Kleopas Jurgelionis (1886–1963) – poetas, kritikas, vertėjas, vienas pomaironinės poezijos reformos iniciatorių. 1903 m. Peterburge baigė progimnaziją. Vaidino šio miesto lietuviškuose mėgėjų spektakliuose, juos režisavo. Įsitraukė į socialdemokratų partijos veiklą. Kalintas už dalyvavimą 1905–1907 m. revoliucijoje. Parvažiavęs Lietuvon, vedė agitacinį darbą Vilniuje, Šiauliuose ir Suvalkijoje. Vilkaviškyje buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą, tačiau jį išvadavo kalėjimą užpuolę draugai. Caro policijos persekiojamas, pasitraukė į Vakarus. 1907–1908 m. Škotijoje redagavo dvisavaitinį Britanijos lietuvių darbininkų laikraštį „Rankpelnis“. 1908 m. Jogailos universitete Krokuvoje studijavo kalbotyrą. Nuo 1909 m. gyveno JAV, 1919 m. baigė teisę Čikagos universitete, šiek tiek vertėsi advokato praktika. 1919–1923 m. redagavo laikraštį „Naujienos“, 1938–1941 m. laikraščio „Tėvynė“ redaktorius. Buvo sumanęs leisti lietuvišką enciklopediją ir tam tikslui kvietė visus Lietuvos žmones, tačiau karas neleido šio sumanymo įgyvendinti.

 

       K. Jurgelionis (lit. slapyvardis – Kalėdų Kaukė) išleido studijų knygas „Panemunėlio tarmės fonetika“ (1911), „Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos“ (1911) ir tautosakos rinkinį „Mįslių knyga“ (1913). Eilėraščių rinkinys „Glūdi liūdi“ (1916) parodė ryžtą išsivaduoti iš maironinės tradicijos. Vitalinį erotizmą ir „liūdinčio liūdesio“ patirtį K. Jurgelionis derino su simbolizmo ir ekspresionizmo efektais. Stengėsi išplėsti poezijos motyvų ir formų arsenalą, angažuodamasis pomaironinei žanrų įvairovei (nuo baladės iki filosofinių apmąstymų eilėraščio). Deklaravo poetinę kalbą, kurioje nuotaika įsišaknytų kaip savaiminė būties ekspresija, bylojanti estetinį organiškos formos veržlumą.

 

 

       KETURI PAROS LAIKAI

       

       I Naktis — Nox

 

       Tavo blauzdeles mes apkabinsim,

       Išbučiuosim, vainikėliais apipinsim.

       Patalą tamsoj tu rūpestingai pasikloji

       Ir, sūpuodama sublizgusias kojytes,

       Merkdama akytes,

       Daug žvaigždelių po padanges sudegioji.

       Naktį žvaigždės, naktį mėnuo

       Tavo minkštą guolį mums nušviečia,

       Naktį sniegas, naktį griekas

       Tavo kūno sidabrinio nepaliečia,

       Tavo pilnos krūtys naktį atsikloja nuogos,

       Sirpsta uogos,

       Pelnosi naktis prieš auštant:

       Žvaigždės, vėjas

       Sukas apie tavo kojas ir tavim gėrėjas.

 

       II Rytas — Eos

 

       Štai jau bunda palšas rytas,

       Nutapydamas rausvai gražumą tavo kojų,

       Gaudžia, ūžia džiaugsmas atgimdytas

       Tarp siūbuojančių kvapsningų eglynojų,

       Traukias debesėlis, vėjo nuvaikytas,

       Juokiasi su saule naujas rytas.

       Štai ir tu jau bundi, gal dar sapną išbučiuoji,

       Ką meiliai sapnavus — dar nors sykį pamyluoji,

       Su rasa kvepėjimą rožių užuodi

       Ir aprėpus spinduliams dangaus tu atsiduodi,

       Saulė palypėjus į tave nušvinta,

       Tavo kūnas kinta,

       Jis toks baltas —

       Rytas šaltas.

