Kur veda istorinės atminties formavimas?

 

       Buvau ir lieku skeptiškas idėjai Lietuvos vardo paminėjimą Kvedlinburgo analuose susieti su Lietuvos istorijos pradžia. Nes pats paminėjimas (apie 1009 m. prie Rusijos ir Lietuvos sienos nužudytą misionierių šv. Brunoną ir aštuoniolika jo palydovų) istorijos laiko skalėje primena tik neaiškią dėmę dykumoje; nieko konkretaus nežinome, kas vyko Lietuvoje iki šio įvykio ir apie du šimtus metų po lemtingo nužudymo. Beje, kituose šaltiniuose nurodoma, kad Brunonas žuvo Prūsijos (ne Lietuvos) ir Rusijos pasienyje. O ir pats Kvedlinburgo analų originalas neišliko – tėra XVI a. nuorašas. Taigi, 1009 m. datos šiandieninis sureikšminimas veikiau liudija apie pastangas Lietuvos istoriją „paankstinti“, empirinę realybę pritempti prie pageidaujamo istorinio vaizdinio.

       Dar didesnį diskomfortą kelia vertybinis aspektas. Šiandienos ideologiniame lauke nuolatos pabrėžiama, kad Lietuva neatsiejama nuo Europos, tarp jų egzistuoja natūrali sąsaja. Tačiau šios sąsajos iliustracija krikščioniškojo misionieriaus nugalabijimo faktu atrodo, švelniai tariant, labai keistai tiek pačios Europos, tiek ir elementaraus civilizuotumo požiūriu. Tokio įvykio sureikšminimas netgi gali būti suprantamas kaip šiandieninių lietuvių banditų siautėjimo Europoje savotiškas palaiminimas. Tarsi lietuviams svarbu tik viena – dalyvauti Europoje, nesvarbu – kaip.

       Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo mašina paleista ir dėl pinigų trūkumo springdama darda per Lietuvą. Nors idėja istoriškai menkai pagrįsta, bet nėra visiškai be pagrindo. Lietuvos vardas prieš tūkstantmetį užfiksuotas, o kas konkrečiai nudobė Brunoną – nenurodyta. Net jei ir lietuviai anais laikais visi elgėsi panašiai, ką dabar bepadarysi, nebent surengti iškilmingą atgailos performansą. O šiandien madinga kalbėti apie istorinę atmintį ir atminties kultūrą, publikai reikia stiprių istorinių įvaizdžių, kurie keltų pasitikėjimą, savigarbą, stiprintų tautinį identitetą bei ryšį su valstybe. Taigi aiški istorinės atminties formavimo kryptis.

       Bet tūkstantmečio vizija – ne vienintelė atminties konstravimo kampanijoje. Paraleliai skelbiamos tezės apie „grįžimą į Europą“ bei „ilgaamžį ryšį su Europa“, kaip žinome, nutrauktą carinės Rusijos ir sovietinės okupacijos. Šios tezės gimė revoliuciniais Sąjūdžio laikais. Matyt, veržiantis iš totalitarinės sovietinės sistemos, negalima buvo apsieiti be supaprastintų bei tendencingų šūkių. Jie stipriai mobilizavo, panašiai veikė ir siekiant narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tačiau įgyvendinus strateginius, saugumą garantuojančius tikslus ir sovietinės sistemos reanimavimo grėsmei sumažėjus iki nulio, tie šūkiai ne tik nesilpsta, bet netgi stiprėja, įgaudami beveik totalų sovietinio paveldo neigimo bei kaltinimų Rusijai pobūdį. Istorinės atminties formavimas vyksta ignoruojant istoriją, akivaizdžiai ją pritempiant prie politinio intereso. Taigi atsigręžkime į istoriją ir pažiūrėkime, ar realūs šiandien konstruojami jos vaizdiniai.

 

       Kokie buvo „Lietuvos ir Europos ryšiai“ tarpukariu?

 

       Nuo 1918 m., kai Rusijos imperija sužlugo, iki 1940 metų, kai Sovietinė Rusija mūsų šalį okupavo ir aneksavo, Lietuva formaliai buvo nepriklausoma valstybė. Per tą laikotarpį stipriai ūgtelėjo lietuvių kultūra bei politinė savimonė. Lietuva palaikė diplomatinius ryšius su daugeliu kitų valstybių, buvo Tautų Sąjungos narė ir – galima teigti – priklausė Europai.

