kazys saja        Aniems laikams prisiminti paliekamas ir tas žemaičių barbarizmas, kurį reiktų suprasti – jeigu jau, Viešpatie, gelbsti, tai gelbėk. Taip atsidusdama pasakydavo Ieva Daugintytė, tame krašte tarmiškai vadinama Daukintale. Pasakydavo, bet rimtesnės Dievulio pagalbos nebesitikėdavo.

        Kito tokio baisingai ugnies subjauroto žmogaus aš nebesu matęs. Anksčiau ją pažinoję vyresni žmonės kalbėjo, kad iki nelaimės Ievutė buvus graži kaip saulelė. Kaip sirpstanti uoga, kurią daug kas pasišokėdamas būtų geidęs nuskuobti.

        Esu tų žmonių klausinėjęs – tai kas ją nuskuobė? Nuo ko ji susilaukė sūnaus? Ir kada ugnis ją taip negailestingai subjaurojo? Daukintalės ausų, nosies, lūpų kaip ir nebeliko. Net akių vokai buvo nudegę. Širdis plyšavo matant, kaip ji per kūlimo talkas kamuojasi nuo dulkių. Ašaros – upeliais, nudegusia ranka nebespėja jų šluostyti. Sudejuoja ratavok ratavodams ir darbuojasi toliau.

        Ilgai negalėjau nei namiškių, nei kaimynų išklausti, kada, kaip ir už ką Dievulis šitaip negailestingai ją nubaudė.

        – Tu jos verčiau nematyk ir neklausinėk, – sakydavo jie, – jeigu nenori tokios pat nelaimės užsitraukti.

        Esu mėginęs ką nors išgauti iš Albio, Daukintalės sūnaus, su kuriuo mokiaus tam pačiam skyriuj. Albis, įlindęs į storą mamos nunertą megztinį, atrodė stambesnis, vyresnis ir buvo nekalbus. Kai panašiais klausimais jam kas nors įkyrėdavo, atsikirsdamas jis pats paklausdavo:

        – Ko tu nori? Ko taip rūpinies? Manai, kad aš, mergos vaikas, neturiu pro kur nusimyžti?

        Baigėsi karas ir mes jau buvome nebe vaikai. Kartą Daukintalė atėjo pas mano globėją užsisakyti naujų klumpių ir aš išdrįsau ją užkalbinti. Kada, per kokį gaisrą ji taip skaudžiai apdegė. Ieva – net nustebau – nė kiek nesivaržydama pradėjo pasakoti. Tarnavusi pas Smilingį už pusmergę. Iki pat šešiolikos metų neturėjusi batų nei kokio išeiginio drabužio, todėl švenčių dienomis vis išleisdavusi šeimyną į atlaidus, į jomarkus ar šiaip kur. Už tą namsargiavimą namiškiai jai nupirkę balto „notrėlių šilko“ bliuzelei pasisiūti, batelius jau pati nusipirkusi.

        Vieną sekmadienį Ievutė apsižygiavo, apėjo gyvulius, išvirė šeimynai pietus, o pati, jau išsipusčius, laukusi, nekantravusi, kad tik namiškiai greičiau parvažiuotų. Išleistų ją aplankyti tėvų, paskui ji pirmą kartą galbūt išdrįstų nueiti ir į gegužinę. Pagaliau pro langą pamačius jau pardulkančią porinę Smilingio brikelę, įmetusi virbų į krosnį, kad greičiau pašiltų jos paruoštas viralas. Beržiniai virbai greitai užvirino kopūstų katilą, Ievutė jį nukėlė, kad sriuba neišbėgtų, ir staiga liepsna tik plykst!.. Samdinė nežinojo, kad tas dirbtinis šilkas – kaip parakas. Visa užsiliepsnojus klykdama išbėgusi į kiemą, o čia dar Smilingio arkliai pasibaidė...

        – Ratavok ratavodams... Bet kas čia tave išratavos?.. Tada ir sudegiau visa iki pusės. Ir likau tokia, kokia esu.

