Tęsinys. Skaityti pradžią
Etiudas
Intervalai trumpėja:
Laikas ir erdvė
veiksmažodžių skaldomi
atminties fone.
I
Simetriškos dėmės juoduoja,
įdegęs asfaltas,
kur mašina liepsnojo
prieš pusmetį,
ant kelio, tamsoje.
Kiekvieną sekmadienį liepsnos atgyja,
matau sudėstytą koliažą
draskytų frazių ir kaulų.
Žodynuose ieškau prasmės,
sijų, ryšių, junginių,
glaudžiai susijusių, žalių.
Ir laiko tarpai vis trumpėja,
aidintis skausmas
muzikos tonuose,
žodžių junginys
siekia mintį užbaigt.
II
Orus žodžiai kabo ore:
— Šis kelias mane žavi.
Nuo kalvos matyt —
ežero skaidrūs sapnai
ir saulė dangoraižių languose
žydi vaivorykšte.
Po trumpos tylos jis atsiliepia:
— Mano brolis čia žuvo.
Intervalai trumpėja.
Lydome laiką.
Dienos šviesoj liepsna kelia siaubą —
tirštą, benzinu kvepiantį.
III
Trečioji variacija:
Susprogęs sunkvežimis
tįso pastrižai kelio,
aplink plyni gruodžio laukai
ir dūmai kyla
iš piktai geltonų pelenų.
IV
Atkartojimas:
Sprindis ledo ant kelio,
raudonos šviesos skrodžia tamsą,
nuslydo į šoną,
nuslydo nuo tilto,
trapūs pirštai prišalę prie vairo,
sirenos skamba ausyse.
V
Coda:
Intervalai ir frazės trumpėja.
Šauksmo muzikos tonuose
mintis pabaigta.
įsakyta — mylėk.
Nedėsmingumą,
likimą ir mirtį.
Mylėk.
1980
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Pabaiga
I
Tūkstančio balsų pynėje
užlieja vienuma.
Libera me, Domine...
Paskutinės dienos, pabaiga —
kai laiko nebėra — sekundė skyla.
Kai laikas lūžta,
atskiri balsai suplaukia
į vieną šauksmą
be galo, be pradžios.
Nuolat kartojamas tampa begaliniu.
Dabar tiktai, prieš galą suprantu
laiko intervalus:
vientisumą skaldytą,
jų santykių lankstumą.
Jie suyra,
kartojamos detalės liejasi —
prasmė liepsnos kaitroje.
Buvo pradžia, čia vidurys, bus pabaiga,
visa praryjanti, staigi, —
tiktai ilgai kentėt neleisk.
II
Balsų srovės kanonas —
keturių chorų žara
vario trimitų gaubtuose —
vienybės šventė verčia
ypatumus atmest.
Susiduriam: čia — aš, ten — jūs.
Vienatvės kiautai slegia,
mano verpti iš slypinčių sulčių,
mano kaulai.
Valanda virsta minute.
Pirmąjį žodį tariant
galutinio aidas girdis,
kelia paniką.
Kyla vanduo ant kojų, blauzdų, kaklo,
nesutramdomai,
bet jūra netampu.
Žingsniai sunkėja, seka,
praeis ir šis etapas, ir užteks.
Ar aplankysi kapą,
ar pabersi lelijų,
ar dulkes išsklaidysi?
Libera me.
1977
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Legendoje
Namą pririšo voratinkliais,
kad nenuskristų.
Viduj — betvarkė,
byra makaronai
ant purvinų grindų virtuvėje,
ploni, trapūs, geltoni,
plyšta ant tamsių plytelių.
Likimo įvaizdžius renku,
kaip pasakoj,
tik skruzdėlės pagalbon neateis.
Jei kiltų gaisras,
kas gelbėtų mano medinį stalą?
Ant sušalusių laiptų paberti
apelsino žievės skutai
ir pelėms nuodų kvapas
pinasi tarpduryje.
Katinas nesupranta,
kodėl visi mūsų nekenčia.
Jis stovi ant trijų kojų, kai šalta
ir leidžia vienai letenai sušilt.
Jei kiltų gaisras ...
Išbarstykit mano pelenus
pamatų šešėliuose.
Užsitarnausiu teisę tilpti
mitų rėmuose.