 

       III Diena —Dies

 

       Orui šviesiai supant žemę, kuomet miglos kyla

       Tu keli alkūnes ir rankas, ir jos atšyla,

       Gelsta tavo kasos, kaklas ir krūtinė,

       Raudonlūpė, raudonai tu prasijuoki,

       Su plačia žeme meilingai susituoki,

       Kai tau rodos, kad imi saldėti pirmutinė.

       Tu ugningai savo šimtą vyrų išbučiuoji,

       Pasikėlus lig dangaus kojytėmis švytuoji...

       Tu švytuok, švytuok, saldi mergele.

       Tu kvepėk, kvepėk, žalia pušele!

       Švisk viršuj ir apačioj meilingai,

       Šildyk meilę savo akimis žavingai,

       Tu greitoji,

       Tu saldžoji!

 

       IV Vakaras — Vesper

 

       Ar partol jau būtum tu pakilus,

       Visiškai išraudus ir įšilus?

       Štai duknas rudas saulutė pasikloja

       Ir ramiai sau vakaruosna rieda,

       Pievos mėlynai rasoja,

       Muzika meilužiams giesmes gieda,

       Žvaigždės rengias vėl sužibti,

       Ant dangaus sijono įvairiai sukibti

       Ir neskirt bernelio nuo mergelės mylimosios...

       Laikas mums ir vėl prigult prie josios,

       Prie Selenės, prie šviesiosios,

       Blauzdeles jos apkabinti,

       Išbučiuoti, vainikėliais apipinti...

       Ir saldžiai užmigti...

 

 

 

       PAVASARIS

       

       Nuėjo, nubėgo, prapuolė mirtis,

       Ir džiaugias jaunutė gyvybė,

       Sutirpo paniurus vaiduoklių naktis,

       Aiškėja skaidrumo galybė.

 

       Pavasario žingsniai — gyvybės sparnai,

       Mergaitės minkšti pagalvėliai,

       Skaistybės ir puokščių patvinę kalnai

       Krūtinę atleidžia ir vėlei.

 

       Pavasari, sveikas atėjęs gražus,

       Sujauslinęs žemę ir dangų,

       Į krūmus pavertęs našlaičių ražus,

       Viliodams jaunuolį nerangų.

 

       Kas rodėsi siaura, — dabar jau platu,

       Kas toli,— arčiau prigužėjo,

       Dygimo, sprogimo gėlėtu metu

       Ir meilės lenktynės užėjo.

 

 

 

       RONDO

       

       Niekas laiško man nerašė,

       Laiško man nerašė jis.

       Kas gi man tą pasakys,

       Ko manęs jisai paprašė,

       Kurs tas dovanas man nešė?

       Niekas laiško man nerašė,

       Laiško man nerašė jis,

       Kas gi naktį mane pešė,

       Kas bučiavo man akis,

       Kas į klėtį mane nešė?

       Laiško man nerašė jis,

       Niekas laiško man nerašė.

 

 

 

       KLEJONĖS

       Gal paskutinį kartą kartoju

       Žodžius suderintus ir žodžius nederintus,

       Giesme negiestama, giesme negeidžiama

       Atspindžiui sūkurio sielos nustelbti.

       Gal paskutinį kartą klejones,

       Naktį sukviečiamas ir naktį išvaikomas,

       Raganų riejamas raganų podukras,

       Naktį budėdamas bandau išvaikyt.

       Klausau.

       Tylu.

       Tylu ir glūdų šilku nuklotuos kambariuos,

       Spindi ir liejas elektra ramiai,

       Toli už lango karo

       Žvaigždėta marška dangaus.

       Bujok, svajone, bujok!

       Plasnok man, viltie, plasnoki

       Klausau.

       Kas per audra?

       Ar trenkė dievaitis?

       Ar keršto velniai, iš pragarų sušokę,

       Kabliais ugniniais

       Deglioja žaras kamputyj,

       Jaukiam mažyčiam kamputyj,

       Kur mano viltis raudona ruseno?

