Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Mirties išgyvenimas ir individo transformacija

 

        D. Kalinauskaitės kūrybai, kurią sudaro prie esė priartėjantys apsakymai, sudaryti iš dar smulkesnių miniatiūrų, taip pat labai svarbios su žmogaus amžiaus tarpsnio psichologiniais išgyvenimais susijusios būsenos. Analitinės psichologijos požiūriu „Niekada nežinai“ turi nepaneigiamą vertę kaip autobiografiškas individo transformacijos dokumentas.

 

        Jaunystėje galima tik nujausti, kokias dramas išgyvena artimieji, pavyzdžiui, vyresnysis brolis. Jau pirmosios knygos pasakotoja įžvelgia, kad priemiesčio kasdienybė slepia gilius žmonių išgyvenimus, kurie gali ir neturėti tiesioginės priežasties: tai širdgėla dėl nežinia ko, tuštumos jausmas. Problema, svarstoma jau pirmojoje D. Kalinauskaitės knygoje – negalėjimas adekvačiai išreikšti jausmų ir dėl to anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip patiriamas nevaldomas jų proveržis (dažniausiai tai koks nelogiškas veiksmas). Novelėje „Kazimiero gaisras“ įžūlus sūnaus lėbavimas tėvo namuose ir apskritai lietuviams būdingos elgsenos principų pažeidimas sukelia tokią įtampą, kad staiga nežinia kaip prasiveržia liepsnos – nors viso labo užsidega šiltnamis. D. Kalinauskaitės kūryboje daug „keistuolių“ – ateinančių iš rašytojos pasąmonės, kur nuolat slypi mintis apie galimą nebesusivaldymą.

 

        Taip tenka manyti todėl, kad ir antroje knygoje sprogdinantys jausmai (artimųjų praradimo siaubas) taip pat negali būti išrėkti ir išraudoti taip, kaip pasakotoja norėtų: merdint paskutinei artimai giminaitei nueiti į atokiausią vietą – apleistas kareivines – ir pasakyti sau: „Dabar rėksiu.“

 

        Kodėl žmogui paprasčiausia nuo to, kas skausminga, tiesiog atsiriboti? Jis išmokęs susivaldyti, užgniaužti save, nes kitas kraštutinumas yra gąsdinantis: leistis užvaldomam pasąmonės turinio ir išrėkti visa tai, kas nenusakoma. Kaip gali iš karto nesusigūžti, jei priklausai kultūrai, kuri neparuošia tavęs, kaip gyventi išgyvenant mirtį, kaip „išbūti karvės pilve“ (keistas įvardijimas, bet reikia kaip nors pradėti kalbėti: „Karvės pilvu vienas protingas žmogus pavadino didžiulę kančią, kuri kyla iš begalinio prisirišimo prie praeities ir įvairiausių jos formų: gimtųjų vietų, šeimos lizdo, mirusių artimųjų, visokių praradimų“ (17)

 

        Nors suaugusio žmogaus intelektas ir emocijos jau bent kiek yra paruoštos mirčiai, pati mirtis yra labai skausminga, giliai išgyvenama patirtis. Sąmoningas mirties išgyvenimo suvokimas – tai transformacijų seka, lydima didelio kentėjimo. Kadangi artimųjų mirties išgyvenimai labiausiai keičia iki tol turėtą mirties supratimą, „Niekada nežinai“ pasakotoja yra stoiška asmenybė, mėgindama išlikti „atvirais nervais“ net tada, kai siela veržiasi atsiplėšti nuo kančių žemės ir pakilti į bejausmes aukštumas.

 

        D. Kalinauskaitė įstengia negailestingai dostojevskiškai apnuoginti mirties keliamą siaubą: be tų pojūčių, nuojautų ir neįvardijamo turbūt gyvūnams būdingo instinktyvaus mirties jutimo perteikimo skaitytojui nebūtų užkraunama psichologinė žinojimo apie neišvengiamą „letalinę baigtį“ našta. Skaitytojas verčiamas dalyvauti, „grūdamas pro banalią adatos skylutę“, kaip tas besislapstantis nuo dukters mirties tėvas.

