Algis Kuklys. Peizažas su Motiejum. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2009. – 119 p.

        „Peizažas su Motiejumi“ – penktas Algio Kuklio, kraštiečių vadinamo Kretingos Kafka, novelių rinkinys, sudarytas iš penkiolikos kūrinėlių. Ir, reikia manyti, ne paskutinis. Šiuo metu rašytojo „bagaže“ – keturiolika įvairaus žanro knygų. Tarp jų, be minėtų novelių rinkinių, du romanai, eilėraščių rinktinė, surinkta medžiaga apie Kretingos krašto tautodailininkus Anicetą ir Birutę Puškorius („Medžio baladės“, 2009), ateityje ketinama išleisti jaunystėje rašytą humoro ir satyros rinkinį.

        Nerami, kupina idėjų, šio žmogaus siela veržiasi į priekį neribodama, neužgniauždama savyje kūrybinių galių. Nevaržydama savęs, nebandydama įsisprausti į vieno kurio žanro rėmus: kūrėjas lieka atviras naujoms galimybėms. Tokia pozicija ne tik viliojanti, bet ir pavojinga – besiblaškant tarp daugybės žanrų ir stilių, iškyla grėsmė juos visus „pačiupinėti“ tik paviršutiniškai, taip ir nespėjant įsigilinti, pritrūkstant laiko kurį nors vieną nušlifuoti iki tobulumo...

        Labiausiai A. Kuklio mėgstamas ir tobulinamas žanras yra novelė. Paties autoriaus žodžiais tariant, „novelė – kaip šlifuotas brangakmenis, parodantis, ką tu iš tiesų sugebi“. Po tokio rašytojo sentencijos paskutinio jo novelių rinkinio skaitymas virsta tobulumo (žodžio, stiliaus, minties) paieškomis.

        Knygos paantraštėje autorius skelbia, kad šios jo novelės skirtos „paprastiems žmonėms“. Kadangi paprastiems žmonėms patinka skaityti apie paprastus, tokius kaip ir jie, žmones, visi novelių veikėjai – eiliniai Lietuvos sūnūs ir dukros, gyvenantys monotoniškus gyvenimus, paskendę kasdienybės rutinoje, kurią lemta suardyti netikėtam, dažniausiai skaudžiam įvykiui, pakreipiančiam jų likimus nenumatyta linkme. Kaip pirmuoju sakiniu pasakotojas praneša, „kad žmogus pamatytų save, kaip jis atrodo iš šalies, reikia laiko arba kažkokio sukrėtimo“ (p. 5). Vadinamųjų „sukrėtimų“ A. Kuklys savo personažams negaili, mat turi iš jų dvigubos naudos: įtaigiai kuriami dramatiški veikėjų likimų posūkiai grybšteli jautresnį skaitytoją už širdies, o pačiam autoriui neleidžia išklysti už novelės žanro ribų.

        Tiesa, jei jau apie ribas: ar gana vienodos, dažniausiai kurio nors veikėjo mirtimi besibaigiančios novelės nenuvilia subtilesnio skaitytojo? Matyt, A. Kuklys yra įsitikinęs, kad mirtis – niekada nepabostanti tema, aktuali bet kokio amžiaus, profesijos bei lyties skaitytojui, ir nesivaržydamas ja disponuoja. Ramiai iš gyvenimo pasitraukia stropiai kasmet mokėjusi pinigus draudimui senoji Petrutė („Petrutė“), kambaryje tyliai užgęsta gelbėtojo Gedimino uošvienės Kadės gyvybė („Gelbėtojas“). Bijodamas atsibosti skaitytojui, autorius primena, kad mirtis gali būti įvairių formų: ne tik ramus seno žmogaus išėjimas Anapilin, bet ir nelaimingi atsitikimai, ligos. Savo iškastame tunelyje žūva du lobio ieškotojai („Tunelis“), novelėje „Bobų vasara“ vaizduojamos nepagydoma liga sergančio vyro paskutinių gyvenimo dienų refleksijos.

        Ties pasakotojo ar veikėjų refleksijomis, vidiniais išgyvenimais stabtelima kiekviename pasakojime. Autorius nesivargina kurdamas neįtikėtinas, įspūdingas istorijas, jo veikėjai netampa herojais, neatlieka žygdarbių. Kiekvienos novelės centre – paprasto žmogaus kasdienis gyvenimas, jo viltys, lūkesčiai, nusivylimai, konfliktai, meilė.