       Kas per garsai!

       Ar latrų šimtai,

       Ant kryžių pakibę,

       Golgotą prakeikia?

       Kas per pabaigtuvės!

       Po viesulų puotos

       Subyrėjus pasauliams,

       Per šermenis aimanos plėšrios!

       Ak! Tai mano žvaigždės pabiro nuo marškos,

       Tai žvaigždės sutrupėjo, kaip titės stiklinės,

       Ir maršką juodą paliko.

       Rėplioju grindim

       Nuo kauro ant kauro,

       Kaurais ir šilkais

       Širdyj slopinu išbujojusią audrą,

       Bedugnės paveikslus šydrais dangstau...

       Ak, burkite, raganos, burkit,

       Išburkite burtus dar kartą!

       Prie slenksčio prislinkau.

       Mažutės durys paauksuotos,

       Už durų juostos aksominės,

       Už durų sapnas nepabudęs...

       Gyvuok, mano viltie, gyvuoki

       Sapnuok, karalaite, sapnuok!

       Raitaus ir gesau negesinamą audrą

       Ir sapną seku karalaitės.

       Sapnuok, karalaite, sapnuok!

       Prie tavo aš slenksčio budžiu!

       Audras ant savęs užsitraukiu,

       Audras nuo tavęs nuvaikau...

       Budžiu ir ilgai dar budėsiu,

       Ilgai dar kaip kirmis raisysiuos...

       Nors...

       Gal paskutinį kartą klejones,

       Skausmo sužadintas ir žodžiais sumažintas,

       Giesme negiestama, giesme negeidžiama

       Naktį budėdams bandau numalšinti...

 

 

 

       MELODIJA SIMFONIJOJ

       

             (Einant dar nepramintais takais)

 

       Simfonija, garsais pritvinkus,

       Akompanavo svajonei

       Ir ilgesiui

       Su persų kauro spalvomis,

       Pageltusiomis ir melsvomis,

       Kai atminties ir meilės nytys

       Iš kamuolio nematomo

       Suaudė man tave,

       Taip žinomą, taip artimą,

       Taip mylimą — ir nepažįstamą.

 

       Šypsodama šventai

       Arti ir toli nuo manęs,

       Tu savo veidu mane guodei

       Ir kūnu masinai.

 

       Vedei mane į kalną takeliu,

       Nedavusi man savo rankos,

       Ir stūmei, traukei

       Uolos viršūnėn,

       Debesin,

       Pakriūtėn, prapultin,

       Tamson...

       Ir sutemai...

 

       „Kur pradingai? — šaukiau...—

       Sugrįžk, sugrįžk!

       Marija, Damula,

       Stefanija, Lesbija,

       Helena, Petrone,

       Uršule,— ar kuo tu vardu

       Bebuvus, grįžk!"

 

       Ir tu grįžai

       Kaip žiburys.

       Buvai gera,

       Visais man žinomais vardais

       Gera...

 

       Vedei mane dabar į rausvą pilį,

       Vedei visai nevesdama...

       Viršuj, nuo laipto viršutinio,

       Pamojai man —

       Sekiau tave

       Per geležim išmargintas duris,

       Iš kambario į kambarį,

       Nuo sosto iki sosto,

       Nuo stalo iki stalo,

       Nuo lovos iki lovos —

       Rausvos pilies

       Pritvinkusioj tyloj.

       Ir vėl tavęs nebemačiau.

 

       Šaukiau, gal dainavau:

       „Sugrįžk, Marija,

       Damula, Radasta, Cecilija,

       Salome, Kunigunda, Jule,

       Ksavera, Lesbija, Helena,

       Petrone, Šone, Vale,—

       Ar kuo vardu bebuvus, grįžk!

       Visais man žinomais vardais

       Išsyk sugrįžk!

       Sugrįžk, sugrįžk!"

 

       Ir tu grįžai.