       Tačiau kaip tikrovėje reiškėsi tas priklausymas? Juk žinoma, kad tuometinė Lietuva buvo karo padėtyje su Lenkija dėl Vilniaus. Nors savo jėgomis įveikti kaimyninės valstybės negalėjome, tačiau puoselėjome viltį susilaukti paramos iš Sovietų Rusijos, o eventualiai ir iš Vokietijos. Praktiškai tai reiškė kurstymą Rusijos bei Vokietijos revizionistinių jėgų, kėlusių pavojų visai Europai, taip pat ir mums patiems. Įvairios Europos institucijos stengėsi Lietuvos siekiams suteikti taikesnę formą, bet nesėkmingai, nes lietuviai besąlygiškai reikalavo Vilniaus. Padėtį komplikavo ir ta aplinkybė, kad Lietuvoje tvarką palaikė karo komendantai. Mūsų krašto įvaizdžiui ypač kenkė nedemokratinių priemonių praktikavimas Klaipėdos krašte. Čia tarptautinė bendruomenė pripažino Lietuvos valdymą tik pasižadėjus laikytis europinių standartų.

       Trumpai tariant, nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimas tarpukariu buvo probleminis, nes ji akivaizdžiai nesilaikė vidaus bei užsienio bendrabūvio standartų. Ciniški Europos diplomatai dar gerokai iki 1940 m. padarė išvadą, kad Lietuvos sugrįžimas į Rusijos globą priimtina išeitis tiek Europai, tiek ir pačiai Lietuvai. Tad 1940-ųjų įvykiai nieko per daug nenustebino.

 

       Ko siekta atgaivinant LDK viziją?

 

       Turbūt įsitikinus, kad „Lietuvos ir Europos ryšiai“ tarpukariu labai nevienareikšmiai, nuspręsta atminties konstravimo kampanijoje apsiriboti 1940 m. okupacijos faktu ir manipuliuoti iš to fakto išvestu okupacinės žalos atlyginimo vėzdu. O visas istorinių Lietuvos ir Europos ryšių potencialas „perkeliamas“ į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. LDK epocha – tai maždaug pusės tūkstančio metų laikotarpis, įdomus savo istorija, turtingas europinės kultūros pasiekimais. Tačiau propagandinėje kampanijoje ryškėjanti tendencija šiandieninę Lietuvą tiesiogiai kildinti iš LDK – ne tik kultūrine prasme, bet ir politine, ir net erdvine! – sukelia rimtų abejonių, nes tai, nenusižengiant istorinei tiesai, nelengva padaryti, o galimos pasekmės sunkiai prognozuojamos.

       Žinome, kad dar Mindaugo Lietuvos valstybę sudarė ne vien lietuviškos, bet ir mongolų–totorių antpuolių išskaidytos senosios Rusios sritys, be didesnių dvejonių paklususios Lietuvai. Susikūrusi valstybė sparčiai plėtėsi, nutįso nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir daugiau kaip 200 šimtus metų atlaikė tiek Azijos ordų veržimąsi į Vakarus, tiek ir antpuolius Rytų kryptimi. Tačiau dvilypėje lietuvių ir rusų žemių junginio galybėje tūnojo ir lemtingas pažeidžiamumas. Lietuvos valdovai susidūrė su eile dilemų, kurių istoriniu požiūriu jiems nepavyko išspręsti.

       Pirmoji dilema buvo tokia: ar verta eikvoti jėgas sujungiant visas rusų žemes? Žinome, kad nei Algirdas, nei Vytautas Maskvos neužėmė, taigi paliko galimybę alternatyviam rusų žemių vienijimosi centrui. Tačiau, užvaldžius Maskvą, ten tikriausiai būtų persikėlęs ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sostas. Bent jau apie tai svajojo Vytautas. O Lietuvai tokiu atveju būtų telikęs savotiškas Mandžiūrijos vaidmuo. Antroji dilema: kokią krikščionybę priimti – Bizantijos ar Romos? Pirmasis variantas būtų reiškęs rusų dominavimą Lietuvoje. Pasekmė – ta pati mandžiūriškoji perspektyva. Kol Jogaila dvejojo, ar vesti Didžiojo Maskvos kunigaikščio Dimitrijaus dukterį Sofiją (atitinkamai persiorientuojant religine prasme), jam buvo pasiūlytas tik „jaunesniojo brolio“ statusas.

