Vytautas Račickas. PATRICIJA, ANTANAS, JO TĖTIS IR MAMA. – Vilnius, 2009. – 246 p.
Pastaraisiais metais sulaukėme vertingų vaikams, arba tiesiog jauniesiems skaitytojams, skirtų romanų, kuriuose, neaplenkiant sudėtingo suaugusiųjų pasaulio, karaliauja vaikija. Vytauto Račicko romanas „Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“ – kaip tik toks, laikytinas gera naujiena skaitytojams vaikams.
Kas svarbiausia romane „Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“? Šeima ir mokykla. Pagrindinio veikėjo Antano lūpomis pasakoma: „Kaip vis dėlto negerai turėti amžinai užsiėmusį verslininką tėtį ir neturėti, visai neturėti mamos!“ Autorius drąsiai ėmėsi sudėtingo siužeto, kuriame aštuonerių metų vaikui, einančiam ne paskui tėvą, o kartu su juo, patikėjo realaus maištautojo prieš tikrovę vaidmenį.
Negalima tvirtinti, kad pagrindinis romano veikėjas aštuonmetis Antanas kažkuo ypatingu skiriasi iš kitų V. Račicko personažų ar susiduria su šiam rašytojui negirdėto aštrumo konfliktais, bet kad jis atskleistas plačiau ir visapusiškiau psichologiškai motyvuotas – neginčytina tiesa. Daugeliu atžvilgių Antanas gali pasitarnauti teigiamu pavyzdžiu savo vienmečiams skaitytojams (o kaip toks reikalingas pradinukams!). Mažasis Antanas – tikras XXI a. vilnietis. Šiam kartais ne visai vaikiškai mąstančiam berniukui itin svarbi šeimos darna, o motinos netektis – ne tik didelis skausmas, bet ir savotiškas pasiryžimas atkurti šeimą. Jam, kaip ir kiekvienam vaikui, rūpi suaugusių gyvenimui artimi žaidimai (vairuoti džipą, šaudyti iš tikro ginklo), jis kupinas vaikiškų svajonių, žino daugiau, negu eilinis antrokas, gana logiškai mąsto (net sugalvoja būdą, kaip tėtis galėtų atsiskaityti su nuolat dantis šiepiančiu banku). Ryžtingas, drąsus, kai tenka kopti į penkiolikametrinį ąžuolą, trykšte trykšta stipriais jausmais (pavyzdžiu gali būti įvykiai, kai pameta pasiskolintą tušinuką-jūratinuką, jo intensyviai ieško ir suranda). Atkaklus, kai žingsnis po žingsnio siekia mokytojos Jūratės dėmesio ir prieraišumu jį užkariauja. Vadovaujasi ir sava, ne vien iš suaugusiųjų nužiūrėta patirtimi. Turi ir ne visai sektinų, tokio amžiaus vaikui būdingų bruožų, kurie labiausiai išryškėja santykiuose su mokytoja Stasele bei vienmete Patricija. Šiaip jau pavyzdingam mokiniui kartais užeina noras iššokti pro langą ir bėgti kuo toliau nuo mokyklos. Na o savo vizijose galėtų lenktyniauti net su geležiniu žmogumi vadinamu garsiuoju sportininku Vidmantu Urbonu. Autoriaus valia jis daug ką nusprendžia ir įvykdo paskatintas vidinio nušvitimo. Galima būtų išskaičiuoti ir daugiau Antano bruožų, kurie jį išskiria iš kitų V. Račicko apysakų veikėjų. Jo charakterį autorius kuria panaudodamas veikėjo būseną atitinkančius vidinius monologus, detales, palyginimus, originaliam vaikui būdingą žodyną.
Gana savarankiška ir nauja V. Račicko kūryboje Antano bendraklasė ir artimiausia draugė bei bendrininkė Patricija. Ji – tarsi Tamulių šeimos narė, seseriškai besirūpinanti tiek Antanu, tiek ir jo tėvu. Mergaitė patraukli žaižaruojančiomis kaip žvaigždutės akimis, individualiais interesais, pomėgiais, originaliu mąstymu, geranoriškumu (jei ką padarai nežadėjęs – tai padarai du darbus), turi savo ateities svajonę (dirbti televizijoje). Norėdama padėti draugui, ji sugalvoja fantastiškiausių planų, kuriuos padeda įgyvendinti. Šios mergaitės paveikslu išreikšta didelė meilė gamtai, žavesį kelia jos sąmoningumas.
Romanas „Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“ – mokyklinis, psichologinis. Jo pagrindiniai veikėjai – mokiniai ir mokytojai, veiksmas visą laiką sukasi apie mokyklą. Rodos, kitaip ir būti negali – beveik visas tokio amžiaus vaikų gyvenimas susietas su mokykla, tačiau mūsų vaikų literatūroje mokykla ne taip dažnai užima jai deramą vietą. Prisiminkim bent jau geriau pavykusius mokytojų paveikslus. Jų, deja, mažoka! O tokių, kaip mokytoja Jūratė šiame romane, net ir V. Račicko kūryboje išvis nėra buvę. Sąžininga, nuoširdi, didelėmis lyg ežerai akimis žvelgianti į mokinį. „Ji pažeidinėja visas pedagogikos taisykles, bet Antano netempia už pakarpos į klasę, iš kurios jis pasišalinęs.“ Ji, kaip rodo ilgi ir svarbūs dialogai su Antanu, rimta mina priima visai nevaikiškus mokinio pamokymus, greit perkanda jo žaidimo taisykles, moka jį nuraminti, padėti. Retenybė lietuvių vaikų literatūroje – artimus pedagogo ir mokinio santykius vaizduoja visas devintas romano skyrius. Antano paklausta apie vienišės gyvenimą, mokytoja išsipasakoja (o gal ekspromtu sukuria?) mokinukui nelinksmą savo meilės istoriją. Jūratė – tikra romantikė. Turi savo pamėgtą kelią, kuriuo eina į mokyklą ir atgal, savo medį ant Neries kranto, prie kurio prisėdusi „mėgsta skaityti arba tiesiog būti ir žiūrėti į bėgantį upės vandenį“. Laipsniškas Jūratės ir Tamulių šeimos suartėjimas motyvuotas, priimtinas ir jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams.
