?!
KAZYS. Ir, apskritai, mes nepažįstami.
STASĖ. Aaa… na, na… jumoristas.
ANTANAS. Nesvarbu… Aš įteiksiu.
Trumpa pauzė.
ANTANAS. Sakė, dešimt kilogramų numetė…
STASĖ. Koks reisas?
ANTANAS. Britiš erveiz, atskrenda keturiolika nulis penkios, reiso numeris… du, aštuoni, aštuoni, penki. Tiesiai iš Londono.
KAZYS. Gatviko ar Hitrou?
ANTANAS. Nežinau. Gatviko, berods.
STASĖ (žiūri į švieslentę). Tikrai nusileido?..
KAZYS. Nusileido, nusileido…
ANTANAS. Sakė, bus su rožiniu šaliku ir rožinėm pirštinėm.
STASĖ. Oho!
KAZYS. Neblogai!
Atvykimo salė staiga ima greitai pildytis ką tik atskridusiais atvykėliais, juos pasitinkančiais susijausminusiais giminaičiais, etc. Visuotinis džiaugsmingas šurmulys.
ANTANAS. Matau! Štai ten – su rožiniu šaliku ir rožinėm pirštinėm!
KAZYS. Matyt, bagažo laukia… Tuoj pasirodys.
STASĖ. Dieve, kokia ji sukūdus!..
Į salę įeina Birutė. Ji beveik nepasikeitusi, tik raukšlės išduoda jos amžių. Trijulė puola prie jos. Antanas teikia gėles.
BIRUTĖ (abstulbinta). Antoška! Nepažinčiau!..
ANTANAS. Sveiki atvykę, labai malonu jus matyti, tegyvuoja amžina draugystė… (Įteikia gėles ir bučiuojasi su Birute.)
Birutė t. p. bučiuojasi su giminaičiais.
STASĖ. Na, краснавица, bet tu ir pasikeitei!
BIRUTĖ. Pasikeičiau, taip?! O į kurią pusę – geresnę, ar?..
STASĖ. Ką tu! Geresnę, žinoma geresnę!
ANTANAS. Lady in rose…
KAZYS. Pas mus dabar važiuojam? Kavos, arbatos, ar manęs?..
STASĖ. Irgi, mat, atsirado… Tikrai, gal pas mus važiuojam?
BIRUTĖ. Nieko tokio… aš ten gatve einu – visi diedai taip krenta… Bet šįkart geriau pas Antaną… taip seniai jo nemačius…
ANTANAS. Dešimt mėnesių… Aš kavos geros turiu!
BIRUTĖ. Ir kaip pasikeitęs! – gatvėj nepažinčiau! Tik nusikirpk tuos plaukus – atrodai kaip bomža.
KAZYS. Tai važiuojam?
BIRUTĖ. Važiuojam, važiuojam!
ANTANAS. Поехали…
II SCENA
Antano butas. Antanas triūsia virtuvėje – verda kavą. Trijulė su malonumu gurkšnoja.
STASĖ. Kiek būsi?
BIRUTĖ. Dvi savaites.
KAZYS. Ką žadi veikti?
BIRUTĖ (intriguojančiai). Šiaip… yra visokių reikalų.
Kitame kambaryje skamba telefonas. Antanas nueina atsiliepti; grįžta.
ANTANAS (Birutei). Tau skambina.
BIRUTĖ. Kas?
ANTANAS. Zosė.
BIRUTĖ. Ooo!
ANTANAS. Eik kalbėti.
BIRUTĖ (nubėga prie telefono; džiaugsmingai). Алло, Зосенька! Да, да, приехала! Только что! Три часа летела – представляешь?! Сейчас у Антошки кофе пьём! – такое вкусное!.. Да ты что?! Неможет быть!..
Antanas, Kazys ir Stasė virtuvėje tyliai kalbasi.
STASĖ. Bet kaip ji sulieknėjus…
ANTANAS. Aha… Skambino vadybininkė iš jos darbo.
STASĖ. Oho… Iš jos darbo!..
KAZYS. Ša! Na, ir?..
ANTANAS. Paprašė, kad švelniai su ja pakalbėtume, nespaustume ir atvestume į protą. Geriausia firmos darbuotoja. Daugiausiai uždirba.
STASĖ. Jooo…
ANTANAS. Paprašiau nepervesti jai atostoginių.
KAZYS. Bet tai nusikaltimas.