 

       Ir vėl mane vedei

       Pro langą, pro bažnyčią,

       Pro obelių ir vyšnių sodą,

       Su žvakėm ant šakų,

       Per šilką, deimantus ir auksą pievoj,

       Per laumių marškinius,

       Pakrūmiais tirpstančius prieš saulę,

       Per plačią šypseną dangaus,

       Myluojančio mieguistą žemę.

       Sekiau tave,

       2vaigždės atokaitoj užburtas,

       Ir numaniau:

 

       Tai tu buvai tas langas,

       Tas sodas, žvakė ir bažnyčia,

       Tie deimantai, tas auksas ir šilkai,

       Ir laumės marškiniai,

       Ir šypsena dangaus,

       Ir džiaugsmas mano.

 

       Sustok!

       Esi kelionė ir kelionės galas!

       Ir, mano palytėta,

       Tu vėl man pragaišai —

       Liūdnai.

 

       Ir veltui vėl aš skubinau į kalną ir į pilį,

       Į sodą, krūmus ir bažnyčią,

       Ir veltui mano lūpos dėstė

       Litanijas vardų

       Tau pavadinti.

 

       Melodija simfonijoj —

       Tu aidu man nesugrįžai,

       Nesugrįžai.

 

 

 

       ŠOKĖJA

       

       Tas švelnutis liemenėlis

       Su paunksnės kelmeliu,

       Baltutėliu, apvaliu,—

       Juosmenėlio dailumėlis!

       O toliau dirva platėja,

       Rausta mergiški veidai,

       Mirga šokio pažadai,

       Kojos kojiškai kerėja...

 

       Tarp rūtų žalia šokėja

       Šoka šokį — šokinėja.

 

 

 

       KETVERTAS TRIOLETŲ

       

       I

 

       Pas mane atėjo Julė,

       Lygiai tokia, kaip pirma,

       Taip širdingai laukiama

       Pas mane atėjo Julė.

       Nieku virto vėluma,

       Kai, lyg laumės vedama,

       Lygiai tokia, kaip pirma,

       Pas mane atėjo Julė.

 

       II

 

       Kai prisėdo ji verandoj,

       Paskaičiau aš jai eilių,—

       Seno būdo ir naujų,

       Kai prisėdo ji verandoj

       Tarp pražydusių gėlių,

       Po žodelių jos meilių

       Paskaičiau aš jai eilių,

       Kai prisėdo ji verandoj.

 

       III

 

       Man parūpo Julės lūpos

       Jų žavėjančioj šypsoj,

       Jų meilios prasmės gausoj —

       Man parūpo Julės lūpos.

       Pastebėjus jas blausoj,

       Lyg rožes rožių rasoj,

       Man parūpo Julės lūpos

       Jų žavėjančioj šypsoj.

 

       IV

 

       Ir drįsau aš pabučiuoti,

       Tik ne lūpas — rankeles,

       Baltas meilias rankeles,

       Išdrįsau aš pabučiuoti...

       Kai mes skynėme gėles,

       Tarp gėlių jos rankeles,

       Baltas meilias rankeles,

       Išdrįsau aš pabučiuoti...

 

 

 

       AMERIKOS METROPOLIS

       

       Didelis Niujorkas.

       Mažas purvinas Niujorkas —

       Niujorkas lietuviams:

       Ant šiukšlyno

       Kniūpsčios dėžės sustatytos

       Su smailigaliais

       Ir be smailigalių —

       Nei lipt, nei čiuožti,

       Iš šiukšlyno galvas kelti

       Mąstant: Didelė dėžė

       Už nedidelę didesnė —

       Tai kas nors, sesute,

       Tai kas nors.

 

       Didelis Niujorkas

       Ir siaurutis

       Kaip šuns snukis,

       Plaukiant vandeniu

       Prunkščiąs tarp dviejų upių,

       Blusoms atsiginti

       Dvylika gatvių per snukį

       Eina išilgai —

       Pilnas blusų!