 

        Nors antroje gyvenimo pusėje artimiausioje asmens aplinkoje neišvengiamai susitelkia daug mirties, kurią psichikai sunku aprėpti, viso to, apie ką jaunystėje gali žinoti tik kaip apie kitų patirtus dalykus, rašytoja nebando spekuliuoti apie „aukštesnį“ ryšį, „subtilesnius“ išgyvenimus. Pagrindinė ir tebesitęsianti, brandžiai transformuota antros knygos tema – mokymasis ištverti gyvenant „netikrą“, „ištuštėjusį“ gyvenimą, sugebėjimas išlikti išsaugant dvasios jautrumą.

 

        Apsakymas „Užtrauktukas“ pagrįstas įspūdžiais, sukauptais stebint, kaip išmokusi elgtis su mirštančiaisiais „mirties profesionalė“ mažaūgė slaugė, ir bandant išmokti tokio pat mirimo „valdymo“ meno. Tačiau sukuriamas įspūdis yra dviprasmiškas: slaugė labiau atrodo kaip karikatūriškas nužmogėjusios visa ko „valdymo“ visuomenės superego. O pasakotoja išsilaiko nepatyrusi regreso – ji nepavirsta bejausmiu monstru, apskaičiuojančiu, kaip mažiausiomis aplinkinių psichologinėmis sąnaudomis turi būti tinkamai numarintas žmogus.

 

         „Niekada nežinai“ tekstuose atpažįstama visa asmenybės transformacijos mirties akivaizdoje seka. Iš pradžių pasakotoja atskleidžia slaptą priešiškumą artimiausiems, kurie tave jau apleidžia kaip saugų vaiko būvį užtikrinę tėvai. Apie juos kalbama kiek sarkastiškai – senukai, kuriems nesilaiko dantys ir šlapimas.

 

        Gamtinis mirimo mechanizmas atskiria mirštantį nuo gyvųjų (ir atvirkščiai). Būtis nyksta kartu su fiziniais pojūčiais. Ir pasiliekantys žmonės išgyvena psichikos apmirimo jausmą. Vaikai nebeišdrįsta paliesti suvargusios nuo darbų motinos rankos, kuri yra labiau atpažįstama nei jos veidas.

 

        Mirties ryšys su gyvenimu paradoksalus: gyvieji trokšta išsaugoti ryšį su išeinančiuoju, bet visa tai tampa užsitęsusia kančia. Kai tie išgyvenimai darosi nebe tokie intensyvūs, gedintįjį užvaldo kaltės dėl įvykusio „atsiskyrimo“ jausmas. Supratimas, kad tavo artimas miršta ir tu trokšti jam padėti, bet negali jam padėti išgyventi mirties, – itin kankinanti būsena. Žmogus tokioje situacijoje bent nesąmoningai ima trokšti, kad pagaliau viskas baigtųsi. Kai kurias paties gyvenančiojo būsenas galima vadinti nebegyvenimu: „esu, bet nebesu“, sako motina, kurios dukra mirė. Tai absoliučios empatijos būsena – susitapatinimas su mirusiu asmeniu.

 

        D. Kalinauskaitė autentiškais meniniais pavidalais perteikia tą „kosmoso sugriuvimo“ jausmą, atsirandantį nutrūkus žmogiškiesiems ryšiams. Norėtųsi pateikti panašų analitinės psichologijos medžiagos pavyzdį, įtaigiai modifikuotą mirties artumo išgyvenimą, individo transformacijos nigredo etapą, kai sąmonę užvaldo visiška neviltis. Tai sapnas moters, kuri gimdymo komplikacijos metu išgyveno mirties priartėjimą ir išvydo visatą kaip mechaniškai sujungtas mandalas:

 

        Aš buvau išsviesta į erdvę, skridau milžinišku greičiu. Prieš mane atsirado grupelė apskritimų, sudarytų iš baltų ir juodų puselių, girdėjosi spragtelėjimai, kai tos puselės susijungdavo. Tie mechaniški garsai reiškė: tavo gyvenimas niekada neegzistavo, tavo šeima niekada neegzistavo, tau buvo tik leista ją įsivaizduoti. Tau buvo tik leista ją išgalvoti. Jos niekada nebuvo. Nieko nebuvo. Niekas neegzistavo. Tu esi netikra (18).