        Veikėjų atliekami veiksmai paprasti kaip ir patys personažai. Apsiribojama jų buities, darbo vaizdavimu. Apskritai veiksmo novelėse mažai – didžiausias dėmesys skiriamas ne tam, ką veikėjai veikia, o kaip jie jaučiasi tai darydami. Novelės „Gyvenimas aukštyn, gyvenimas žemyn“ (negalima nepastebėti aliuzijų į Antano Škėmos „Baltos drobulės“ up and down) pagrindinis veikėjas liftininkas rezignuoja pilkoje gyvenimo kasdienybėje, nuo ryto iki vakaro dirbdamas monotonišką darbą. Vienintelis įvykis – žvejyba su draugu, kurios metu irgi nieko įspūdinga nevyksta. Tačiau pats faktas – žvejojimas – jau savaime nuobodžiame liftininko gyvenime yra nuotykis. Toks pat nuotykis senajam Motiejui yra portretas, kurį žada nutapyti kaimelio dailininkas („Peizažas su Motiejum“), Onutei – ramaus poilsio pajūryje savaitė („Svečių namai“).

        Kurdamas psichologiškai įtaigius veikėjų portretus autorius bando įtikinti, kad toks, rodos, paprastas gyvenimas gali būti prasmingas. Sustabdant, užfiksuojant tam tikras, net ir pačias monotoniškiausias gyvenimo akimirkas, skaitytojui atveriamas turtingas žmogaus vidinis pasaulis, parodomas jo sielos grožis. Jau minėtas ligoninės liftininkas, keldamas ligonius į jiems reikalingą aukštą, neatbunka, nesustabarėja slegiančioje rutinoje, o kuria savo gyvenimo filosofiją. „Anot Leono, kiekvieno žmogaus gyvenime yra nematomas liftas, kuriuo kelia į viršų, tuomet jis kažko siekia, o paskui, nori nenori, tenka leistis žemyn“ (p. 86). Pagrindinis novelės „Bobų vasara“ veikėjas, sirgdamas nepagydoma liga, paskutines savo gyvenimo dienas leidžia pas tetulę Antaniną vienkiemyje. Vienintelis jo „darbas“ – mąstyti, filosofuoti apie žmogaus būties laikinumą ir prasmę. „Pasaulis atrodo išprotėjęs dėl daiktų ir visokios tuštybės, tai nejaugi turi susirgti pusė žmonijos, kad pagaliau suvoktų, ko jam reikia ir ko nereikia; ar vyras gyvena tik dėl brangios mašinos, o moteris – dėl madingų rūbų“ (p. 64).

        Visi A. Kuklio novelių veikėjai yra klausiantieji, trokštantys suvokti daugiau, nei jiems lemta, prisiliesti prie būties paslapčių. Stulbinanti mažo žmogaus kantrybė, nuolankiai nešant savo gyvenimo kryžių, – nepaprastai graži. Jo novelių veikėjai prisijaukina skaitytoją savo taurumu.

        Autoriaus žodis – paprastas, kasdienis, tačiau įtaigus ir stiprus. Jo nesistengiama „gražinti“ šiuolaikinių rašytojų taip mėgstamais keiksmažodžiais ar nešvankybėmis, kad išgautų originalų skambesį. Tiesa, ilgų konstrukcijų, kai viename sakinyje telpa visas skyrelio pasakojimas, A. Kuklys neatsisako ir šiame novelių rinkinyje, tačiau nuo to tekstas nepraranda sklandumo.

        Pasak bene žymiausio Lietuvos padangėje novelisto Juozo Apučio, „novelistai gaudo akimirkas“. A. Kuklio novelėse sugaudytos akimirkos gražios prasmingumu. Net skaudžios veikėjų gyvenimų peripetijos skirtos veikėjams augti, tobulėti dvasiškai. Taip nuolat atsigręžiama į dvasines, amžinąsias vertybes: gerumą („Bobų vasara“), draugystę („Kaimynai“), meilę („Traukinio palydovas“).

        Šiuolaikinis skaitytojas, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be reklamos teikiamo malonumo, galėtų peikti autorių dėl senamadiško rašymo stiliaus. Tai tiesa. A. Kuklio novelėse nerasite atviro kūno demonstravimo, visų trokštamos erotikos. Nėra jose ir detektyvinių siužetų, veikėjai nekeliauja po egzotines šalis, nesivaiko madų, neužmezga intriguojančių santykių su meilužių būriais. Tai kas gi jose įdomaus? – paklaustų popliteratūros skaitovas. Juk „įdomi“ knyga idėjomis, siužetu dabar niekuo nesiskiria nuo „laikraštienos“...

        Atsakymą „pavogsiu“ iš Aleksandro Žalio baigiamojo žodžio („Prasmingas ir įtaigus meninio žodžio pasaulis“), kur sakoma, kad ši knyga „bus patraukli ne tik paprastiems žmonėms <...>, bet ir tiems, kas mėgsta, myli meninį žodį bei pavargsta nuo dabartinės kultūros triukšmo, šokiruojančio rėksmingumo ir tuštybės“ (p. 118).

        Tikiu, kad knygą atsivers tie, kas kasdienybės paveikslą kuria iš gėrio ir grožio akimirkų, stengdamiesi savo paprastą gyvenimą nugyventi prasmingai.

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)