       Žinoma, Jogaila pasirinko, susituokė su katalike Jadvyga ir gavo Lenkijos Karalystės sostą. Ir užprogramavo Lietuvos valstybėje civilizacinį konfliktą – tarp katalikų ir stačiatikių. Rusų žemių sujungimo (ar reconcistos) iniciatyva buvo perleista Maskvai, o po Lietuvos valstybės pamatais pradėjo tiksėti laikrodis. XVI a. išvystyta romėniškos kilmės teorija turėjo konsoliduoti LDK dvilypį elitą, tačiau neatsvėrė Maskvos pranašumo, įgyto pasiskelbus Bizantijos tradicijų tesėja. Nors Lietuvoje stačiatikiai didikai tam tikrais istoriniais momentais (pavyzdžiui, po pergalės prie Oršos 1514 m.) beveik susilygino savo teisėmis su katalikais, vis dėlto taip ir liko tik vasalais. Paprasti stačiatikiai gal ir tikėjo savo ponų tvirtinimais, kad pavaldinio dalia Lietuvoje geresnė nei Maskvoje, bet niekada neprarado suvokimo, kad tikėjimo tėvynė yra svetur. Kaip taikliai pažymėjo vienas publicistas, LDK rusiškų žemių valdymas priminė situaciją, kai už ausų pagaunamas vilkas: ir paleisti, ir toliau laikyti vienodai pavojinga.

       Lietuvos ir Lenkijos unija stabilizavo padėtį šalyje, atvėrė kelią į Europą. Vilnių – skirtingai nei Maskvą – pasiekė ir Renesansas, ir barokas. Tai neabejotinas istorinis turtas. Tačiau politinėje perspektyvoje unija tik pagausino jau buvusių problemų skaičių. Buvusi dvilypė jungtinės valstybės struktūra tapo trilypė. Tai trukdė centralizuoti šalį, leido įsigalėti bajorų anarchijai, kurios ryškiausias požymis – liūdnai pagarsėjęs liberum veto principas. Bandymai valstybinį amorfiškumą neutralizuoti elito kultūrine niveliacija (lenkėjimu) bei religiniu prozelitizmu didino įtampą su kitatikių imperijomis ir buvo viena šalies padalijimo priežasčių.

       Žlugus unijinei valstybei, liko jos nevienareikšmės tradicijos. Pavyzdžiui, civilizacinio pranašumo kompleksas, stipriai užvaldęs Lenkijos–Lietuvos diduomenę, ypač tą jos dalį, kuri identifikavosi su katalikybe bei lenkiškąja kultūra ir radikaliai save priešpriešino ne tik vadinamiesiems barbariškiems Rytams, bet ir protestantiškiems Vakarams. Tas pranašumo kompleksas – arba puikybė – trukdė laiku suvokti tiek žlungančios valstybės realijas, tiek ir tikrovę, susiklos-čiusią po padalijimų. Toji puikybė ir realijų nesuvokimas įstūmė šalį į kelis tragiškus sukilimus. Nors iki šiol Lietuvos ir Lenkijos istorikai negaili panegirikos 1831 m. bei 1863 m. sukilėliams, kaip kovotojams už laisvę, bet nepaneigia to fakto, kad sukilimais iš esmės siekta atkurti padėtį iki padalijimų. Istoriškai tai reiškė aklavietę.

       Akivaizdu, kad LDK – jau praeitis. Žinoma, labai svarbi kultūriniu požiūriu, bet ne daugiau. Bandymai ją nacionalizuoti ar politiškai atgaivinti primena Mussolinio bandymus atkurti Romos imperiją. Bet kokius konkrečius politinius padarinius gali sukelti Lietuvos „žaidimai“ su istorija.

 

       Puolimas prieš Rusiją ar... prieš lietuvių tautą?

