nazaraite_edita       Edita Nazaraitė (g. 1955) – poetė, dailininkė. Gimė Vilniuje, 1980 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1984 m. emigravo į Kanadą. Dirbo radijuje „Amerikos balsas“. Išleido eilėraščių rinkinius „Medaus ir kraujo lašai“ (1989), „Mechaninė mūza“ (1989), „Nepakeliamas laisvės lengvumas“ (1993). E. Nazaraitės poezijoje vyrauja regimųjų įspūdžių ekspresija, vienur maitinama lietuviško rugių lauko, kitur didmiesčio dangoraižių, autostradų bei kitų urbanistinio peizažo atributų. Anot Vytauto Kubiliaus, E. Nazaraitės eilėraštis – tai kaleidoskopinė apibrėžtų, nesikartojančių vaizdų seka, dėstoma energingais komponavimo mostais. Greta daiktiško konkretumo, perimto iš anglosaksiškos poezijos, išlieka metaforizacijos ir žaismės polėkis, kurį kūrėja paveldėjo iš moderniosios dailės. Jos poezijoje išlaikomas judrus ir spalvingas gyvosios kalbos žodis, išreiškiantis „prarastųjų kartos“ netikrumą ir europietišką skepsį. Naujieji E. Nazaraitės eilėraščiai kupini feministinės literatūros motyvų bei įvaizdžių.

 

       Edita Nazaraitė – Lietuvių rašytojų draugijos 1990 metų literatūrinės premijos laureatė. Editos Nazaraitės eilėraščių rinkinys „Mechaninė mūza: Eilėraščiai, 1985-1988“ (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1989) 1989 metais laimėjo Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Premijos knyga tikrai verta dėl turtingo žodyno, beveik neklaidingos poetinės klausos, originalių įvaizdžių ir daugmaž paslėpto išgyvenimo.

       „Mechaninės mūzos“ eilėraščiai itin įdomūs tuo, kad lietuvių išeivijos — oficialiai, turbūt trečiosios jos bangos — pergyvenimai bei įspūdžiai išreiškiami Lietuvos poetiniu žodynu. Čia ir yra tam tikra įtampa bei ironija, nes, išvykus iš tėvynės, pergyvenama nauja tikrovė, suderinta su senąja ar jai priešpastatoma, bet tebekalbanti atsivežtąja kalba, lyg visai nebūtų lūžio. Nazaraitės poezija dar nepergyvenusi kalbos krizės – ir gal nebūtinai visos ją patiria. Jos iliustracijos, tačiau, fragmentinės, sudarytos iš tikrovės nuotrupų, įvairių kalbų (bet dar indoeuropietiškų) raidžių bei menininkės junginių, kuriuose matosi žmogiška forma ir sparnai. Šie paveikslai skaitytojai susiriša su eilėraščiais, kurių poetinės eilutės bei posmai sujungia įvairių vietų (Lietuvos, Kanados, Europos kraštų) detales, aliuzijas į meną, muziką bei literatūrą, sutiktus žmones ir, galop, kaip turbūt beveik visoj poezijoj, pačios poetės praeitį, dabartį ir svajas. Eilėraščiai kupini įvaizdžių, kuriuos poetė pradėjusi suderinti eilėraščio forma bei muzika, bet kuriuos skaitytojams tenka užbaigti – arba bent perjungti į savo vaizduotės pasaulį, kad eilėraščiai kiekvienam kalbėtų. Bet to gali poetė iš savo publikos laukti — ir, iš tikrųjų, to gera poezija dažniausiai turi reikalauti.“ (Marija Stankus-Saulaitė)

 

 

        nazaraite_mechanine_muza

 

 

       KANADIETIŠKI ESKIZAI: KANADOS LYGUMOS

      

       Nereikia nei Paryžiaus, nei Madrido —

       Tie miestai labai užgriozdinti

       Antikvariniais baldais,

       Ir vėjams nėr kur įsibėgėti,

       Ūžtelt ir pakilti

       Į žvaigždėmis nubarstytą laukymę.

