Spalio pirmoji – diena, kurią ir šiaip pastebiu. Šiemet išskirtinai talpi, prirašyta. Pasikartojančių minčių, rašto, likimų. Universiteto Šv. Jonų bažnyčioje atsisveikinimas su medicinos profesorium, antropologu, lietuvninku (ir nepastebėjom, kaip šis genties pavadinimas perėmė lietuvybei įsipareigojusių vardą) Gintautu Česniu, kultūros, dainos, rašto žmogum, parašiusiu knygą savo tėvui mokytojui, politiniam kaliniui – „Didžiuojuos savo tėvu“. Prisiminiau šią knygą Mokytojo dienai priartėjus. Neramu mokyklose, trūksta daug ko, labiausiai jaukumo, tikrumo. Tikrumo, kad taip reikia daryti, taip elgtis, taip mokyti.
Per įkyrų rudenio lietų pro Katedros aikštę eidama Rašytojų sąjungos linkui galvojau, kad nebegaliu nieko kritiško sakyti apie Vinco Kudirkos paminklą – nebėra labiausiai šiam projektui įsipareigojusio žmogaus, Fondo pirmininko Gintauto Česnio. O ir kokia prasmė kritikuoti, kas jau padaryta. Keista, bet juk Gedimino paminklas, iškilus Valdovų rūmams, atrodo geriau, lyg suaugo, įaugo.
Girdėjau pagarsinamus piketuotojų balsus, raiškiausiai kalbėjo statutiniai pareigūnai, jų basumas, mūsų nesaugumas. Kas išgirs? Normalus dialogas, – jau ištarta apie piketuotojančius-protestuojančius aukšto vyriausybės asmens. Ar tikrai normalus, ką tokios normos gali duoti, jei kiekvienas kalbame atskirai? Nebelabai kas ir betiki, kad galime susikalbėti, nacionalinis susitarimas yra per skambus, per didelis; lyg dideles skyles bandytume uždengti skambiais žožiais. Geriau nedangstyti, dar kartą pradėti nuo to, kas dar padaroma. Jei dar galima nuo ko nors pradėti, jei nesame suvisam pavėlavę. Šalta, žvarbu, o kiek žmonių daugiabučiuose pasiryžę šalti visą spalį, kad tik nereiktų mokėti, nes nėra iš ko. Galėtų būti gyvenimo lygio testas, neleidžiantis net kalbėti apie nacionalinius susitarimus. Įmanoma tik kokia nors socialinė sutartis, prilaikanti, sulaikanti.
Rašytojų sąjungoje – Druskininkų poezijos rudens pradžia, jau atvežtas almanachas, turėtų būti ir haiku antologija. Druskininkų renginys susietas su pasauline haiku asociacijos veikla. Mažiausia poetinė struktūra, siekianti suderinti kelis lygmenis, pagauti ir sulaikyti sąmonėje pasirodžiusį darnos momentą. Tūkstantmetė japonų poezijos tradicija, įsitvirtinusi ir pasaulio literatūrose. Vidinės dermės kiekvienoj kultūroj ir kiekvieno kuriančio asmens pasiekiamos savaip, bendras tik meditacijos branduolys, būsena, susijusi ir su gamtos jutimu.
Ar būtina meditaciją sieti tik su Rytais, – „Slaptuosiuose sielų suokalbiuose“ (1983) klausė Sigitas Geda, kūrybingai išbandęs japoniško trieilio galimybes ir ieškodamas namų (ciklas „Namai“, kur paminėti ir šviesieji japonai). „Lyg mūsų tėvai ir seneliai ištisom valandom neprasėdėdavo kur nors kieme ar sodelyje... Ką veikia tylintis žmogus? Nieko neveikia, tačiau jo siela tuo metu skaidrėja... <...> Tačiau yra tylėjimo būdas, kuomet žmogus tyli, o kalba jo siela. Nepralenktas lietuvių poezijoje tokios meditacijos pavyzdys – „Anykščių šilelis“.“ Pratęsiu S. Gedos mintį: anykštėnai pakartojo puikų išeivijos „Anykščių šilelio“ leidimą, iliustruotą Prano Lapės; paminėjome 150-ąsias vieno pamatinių savo kultūros tekstų parašymo metines. „Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas“, – tobula kalbinės meditacijos forma, rodanti ir vidinių sąmonės struktūrų galimybes.