 

       Okupacinės žalos atlyginimo reikalavimas ir LDK tradicijų propagandinis eskalavimas šiandieninėje Lietuvoje turi du pagrindinius vektorius. Vienas jų – antirusiškas, nes planuojama iš Rusijos „nugręžti“ milijardus ir buvusiose LDK žemėse – Baltarusijoje ir Ukrainoje – pakirsti Rusijos įtaką. Kitas vektorius ženklina lietuvių identiteto kaitą – iš nacionalinio į universalų (multikultūrinį) ar į neaišku kokį.

       Teoriškai tai, žinoma, revoliuciniai užmojai. Bet kokia jų praktinė reikšmė ir galimos pasekmės? Negi, reikalaudami atsakomybės už okupaciją, tikimasi Rusiją nutempti į tarptautinį teismą? Ar vadinamasis demokratijos eksportas į buvusias SSRS respublikas (ypač Ukrainą, Gruziją, Baltarusiją) ir beveik atviras raginimas šiandieninę Rusiją „sugrąžinti“ į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas nėra vien bandymas atgaivinti unijinių bajorų tradicijas, istoriškai jau nuvedusias į aklavietę? Visų tų pastangų išdava – viena konkreti perspektyva: įerzinta Rusija kryptingai siekia iki 2015 metų nutraukti tranzitą per Lietuvą (taip pat per Latviją ir Estiją). Jeigu bus realizuota tokia perspektyva, ji Lietuvai reikš ekonominį žlugimą.

       Dar jautresnis aspektas, susijęs su modernios tautos transformacijos užmoju, kai dėl demokratijos plėtros lietuviai skatinami beveik identitetinei savižudybei. Juk šiandieninė lietuvių tauta – tai daugiausia natūralaus, istoriškai inspiruoto ir trukusio daugiau kaip šimtmetį proceso rezultatas. Būtent jos apsisprendimas nulėmė Lietuvos nepriklausomybę 1990–1991 m. ir vėlesnį tarptautinį pripažinimą! Kodėl gi šia neįkainojama vertybe pradedama abejoti? Nejau dar gaji lenkomanų versija, kad lietuviai – tai tik rusų ir prūsų intrigos pasekmė?

        Turbūt neverta abejoti, kad moderni lietuvių tauta susiformavo kaip tik Rusijoje ir patyrė jos poveikį. Šis procesas labai komplikuotas, jo negalima vertinti vienareikšmiškai. Nuo antrosios XIX a. pusės unijinės tradicijos Lietuvoje ėmė irti, jas palaipsniui keitė moderni nacionalinė savimonė. Savo esme tai buvo progresyvus procesas, impulsą gavęs iš demokratinių pilietinių judėjimų Vakaruose. Bet, paveikta slavofilų (labiausiai rusų), modernioji lietuviškoji ideologija tautiškumo pagrindu pasirinko lietuvių kalbą bei etnografiją. Prisitaikant prie Rusijos politikos, nuspręsta atsiriboti nuo visko, kas siejosi su unijos puoselėtu bajoriškuoju universalizmu. Taigi mestasi nuo vieno kraštutinumo – mėginimų tapti vadinamosios Polonijos piliečiais (lenkais), į kitą – siekta iš etnografinės Lietuvos išstumti lenkų kalbą bei kultūrą, pagaliau ir pačius lenkus.

       Taip prasidėjo modernus lietuvių–lenkų konfliktas, vargiai šiandien sukeliantis pasididžiavimo jausmą. Labiau linkstame pabrėžti pastangas pakurstyti Rusijos konfliktą. Žinoma, tiek Rusijos, tiek Vokietijos imperijos, kaip padalijimų bendrininkės, siekė sunaikinti unijinę tradiciją bei tramdyti atgimstančią Lenkiją – eventualią šios tradicijos tesėją. Todėl lietuvių judėjimo antilenkiška kryptis iškart sulaukė ir Rusijos, ir Vokietijos atviro paskatinimo. Kaltinant Rusiją (ir Vokietiją) savanaudiškumu neverta ignoruoti objektyvios realybės: be šių valstybių paramos modernus lietuvių judėjimas nebūtų įgyvendinęs savo tikslų ir šiandien žemėlapyje kažin ar aptiktume Lietuvos vardą.