ANTANAS. Nieko tokio. Jie sutiko. Viską, ką uždirba, ji perveda į to bybio sąskaitą…
BIRUTĖ. Да, да, обезательно!.. Скажи, чтоб позвонил, ладно?.. Ну, пока, пока, душечка!.. (Grįžta.) Zoska skambino!
ANTANAS. Kas tokia?
BIRUTĖ. Боевая баба! Keturis katinus turi! Įsivaizduoji?!
ANTANAS. Na, na… Geriau sakyk, ką su butu žadi daryti?
BIRUTĖ. Kokiu butu?
ANTANAS. Savo. Trijų kambarių. Užmiršai, kad pajūry butą turi?
BIRUTĖ. O čia jau nesirūpink. Tu jau tikrai nuskriaustas neliksi. Ir ne tavo reikalas! Savo turi ir rūpinkis.
ANTANAS. Na, na…
Trumpa pauzė.
ANTANAS. Gal dar kavos kas nori?
STASĖ. Aš norėčiau!.. Galima?
ANTANAS. Prašom…
KAZYS. Aha, ir man padaryk… Labai skani tavo kava, Antanai. Kur perki?
ANTANAS. Ten, prekybos centre… Čia Etiopijos „Sidamo“. Ar „Sidano“?..
STASĖ. Mmm… Labai gardi kava…
Trumpa pauzė.
STASĖ. Kaip Polui sekasi?
BIRUTĖ. Puikiai!
KAZYS. Kur, sakei, jūs restoraną perkat?
BIRUTĖ. Ak, kaip visiems įdomu!.. Ir kaip visi viską žino! ТАСС уполномочен заявить?
ANTANAS. Уполномочен.
BIRUTĖ. Ne viskas taip greit… Restoranas jau yra.
ANTANAS. Tu jį matei?
BIRUTĖ. Man nebūtina viską matyti, aš pasitikiu žmonėmis, не так, как некоторые. Yra paimtas kreditas, reikia įnešti depozitą, ir viskas!
ANTANAS. Tai matei ar ne?
BIRUTĖ. Antoška, rūpinkis savo reikalais, gerai? Žiūrėk – kava tuoj išbėgs! Ir apsikirpk pagaliau – į ką esi panašus?!
ANTANAS. Labai gerrrrai…
KAZYS. Kreditas kieno vardu?
BIRUTĖ. Jo… mano… Mūsų abiejų vardu!
KAZYS. Bet jeigu yra paimtas kreditas, tai, vadinasi, yra įneštas ir depozitas?
ANTANAS. Tai nežinai, kieno vardu kreditas?
BIRUTĖ. Ai, nerūpi man visa ta biurokratija! Jūs net nežinote, kaip ten sunku atsidaryti sąskaitą! Mes su Polu nuėjom į vieną banką, į kitą – pagaliau trečiam pradėjo kažką tvarkyti. Tie britai tokie tugodūmai…
STASĖ. Taip, taip! Kai mes pernai su Kaziu skridom per Londoną į Indiją, tai…
KAZYS. Stase!
STASĖ. Aš tik noriu pasakyti, kad jie tikri tugodūmai…
BIRUTĖ (gurkšteli kavos). Ir tinginiai.
Trumpa pauzė.
KAZYS. Na, ir kaip, sutvarkė?
BIRUTĖ. Ką?
ANTANAS. Sąskaitą. Polo. Tavo. Jūsų.
BIRUTĖ. Aaa… Žinoma! Įnešus didesnę sumą, sutrumpėja gražinimo laikas, ir procentai mažesni… Jei ne Polas, tenai grabais būčiau apsikasus… Jis nori man padėti – ir aš noriu jam padėti: tai mūsų abiejų reikalas, ir nieko kito!.. Klausykit, ko jūs čia mane tardot?! Jūs ką, iš mokesčių inspekcijos?!
KAZYS (sutrikęs). Hm… Nieko mes…
ANTANAS. Nieko tokio. Tiesiog įdomu. Įdomu, kaip из грязи в князи virstama.
BIRUTĖ. Gražiai giedi.
ANTANAS. Ką čia begiedosi, kai giesmė tokia… iš kojų verčianti. Kaip Mendelsono maršas.
BIRUTĖ. Nesijaudink, galėsi nedalyvauti…
KAZYS. Ką… Jūs, ką, žadate ženytis?!
STASĖ (Birutei). Tu ruošies tekėti?!