Lyg ir turėtų būti iš ko sudaryti ir lietuviškų haiku antologiją. Bet ir baugoka paskatinti grafomanus parašyti vieną kitą tūkstantį trumpaeilių. Lietuvių kalba skaidi, skiemenimis su balsio viršūne galima lengvai žaisti. Penki skiemenys iš vieno triskiemenio ir vieno dviskiemenio. Septyni – iš dviejų dviskiemenių ir vieno triskiemenio, iš retesnio penkiaskiemenio ir dviskiemenio. Keli dermių variantai. Turime vienskiemenių, jei tik kur trūksta. Vienas dalykas, kurį reiktų įsidėmėti: kad pasirašytų haiku, reikia rašyti poeziją. Jei nėra poezijos, nėra ir haiku. Deja, turime daug scheminių haiku, kuriuose poezijos nė lašelio.
Kažkas nesutinka, nesueina, nesusilieja, jei buhalterija ir teisinga (5, 7, 5). Atitikimų-sutikimų mums trūksta visais lygiais, gal ir dėl to mūsų politinis gyvenimas nesistruktūruoja. Gal ir dėl to nesiseka nei krepšiniui, nei futbolui. Jau suabejoji, ar politinės partijos bėra vienintelis demokratijos įrankis? O jei kitų galimybių nėra, gal mus, nebręstančią mūsų demokratiją, gelbėtų įstatymas, įpareigojantis kuriuo nors pagrindu susiformavusią politinę partiją išbūti viešumoje bent trejus metus iki Seimo rinkimų, neleisti pasikelti-prisikelti tik valdžios siekimui.
Rašytojų sąjungoje su Valentinu Sventicku – apie Eduardo Mieželaičio 90-mečio paminėjimą Šv. Kazimiero bažnyčioje: puikios dainininkės, garsus vargonininkas, geras skaitovas. Gražus poeto našlės gydytojos Elenos Mieželaitienės gestas. Nenutylėta, prisiminta. Nereikėjo organizacijos, užteko vieno žmogaus. „Lietuvių literatūros lobyno” serijoje išėjo ir E. Mieželaičio poezijos tomas „Barokinė lyra“, Elenos Baliutytės gerai sudarytas ir profesionaliu įvadu palydėtas. Profesionalumo problema visur. Profesionalas žino, kur slypi tiesos grūdas, kur jo ieškoti. Net tada, kai komplikuota. Nedaug literatūros profesionalų, bet dar yra. Tik atsilaikyti jiems nėra lengva. Iš principo svarbu, kad tokie jau autoritetą įgiję leidiniai kaip Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Colloquia“ nespausdintų menkų rašliavų. Turime daug postmodernizmo (viskas vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu), bet trūksta modernizmo, o labiausiai – tikrai konservatyvios, saugančios, telkiančios laikysenos. Kadaise prieštaravau Arvydui Šliogeriui dėl jo knygos pavadinimo – „Konservatoriaus išpažintys“ (1995); dabar suprantu jį geriau, nei tada.
Nuo 15 valandos seminaras su lietuvių literatūros bakalauro pakopos studentais. Moters tapatybė Šatrijos Raganos apsakymuose, romantizmo, pozityvizmo, simbolizmo atšvaitai vidinėse mąstymo struktūrose. Konservatyvios laikysenos ir moderniųjų laiko perspektyvų dermė. Ar tik nepasiekiamas jos siekimas. O pačių studentų problemos, kaip tapatybės klausimai, iškyla jų sąmonėje? Žinau, kad su tais, kurie vadina save pravdistais, man ne pakeliui, kad tai ne mano, bet kodėl man neramu, kai girdžiu, ką jie daro, ko siekia, lyg likčiau žemiau... lyg atsilikčiau, – kalba studentė.