 

        D. Kalinauskaitės prozoje mirtis kaip biologinis procesas taip pat grėsmingai paveikia psichiką, apsinuogina individo egzistencija, kuri neteikia jokių prielaidų žmogaus „pakylėjimui“. Tik gyvybė ir gyvenimas yra savaiminės vertybės, o mirtyje nėra nieko mistiško ir jokios aukštesnės prasmės. Tai baisus mechanizmas, sunaikinantis asmens kūniškumą. Mirimo procesas – net metafiziniu lygmeniu – yra fragmentavimasis: keliavimas iš vienos spiralės įvijos į kitą, iš vieno būvio į kitą, pro ausis švilpiant ugniniam vėjui ir gaudžiant baltai šviesai, kurios galybė trupina kaulus...

 

        Užsitęsus nigredo būsenai pajuntama, kad sunku susigrąžinti pojūčius, išsivaduoti iš to lengvo paralyžiaus, kai gyveni „įtrauktomis nervų galūnėlėmis“. Kyla net minčių apie galimą sąmoningą susižalojimą: jei tyčia prišalčiau liežuvį prie geležies, tai, bandydama jį atplėšti, gal nubusčiau? Meninis tokių liguistų pojūčių reflektavimas lemia originalias knygos metaforas: šiurkšti namų faktūra – tai nuo darbų maudžianti rankų oda.

 

        C. G. Jungas darbuose, skirtuose simbolių reikšmei žmogaus gyvenime ir kultūroje, bei kiti šios tradicijos analitinės psichologijos atstovai yra aptarę tokius trauminės patirties atvejus, kurie parodo, kad iš pradžių išgyvenamą artimo asmens gedėjimą, kai jis vis tebejaučiamas šalia, keičia amžinybės simbolių integravimas į asmeninę patirtį. Pvz., susapnuojamas sapnas, kad artimas žmogus virto žvaigžde, kuri skrieja kosmose.

 

        Tokių universalių simbolių D. Kalinauskaitės mirties išgyvenimo literatūrinėje refleksijoje nėra, simbolinį krūvį čia įgyja individualūs įvaizdžiai, ypač susiję su gyvąja gamta. „Užtrauktuke“ vėl padvelkia gyvybe, kai netikėtai po mirties metamorfozių ateina visai jau užmirštas pavasaris, sutampantis su asmenybės pasveikimu. Galima pastebėti, kad autorė neįstengia (ir nesistengia) peržengti tų ribų, kurias nustato jos pačios patirti išgyvenimai. Knygos rašymo metu džiaugsmas ir tegalėjo ateiti tik tokiu būdu – kaip instinktyvus atbudimas. Tapatinantis su knygoje vaizduojamu pasauliu tenka pripažinti, kad dar galime kai kuo pasidžiaugti – kad mūsų kaukolės vis dar priklauso mums. Ir kartu prisiminti šekspyriškojo šypsnio grimasą.

 

        Sąmonės transformacijų, susijusių su mirtimi, išgyvenimas itin skatina asmenybės brendimą. Anot išminties, žmonijai atsivėrusios anksčiau, nei atsirado psichoanalitiniai žmogaus pasąmonės žvalgymai, kad asmenybė atsinaujintų, turi mirti senieji gyvenimo modeliai. Tad ir susidūrimas su mirties archetipu (pasąmoninės baimės ir nerimo žadintoju) gali paskatinti gilų amžinybės potyrį, kai individo sąmonės racionalioji pusė susijungia su jo iracionaliąja puse.

 

        Psichoanalitiniu požiūriu mirtis yra slėpinys kaip ir gyvenimas. C. G. Jungas „Perkėlimo psichologijoje“19 tapatino mirimą ir transformaciją, aiškindamas, kad analitiškai žvelgiant į bet kokį asmenybės transformacijos procesą, jame visada atrandama simbolinė mirties patirtis. Miršta senosios asmenybės elementai bei senosios nuostatos ir tai atveria kelią naujos asmenybės tapsmui. Mirties patirtis, jeigu ji nesustabdo vidinio augimo proceso, skatina individo brendimą, jo tapimą visybiška asmenybe. Kai žmogus jaučiasi taip, tarsi gyventų gyvenimą po gyvenimo, jam lengviau kritiškai žvelgti į praeitį.