ANTANAS. Taip.
BIRUTĖ. Taip!
ANTANAS. Mečetėj!
BIRUTĖ (mėgaujasi efektu). Mečetėj, ne mečetėj – koks skirtumas?
STASĖ. Kada?.. Jei ne paslaptis?
BIRUTĖ. Ne paslaptis. Iš sykio, kai tik grįšiu.
ANTANAS. Juk sakei, kad mečetėj!
BIRUTĖ. O kad ir mečetėj – ką, pavydas bambą griaužia?!
ANTANAS (sarkastiškai). Ką tu, ne, aš džiaugiuosi! Linkiu laimės ir visokeriopos sėkmės! Gal išsiaiškinai, kelinta žmona jo hareme būsi?!
BIRUTĖ. Pirma!
STASĖ. Gal turi jo fotografiją?
BIRUTĖ. Taip. (Išsitraukia iš piniginės 3 x 4 cm fotografiją.) Štai.
Trijulė LABAI įdėmiai nagrinėja fotografiją.
BIRUTĖ. Anglijos pilietis. Iš geros šeimos…
ANTANAS. Jis gi čiurka!
BIRUTĖ. Antanai, ką čia nusišneki?! Jis baltas žmogus!!!
ANTANAS. Turkas – baltas žmogus! Gerrrai!..
BIRUTĖ. Aš nenoriu tavęs klausytis!
STASĖ. Jis auksakalys?
BIRUTĖ. Ką?! Ką čia nusišneki?..
ANTANAS. Na, tokia grandinė, toks auskaras… Jis arba milijonierius, arba gezas, arba auksakalys. (Lyg sau.) Arba tai ne auksas.
BIRUTĖ (pabrėžtinai ramiai). Tėvas – buvęs Turkijos konsulas…
ANTANAS. Kokioj šaly?
BIRUTĖ (t. p.). Motina britė. Yra buvęs Lietuvoj.
STASĖ. Taip?
BIRUTĖ. Dirbo du metus uoste.
KAZYS. Lietuviškai moka?
BIRUTĖ. Jam nereikia.
ANTANAS. Tai moka ar ne?
BIRUTĖ. Turi anglų–lietuvių žodyną. Pats rodė. Tardymas baigtas, tardytojai, prokurorai?
KAZYS. Jei nori, galiu sužinoti ar jis yra dirbęs uoste. Turiu ryšių.
BIRUTĖ. Man nerūpi. Jeigu tave labai tai griaužia, – prašom.
STASĖ (Antanui). Koks jo vardas?
ANTANAS. Nežinau. (Birutei.) Koks jo vardas?
BIRUTĖ. Ai, Antanai, atstok… Nusibodai… Apsikirpk geriau.
ANTANAS. Ne, na koks, pasakyk, reikia gi žinoti savo būsimo papūnio vardą!
BIRUTĖ. Gerai, gerai giedi…
ANTANAS (Stasei). Polas Skotas.
BIRUTĖ. Ne.
VISI (nustebę). Ne?!
BIRUTĖ (mėgaujasi efektu). Ne. Frenkis. Frenkis Morganas. Jis pasikeitė vardą. Tai paprasta. Visi ten taip daro.
ANTANAS (sukrėstas). Alach akbar. Tėra vienas Dievas ir Mahometas pranašas Jo. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. (Persižegnoja.)
BIRUTĖ. Amen, amen.
Pauzė. Visi tyloje gurkšnoja kavą.
KAZYS. Štai ką aš tau, brangioji, pasakysiu…
BIRUTĖ. Na, na?
KAZYS. Labai smagu matyti tave atjaunėjusią…
BIRUTĖ. Koks jūs malonus!
KAZYS. …ir žinoti, kad tau gerai ten sekasi…
BIRUTĖ. Iš kur jūs viską taip gerai žinot?
ANTANAS. Žinom, žinom…
KAZYS. Bet tas jūsų restoranų biznis – вилами по воде писано.
BIRUTĖ (ironiškai). Na, na…
KAZYS. Beje, kur jisai?
BIRUTĖ. Kas?
KAZYS. Tas, jūsų restoranas?..
BIRUTĖ. Edinburgo centre.
STASĖ. Oho!
KAZYS. Centras didelis…
ANTANAS. Senamiestyje. Prie parko…
BIRUTĖ. Visai nejuokinga. Senamiestyje, prie parko.