       Beje, lietuvių tautos raida – jokia išimtis. Beveik visi Vidurio Rytų Europos modernūs nacionaliniai judėjimai buvo imperijų manipuliavimo objektai. Patys savaime jie buvo per silpni savo politiniams siekiams realizuoti, ypač valstybingumui išsikovoti. Tautoms tai pavyko tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vakarų demokratijos nugalėjo despotiškas imperijas ir pastarosios sugriuvo.

 

       Kova su komunizmo paveldu ar ... su Lietuvos nacionaline valstybe?

 

       Šiandieninė Lietuvos propagandinė kova su Rusija remiasi ne tik senaisiais laikais, bet visų pirma – sovietmečiu, jį tiesiogiai susiejant su Rusija, o Lietuva interpretuojama kaip auka. Sovietinio paveldo atmetimas įsilieja į globalinę nacizmo ir komunizmo pasmerkimo kampaniją. Labiau akcentuojamas antrasis dėmuo. Juk naciai šeimininkavo Lietuvoje dešimteriopai trumpesnį laiką, negu sovietai. Akivaizdžiai nepopuliarūs pačių lietuvių ryšiai su nacių nusikaltimais Lietuvoje. O šiandien šalyje smerkia sovietmetį visi, kas netingi ir sugeba. Po Antrojo pasaulinio karo vykusį partizaninį karą siekiama visaip heroizuoti. Bet ar gerai suvokiame, ką darome?

       Sovietai okupavo bei aneksavo Lietuvą be pasipriešinimo. Vyriausybė politiškai bei juridiškai neprotestavo! (Apie Lietuvos atstovų užsienyje protestus – atskira kalba.) Apgailėtina Lietuvos padėtis bei jos elgesys tarpukario tarptautinėje arenoje nulėmė tai, kad taikus (neminint entuziazmo apraiškų) grįžimas į Rusijos globą atrodytų pakankamai logiškas. Tačiau šiandien dauguma lietuvių apie tokią logiką nenori net girdėti. Dar nuo Sąjūdžio laikų lietuvių kolektyvinėje atmintyje išplito didžiausią nuoskaudą keliantis klausimas – kodėl neiššauta 1940-aisiais?

       Istorikai teigia, kad 1940 m. žymi Lietuvos gyventojų dalis jau nusivylė savo valstybės vidaus ir užsienio politika ir laukė autoritarinio Antano Smetonos režimo žlugimo bei radikalių socialinių reformų (eventualiai net ir socialistine forma). Neperdėsim sakydami, kad revoliucija Lietuvoje 1940 m. buvo pribrendusi. Bet atsitiko taip, kad svetima jėga, pasinaudojusi ne tik palankiomis išorinėmis aplinkybėmis, bet ir socialine-politine įtampa pačioje Lietuvoje, įsiveržė į šalį ir ją pavergė.

       Susidariusios situacijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Atrodytų, 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos įsiveržimas tapo ribine data – visi vėlesni įvykiai neteisėti. Tačiau tokia traktuotė ignoruoja klausimą – kokioje teritorijoje ir kokios visuomenės teisės buvo pažeistos? Peršasi išvada, kad visos Lietuvos politinės jėgos, kurios siekė socialinių ar nacionalinių pertvarkymų ir daugiau ar mažiau bendradarbiavo su sovietine valdžia, yra neteisėtos ir net gali būti kaltinamos išdavyste. Teisėtumo aureolę išsaugos tik Smetonos režimas (na dar pokario partizanai ir emigrantai).

       Jeigu vertinsime 1940 m. Lietuvą pagal socialinių bei nacionalinių problemų sprendimo lygį, svetimos kariuomenės įsiveržimo fakto galima apskritai nepastebėti ir kartu laidoti Lietuvos valstybės perspektyvą.

       Abu požiūriai vienpusiški ir tendencingi. Antrasis – dominavo sovietmečiu, šiandieninėje Lietuvoje kryptingai linkstama prie pirmojo, nepaisant jo neigiamo poveikio įvairioms politinio visuomeninio gyvenimo sritims.