       Bekraštės lygumos —

       Numylėti vėju aerouostai.

       Neaprėpiamos lygumos —

       Monotoniškos dainininkės,

       Pasruvusios kviečių variu,

       Žolių smaragdu varvančios.

       Lygumu šokėjos — karčios

       Raudonos žemuogės:

       Danguj prisirpusios,

       Debesų pienu išpraustos.

       Raibais ančių sparnais nešina,

       Saulė keliauja —

       Neša dienos vainiką

       Nuo lygumų milžiniško delno.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

      

 

      

       KANADIETIŠKI ESKIZAI: TORONTO TRAMVAJUS

      

       Kitados taip margai

       Visa atrodė:

       Kiekviena diena nei Kalėdų eglutė

       Spalvotus delnus į tamsą trynė

       Skambėjo juokas ir ten ir čia

       O dabar — nuvažiuoja Toronto tramvajus

       Ir stotelė vėl kraupiai tuščia

 

       Iki begalybės ilgom gatvėm

       Vaikšto lietus po skvernu pasikišęs

       Dūstančią saulę

       Nebėra vietos automobiliams

       Nei praeiviams žaliomis šukuosenomis

       Bokštas! Jam apie kojas rangosi traukiniai

       O smaigalyje labai arti dangaus

       Pamautas stūkso

       Makdonaldo hamburgeris

       Jo skaistesnis už saulę sūris

       Susimaišęs su lietumi

       Vaikšto iki begalybės sutįsusiom gatvėm

       Paskui įlipa į tramvajų nakčia

       Nuvažiuoja Toronto tramvajus

       Ir stotelė vėl kraupiai tuščia

 

       Brokatai vylingai krypčioja

       Ant liesučių šlaunų

       Penktą po pietų

       Fabrikai išspjauna

       Pilką darbo pelę

       Teka vakaro gyslom alus

       Čirška aplink Eaton’o fontaną bekoniena

       Linksmi pederastai pririšti prie balionu

       Kyla į debesis su savo teisėmis

       Kažkur probėgsmiais šmėsteli

       Juodojo Kaspino Diena

       Nuvažiuoja Toronto tramvajus

       Ir stotelė vėl kraupiai tuščia

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

      

      

      

       KANADIETIŠKI ESKIZAI: *  *  *

      

       Taip, gerbiamoji ponia,

       Jūsų sidabrinių lapių kailinukai loja,

       Lakuoti nageliai

       Tarsi mažos purpurinės kanarėlės

       Vylingai šokčioja, žiba,

       Ir nuobodulys veržiasi iš jūsų

       Sutemusio žvilgsnio,

       Kupa lyg užmirštas

       Ant viryklės pienas.

       Taip, gerbiamoji ponia,

       Jūs nieko nežinote apie tą šalį,

       Kur paukščiai priversti

       Vaikščioti pėstute plentu,

       Ir kur jūrai draudžiama banguoti.

       Jūs nieko nežinote

       Apie praradimo kainą, nors grožitės

       Savo atspindžiu bankų stikle ir marmure.

       Jūsų čekių knygutė —

       Vienintelė jūsų grynaspalvio

       Gyvenimo Biblija,

       O kančios poezija

       Jums svetima tarsi japonų raštai.

       Taip, gerbiamoji ponia,

       Jūsų sidabriniu lapių kailinukai loja,

       Kai geriate juodą nesaldintą kavą

       Iš savo buvusių meilužių delnų ir,

       Dieve, koks vargas, koks vargas —

       Nėra net kam

       Jūsų pasigailėti.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

      

 

 

       KANADIETISKI ESKIZAI: HORIZONTALI MELANCHOLIJA

      

       Ūkia tingiai ūkia

       Lėti lėti lė-ti

       Mieguis-ti trau-ki-niai

       Milžiniški geležies pitonai

       Šliaužiantys pažemiu

       Oranžine vagonų tiese

       Pjaunantys horizontaliai

       Apsnūdusią pre-ri-jų me-lan-cho-li-ją

       Dulkės saulėje!