KAZYS. Oho! Ar tu suvoki, kad tokiam restoranui įsigyti neužtektų ne tik tavo, jo (rodo į Antaną), tavo motinos, bet ir mūsų visų parduotų butų kartu sudėjus?
ANTANAS. Juolab su pokylių sale…
KAZYS. Su pokyliu sale?! Tik tiek?! Kam tada smulkintis – nusipirkit pusę Edinburgo ir atidarykit Gariūnus: va čia tai biznis bus! O su kažkokia kelių tūkstančių kvadratinių metrų užkandinę istorinėj miesto daly net neprasidėk – neverta! Шырше, товарищи, надо смотреть, шырше!
BIRUTĖ. Ką jūs man čia protą pisat!!! Juk sakiau – yra kreditas!
KAZYS. O tu bent žinai, kas, kas tai yra – kreditas?!
ANTANAS. O tu bent popierius, popierius matei?!
STASĖ. Nesipykim, nesipykim!
KAZYS. Kalbėk už save!
STASĖ. Ką?!
ANTANAS. Užteks!! Mama, aš noriu nuoširdžiai tave perspėti!..
BIRUTĖ (skamba jos mobilus tel.). O, labai atsiprašau… Hello? Ooo, Frankie! Hello, how are you! (Bučiuoja mob. tel.) Yes, yes I’m fine! Oh, no, I fly three hours. Yes, in
ANTANAS. Tai baisu… tai baisu…
KAZYS. Nieko. Būna ir blogiau.
ANTANAS. Ačiū.
KAZYS. Nėr už ką. (Kreipiasi į Stasę.) Ji dabar su… Polu kalbasi?
STASĖ. Ne-ži-nau. Kiaulė.
ANTANAS. Frenkiu.
KAZYS. Frenkiu. „Oi, Franka, Franka, paduok man ranką…“ Kaip toliau?
ANTANAS. Nežinau.
KAZYS. Ir aš nežinau. Turi dar kavos?
ANTANAS. Baigės.
KAZYS (paduoda puodelį). Tada vandens man čia užpilk.
ANTANAS. Gerai… Nerealiai… Nerealiai.
KAZYS. Realiai, realiai.
STASĖ. Kiaulė. Paskui pakalbėsim.
BIRUTĖ (grįžta). …okay. Bye, bye! (Bučinių serija į tel.)
KAZYS. Frenkis skambino?
BIRUTĖ. Aha. Jis taip mane myli!
ANTANAS. Tu esi jo gyvenimo moteris.
BIRUTĖ. Iš kur žinai?!
ANTANAS. Nustebčiau, jei sakytų kitaip.
BIRUTĖ. Nesvarbu… (Kaziui.) Ką gi, ačiū už rūpestį, bet manau, kad pasirūpinti savimi ir Antanu…
ANTANAS. Manimi nereikia rūpintis!..
BIRUTĖ. …sugebėsiu pati. Jūs nežinot, kaip yra iš tikrųjų, ir nėra čia ko fantazuoti ko nėra. (Antanui.) O tau nuo to bus tik geriau. Patikėk manim!
ANTANAS. Didis dėkui!
BIRUTĖ. Gerai, viskas, aš noriu pailsėti. Pavargau po kelionės ir nuo jūsų kvotos. Jūs, jei norit, būkit, o aš einu pamiegoti. (Išeina į kitą kambarį, uždaro duris.)
STASĖ. Ir mes eisim…
KAZYS. Na, ką aš galiu pasakyti… Nieko negaliu pasakyti. Liūdna. Liūdnas reikalas. Išgelbės – galbūt! – tik hipnozė, elektrošokas…
STASĖ. Baik tu…
ANTANAS. Arba lobotomija.
STASĖ. Dar vienas.
KAZYS. Va, va. Bet vargu bau. Tik galiu nuraminti – bus blogiau. Всё ещё впереди !
ANTANAS. Aš žinau…
STASĖ. Ateisit ryt pietų?
ANTANAS. Turbūt. Ateisim.
KAZYS. Ką veiksi dabar?
ANTANAS. Nežinau. Eisiu kur nors. Negaliu jos matyti.
KAZYS. Na, žiūrėk…
STASĖ. Iki rytojaus.
ANTANAS. Iki.
[...]
Marius Macevičius. „Antoškos kartoškos / Goodbye, My Love / Картошки Антошки. K.: Kitos knygos, 2009.