       Milijonierių,

       Ponų, valkatų, artistų,

       Spekuliantų, dantistų,

       Žurnalistų ir rašytojų,

       Tipų, prašančių penktuko

       Išsimest kavos puodukui,

       Tipų, ieškančių galiukų

       Cigaretų numestų.

       Vyrų iš visų kraštų pasaulio,

       Ieškančių ko nepaliko,

       Ubagų su vilčia ir be vilties,

       Fermerių be fermų,

       Mainerių be mainų,

       Nuo tėvų pabėgusių vaikinų

       Ir merginų

       Iš Kentukio, Oklahomos,

       Iš Okio, Ilinojaus,

       Iš Maunt Pliznt Ir iš Kalamazo

 

       Brodvej tamsi. Brodvej šviesi

       Žardais raudonais liepsnoja

       Doleriui vilioti,

       Ties 42 ra

       Į Taims mažutę aikštę

       Brukasi vėpsot ir trintis

       Buržuazija Niujorko.

       Penkta aveniu — ponijos grumstas,

       storuose suknelės tūkstantinės,

       (Doleriais skaičiuojant),

       O trečiojoj — purvini vaikai

       Su nuogais pilvukais kapstos,

       Flapauzų paunksnėj

       Rėkaudami garsiai.

       Sentrl Parkas, paupys,

       Krezams viešbučiai auksuoti,

       Penthauzių prabangos.

       Ist Said, Baueris,

       Jeruzolimos liūdnų piliečių,

       Skarmalai ir silkės,

       Liesos mergšės,

       Į gatves išspirtos

       Su naktiniais paukščiais,

       Grinvič Vilidž

       Su parodija artistų,

       Beteri su skarmalų Sokratais

       Paupy ant suolų

       Ir be suolų.

       Birža, brokeriai su šeriais

       Ant liežuvio.

       Isto upė,

       Bruklinas,

       Viliausburgo tiltas

       Ir lietuviai po patilte,

       Skersai upės, susivėlę —

       Tai kas nors, sesute,

       Tai kas nors!

 

 

 

       SAPNAS AMŽIŲ NEBLANDOJ

       

       Liežuvio tikėjimas

       

       Gėlės rusvos ir geltonos

       Tai pražysta, tai pranyksta

       Susikibusios meiluojas

       Kraujo pelkėse

       Tyloj ir audrose

       Per amžius

       Eina amžiai

       Amžių amžiai

       Amžiai juodi

       Amžiai skaudūs ir raudoni

       Ne

       Amžiai stovi

       Žmonės eina

       Žmonių galvos ritas

       Kabaldžiuojas

       Žiūri akys ir nemato

       Klauso ausys ir negirdi

       O liežuvis pliauškia

       Vyzgia, raitos, keikia

       Tiki

       Tik liežuvis tiki

       Nematytais negirdėtais

       Padarais — stabais

       Teorijom

       Fantasmagorijom

       Melais ir rietenom

       Ir savo plaiškalais

 

 

       Maišatis tamsoj

       

       Žaibuoja laiko nebūtis

       Ar maišatis

       Veidų skeveldros

       Akys, lūpos, blauzdos

       Žagrės, kūjai

       Kalavijai

       Kūdikiai ir žmonos

       Plaukia miškas

       Žuvys, pievos

       Zuikiai pakulioriai

       Pilys ir griuvėsiai

       Plaukia

       Ties garuojančiais fontanais

       Prie krūtinės

       Pusiau mergiškos figūros

       Vienmarškinės

       Kyšo rankos Salomėjos

       Šventas Jonas

       Su Lukrecija plasnoja

       Su šventa Tereza alpsta

       Alpsta

       Vaikšto vienuolynai

       Misijos

       Šventieji bernardinai

       Merkia akį

       Vytautas Jadvygai

       Merkia akį

 

 

       Salomėjos patirtis

       