Ir man neramu; tiksliai nežinau, kas yra pravdistai, ką reiškia pravdos kategorija. Atsilieku, konservatyvumas gali virsti sąmonės gaubtu.
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotaikos niūrios. Stoja ir leidyba, ir prekyba. Sugriuvo (ar sugriauta kieno nors labui?) knygų prekybos, platinimo sistema. Ir tuo, kas sunkiai išprašyta, tik dabar Kultūros ministerijos teleista naudotis; ką begalima spėti išleisti iki metų pabaigos. O nauji planai? Na, sakykime, monografija apie S. Gedą, ar turėtų arčiausiai šio reikalo esanti leidykla galimybę tokią knygą išleisti? Vargu. Vargu, net jei už darbą tebūtų menkai ar ir visai neatlyginta. Reikia pakraščiauti, kultūros organizatoriniai centrai darosi bejėgiai. Nežinau, ar iš jų bejėgystė persiduoda mūsų valstybei, ar atvirkščiai. Greičiausiai tai vientisa struktūra – kaip soneto arba haiku. Jei kalbėsime kultūros pavyzdžiais. Iš kultūros matyti valstybė, iš valstybės – kultūra. Yrančios kultūros formos pavojingos valstybingumui.
Pakraščių (atskirai, ne centralizuotai dirbančių žmonių, taip pat ir verslininkų) svarba didelė. Susitelkė žmonės, rado pritarimo ir parėmimo, ir Vilniaus Aguonų skverelyje apsigyveno Ksenijos Jeroševaitės sukurtas Katinas; Jurgos Ivanauskaitės, gerai sugyvenusios su kačių gimine, prisiminimui ir žmonių džiaugsmui. Gal labiausiai – vaikų. Katinas stiprus, nenugriausi. Galima ant jo užsirepečkoti, pajodinėti. Katinas mielas, galima glostyti Žemaitijos akmenį, įšylantį saulėje. Formos patvarumas. Akmeninio haiku.
Algis Mickūnas, garsus pasaulyje fenomenologas, vis pasirodantis ir Lietuvoje, su jau čia susitelkusiais bendraminčiais bando inicijuoti naują humanistikos žurnalą – tyrimams, teorijoms, estetikos praktikoms. Vėlyvą spalio pirmosios vakarą Vileišių rūmuose ilgai degė šviesa, svarstėme žurnalo pavadinimo, krypties, redakcijos kolegijos, pirmųjų numerių galimybes. Jaunas, bet sėkmingai sunkią Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus naštą keliantis daktaras Mindaugas Kvietkauskas, jauni jo bendradarbiai Giedrė Šmitienė, Aušra Martišiūtė, Arūnas Gėlūnas (ir japonų kultūros žinovas), Gediminas Karoblis kupini puikių idėjų. Jie gerai jaučia bendrąjį pasaulio kontekstą, gali rašyti ir anglų kalba, bet jiems svarbu, kad leidinys rastų vietą ir Lietuvoje, skatintų mąstyti lietuviškai. Gal dar pasiseks. Gal dar ne vėlu. Išeidami iš savo kalbos, išeiname iš savęs. Galiausiai ir iš Lietuvos.
Ar pasiseks humanitariniams institutams išsaugoti tarpusavio supratimą, darną, be kurios joks didesnis darbas nėra įmanomas, ar nesibaigiančios ir jau save pačią ryjančios reformos nesužlugdys noro dirbti, neatsilikti nuo dirbančio pasaulio?
