Živilė Bilaišytė (1951–1991) – Saint Paule gimusi poetė ir literatūros kritikė. JAV universitetuose studijavo ir baigė matematikos mokslus bei anglų literatūrą. Literatūros kritikos straipsnius ir savo eilėraščius spausdino kultūrinėje emigracijos spaudoje – „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Metmenyse“, „Ateityje“. 1973 m. išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žaiskim ieškojimą“. Anot Viliaus Gužausko, eilėraščiai artimi „nužemintųjų“ (A. Mackaus, L. Sutemos) kartos poezijai, kupini kūrybinės vaizduotės, atviri beiliuzinei ateičiai, jie išreiškia išeivijoje subrendusios kartos nerimą dėl gyvenimo patirties ir kalbos neatitikimo egzode, kelia poetinės kūrybos lemties problemas. Savo kritikos darbais Ž. Bilaišytė atstovavo akademinei kritikai. 1978 m. tapo literatūros mokslų daktare apgynusi disertaciją iš anglų renesanso literatūros. Parašė reikšmingų straipsnių apie L. Sutemos, M. Martinaičio, K. Bradūno poeziją, A. Škėmos ir K. Ostrausko vėlesniąją dramaturgiją. 1994 m. pasirodė pomirtinė jos poezijos knyga „Detalių reikšmė“, kurioje atsiskleidžia, anot Vytauto Kavolio, neharmoninga, sulaužyta, be išganymo vilties sąmoningo egzilio būtis.
Blogio fizika
I
„— Žiūrėk, žvaigždės šviečia dar vis”,
jis taria Amalfi valdovei,
ir plieno pirštais iš lėto užgniaužia jai kvapą.
Žvaigždės neliudys.
Kalėjimo kiemas grįstas baltais akmenimis.
Dusli tyla.
gali šauktis žvaigždžių — ar jas keikti,
bet jos tyli ir šviečia.
Pro plieno pirštus išslysta viltis.
Jis užsmaugia valdovę
jos brolių palieptas.
Žvaigždėtame kieme,
jėga ir pagieža sukibę šoka fandango:
„— Esu jūsų valdovė dar vis”.
Žvaigždėms nesvarbu.
Tremties vagone maldaujant vandens,
ar žviegiant elektros kančia,
ir saugiai miegantiems lovose,
ir budeliams uniformuotiems,
ir išbadėjusiom akim nusėtais slėniais,
ir virš neatpažįstamų kūnų, suverstų už miesto ribos —
žvaigždės šviečia, žėri dar vis.
Jų išskėstos spirale rankos
sukasi didžia ekstaze,
kurią jom patys priskiriam.
Akloje tyloje — juoda erdvė.
Teroro įgąsdinta gimsta siaubo tyla —
budelis ir kankinys prisiliečia lūpomis,
kančia lieka be žado.
Tanko sutriuškintos rankos lieka ant grindinio,
„— Kad nebeskambėtų tiesa tavo stygomis”.
Juodos tylos glėbyje miega
ir tie, kurie liudija tiesą,
ir tie, kuriems nesvarbu.
Tylus centras spirale skriejančios erdvės
plečiasi, be žado ir be paguodos.
II
Žvaigždės krito tą naktį virš Amalfi.
Spėjome — tai Pleiades — septynios seserys sąmokslą
/ ruošė,
driekėsi jų ilgi kaspinai — šviesos palydovai —
iki pat jūros paviršiaus.
Tą naktį ieškojome savo galaktikoje juodųjų skylių,
kur merdinčios žvaigždės pradingsta, kur baigiasi laikas.
Kosmosas virpa dešimčia plokštumų,
vidurnaktį galima jas įžiūrėti —
jeigu širdis tyra ir vaizduotė mikli.
Užgniaušime paskutinį kvapą tiesos valdovei.
Žvaigždėm nerūpi — tai ne jų reikalas.
Tiek laiko praslinko,
žvaigždės matė ir atsisakė liudyti.
„— Nesišauk dangaus pagalbos,
žvaigždės šviečia dar vis”.
Galaktikos centro širdis,
juoduoja skylė —
čia gimė laikas, čia gimė šviesa.