 

       a) Kaip ne/veikia asmeninė atsakomybė

      

       Jeigu visi tie, kurie bendradarbiavo su sovietiniu režimu, yra išdavikai, logiška visus juos atskirti nuo aktyvaus politinio gyvenimo Lietuvoje (kaip Norvegijos kvislingus). Tačiau atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetis akivaizdžiai liudija, kad tokia logika prieštarautų realijoms: turbūt neliktų kam užsiimti Lietuvos politika. Šiandien žymi dalis – gal net lemianti – Lietuvos elito yra daugiau ar mažiau „buvę“ (priklausė sovietmečio elitui). Bet dabartinės Lietuvos viešas gyvenimas sukonstruotas taip, kad bet kas bet kada gali iškelti klausimą dėl bet kurio „buvusiojo“ atitikimo nūdienos kriterijams. „Iškeltojo į dienos šviesą“ likimas pakibs ore priklausomai nuo to, kokias atsakingas politines pareigas jis bus užėmęs. Suprantama, kad kiekvienas iš tų potencialiai demaskuotinų (liaudiškai tariant, „pakabintų“) stengiasi kaip išmano, kad ant jo nekristų „dievų pyktis“.

       Problema atsiranda, kai, susikirtus Lietuvos politinių grupuočių interesams su nacionaliniu interesu, „pakabintajam“ tenka daryti sprendimą. Tokioje situacijoje politiškai pažeidžiamo veikėjo veiksmus – labiausiai tikėtina – nulems noras išsklaidyti abejones dėl jo atsiribojimo nuo visko, kas kelia prosovietiškas ar prorusiškas asociacijas. Bet minėtas sprendimas nebūtinai atitiks nacionalinį interesą. Gal ši moralinė dviprasmybė ir provokuoja mūsų aptariamas propagandines kampanijas?

 

       b) Valstybinės brandos klausimas

      

       Prisimenant tarpukarį nesunku pastebėti, kad Lietuvos valstybei tuo metu akivaizdžiai trūko efektyvumo ar paprasčiau kalbant – brandos. Stipriausiai tai pasireiškė per teritorines šalies aspiracijas. Moderniam lietuvių nacionaliniam judėjimui ypač aktualus buvo Vilniaus krašto klausimas, nes čia vyravo unijinės ar lenkiškos tradicijos. Tačiau naujos valstybės kūrėjai Vilnių įsivaizdavo kaip atgimstančios Lietuvos sostinę, ir ne bet kokią, o – lietuvišką. Lietuviai siekė kontroliuoti ir Mažąją Lietuvą su Klaipėdos uostu. Patys tokių užmojų įgyvendinti jie negalėjo. Taip formavosi prielaidos lietuviams bendradarbiauti su Rusijos ar Vokietijos imperijomis pagal real politik logiką.

       Legitimistinių formalumų suvaržytos imperijos nenorėjo atvirai paremti lietuvių. Modernios Lietuvos klausimo nesiryžo formuluoti nei carinė valdžia, nei po Vasario revoliucijos sudaryta Laikinoji vyriausybė. Tačiau šiuo klausimu pradėjo spekuliuoti Vokietijos karinė vyriausybė 1917 m, o vėliau lietuvių pretenzijas atsiimti Vilnių parėmė ir bolševikinė Rusijos valdžia. Taip modernios Lietuvos klausimas, nors savo prigimtimi ir demokratinis bei istoriškai pagrįstas, buvo susietas su militaristinėmis bei totalitarinėmis struktūromis. Taigi Lietuva galėjo atgauti nuo lenkų išvalytą Vilnių tik iš Stalino – anaiptol ne demokratinės šalies vadovo – rankų. Vakarų valstybės nenorėjo mums atiduoti ir Klaipėdos.

       Tenka pripažinti, kad totalitarinio komunistinio režimo raidos aplinkybės – skaudu sutikti – suformavo Lietuvos valstybės teritoriją, atitinkančią lietuvių nacionalinį identitetą. Tad kyla klausimas, ar šiandieninis aktyvus Lietuvos įsitraukimas į komunizmo atmetimo kampaniją atitinka mūsų nacionalinius interesus? Jei grįžtume prie virtualaus teismo, į kurį Lietuva planuoja nusitempti Rusiją už 1940 m. okupaciją, reiktų pamąstyti, kaip tame teisme mūsų šalis tikisi atsiriboti nuo sąsajų su totalitarizmu?