        Per jos subjaurotą veidą ritosi ašaros, nudegintos lūpos atrodė taip, lyg ji norėtų šypsotis. Bet ji nei verkė, nei juokėsi. Seniai jau buvo apsipratus tokia gyventi. Į bažnyčią nevaikščiojo, nenorėjo žmonių gąsdinti, kaimynai jos nebesibaidė. Ievos karvei, paršeliams ir šuniui jos grožis nerūpėjo. Visa viltis, visa paguoda jai buvo Albis, sveikas, darbštus ir doras, supratingas vaikis.

        Nebedrįsau jos klausti, kaip po tokios nelaimės ji galėjo susilaukti sūnaus. Kas jos tokios dar galėjo pasimeilyti... Vėliau sužinojau, kad ji jau tada buvo „nebe viena“. Ir kad Albio tėvas – Jurgis Srėbalius, visiems pažįstamas, bolševikų valdžios paskirtas apylinkės pirmininkas.

        Tada ir Srėbalius tarnavo pas Smilingį. Kai gaspadorius apdegusią pusmergę nubogino į Telšius pas daktarus, ten ir paaiškėjo, kad Ievutė laukiasi. Ji sakė viską iškęsianti dėl savo vaikelio ir tikriausiai manė, kad Jurgis Srėbalius jos Dievo valiai nepaliks. Juk tiek nedaug tetrūko iki laimės: ji išsičiustijus pareis savo tėvams pasirodyti, tuo metu, kaip buvo sutarę, įžengs ir pats „kaltininkas“. Atsiklaupęs prieš tėvus paprašys dukters rankos ir norės, kad Ievutės mamalė, papunėlis čia pat juos palaimintų.

        Bet kai ta vargšė apdegusi buvo parvežta pas tėvus ir ten ilgiausiai gydoma tik rūgusiu pienu, kai kirmėlės, misdamos pūliais, valė jos negyjančias žaizdas, Jurgis Srėbalius nė karto Ievutės neaplankė. Ir savo vaikelio, aišku, išsigynė. Aplinkui bobos pliurpė, kad tai paties Dievo bausmė Daukintalei už jos ankstyvą paleistuvystę. Jurgis, joms pritardamas, sakė:

        – Jeigu aš būčiau kaltas, Viešpats ir mane būtų kaip nors pakarojęs. Bet matot – jo pirštas parodė į kitą...

        Po tos nelaimės, Ievos vaikeliui dar negimus, Smilingio vyresnis sūnus susirgo nuomariu. Gal jis ir buvo tikrasis benkarto tėtušis?..

        O tam Jurgiui Srėbaliui, galima sakyti, sekėsi. Pats nors ir malonaus veido, bet plikas kaip tilvikas, į žmonas gavo vyresnę Balsytę, kuriai tėvai užrašė kelis hektarus žemės, trobas ir gyvulius, sau pasiliko tik išimtinę ir dar reikalavo, kad Srėbaliai, atėjus laikui, išmokėtų dalį Janinai, jaunesniajai Balsytei.

        Bet iki to laiko – „ži mūsų, ži prūsų“, kaip sakydavo žemaičiai.

 

        Pasubinotas

 

        Jau sakėm – kai rusai išvijo vokiečius, Jurgis Srėbalius buvo paskirtas apylinkės pirmininku, kurį žmonės po senovei tebevadino seniūnu. Jis buvo ne tik malonaus veido, bet ir su žmonėm kalbėjo ir pliurpė visokius vėjus pasiskonėdamas, tartum kalėdaičius valgydamas. Ne be jo pagalbos netrukus buvo išvežti Smilingiai ir dar du tos apylinkės ūkininkai. Srėbalius aprašinėjo ir skirstė jų išlikusį turtą, girtas būdamas gyrėsi, kad ir kitų likimas priklauso tik nuo jo geros valios.

        Ir vis dėlto buvo tokių, kurie manė, kad Srėbalius tarnauja ne vien tik bolševikams, todėl miškiniai, valdžios dar banditais vadinami, jo nenušauna. Nusižiūri Srėbalius kokį nors žmogų ir atėjęs jam sako:

        – Už poros dienų pas jus, draugai, bus daroma krata. Patarčiau apsidrausti.