Dabar ir šviesa neišvengia traukos —
žvaigždžių likimas, fizikos dėsniai.
Nesistenk suprasti teroro audros.
Žvaigždės dūžta ir krinta į viena kitą.
Mano pradžioje yra mano pabaiga —
konclagerių išgelbėtieji
nepajėgia paaiškinti, kas slypi gelmėje.
Lieka tik žvaigždės
ir šviečia be žado.
1987-90
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Sausra
Ši sausrą kenčianti žemė
gimdo šventyklas ir pranašus.
Ši sausros rankomis sūpuota žemė
sprogsta.
Jei esi be namų, iš kur imsis prasmės?
Mano šulinys užverstas,
mano šimtamečius alyvmedžius
išvertė iš šaknų,
mano namus susprogdino.
Kulkos pakirsta
krito žydė mergaitė,
mane apkaltino,
mano namus susprogdino,
mano namai švietė,
kaip sprogstanti žvaigždė.
Po septynių dienų
tiesa pražydo,
kaip dykumos kaktuso
baltai reta gėlė.
Oficialus pareiškimas skelbia
mane neteisėtai apkaltinta.
Armijos kulka nušovė mergaitę.
Žemė atimta.
Kai žemės nebėra,
kur imsis prasmės?
Kas vakarą, kai leidžias saulė,
sėdžiu ant savo susprogdinto slenksčio
ir pro pirštus varva kraujas, renkas į upelius
ir lėtai siurbiasi link išverstų šaknų.
Tūkstantis mano senelių
šitame kalne,
ir nuo jo nesitrauksime.
1989-90
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Liepsna
Kvėpuoju ugnim.
Vidurnaktis.
Ir išpažįstu savo kaltę.
Mano tėve, mano tėve, kam mane apleidai?
Vilties nebėra.
Pikti žodžiai įrėminti sienoje —
portretai mūsų giminės.
Tavo žodžiai —
Tamsi tavo oda
reikalauja rykštės ir darbo,
juodo, kaip ir aš.
Medinės sienos,
balta jėga.
Jie laukia ir tikisi —
valkata, mūsų, vagie.
Bijau, tėve, bijau.
Imu benzino skardinę
ir sienas apšlakstau
visą valančia viltim
ir kvėpuoju ugnim.
Žiebiasi laiptai,
keliais lipa mano liepsna
iki pat stogo,
tave rankom apglėbti,
atleidimo maldauti,
keliais einu.
Langai šviečia viltim.
Giliai kvėpuoju
laisvės jėga.
1985
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Skenduolė
Kasnakt, kai užsimerksi miegui,
mano veidas išnirs
iš tvenkinio šaltos gelmės,
žalsvai mėlynos.
Balti lapai žiedų
liesis pasroviui —
brangios padugnės.
Kai tu užsimerksi
matysi mano akis,
po vokais žvyras ir ašaros.
Skanduotas atvaizdas,
skandintas įvaizdis,
įskaudintas atmintyje.
1985-86
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Šventykla
As flies to wanton boys are we to th'gods
They kill us for their sport.
King Lear, IV.i.
Karaliau,
šioje sausoje žemėje
regėjau šventyklą,
baltą kaulų baltumu.
Sunki ranka išbarstė
šventus jos kaulus,
žemė dreba,
marmuro kolonos byra.
Sicilijos balti kalnai,
skausmo išbaltintos lūpos,
byra į dulkes mūsų puikybė,
nebaigtos kolonos,
ašaros dulkėse,
trys metrai skausmo,
saulė plieskia dievų valią.
Slysta į jūrą, slenka kalnai,
juokias dievai,
nėra kur slėptis,
kur atsiremti,
rieda kolonos link jūros.
Karaliau,
aš tikiu,
šypsos dievai.
Dabar gelsvi driežai
sausoje žolėje šiurena,
ir juodos gyvatės lankosi
po deivės pušim.
1985-86
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Mano pradžioje yra mano pabaiga
Mamelei
Kas vakarą tave guldau,
kas rytą prikeliu iš miego.
Mama, mano mama,
kur išnyko tavo akys?
Mano motina mane nešiojo,
valgydino ir šukavo,
puošė saulės kaspinais.