       Sniegas — mėnuliui — į veidą!

       O geležinis pi-to-nas

       Tęsia amžiną ke-lio-nę

       Ho-ri-zon-ta-lią me-lan-cho-li-ją

       Ve-ža va-go-nuos

       Vagonai

       Dienos savaitės metai

       Grūdais perpildyti

       Alyva anglimi ir rąstais

       Sidabru auksu propanu

       Me-lan-cho-liš-kų ra-tų bil-de-sy

       Susimala širdies virpesiai

       Kažkuriam vagone am-ži-ni

       Keliauja tavo laiškai

       Į voką sudėti angelo sparnai

       Apsunkusi min-tis

       Nuo ho-ri-zon-ta-lios me-lan-cho-li-jos

       Nuo kas-die-nio

       Be-pro-tys-tėn ar mie-got va-ran-čio

       Leis-gy-vio ū-ki-mo

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

      

 

 

       BĖGIŲ MENUETAS

      

       Bildėdamas senas vokiškas tramvajus

       Nusiveža mano laukimą —

       Negaliu jo pavyti:

       Kojos lyg granito kolonos,

       Tvirtai įaugusios šaligatvin.

       Žiūriu į šaltus bėgius,

       Nuliedintus iš nukankintų žvaigždžių geležies,

       Stebiu it metalo upę neperbrendamą —

       Bėgiai be pradžios ir be pabaigos.

       Bėgiai — mano geneologinis medis,

       Pamatai mano genties namų.

       Ji nešė savo kryžių

       Į Rytus ir į Vakarus,

       Niekaip nesusijungdama

       Į saugų stačiakampį.

       Todėl nenustembu, sutikusi save

       Siaurutėje it rankovė Miuncheno gatvėje,

       Pilnomis ausimis telefoninių pokalbių.

       Arba Jutos aerouoste,

       Rašančią tylos natas ant servetėlių.

       Čiauškančiame Atėnų turguje,

       Stebinčią spalvingų vaisių orgiją

       Arba tapančią horizontalios melancholijos drobes

       Migdančiose Albertos prerijose.

       Net lėktuvai, kuriais skraidau,

       Net jie — šliuožia neregimais

       Dangaus bėgiais

       Lyg išprotėję aukštybių traukiniai.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

 

 

 

       IŠDAIGŲ METAS MAŽAME MIESTELY

      

       Ūmus vėjo šuoras

       Išplėšia duris

       Ir paskui rudenio paukščius

       Išskrenda miltuotas kepėjas

       Per žydrą dangaus paletę skrieja

       Būda su šunimi

       Balti arkliukai ir šokolado kumeliai

       Liepsnojančios žvakidės

       Mero žmona rožiniu sijonu

       Ant vėjo sparnų rudeniop

       Sklendžia gaisrininkų mašina

       Visi ugniagesiai laiškanešys

       Ir tūkstančiai rytinių laikraščių

       Skrenda paskui auksinius

       Klevų lapus tebegrojantis gramofonas

       Miegantis poetas ant moters krūtų

       Plasnoja pienininkas du dviračiai

       Ir pulkelis moksleivių

       Šūkaudami ir laidydami akmenis

       Į pralekiančias gerves

       Visi smagūs nešami eiklaus vėjo

       Į rudens požemius

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

 

 

 

       ŠIRDINGI IR PRAKTIŠKI PATARIMAI SAVIŽUDŽIUI

      

       Žinai,

       Nerašyk testamento,

       Kad neįtartu tavęs planavimu.

       Planavimai kartais juokingai pasibaigia,

       Jei prisimintume komunistinius penkmečius.