        – Tegul krato. Pas mus nieko neras.

        – Tai perspėkit tuos, pas kuriuos gali ką nors rasti.

        Ir tikrai už dviejų trijų dienų atmoklina stribai ir kareiviai, viską verčia, ieško banditų, kabinėjasi, tardo ir grobia, kas tik jiems patinka. Žmonės jau žino būdą, kaip juos užbovyti – kviečia prie stalo, girdo, vaišina, seniūno perspėti, viskuo iš anksto apsirūpinę.

        Bet ką gali žinoti – gal tie stribai būdavo ir paties Srėbaliaus užsiundyti? Gal jam reikėjo, kad žmonės juo pasitikėtų ir nevadintų valdžios pasubinotu?

        Nuo Srėbaliaus vedybų jau spėjo praeiti keliolika metų. Smetoninius litus pakeitė rubliai, rublius – vokiečių markės, dabar vėl sugrįžo rubliai ir červoncai... Todėl nebebuvo nė kalbos, kad Jurgis kokiais nors pinigais išmokėtų žadėtąją dalį žmonos seseriai Janei Balsytei. Ji vis dar tebebuvo netekėjusi, padėjo auginti sesers vaikus. Vienintelis jos kraitis buvo jos gražūs, ilgi, į storą kasą supinti plaukai. Lieplaukiškis Gailius, prieš karą dirbęs Plungėj, Kučinskio ir Pabedinskių akcinėj bendrovėj, sakė, kad tokie linai, kaip Janinos plaukai, būtų buvę priskirti aukščiausiai rūšiai „Kron“, lietuviškai – „Karūna“.

        To Gailiaus sūnus, įsitaisęs dirbti Duseikių durpyne, jau buvo žadėjęs ir Janiną tenai išsivežti, bet štai kas atsitiko.

        Vieną rytą toji Balsytė ištinusiu veidu, sumušta, laikydama rankoj savo auksinių plaukų didelę sruogą, užbėgo pas mus prašyti valerijonų ar ko nors kitko „nuo širdies“. Verkdama sakė eisianti ant kelio ir stabdysianti kokią nors mašiną, kad nuvežtų į Plungę. Ten rajono valdžiai ketino parodyti, ką tas sužvėrėjęs kuilys, girtas parėjęs, jai padarė. Be to, jis, bijodamas namie nakvoti, ją dar tampo po svetimas daržines. Dabar sužinojo, kad Janina žada tekėti už Gailiaus, tad paryčiais nutvėrė ją už plaukų ir daužė galvą į sieną tol, kol nurovė jai visą galvoviršį. Balsytė dar prašė šalto vandens, kad galėtų sudrėkinti skarą ir uždėti ant sutinusio, degančio viršugalvio. Plungėje ji žadėjo nueiti pas daktarus, gauti kokį nors popierių ir parodyti partinei valdžiai.

        Mano namiškiai ir kaimynai ją perkalbėjo:

        – Nei tu važiuok, nei tu juos erzink. Varnas varnui akies nekirs.

        Visi stebėjos, kaip tokio bjauraus valdžios pasubinoto miškiniai nepatvarko. Gal jie tą šūdą aplenkia ne iš baimės, bet dėl smarvės? Šitą nukeps, o kitas – dar nežinia, ar bus geresnis.

        Janė Balsytė, bijodama grįžti namo, tą dieną prisiglaudė pas Ievą Daukintalę, kurios bent jau iki šiol, rodos, nekrabakštijo nei vieni, nei kiti. Sūnaus Albio už poros metų jau laukė tarnyba Sovietų armijoj, bet Srėbalius kažkodėl abejojo, ar tik tas vaikis nepatrauks į mišką, nors tų miškinių jau mažai liko. Seniūnas sugalvojo planą, kaip jam apsidrausti ir galimiems įvykiams už akių užbėgti.