1976
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Sargai
Į duris pasibeldžia
tamsiaveidis nepažįstamas,
mėlynu švarku susisupęs
geležinkeliečio kepurę dryžuotą
užsimaukšlinęs.
Pro rakto skylutę
įžiūrėt jo bruožų neįstengiu,
lyg po vandeniu jie virpa,
kaip sviestu patepti išslysta.
Atveriu duris.
Be žodžio užsisukęs
jis veidą slėpdamas,
plačiais guminiais batais
nužingsniuoja geležiniais laiptais.
Tamsioj vidurmiesčio dienoj
langais klajoju,
pagaugais eina nugara.
Kas mane stebi? Pro kokius aklus langus?
Kas saugoja, kad neištrūkčiau?
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Filosofija
(Kad kaulai, kuriuos tu sulaužei, džiaugtųs...)
Visai tylu dabar.
O taip, mes sutarėme, mandagiai, tyliai:
tu imk septynis apvalius vyno stiklus,
knygas dalinsimės lygiai,
aš imsiu visus šešis sraigės kiautus,
ir akmenuką apvalų, kurį tu radai kapuose.
(Atrasti, kas tikra ir tiesu, žvelkite į šiuos akmenis...)
Tą popietę, kai saulė įžiebė
žalias atšlaites,
migdolų pilna burna,
tirpo tamsiu šokoladu,
gulėjom aukštoj žolėje,
ir lapas kiekvienas mums žeidė akis.
Vienas medis,
senų antkapių šimtas,
jaunos motinos, bevardės, mirė gimdydamos,
ir tėvai, patriarchai šeimų,
mirties glėbyje turtai ir žemė
(Elžbieta, jo žmona) — nuosavybė,
jaunuoliai, karo lauką bučiavę,
angelai verkiantys,
maži kauleliai žvėriuko, sveiki ir balti.
Tu juos ant plokščio akmens išdėliojai,
į mane nepakėlei akių,
ir šienaujantis traktorius juos sutriuškino.
Taikos momentas,
dialogas,
leista kvėpuoti.
(Tas, kuris pajėgia žeist ir ranką sulaiko...)
Kaktą praskėlė,
žandikaulį laužė,
kaimynai žengė baukščiai
tarp skeveldrų stiklo ir kiauto.
Dabar išmainiau
kaulą ir sąnarį
į granitą —
gyvenu kalno viršūnėje,
spaudžiu apvalų akmenuką delne,
kad mane mokytų prasmės.
1984
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Erdvė
Delnai prisiliečia tamsoj,
ašarų sūrumas ir šokio judesys,
jos nugaros išlenkime pražysta liekna rožė,
fleitų, klarnetų audinyje
dygsta erškėtrožių tvora —
įrodoma erdvės būtis.
Man gimus nulemta:
uždavinys —
šią erdvę tiksliai nusakyti.
Pačiam erdvės viduryje padėtas užraktas,
neužrakintas,
lengvai padėtas simboliu
išsaugot parašytą žodį.
Iš žodžių, kaip iš kortų,
statau pilį kaišytą žalumynais:
įmūrysim granito skeveldrų,
kad ilgai stovėtų,
ir marmuro — kad idealus primintų —
ir stiklo ovalą,
kad saulės spindulius atmuštų raudonai,
bus ąžuolinės grindys ir stalai,
bet pagrinde liks plienas ir betonas,
nes jie tinka.
Neužrakintos spynos bus erdvės sargais,
o raktą ilgai spausiu dešiniam delne,
tvirtai tikėdama, kad prakaitas jį ištirpdys.
1977
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Ironija
Kai gimiau,
ironijos pirštai nustatė kontūrus mano veido,
ironijos pėdsakai aidėjo man užnugary.
Dabar
galiu visus teisingus žodžius atkalbėti,
visas reikalingas žoleles surinkti,
galvot, kad kerus užšnabždėsiu.
Ir nieko nebus.
(Tik niekad neatsižadėk ironijos,
naivios mergaitės pakliūna į pinkles.)
Šiose legendose
centrinio taško simboliai pakrinka
po visas keturias pasaulio šalis.
Po kevalu tuščia, ir aidi garsai.
Žodžiai ir žolelės negydys.
Mylimojo neprišauks.
Čia prisiliesta ironijos pirštais —
„kad iššukuotų vėjas galvelę... ”
Lengvai, lengvai — per kaklą, veidą.
