vaizgantas        1910 metų gražus, saulėtas, šiltas ruduo. Jiezno kapinės ir jose trys lietuviški kryžiai – senukai. Anksčiau panašius mačiau tiktai M. K. Čiurlionio paveiksluose: „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių kryžiai“, „Saulėleidis“. Mačiau Petrapily, kaip tie Čiurlionio paveikslai buvo išstatyti vienoj parodoj. Tų kryžių siluetai padarė man gilų įspūdį. Nepaprastą įspūdį dabar padarė tie Jiezno kapų kryžiai – senukai. Kaip sugebėdamas, atpasakojau tą įspūdį ir pasiunčiau „Vilties“ redakcijon, Vilniun. Su baime ir paslėpta viltimi laukiau jų išspausdinimo. Gavau redakcijos laišką, kuriame buvau prašomas, atvykus kada nors Vilniun, užeiti į redakciją pasikalbėti. Apie ką pasikalbėti, nebuvo pasakyta.

        Gana greit pasitaikė proga nuvykti į Vilnių. Po ilgo svyravimo peržengiau redaktoriaus kambario slenkstį. Kambarys nedidelis, per vidurį rašomasis stalas, apkrautas laikraščiais ir knygomis. Iš užu stalo atsikėlė kunigas. Prisistatome: kun. Tumas. Ši pavardė man ničnieko nepasakė. Mano vaikystės dienos praslinko gana tamsiam Lietuvos kampely, vėliau gyvenau Petrapily, tarp svetimųjų.

        – Tamstos rašinio nespausdinome. Gražiai parašytas, daug jausmo, bet labai šleiva kalba ir rašyba. Reikalinga pramokti kalbos ir rašybos. Svarbu stilius. Tam reikalui neišsemiamas turtas – Krėvės „Šarūnas“. Greit išleisime jį atskira knyga. Bus du tomeliai. Jo autorius irgi Rusijoj gyvena – Kaukaze. Bet kokia graži jo kalba, stilius – atsigėrėti negalima...

        Raudau ir degiau. Man buvo karšta ir malonu. Karšta, kad pirmomis, beformėmis mintimis išdrįsau kvaršinti redaktoriaus galvą. Ir dar norėjau, kad „Vilties“ skaitytojai žinotų tas mano mintis. Jaunystės drąsa ir gal koksai geras noras. Malonu buvo, nes kalbėjo ne mokytojas, o žmogus. Kalbėjo atvirai, nuoširdžiai. Į mane, susigėdusį, žiūrėjo geros akys. Jos šypsojosi ir spinduliavo. Atsisveikinant buvau prašomas dažniau užeiti. Pasinaudoti tuo negalėjau, nes Vilniuje tuomet daugiau nebeteko būti. Tačiau išėjau užkrėstas viltimi ir gražiais norais.

        1916 ar 1917 metai – gerai neprisimenu. Pasaulinio karo įvykiai ir Lietuvos reikalai atvarė kun. Tumą Petrapilin. Skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvės Meno akademijoj. Pavasario vakarais kun. Tumas atbėgdavo papozuoti jo lipdomam biustui. Po dienos darbų visados dar neturįs laiko, visados beskubąs į kokį nors posėdį. Ir visuomet pilnas gyvybės, geros nuotaikos. Kiek jis gyvų Lietuvos vaizdų atgaivindavo mūsų vaizduotėje! Užsimiršdavo kartais ir pats, kad vėluoja į posėdį. Visuomet džiaugsmu spindįs veidas, visuomet besišypsantis. Gyvi, platūs mostai.

        – Iš kur šitame žmoguje tiek energijos, tiek gyvenimo džiaugsmo? – klausdavom vieni kitų.

        – Klausytis jo – tai ilsėtis... – sakydavo kiti.

        Dalydavomės su skulptoriumi J. Zikaru įspūdžiais apie tą asmenybę.

        Kartą pasidžiaugė užsiprenumeravęs Benua „Visuotinę meno istoriją“.

        – Kad nors apie Čiurlionį susilauktume savo kalba monografijos...

        Nebuvo kas rašo. Pats ėmėsi rašyti apie Zikaro, Galdiko kūrybą. Sakydavo, kad mūsų tautai menas labai reikalingas: „Tegul nors tiek bus, kiek sugebu parašyti.“

 

        1918 metai. Vilnius. Kun. Tumo svajonių realizacija. Visur jis yra, visur suskumba. Viskuo džiaugiasi ir verčia kitus džiaugtis. Gyvenome „menininkų komunoje“, Žvėryne. Jei kurį nors „komunarą“ ištiks kokia bėda, tuojau skubėdavom pas Tumą. Padės, būdavo, paguos. Jeigu kyla koks nors sumanymas, vėl bėgam pas Tumą – pasidžiaugti, prašyti pritarimo.

        Trim skirtingais laikotarpiais teko bendrauti su kanauninku Tumu. Jis buvo vis toks pat – grakštus, švelnus, besišypsantis. Nepaprasto optimizmo kupinas.

        – Nei jau taip bloga, kaip sakai, nei ką. Eik ir dirbk. Nieks tau netrukdo. Na, jei truputį kas prilaiko už kvaldos, atsispirki, juk vyras esi, – sakydavo Juozas Tumas-Vaižgantas.

        Tikėjome jo žodžiais ir ėjome. Deja, nė dalelės neįstengdami tiek nudirbti, kiek dirbo jis.

        – Kanauninke, tas ir tas negerai, ne taip daroma...

        – Tai dirbki kitaip. Kam aš čia užkliuvau.

        – Be tamstos žodžio nieko nebus.

        – Gerai, gerai, einu.

        Ir eidavo, padarydavo, atitaisydavo.

        Nepaprastas tolerantiškumas meno klausimais. Visos srovės jam buvo priimtinos. Kad tiktai kas nors būtų dirbama.

        – Ar kanauninkas nepasipiktinai mano straipsniu apie „arsininkus“?

        – Bendrai tai mažai kuo piktinuosi. Ko čia piktintis straipsniu? Parašei – ir gerai. Teisybę parašei. Eisiu dar kartą į jų parodą, dar pažiūrėsiu. Jei aš ko nesuprantu, tai dar nereiškia, kad taip negali būt, negali būt dirbama. Juk nevienodos visų akys ir dūšios...

        Jis vienas toksai buvo ir ėjo tokiu Lietuvos gyvenimo keliu. Visur jis matė ne taką, bet platų vieškelį. Iš tolo pamatydavai jo baltą galvą ir nuoširdžią šypseną, pajusdavai giedrą nuotaiką. Sugrįžęs į namus sakydavai: buvau susitikęs kanauninką... ir tais žodžiais buvo daug pasakyta. Jam vienam išdrįsdavai pasakyti tai, ko net artimiausiam žmogui nepasakydavai. Ir visuomet rasdavai atbalsį.

        Kartais Vaižgantas susisielodavo, palinkdavo jo balta galva. Bet tik akimirkai. Numodavo ranka, nusišypsodavo – ir vėl į giedrą. Plačiais horizontais keliaudamas per Lietuvos žemę, jis persikėlė į beribius visatos plotus. Kolei gyvi būsime, atsiminsime jo šviesų, giedrą veidą. Ir nepaprastą vaižgantiškos sielos grakštumą.

 

        1933

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)