Spalio pirmosios vakare iš pašto dėžutės išsiėmiau naują „Nemuną“. Ir pirmiausia perskaičiau Donaldo Kajoko „Šešias tezes apie haiku“ – lyg įžangą į Druskininkų poezijos rudenį. Graži žinojimo ir nežinojimo variacija. Gali būti, kad žinai tada, kai nežinai. Kad tie, kurie tiki, kad žino, mažiausiai žino. Pradžia: „Haiku neįmanoma parašyti be tam tikros vidinės kelionės, dvasinės praktikos, nes ji yra poetų duona kasdienė, net jeigu jie to ir nežino.“
Bet apie kokią vidinę kelionę, kokią dvasinę praktiką galime kalbėti šiandien, kai vis daugiau žmonių nebeturi tikrumo ir dėl duonos kasdieninės – be jokių perkeltinių prasmių? Kai taip skaudžiai rėžia akis tos piketuotojų grupės ar tik grupelės merkiančiame spalio lietuje. Kur mes esame, kur mes einame? Ar iš tiesų buhalterija su dominuojančiu atimties veiksmu šiandien atstoja visas ekonomikos, vadybos, laisvos rinkos gudrybes, į kurias dėta tiek vilčių? Ir kokia negailestinga inercija – verslo vadyba tebėra populiariausia universitetų specialybė. Verslo išeitys šiandien turėtų glūdėti ne tik pačiame versle. Jų dalis slypi ir kultūroje. Atimtis – ši sąvoka šiandien tokia visuotinė, kad jos turinys galėtų plėstis, abstraktėti; atskirtis, atimtis, atleistis, apleistis...
Trečioji Donaldo Kajoko tezė – tik jos pradžia: „Nieko naujo po saule, – primena Ekleziastas. Dorai primena. Tik ar mums po šia saule iš tiesų trūksta ko nors esmingai nauja? Ar neužtenka to, kas sena, tačiau užmiršta dar seniau, nei atsirado?“
Taip, nenauji ir sunkumai, kuriuos išgyvename. Nenauja destrukcija, kurią patiriame. Bet ar tikrai gali būti tai, kas užmiršta dar seniau, nei atsirado? Gali – kartais ir žodžiais pašaukiame gyventi tai, ko realiai lyg ir nėra buvę. Kas buvo likęs anapus veiksmo. Haiku tema, bet tik tol, kol to nežinome. Dvasios kelionė, neužmirštant, kad ruduo, žiema, pavasaris, vasara... Gal poetai, susitelkdami į seną poezijos formą, bando priešintis ir visuomenės formų destrukcijoms? Bet ir pasipriešinimui reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, didžiųjų ir sąmonės, ir visuomenės galių.
Spalio antrosios rytą virš Vilniaus Saulėtekio, virš Sapieginės pušynų pietvakarių kryptimi praskrido gervės. Taisyklingas trikampis, trys linijos, gal eilutės. Praamžina struktūra, niekada neatsiradusi. Kas nėra atsiradę, neišnyksta, tik keičia pavidalus. Struktūrų prasmė. Haiku, soneto. Valstybės, jos valdymo. Gervių, paliekančių Lietuvą. Iki pavasario.
Iš poezijos, kurią retai beprisimename, – iš Janinos Degutytės, iš jos prieš keturiasdešimt metų parašyto eilėraščio „Paukščiai virš jūros“. Du trieiliai apgaubia eilėraščio centrą, kalbantį apie mus, apie tuos, kurie pasilieka savo vietoje paukščiams išskrendant:
Juodu trikampiu,
juodu trikampiu
Raudonam vakaro danguje.
Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.
Ir japonų tradicijoje, žvelgiant istoriškai, haiku yra pirmoji didesnės poetinės struktūros (tankos) dalis, atsiskyrusi ir kaip atskira suvokta jau senų senovėje.
Tautos – ir jos susidaro, atsiskiria, sueina į bendrijas, vėl išsiskirsto. Jei ne katastrofos (karai, marai, okupacijos), mažesnių ir didesnių struktūrų deriniai organiškai susidaro ir organiškai kinta.
Svarbu, kad išliktų pirminės struktūros.
Bent skiemenys.
2009 m. spalio 12 d.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)