       Nevažiuok į Paryžių, nešok

       Nuo Eifelio bokšto — tai senamadiška.

       O dar pakeliui kur pasigersi

       Ir susigraudinęs persigalvosi —

       Bus nei šis, nei tas,

       Ir neužteks bilietui atgal.

       Nepjaustinėk venų, jei nesi dirbęs skerdykloje.

       Geriau užsakyk dešimt tuzinų

       Raudonų gvazdikų savo šermenims

       Ir neužmiršk išsiuntinėti pakvietimus

       Saulei, mėnuliui, žvaigždėm ir

       Neištikimom mylimosioms — tegul pamatys,

       Kaip visuotinai tavęs gedima.

       Jokiais būdais negerk nuodų —

       Būsi panašus į bukaprotes,

       Kaprizingas aktores, kurias meilužiai

       Pameta kas antrą dieną.

       Geriau mirti originaliai, nematytai,

       Kad jei ne gyvenimu, tai bent jau

       Mirtimi nustebintum tau nugarą

       Atsukusį pasaulį.

       Pasikorimą iš karto išbrauk iš sąrašo:

       Subjaurosi savo įvaizdį

       Mažiausiai dviem kartom.

       Ir šautuvą padėk atgal,

       Nedaryk iš savęs medžiojamo elnio

       Ar išplasnojančios laukinės anties.

       Nepulk po traukiniu —

       Tai seniai jau padarė

       Ana Karenina, ir koks paradoksas —

       Liko nemirtinga.

       O, ne, po automobiliu taip pat

       Neverta — ties sankryžom jie sustoja.

       Ir, žinoma, nesugalvok

       Važiuoti į kalnus ir ieškoti

       Bedugnės, kurion nugarmėtum,

       Nes kalnai yra tokie įstabūs,

       Jog uždegs tau širdy gyvenimo aistrą —

       Ryškią, rėkiančią — kaip Arlio

       Vynuogynai Van Gogo drobėje.

       Ne, visa tai tau netinka.

       Užsimauk mėlynus, aptriušusius džinsus,

       Sportinius baltinius užsivilk

       Ir eik ramiai, neskubant,

       Pasidairydamas į vitrinas,

       Į saulės zuikius, į moterų kojas,

       Į ledų pardavėjus.

       Eik link pačios judriausios

       Manhattano gatvės,

       Atsigulk ant šaligatvio

       Ir lauk,

       Kol praeivių minia

       Sutryps tave.

       P.S.

       Jei esi kairių pažiūrų

       Ir trokštum numirti Maskvoj —

       Turiu nuliūdinti:

       Nespėsi priglust prie šaligatvio

       Kai išvysi milicijos uniformą,

       Vibruojančią iš įsiūčio.

       Tau suriaumos: „Vstavai!“

       Ir norėsi tada durt abiem špygom tiesiai

       Į akis akižarai gyvenimui,

       Tada norėsi maištauti,

       Susiplėšyti rūbus, partbilietą...

       Ir norėsi tada išvažiuoti

       Į Niujorksitį.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

 

 

 

       MIRTIES PEIZAŽAI V

      

       Paslaptingai šnaranti lietaus kalba

       Išveda pasivaikščioti

       Kaip ir kas rudenį,

       Derant aukso derliui;

       Pabaigtuvių šventei per miškus ūžiant

       Į degančių spalvų orgiją.

       Ar prasminga gesinti liepsnas?

       Jos ir taip nušuoliuos per medžių galvas,

       Palikdamos pajuodusias, paukštiškas

       Apsinuoginimo pėdas

       Išbalusiam mirties peizaže.

       Motinos surinks nuo sniego

       Margaspalves pusnių gėles —

       Pamestas vaikų pirštinaites...