Dabar ją kūdikiu glostau,
guliam ir keliamės kartu,
žėri mano likimas,
žėri jos akyse.
Ir žodžius jau užkasėm,
po vieną darže.
Dabar ten jau dygsta
akys ir dantys po vieną,
žydi pirštai, blauzdikauliai.
Verkiam abi
atsisėdę ant žemės,
nepakeliu tavęs.
Mano likimas ir mano ateitis.
Ir kokios baisios mūsų akys.
1985-86
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Aistros ir įsakymai
Vakar parsivedžiau žmoną
vėl į išniekintus namus.
šalti židinio pelenai ir užgesęs žiburys.
Staugia ir staugia vilkai.
— Tave išsiuntėm gėdą atpirkti.
Pririšk ją tarp dviejų žirgų,
Tarp dviejų berželių jaunų,
palik ją hienoms.
Tegul jos kaulai baltuoja.
Dieve mielasis,
kaip aš kelsiu ranką prieš ją?
Lūžta upėje ledai,
verkia sūnus ir staugia vilkai,
genties gėda ir mūsų nuodėmė,
nušalę pirštai išbarstomi sniege.
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Gioia
Skaidrios aukso
muzikos sferos
lengvai skraido palubiu —
spindi židinio liepsna,
ir balta oda juokias
švelnia šiluma.
Erdvė garsuose —
stygos ir pučiamieji
dovanoja keturis angelus,
keturios pasaulio šalys
byra vario trimitais.
Gioia —
kūrybos chaosas,
žingsniai per gatvę į nebūtį,
lamdomo metalo klyksmu.
Dabar ir vėl
liejasi rožės palubėm,
trykšta jos juokas
ir gęsta saulėlydžiu.
Šviesaus aukso sferos
kyla ir leidžiasi
lėtais sūkuriais.
Aukso skaidrūs
muzikos gaubliai
plyšta
užmarštim.
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Atmintis
Tavo atmintyje aš esu gyva.
Nieko nesitikėk.
Prasmė yra momente.
Nelauk tobulos ateities,
nesitikėk, bet gyvenk.
Kai tu mirsi,
tavo prisiminimai mirs su tavim
ir manęs nebeliks.
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Atminties atkaklumas
Tą vasarą, kai mano motina mirė,
ji plūduriavo sąmonės pakraščiuose,
pabusdama atvykus vaikams.
Musės ant prakaituotų sienų
šoko mirties ritualus,
derlingų lygumų pakraštyje,
mažame šiauriniame miestelyje.
Laikrodžiai tiksėjo pastoviai,
skambino valandų ketvirčius,
ištikimus intervalus skaičiavo,
jos valandas išskambino.
Tirpo jos atminimai
naikindami dalį manęs.
„Kai buvai maža,”
ji taria kambario kampui,
„buvai tokia graži ir švari,
tavo auksinės garbanos...
Mačiau tave bėgančią taku,
man į glėbį sapne,
mano siuvinėta balta suknele,
vainikais rugiagėlių.
Ir verkiau tavo prarasto nekaltumo.
Sapnai apie kūdikį neša nelaimę,
bet aš meldžiuos už tavo sielą.”
Jos daiktus skirstau dabar,
rūšiuoju trapias tylas,
kilnoju ištirpusius laikrodžius.
1981
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Laimė ir troškimas
Mano širdis slysta plonu ledu,
sukasi paspirtas tuščias butelis,
riešo staigus judesys,
lygūs balti akmenukai
šoka gruoblėtu paviršium.
Po ledu metalo alsavimas.
Tylos pakraštyje klajoja
pulkai juodų žąsų.
Susprogt į ledą ir šviesą,
aštriu peiliu atlupti odą,
praryti kartų akmenį,
pavirst įnirtusiu garsu.
Upės paviršiaus tyla
šiandien pilasi skeveldrų sūkuriais
link jūros.
Sutemus lietus užeina,
išvyniojam tylos audeklą
iš akių ir lūpų ir ausų,
ilgų plaukų bure ištemptų,
ir plaukiam pasroviui.