        – Negi tie liurbiai nežino? – pasivaipydamas šnekėjo Srėbalius. – To išvežto Urnikio avys nesaugomos bliauna aptvare ir niekam neateina į galvą nors vienai kitai nusukti sprandą, kol jų dar neišvežė į zagotskotą!

        Labai jau aiškiai žmonėms leido suprasti, kad jis nėra toks juodas, kaip daugelis jį maliavoja. Gal net tai kvaišgalvei Janei, žmonos seseriai, jis į plaukus nekibo ir to kuodo nenupešė. Kaip jis sako, įsimetė mergai utėlės į galvą, tručijo visokiais šarmais ar žibalais... Ir paliko kaip Leninas, Krupskajos nuglostytas.

        Kitas jokiais būdais nebūtų drįsęs šaipytis iš paties Lenino, o tam – kad ir ką jis pliurptų – kaip vanduo nuo žąsies.

        Tos avelės Urnikio laidare ilgokai buvo kaip masalas tiems, kurie nebeišmanė, ką čia įmetus į savo alkaną gūžį ir kaip vaikus išmaitinus. Bet iš tikrųjų Urnikio sodyba su visais gyvuliais ir padargais jau seniai buvo stribų ir kareivių apsupta. Nežinia, kiek dienų jie, sulindę į krūmus, į javų kupeles, praplėšę stogų skiedras, tupėjo ir tykojo. Neaišku, ką ėdė ir kur, atsiprašant, šiko, bet nutykojo, bestijos, sulaukė... Vieną naktį jie nušovė tris vyrus: abu partizanaujančius brolius Butrimus ir Albį Daukintį. Jis taip pat buvo numestas šalia anų dviejų nušautųjų prie Alsėdžių bažnyčios mūrinės tvoros.

        Dabar Srėbalius galėjo šakotis kiek tik širdis geidė. Visi jo bijojo, visi mylėjo, vaišino, girdė, nė vienas nebūtų išdrįsęs jam sperečytis. Visoj apylinkėj ginkluotų miškinių nebeliko. Kažkur dar slapstėsi sužeistas, niekaip nesugaunamas Stasys Belaukis. Jis neturėjo slapyvardžio ir, kaip teko girdėti, saviškių, lietuvių, kad ir kokie jie būtų, nešaudė. Vienus perspėdavo, kitiems nutarkuodavo šikną, pabarstydavo druska ir, lašinių bei duonos pasiėmęs, išeidavo.

        Iki šiol beveik niekas nežinojo, kad Srėbalius už didžius nuopelnus sovietų valdžiai yra apdovanotas trimis medaliais. Anksčiau jų nenešiojo, o dabar, prisikabinęs tuos cingelius, dar išsitraukdavo naganą ir pasidėdavo ant stalo, kai susirinkusiems žmonėms norėdavo užkrauti naujas prievoles, reikalauti, kad jie pasirašytų paskolos lakštus arba, atsižadėję visko, kas jiems dar liko, stotų į steigiamą kolchozą.

        Tik vienos Daukintalės jis jau nebegalėjo kuo nors pagąsdinti. Jos sūnus buvo nušautas ir kažkur palaidotas kartu su banditais. Ievutei beliko tik laukti, kol tokie kaip ji bus išveždinti „pas baltąsias meškas“.

 

        Pavietojo

 

        Ieva Daukintalė, kaip ir kiti sodiečiai šiame krašte, turėjo numą, dar jos bočiaus pastatytą atokiau nuo kitų budinkų, kad kilus gaisrui nesudegtų trobos, tvartai ar jauja su visais padargais. Nume buvo duonkepė krosnis ir ugniakuras jovalui kiaulėms išvirti. Dabar Ieva nebeturėjo nei penimų paršų, nei naminės duonos. Susamsčius, sušlavinėjus paskutinius miltus, ji čia iškepė paskutinę savo gyvenime duoną. Tuoj pat suraikė ir vėl įkišo į pečių, kad sudžiūtų. Juk reikės ką nors graužti, kai bus vežama ten, kur niekas savo noru nevažiuoja.