       O, ne, verčiau džiūgaut kartu,

       Brautis per patį šventės tirštį;

       Negailėt išskrendančiu gulbių;

       Nesisveikinti su atsisveikinimu;

       Raugti kopūstus, raugt vyną;

       Gal kiek pasvetimauti —

       Neleisti išnykti saldžiai

       Nuodėmių giminei.

       Lietui lyjant,

       Lašams dūžinėjant

       Suktis ir suktis nesustojant,

       Griūt veidu į žemę,

       Nuo lietaus ar midaus pasigėrusią,

       Lietaus, o gal ašarų prisisiurbusią,

       Už medžių šaknų

       Vos bepasilaikančią.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

 

 

 

       ATSISVEIKINIMAS VILNIUJE

      

       Virš geležinkelio stoties

       Tvyrojusi neapykanta maišėsi

       Su lempų blausa, biriu sniegu ir spjaudalais.

       Senamiesčio kiemuos išpylė

       Juodą anglį — basiems reikėjo eiti

       Per pragaro akmenis.

       O griūvančiuose rūmuose seni karaliai

       Miegojo tarp nešvariu kavos puodelių,

       Ir apleistų parkų medžiuose

       Snaudė karalienės it paukštės —

       Žvilgančiom atlasinėm sukniom.

       Jų liesos, melsvos rankutės rodė

       Pavėlavusiems paukščiams — ne mums —

       Kaip nutūpti į gretimas šakas.

       Senose kapinėse nebekvepėjo vašku,

       Mirtom, kalijom —

       Ten jau augo obelys ir vyšnios

       Virpėjo jų žiedlapiai.

       Kas ten?

       Juodu, užstelbtu dangaus skreitu —

       Ar aš? Ar mes? Ar tu?

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

 

 

 

       EILĖRAŠTIS MOČIUTEI

      

       Pasauliui nežinomam

       Provincijos miestelyje

       Snaudžia daugkart perdažyta bažnyčia

       Aukštais langais — lyg iš nustebimo

       Padidėjusiom akim stebi aplink prisišliejusius

       Likimus,

       Seka prošal prabėgančius kelius,

       Suplukusius nuo skubos.

       Pabaidytos šalikelės dulkės

       Pakyla ir vėl taikiai sutupia

       Perėti neišperimo nuobodulio

 

       Dvaro ponų ir miestelio žydų skalbėja —

       Baltaveidė, baltaskarė, baltaplaukė

       Mano močiutė

       Smulkučiais žingsneliais

       Matavo uždaro,

       Pasauliui nežinomo pasaulėlio

       Stovintį laiką:

       Palikusi kvepiančių, švarių skalbinių stirtas,

       Su niekuo savo nedalia nepasidalinusi,

       Bėgo melstis iš tolimojo Nazareto

       Atkeliavusiam Dievui;

       O paskui — išskrido baltaplaukė,

       Baltaveidė baltų dukraitė...

       ...taip ir išmokau

       Nupiešti angelą.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.

      

 

 

       EILĖRAŠTIS SENELIUI

      

       Jis atkeliavo per didžiulį

       Kopūstų lauką,

       Vedinas juodu juodu

       Darbo jaučiu — auksaragiu,

       Prakaituotu.

       Reikėjo užpilti duobę žvyru,

       Besotę ryklę,

       Kad išsikovotų vietą pamatams —

       Namo kojoms:

       Kad jos stovėtų, o neklūpėtų,

       Kad nugara nelinktų lenkiama,

       Kad neparduotų sąžinės —

       Ar tai dar maža?

       Aštriais darbo dantim

       Išėstos rankos glostė

       Moterį, baltapūkes galveles,

       Nugludintus žvyro akmenukus,

       Paskui — pigų antkapio luitą.

       O prieš kelionę — net neprisėdo,

       Net neatsiduso, tik nuėjo neatsigręždamas

       Per didžiulį kopūstų lauką,

       Paskui skrendantį baltą angelą,

       Palikęs kryžkelėje juodą juodą

       Darbo jautį.

 

       Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.