Sidabro žuvys krenta ant tylos plausto,
suręsto iš kaulų baltų,
rankų iš šlaunų — relikvijų,
kaulų kentėjusių, badu mirusių,
šviesos trokštančių, druskoje mirkytų,
kad jų sūris mūsų mintis skaistintų.
Sidabrinių žuvų kančia
įplukdo mus į olą įlankos pakraštyje,
švelnus kvapas tirpstančios žemės,
ledo vainikai šnabždasi,
kad laimė ir troškimas
nėra pastovios būties sąlygos.
Į gelmes
tikėk ir ilgėkis —
uola ir trapus sraigės kiautas.
Lygi balta linija tęsiasi,
audeklas be siūlės
ištemptas mėlynam fone,
ir dvigubi smuikai parsideda
riešai skausmu raitosi,
lygūs balti akmenukai gerklę pripildo,
skamba ryki kalba,
įsiutusi jėga įsukta į džiaugsmą.
Olos pakraštyje, tamsoj ant tylos plausto,
stebim banginius, įplaukiančius nuo jūros,
juodos žolės ant smėlio alsuoja judesio sapnais,
įlankoj delfinai šuoliuoja tobulais minkštais šuoliais, elektriniai purslai jų kontūrus užbrėžia,
jų ovalinės formos mums skirtos,
atsiųstos gyvybę gelbėti.
1981
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Akys ir ausys
Lex talionis — bausmė.
Vakarų Bengalyje per ryžių derlių
keturiems vyrams žolelių sultys
išėdė akis.
Kaltė išpirkta.
Kančios šauksmas aidėjo
budelių ausyse.
Dosnios akys ir ausys,
įtampa ir esmė
atpažinti.
Bežodis vaitojimas,
žodžių beprasmė versmė,
įžvalga,
kyla į paviršių
iš tamsių žalių gelmių,
plyšta be pastangų,
gelmėje lieka
grumtynių nuosėdos.
Akla žynė dar vis pranašauja saloje,
šventykla išskelta iš marmuro
vežto iš labai toli,
stačiai žemyn nuo uolos,
kylančios iš jūros —
skaidrios, mėlynos, elektrinės,
šventykla puošta mozaikomis —
delfinais, buliais, apvaliom moters šlaunim.
Mažas kraujo burbulas sprogsta
pumpuru jai ant lūpų,
jos akys mato toli,
ne mane priešais ją,
kvėpuojančią svaiginančiais garsais.
Jie kyla iš akmens
tiesiog į ekstazę.
Ji duoda veidrodį man į rankas
masyvų molio rėmuose.
Motinos akys žvelgia į mane
teisiančiai:
— Mano vaikai neišgali,
nesugeba,
be kalbos ir be papročių
dabar jie niekad —
Valdžia prisipažino vakar
Bihar valstijoje akis išdūrus trisdešimčiai kalinių,
karštom adatom ir stipria rūgštim,
nusikaltimų skaičių mažinti.
Šlykšti mase, lauk.
Blizgesio nebėr.
Išlupu savo akis po vieną
ir tarp delnų trinu.
Šiltoj lipnioj tamsoj
kruvinose akiduobėse
ieškom paguodos.
1981
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Barokas
Giedrei
I
Kolonos — senų moterų kojos
sustambėję,
per riešą sutinę
nuo darbo ir nėštumo,
parėmę upę ir debesis
mums ištiesia miestą — baroko sielą
akmeny užfiksuotą alsavimą
parką ir valso stygas.
Bėgam gatve ir šaukiam,
— tai valsas, juk tai valsas.
Iki persivalgymo
laižom varpų skambėjimą
baroko bokštų sūkuryje
ir apsvaigę ekstazėje akmenėjam.
II
Barokas
sraigių kiautų išraitymais,
barokas — pro ašaras amžinas,
ugnį ir lietų,
barokas išrėžtas skausme,
auksu mirkytas, išgelbėtas,
barokas — tiesių linijų rėmuose
kolonom bujojantis šauksmas
Regina Pacis.
Barokas popiečio saulėje
Ir sumos smilkaluose.
Lauksim prie varpinės
ir laimink mūsų kančias.
Viena ir Vilnius, 1973
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.