        Ji dar norėjo pašnekinti Srėbalių. Bet kur tu jį rasi, o radusi tu net su grėbliu jo nosies nepasieksi – toks jis dabar išdidus, galingas ir didelis pasidarė.

        Bet per bulviakasį pasklido gandas, kad apylinkėj vėl pasirodęs Belaukis. Apsivilkęs kaip paprastas kaimietis, be jokios uniformos, tik batai auliniai ir ūsai tokie pat, kaip Sniečkaus... Srėbaliui nepavyko sužinoti kas, kur ir kada jį matė, kas iš ko gandus išgirdo. Tačiau tai, kas buvo plepama, atrodė panašu į teisybę. Partinis pasubinotas nusprendė vėl kurį laiką namie nebenakvoti.

        Vienas patikimiausių Srėbaliaus žmonių buvo toks Petras Astreikis, geros naminės varytojas, pas kurį anksčiau užeidavo miškiniai. Saugumiečiai jam gerokai įkrėtė į skūrą, užverbavę įdavė butelį samagliorijos, kurios išgėrę miško broliai būtų atsibudę tik Plungės saugumo rūsyje. Deja, ta operacija nepavyko. Gal dėl to, kad Astreikis tąsyk neparūpino geros užkandos. Banditai pasiėmė tą butelį ir išsinešė velniai žino kur.

        Bent jau taip stribyne aiškino krauju springdamas Petras Astreikis, kuris vėliau, išpirkdamas kaltę, tiksliai įvykdė tai, ką seniūnas jam liepė. Visiems apsisukdamas pasakojo apie „nesaugomas“ Urnikio avis. Pakurstė artimą kaimyną Albį, Daukintalės sūnų.

        Šioji, pasikvietusi į talką tą pačią nupeštą Janę Balsytę (prie to žodžio „nupešta“ pikti liežuviai dar kai ką pridurdavo), pradėjo kasti savo bulves. Abi, eidamos keliais, kibekliais kapstė ir dėliojo į krepšius bulves, nebeatskirdamos mažųjų kiaulėms. Ieva buvo pasilpus, nė pilno krežio neprikasus, vis kėlėsi ir ėjo prie maišo jų iškratyti. Paskui, palikusi bulvienoj talkininkę, dar skubėjo į numą pakurstyti didžiojo pečiaus. Pritrūkusi malkų, sugrūdo į krosnį net slastus sūriams spausti ir medinę trinką, kurią šiaip taip dar įstengė suskaldyti. Krosnies padas ir šonai jau buvo įkaitę iki baltumo. Temstant jos karučiu, točke, suvežė ir supylė į rūsį nukastas bulves, nusimazgojo rankas, pavalgė tų pačių bulvių su rūgusiu pienu ir kažkuri tarė:

        – Tai gal jau judėsim?

        – Judėkim, tik per daug neskubėkim, – atsiliepė antroji.

        Kai mažiau šneki, tai ir neskubėdamas daugiau padarai. Astreikis žinojo, kad sutemus jos ateis. Norės pašnekinti jo svečią. Pas jį apsinakvojusį Srėbalių.

        Vėliau tardomas Petras Astreikis pasakys, kad jiedu tą vakarą gerokai išgėrė, paskui sumigo... O kai Petras pabudo, apylinkės pirmininkas draugas Srėbalius jau buvo kažkur išėjęs. Kur ir su kuo jis galėjo išeiti, Astreikis nežinojo.

        Žinojo!.. Jis pavaišino seniūną ta pačia degtine, kurią anksčiau turėjo įsiūlyti miškiniams. Moterys gal net Astreikiui padedant įvertė Srėbalių – kaip tą bulvių maišą – į savo točkę ir nusivežė į numą. O ten dar nepabudusį įbraklino į karščiu tvoskiančią krosnį. Paskui jos padegė ir patį numą. Šis buvo jau senas ir dabartiniais laikais, kai žmonės duonos mieste nusiperka, niekam nereikalingas.

        Ilgai, labai ilgai niekas nežinojo, kaip tas velnio neštas valdžios pasubinotas priėjo liepto galą, kas ir kur jį, žemaitiškai šnekant, pavietojo.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)