Iesmantas_Gintautas

 

       *

 

       Sėjau aukso grūdus.

       Bet tik akmenys dygo.

       Iš naujo sėjau sauja po saujos.

       Deja, akmenys vis dygo, būrių būriais augo.

       Ką daryti? – klausiau aplinkinių.

 

       Reikia tuos akmenis rinkti, – atsakė. –

       Tai puiki statybinė medžiaga.

       Apjuosime akmenų siena tvirtovę,

       Aukštą mūrą iškelsim. Girdėjai?

       Svetimi žvalgai netolies jodinėja,

       Renka žinias, tiria kelią, uodžia nuotaikas.

       Didžiai ginkluota kariuomenė artinas.

 

       Jų tiesa. Priešų aibės laukais atplūdo.

       Puolė sieną, graužte norėjo sugraužti,

       Tačiau vien dantis išsilaužė. Įsibrovėliai

       Turėjo pasitraukti. Mes apsigynėm.

 

       Štai tau ir sėja, galvoju, daiginus akmenis.

       Veltui kankintas! Ne be reikalo sako:

       Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.

       Žodis, pasirodo, žinojo kuo būti.

 

       2007. XII. 19

 

 

 

       *

 

       Gal tiek ir temačiau...

       Tos pievos, krūmai, dirvos,

       Ta saulė mėlynoj pakraigėj...

       Aš ligi šiol vien tai sapnuoju,

       Ten vaikštau, gyvenu...

 

       Ir dar, beje, ak, dar... Ūmai,

       Kai pabundu. Laukujės durys nerakintos...

       Kaip pamiršau prieš guldamas! Pabalęs

       Skubu, užversiu... Viešpatie! Vėlu...

       Kažkas tamsus pro jas iš kiemo laužias...

       Ir aš pašoku... Taip! Ir vėl tik sapnas.

 

       Ir visuomet tas pat! –

       Toks pat mažytis, uždaras pasaulis...

       Nutolę džiugesiai ir baimės... Rodos,

       Vien tiek matyta ir patirta,

       Vien tiek ir būta...

 

       O gal iš tikro pro duris

       Iš kiemo laužėsi kažkas

       Dar neregėtas, nemąstytas,

       Kitoks nei toji pieva, laukas...

       Už jų ribos esąs kitoks pasaulis,

       Rūstus ir didelis...

       Ir siaubas kaustė kūną...

 

       Tuomet laukų platybėj

       Ir medžių ošesy...

       Kaip nujautimas...

 

       Lyg tiek ir gyvenau...

 

       2008. II. 11

 

 

 

       Kasdienybės fenomenas

 

       Aš ateinu

       Ir visus nuvainikuoju.

       Mano akivaizdoj

       Kiekvienas pasijunta nevaržomas

       Ir nusimeta puošnius drabužius,

       Kurie dangstė silpnybes, ydas ar bjaurastis,

       Nukrinta ryškiaspalvės kaukės

       Ir iškart atsiveria tikrasis paveikslas.

 

       Šitaip nemačiom didybė tampa menkybe,

       Grožis nublunka, alpėdamas sugedimo virpuliu,

       Kuklumas pavirsta kokčia puikybės vėsa,

       Savaime atsiskleidžia gilybėj slapstomos esmės,

       Demaskuodamos tai, kas užmaskuota viešuomenėj.

 

       Taip! Aš ateinu, ir dreba

       Visi nesąžiningai teisiantieji,

       Krūpsi neteisybės ir melo garbintojai

       Ir gėda, kur tik pasisuku, praranda gėdą,

       Tuštybe padvelkia šlovė ir valdžios troškimas,

       O iškrypimas, ištemptas saulėn, gūžiasi baikščiai.

 

       Kas užmiršta, beje, kad esu apsigimusi gundytoja,

       Nejučiom įsileidžia į širdį lengvabūdiškumą,

       Ir stiprų bei drąsų užvaldo baimės grasa,

       Netgi nuoširdus ir tyras siekimas bei veiksmas

       Kai kada neištveria mano klastų ir žabangų,

       O aš jas mėgstu spęsti netyčiom ir tyčiom,

       Kartais ir dorybė, išlikusi graži ir viliojanti,

       Pakraupsta, išgirdus manąjį žingsnį.

 

       Bet aš kaskart su viltim sutinku tą valią,

       Kuri visur ir visuomet išlieka savimi

       Ir atsispiria hipnotizuojančiam žalčio žvilgsniui,

       Aš tą palaiminu, tam net padedu

       Ir džiaugiuosi, kai nugali.

 

       2008. VII. 6

 

 

 

       *

 

       Man sakei:

       Baltas žydintis sodas –

       Svajonės spindėjimas.

 

       Dar sakei:

       Šakos, vaisių svarinamos –

       Išsipildymo geismas.

 

 

       O virš visko, –

       Šypsojais, –

       Kaip šviesa – tapsmo džiaugsmas.

 

       Ar tiki tuo ir šiandien?

 

       2008. X. 16

 

 

 

       *

 

       Nepavydžiu tam,

       Kuris bus paskutinis.

 

       Apniukęs žiūrės

       Nuo kalnelio į seną kaimą,

       Kur jau niekas jo nepažįsta

       Ir nesupranta. Liūdesys

       Ir skausmas suspaus krūtinę.

 

       Tai ne Mozės jaudulys,

       Kai jis, nuo aukštumos pažvelgęs,

       Išvydo spindinčią dieną.

 

       Šis parkris ant žemės

       Ir apsigobs tamsa, ištryškus

       Vienišumo ašarai.

 

       Paskutinis iš paskutinių.

 

       2009. I. 30

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)