Iš suaugusiųjų romane gana ryškus, nors ir epizodiškai vaizduojamas, Antano tėtis verslininkas Aleksandras Tamulis, Karaliaučiuje vykdomų statybų generalinis direktorius. Tai tikras moralinis autoritetas ne tik savo sūnui, su kuriuo elgiasi kaip su suaugusiu, bet ir aplinkiniams. Šiam auksinių rankų meistrui statybos – šventas reikalas, svarbiausi gyvenimo postulatai – eik į darbą kaip į šventę, atlyginimą užsidirbk, „jokių airijų, jokių ispanijų. Tik Lietuva, tik Vilnius“. Jis griežtai nusistatęs prieš nevalyvumą, girtuoklystę. Būtų galima papriekaištauti dėl šio charakterio vienpusiškumo, bet nederėtų užmiršti, kaip tokio žmogaus ir tokios šeimos idealas svarbus auklėjamuoju požiūriu, ypač ankstyvoje vaikystėje.
Kaip gyva romane iškyla prieš metus mirusi Tamulienė, kurios priesako tėčiui įgyvendinimu – susirasti tvarkingą moterį ir ją vesti – suinteresuotesnis sūnus, negu našlys tėtis. Laimingos šeimos, savo namų idealas Antanui – tėvų išugdytas dvasinis klodas. Tuo persmelktas visas romano veiksmas, pagrindinio veikėjo mintys ir išgyvenimai. Nuolatinė našlaičio būsena – meilė motinai. Neatsitiktinai jis ir skaitomoje knygoje – A. Lindgren „Rasmusas klajūnas“ – nešiojasi mamos nuotrauką.
V. Račickas yra sukūręs visą galeriją moterų personažų – tetų, močiučių, kaimynių. Šioje knygoje susitinkame su Antano teta ponia Ulijona (tetule Ule). Tai gana komiška būtybė, besiblaškanti pagal madų vėjus ar skersvėjus, nesusikalbanti su savimi, o greita mokyti kitus. Šiuo personažu tarsi parodoma, koks varganas ir netvirtas žmogaus pasaulis, kai neturi artimesnių ryšių su šeima. Taikliai šaržuojama ir butų nuomos agentė, turinti vienintelį tikslą – kuo greičiau ir kuo brangiau išnuomoti butą. Šypseną skaitytojui sukelia ir nerūpestingai gyvenantis bei aktorinių gebėjimų turintis laikinas Tamulių kaimynas Mindaugas. Šie įdomūs personažai suteikia kūriniui nuotaikų kaitos, lengvo humoro, kurio taip trokšta jaunieji skaitytojai, be kurio neįsivaizduojama vaikų literatūra.
Romane daug „ankstesniojo V. Račicko meistrystės ženklų“: išmoningo siužeto, dinamiškų personažų, dvasingumo, vidinių monologų, įtaigios tikroviškumo iliuzijos, iš vaikystės sklindančios šviesos, jaukumo. Bet tai tik atskambiai, ne kartojimasis. ši knyga skaitytoją vilnietį vilios dar ir dėl to, kad joje daug Vilniaus miesto. Veiksmas vyksta tai Žirmūnuose, tai Užupyje, tai Naujamiestyje. Romano herojai eina tai Neries pakrante, tai važinėjasi populiariausia sostinės susisiekimo priemone – troleibusu. Į Vilniaus padangę dažnai kyla spalvoti balionai. Naujame Vilniuje – nauja karta. Jos paveikslas romane kuriamas remiantis darnia pasakojimo struktūra, saikingai balansuojant tarp rimties ir linksmumo, einant išbandytu romantizuoto vaizdavimo keliu. Galima būtų pageidauti, kad rašytojas drąsiau naudotų įvairias sąlygiškas formas, į realistinį kūrinį įtrauktų ir fantastinio pasaulio veikėjų. To, tikėkimės, sulauksime kituose kūriniuose.
Išleidęs entuziastingai skaitytojų pasitiktą naują knygą rašytojas su nerimu laukia ir oficialaus kritikos žodžio, kuris jam dažnai būna nepelnytai kartus. „Rubinaityje“ su rimta poza vis dar laikomasi abejotino skaidrumo pozicijos, – girdi, V. Račickas neprogresuoja, iš jo „nesitikima naujos meninės kokybės“. Bet pažiūrėkime – kritiko suniekintą „Nebaigtą dienoraštį“ (beje, parašytą itin drąsiai) 2007 ir 2008 m. skaitytojai išrinko geriausia originaliosios lietuvių vaikų literatūros knyga! Apie ją paaugliai diskutavo ir diskutuoja mokyklose, skaito ją po kelis kartus. vaikai, vardydami populiariausius kūrinius, mini šešiolika V. Račicko knygų, dar aštuonias – V. V. Landsbergio, kitos – užsienio rašytojų. gal matėte, kaip knygų mugėje prie V. Račicko išsirikiuoja pirkėjų eilutė, kaip vaikai džiaugiasi, gavę šio kūrėjo autografą? Ačiū Dievui, šališkas kai kurių kritikų požiūris ir piktos recenzijos neišmuša iš vėžių vaikų pamilto rašytojo. Jis ir toliau rašo. Drąsiai, ir apie tai, kas svarbiausia.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)