       Purvuos

       Tarp kumečių

       Tarp riterių

       Katedrose ir kaimuose

       Kamuojas Liuteris su bobom

       Liežuvis mala

       Juokias tezės

       Joja kaizeriai į karą

       Prūsai mokos „Tėve mūsų"

       Savo mirusia tarme

       Adata nebuvėlė

       Su angelais, nutūpusiais

       Pačioj jos smailumoj

       Liežuvių painiavoj

       Su asilo ausim

 

       Šventas Petras kalėdoja

       Gražiai Ryman rieda

       Rieda

       Iš rytų ir vakarų

       Popiežiai akis išverčia

       Žiūri

       Kūniškos smalstybės

       Pamestais sijonais

       Ieško raudonų kaštanų

       Žvingauja kumelės

       Amžinosios Salomėjos

       Patirtis pas popiežius

       Kaip naujasis apreiškimas

       Iš rytų ar iš Egipto

       Neša popiežiams malonę

       Kaip danguj, taip ir ant žemės

       Tyli popiežiai ir miršta

       Gudrios galvos tyli

 

 

       Vaidilutės ir Dulcinėjos

       

       Šventas Petras nepaliauja

       Kalėdojęs

       Lyg ta jūra

       Lyg tos girios

       Plaukia Ryman

       Rymo kalavijų aukos

       Prūsų ir žemaičių vėlės

       Vaidilučių baltos skraistės

       Lietuvos degėsių kaulai

       Su Raganos Joanos

       Pelenais iš frankų žemės

       Sukas žemė

       Ritas žmonės

       Stovi amžiai

       Šventas Petras Galilėjui

       Burną užkemša raktu

       Nauji laužai

       Prakeikimai

       Latrų gaujos

       Šarvuose ir su kardais

       Vis dar ieško dievo kūno

       Grobia turtus

       Riogso ginklios pilys

       Mūro bokštai

       Plieno vartai

       Apkamšytos Dulcinėjos

       Alkani

       Nususę

       Prisikūprinę į žemę

       Pusiau žmonės

       Pusiau žmonos

       Kenčia naštą baudžiavos

       Ir veisias

 

 

       Dominus vobiscum ir Te Deum

       

       Tarp rūsčių bažnyčių navų

       Kyla dujos

       Žvakių sunkus kvapas

       Prakaitas sermėgų

       Smilkalai kodylų

       Velnio baimė

       Aimanos, nelaimė

       Votys, ligos, paralyžius

       Juodas maras ir cholera

       Dominus vobiscum

       Ir Te Deum

       Ir širdies alpimas

 

 

       Afroditė ir pabudimas

       

       Kurmiai žmonės

       Knaiso žemę

       Juodą, rusvą, palšą

       Žemė tyli

       Žemė šypso

       Žemės lukštas skyla

       Reiškias Salomėja

       Tarp juodųjų vienuolynų

       Už storos velėnos

       Guli nebegyva

       Baltoji velniūkštė

       Marmurinė

       Be liežuvio nuogas kūnas

       Kalba

       Kaip žolė

       Kaip žvaigždės

       Kaip vaivorykštė danguj

       Per lietų

       Be liežuvio kalba

       Bėga žmonės iš bažnyčių

       Iš kapų senovės amžius

       Traukia

       Su stovylom marmurinėm

       Su diegais, malonės

       Nuslopintais

       Su meile be gėdos

       Su klausimais

       Neatsakytais

       Traukia amžius iš po žemių

       Per Inocentą

       Per Grigorijų

       Per Torkvemadą

       Per Lojolą, Povilą ir Petrą

       Per laužus raganoms

       Ir Savonaroloms

       Per peilius ir reples kančioms žmonijos

       Per tamsos bedugnę ir velnyną

       Tiesias tiltai spinduliai

       Smegeniniai

       Siekias amžiai

       Sveiko proto

       Amžiai stovi

       Žmonės eina

 

       Kleopas Jurgelionis. Glūdi liūdi. Poezijos rinktinė. V.: Vaga, 1971.