       Beje, Lietuvos  problemos nėra išskirtinės. Panašūs vargai kankino praktiškai visas Vidurio Rytų Europos valstybes, susiformavusias po Pirmojo pasaulinio karo. Visos jos patyrė didžiules socialinio bei nacionalinio pobūdžio įtampas, neretai išsiliejančias į tarptautinius teritorinius konfliktus. Demokratiniai mechanizmai – nepaisant pastangų – buvo per silpni tokiems konfliktams sureguliuoti. Tai sudarė prielaidas bręsti totalitariniams režimams (savotiškiems sanitarams, kaip ciniškai vertino Vakarų apžvalgininkai). Šie „siūlė“ savus stabilizavimo metodus: arba komunistinės revoliucijos – kai prievarta slopinami tiek socialiniai, tiek ir nacionaliniai prieštaravimai, arba nacistinį – kai Vidurio Rytų Europos tautos vertintos kaip „nevisavertės“ ir joms švietėsi perspektyva apskritai išnykti iš politinės arenos. Istoriškai nugalėjo komunistinis modelis ir turbūt tai buvo mažesnė blogybė iš galimų.

       Kad ir kaip būtų, Vidurio Rytų Europos tautos, gyvendamos komunistinėje sistemoje, susiformavo kaip visuomeniniai valstybiniai dariniai. 1975 m. Helsinkio Baigiamasis Aktas šią padėtį patvirtino ir tik nuo tada galima buvo pagrįstai laukti – ir reikalauti! – komunizmo Europoje pabaigos.

 

       c) Partizanų vertinimo klausimas

      

       Istorinėje atmintyje ypač jautrus yra po Antrojo pasaulinio karo vykusio partizaninio karo interpretacijų klausimas. Kad ir kokiais istoriniais faktais jos pasipildytų, neabejotina, kad tai buvo vienas pačių tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų. Šito užmiršti – nevalia. Būtina ir rimtis, ir pagarba.

       Bet mechaniškai heroizuoti partizanus ir juos prilyginti pasipriešinimo kovotojams Vakarų šalyse – problemiška. Juk Vakaruose pasipriešinimas vyko prieš hitlerinę Vokietiją, o Lietuvos partizanai formaliai kovojo prieš Antihitlerinės koalicijos dalyvę – SSRS. Reikia neužmiršti, kad Vakarų Europos šalys iki nacių okupacijos iš esmės buvo demokratinės valstybės, t. y. pasiekusios tam tikrą savo politinių jėgų konsensusą ir gyvavusios pagal teisinius principus. Ten atėję naciai buvo akivaizdus svetimkūnis, priešinimasis jiems – ir ginkluotas, ir neginkluotas – natūralus gynimasis. Bendradarbiavę su naciais tapo išdavikais tiek nacionaline, tiek politine prasme, nekalbant jau apie tai, kad nacizmas iš principo prieštaravo žmogiškumui.

       Sovietai atėjo į Lietuvą, kuri neturėjo politinio bei nacionalinio sutarimo nei vidaus, nei užsienio politikos klausimais. Todėl vienareikšmiškai netapo svetimkūniu. Juos galima laikyti okupantais, nes pažeidė Lietuvos suverenitetą, nuslopino lietuvių politinę ir net ėmė kėsintis į nacionalinę savimonę. Tačiau paskatino socialines reformas, kurioms Lietuva buvo pribrendusi (aišku, nesitikėta, kas jos bus tokios radikalios ir svetimos mūsų šalies kultūrinei erdvei). Be to, sovietai padėjo lietuviams realizuoti savo nacionalinį idealą – tautiškai įsisavinti etnografinę Lietuvos teritoriją su Vilniumi ir Klaipėda. Šios priežastys neleidžia bendradarbiavusių su sovietais vienareikšmiškai vadinti išdavikais, nes jie skatino šalies revoliucinę kaitą.

       Dėl tų pačių aplinkybių negalime taip paprastai vertinti ir Lietuvos partizanų. Kaip kovotojai už Lietuvos suverenitetą, prieš rusinimą, jie yra vaduotojai. Bet partizanų nuostata socialinių politinių reformų atžvilgiu neaiški. Ir svarbiausia, jie nekovojo – nes tiesiog nepajėgė – už Vilnių ir Klaipėdą. Net priešingai – ragino lietuvius nesikelti į tuos miestus – nepriimti „sovietų dovanos“. Tačiau tauta į Vilnių ir Klaipėdą kėlėsi, nes tai atitiko lietuvių nacionalinį idealą. Taip išsiskyrė tautos ir partizanų tikslai, kaip išsiskyrė Kauno Lietuvos ir Lietuvos su sostine Vilniuje idealai. Beje, neatsitiktinai per partizaninį karą nuo lietuvių rankos lietuvių žuvo dešimteriopai daugiau nei sovietinių kareivių.