„Kad tau išpraustų lytus burnelę...”
1977
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Augalams
Plieno ir stiklo dangoraižyje
atsakingos visuomenės kaukės —
iškamšos —
mirksėdamos diskutuoja
aplinkos švarinimą.
Už durų, laukdami sprendimo,
žalieji augalai dramatizuoja
nereikšmingumo esmę.
Kas vakarą ir rytą, aštuntą valandą
garsiakalbiai jiems praneša —
jūs nereikalingi.
Tikslios mintys ir ryškūs jausmai,
žali lapuočiai, vaikai,
taiklus žodis —
augalija.
Klimatas pasikeitė.
Augalams netinka.
Trapios gyvybinės gyslos lūžta
akimirksnio intervalais,
žiauriais paradoksais,
gležnumo reikšmė nubrėžta
kantriom valandom augimo eigos.
Vaikas, išleistas tarp plieno ir naftos,
ištyžta po sunkiu batu.
Vos girdimas vaitojimas sklinda pažeme,
verdančiu vandeniu laistomos verkia šaknys.
Bejausmiai pirštai,
paveldėtojai ir palikuonys,
išrautais augalais apdrabsto
miesto šiukšlių krūvas.
Jie nuleipę lieka simboliais.
Išdaužto stiklo pasaulis
drąsiai žengia į teismo salę
spręsti kilnumo klausimus.
1977
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Metaforos
Miego ir mirties metaforos
nuo amžių viena kitą pavaduoja tamsoje.
Žiemos naktim įkyriai gundo —
tik susiriest, įsižiūrėt
į vieną blizgantį ant sienos tašką —
nesunku srovei pasiduot.
Tu apie mirtį galvoji abstrakčiai.
Susprogs mirties metaforų kiautai
ir teks apčiuopti nuogą reiškinį.
Stingstančių nervų liejinys
pavirsta momentu, ir pasirink:
ramiu miegu užmigt,
ar panikoje tirpt,
pranykt akimirksnio nasruose,
likimo glėbyje nebegalvot,
kovot su neviltim jėgų verpetuose,
ironišku šypsniu nuslyst į nebūtį.
Smuikų garsai nusidriekia
voratinkliais tamsių minčių,
jais vaikštau palubėm,
ir muzikai nutilus
nežinoma ranka išpurto
stygų šešėlius tamsoje.
Sukryžiuoju rankas:
tapytas angelas per apreiškimą,
skridimas į save,
karstuose paguldyti miega.
Šešios gerklės rėkia.
Betarpiškumo.
Tarp svetimų energijų suspaustiems
kur atvirumo rasis?
(Juk dera būti kietais.)
Nieko tiesioginio ir nuoširdaus nebus.
Nelaukite.
Aš ir mano veidrodinis pasaulis
žodžiais nepasitikim,
atsikartojam priešpastatytų
metalinių plokščių šlifuotuose paviršiuose,
vaizdas atsimuša į vienas kitą,
kartojasi gilyn, gilyn,
mažėdami nusidriekia į begalybę,
į save žalčiu rangosi,
į vieną neištrintą tašką.
1976
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.
Judesio reikšmė
Traukinio skriejančios plokštumos
erdvą nustato.
Pranašo žodžiai grasina
tiesių linijų susidūrimą,
paralelių esmių prisilytėjimą ateityje.
sutarta, pažadėta — sustokim, grįžkim atgal.
Lėks, lėks iki pasaulio galo ir nukris.
Stotyje lipsime.
Traukinio ritmai nestoja —
į paskutinę sieną sprogsta,
tūkstantis skeveldrų,
tūkstantis naujų smulkėjančių plokštumų,
kiekviena tik sau atsakinga,
kaulo pasipriešinimas
prarytas spiegiančių ratų vaitojime.
Pasyviai.
Kol dar laiko yra,
įsižiūrėk į bėgius šalia nutiestus.
Judesio reikšmė:
plieninės sijos žemę apjuosė.
Bėgis palengva pakyla nuo žvyrėto paviršiaus,
sustingęs vietoje
nurodo kryptį bundančios žemės skriejimui.
Pasaulio pabaiga.
Lūžtančio metalo klyksme,
stiklo dužimo garsuose
atsiveria kurčiai spengianti tyla,
užliejanti nesvarbų gestą užmarša.
1976
Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.