 

       Kurgi ieškoti Lietuvos galios?

 

       Ginkluotos kovos vertinimo aspektas aktualus ne tik istorinės tiesos, bet ir vertybinės orientacijos požiūriu. Nes partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje dažnai prilyginamas pagrindiniam lietuvių tautos egzistavimo bei jos galios įrodymui. Kokia pasaulėžiūra pagrįsti šie bandymai? Pilėnų romantika? O gal LDK atgaivinimo idėja ir beviltiškų sukilimų tradicija?

       Nors po Pirmojo pasaulinio karo karinės galios kultas Europoje tebebuvo gana stiprus, bet jį laipsniškai menkino ta aplinkybė, kad tautos apsisprendimo teisės pagrindu susikūrė visa eilė naujų mažų valstybių. Jų funkcija ir galia nulėmė ne tiek ginklai, kiek moralinis bendrumas, socialinis ir ūkinis efektyvumas bei – svarbiausia – siekis taikiai bendradarbiauti valstybių lygyje. Deja, tų idėjų realizavimo praktika tarpukariu buvo nesėkminga. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, beveik visos mažos valstybės savo laisvę (su išlygom) prarado. Dauguma jų ir nesipriešino (Lenkijos kova neturėjo jos likimui jokios įtakos, Suomijos išimtis veikiau patvirtina taisyklę)... Tai nereiškia, kad mažų tautų teisių idėja prarado perspektyvą. Taikus komunizmo sistemos žlugimas Europoje (išskyrus Jugoslavijos tragediją) yra mažų tautų apsisprendimo idėjos triumfas. Ir Lietuvai siekiant laisvės reikšmingesni buvo ne tankai ir patrankos, bet Baltijos kelias, demokratiniai rinkimai bei beginklės Loretos Asanavičiūtės ir jos bendražygių pralietas kraujas!

       Kai šiandieninėje Lietuvoje tautinio identiteto formavimo procese akcentuojama beviltiška ginkluota kova, kyla įtarimas, ar tai nėra mėginimas maskuoti nesugebėjimą naudotis įgyta laisve. Pastarieji metai liudija, kad, užuot efektyviai organizavę valstybės vidaus bei užsienio politiką, daugiausia laiko ir energijos švaistoma konfliktinėms kampanijoms organizuoti ir fantomams gaudyti (ar kurti).

       Žinoma, ir mažai valstybei reikalingos ginkluotosios pajėgos. Net Vatikanas turi savo apsaugos gvardiją. Bet ir Vatikanas, ir Liuksemburgas, ir Slovakija, ir Olandija puikiai supranta savo galios ištakas. Kiekvienos valstybės stiprybė yra kitokia. Jeigu Lietuva nesuvoks ar ignoruos savo tikrąją galią, jos laukia tik nelaimėlių bei avantiūristų dalia.

 

       Bendresnio pobūdžio pastebėjimai

 

       Be istorinės atminties visuomenės negali egzistuoti. Tos atminties formavimas – objektyviai būtinas. Šio proceso metu, matyt, neišvengiamas istorijos tiesų supaprastinimas ar net pritempimas. Tačiau ir jiems turi būti riba. Nes sufalsifikuota ar suprimityvinta istorinė tiesa anksčiau ar vėliau smogs atgal neadekvatumu kaip bumerangas.

       Konstruojant istorinę atmintį negalima tikėtis pozityvo kažkieno kito sąskaita. Atmintis neturėtų skaldyti tautos bei visuomenės, bet priešingai – jas telkti. Tik tada Lietuva galės pasijusti visaverte valstybe ir sava Europoje. Kodėl gi, užuot stiprinusi pasitikėjimą, ši atmintis dažnai skatina puikybę, savigarbą keičia panieka, atgailą – amnezija, o kompromisą – konfliktu? Nejau per praėjusį tūkstantmetį niekas iš esmės nepasikeitė?