 

        Mirties artumo patirtis nušluoja senas nuostatas bei įsitikinimus, jie tampa bereikšmiai. Sąmonės keitimasis šioje situacijoje netikėtai suteikia laisvės pojūtį. „Niekada nežinai“ pasakotoja išgyvena kaip tik tokį keitimąsi – nors ir užgniauždama savo jausmus, pasiduodama pagundai griebtis tų strategijų, kurias aplinka primeta kaip patogiausias. Net iš populiariosios psichologinės literatūros visi žino, kad jei nori pradėti naują gyvenimą, turi „susitvarkyti“ su ankstesniuoju. Tad lyg ir pateisinamas pasakotojos susitaikymas, jog viskas, kas likę iš namų, būtų sulyginta su žeme – kad praeities prisiminimai nebebūtų užgriozdinti materialiu šlamštu. Tačiau tokį pražūtingą lengvumą atmeta gilioji gedėjimo prigimtis, išsakoma įspūdinga metafora: „Bet vienas plautis liko tėvų namuose.“

 

        Mirtis gali provokuoti ir skyrybas – apmirusių santykių nutraukimo pagreitinimą. Sunkiai sergant motinai, dukra, žaismingai tapatinusis su kiek kekšiška „raudonplauke lape“, staiga praregi, kad ji liko be nieko dar vienu požiūriu: stengdamasi būti savimi, ji pralaimėjo ir lyčių santykių plotmėje (pasikartojančios skyrybos). Dėl tokio pasakotojos savasties troškimo išlikti vientisa ir nepažeista sugelia širdį: stengeisi neišsibarstyti, kažkam aukotis, o tas kažkas nebuvo vertas tokios aukos, todėl apsigavai visu savo gyvenimu. Savastis yra sakralusis individo pradas, tad bet koks negatyvus jo vertinimas reiškia totalų pesimizmą. O karštligiškas noras atgimti bet kokia kaina, net savai kultūrai neįprastais būdais, kelia pražūties grėsmę. Laimei, provokuojantis sumanymas „atkoduoti save kaip moterį“ su arabu nesunaikina sveikos intuicijos, atveriančios archajiškiausius gąsdinančius vaizdinius: bet juk tau „gali nupjauti galvą“.

        Individuacijos procesas bei estetizavimas

 

        Literatūrai nereikia tikrojo išgyvenimo, emocijų, – teigė savo kalboje įteikiant A. Vaičiulaičio premiją D. Kalinauskaitė, tarsi pakartodama tai, kas savaime suprantama. Tačiau meninis tekstas atveria sudėtingą individuacijos procesą, jis gali emociškai „įtraukti“ skaitytoją ir jam, ir autorei to gerai nesuvokiant. Nors meninė kūryba žmogaus būties tragizmą gali išreikšti įvairiai, Europos humanistinei literatūrai individuacijos procesą būdinga vaizduoti taip, kad jis suteiktų galimybę ir pačiam skaitytojui patirti vidines permainas. Knygos „Niekada nežinai“ skaitytojai nevengia tokio tapatinimosi, nors pasakojimų temos lyg ir nepatrauklios („vienu metu visi kalbėjo apie tai, kad vaizduoju niūrius dalykus – varguolius ir mirtį“ (20). Visgi knyga skaitytojui palieka šviesų įspūdį, nes jį pasiekia viltinga žinia, kad net „post“ reikšmių apimtoje kultūroje tebebandoma gyventi „gyvenimą po gyvenimo“. Tačiau ta knygos šviesa nėra lengvai įžvelgiama, nes jos nepuošia optimizmo aureolė.

 

        Rašydama, kad žmoguje su visais jo pažeistais organais tiek nedaug belikę „pilnaverčio“ žmogaus, kad jame vis daugiau to gąsdinančio „daikto savaime“, D. Kalinauskaitė akcentuoja tą antrąjį „savaime“ sandą. Mirusioji oriai nusisuka į langą, mirusysis turi vieną pranašumą – jis išeina pirmas, ir jis turi pasirinkimo teisę: ar atleisti ir paleisti visą pasaulį; nuo vėžio mirštanti mergaitė atleidžia nesugebančiam dalyvauti jos mirtyje tėvui, nes jo meilė jai tikriausiai ieško, „bet nesuranda kitų išraiškos būdų“ (21). Pasakotoja – jaunyva, bet subrendusi moteris – išmoko atleisti ir paleisti, todėl ir pati vieną dieną po ilgo gedėjimo pasijaučia „palikusi gyvatės odą“.

 

        Čia ir slypi D. Kalinauskaitės – kaip iškilusio kultūrinės bendruomenės autoriteto – patrauklumo priežastis. Ji ir išgyvendama sunkius, ne kiekvienam tenkančius psichologinius išbandymus išlaiko minėtąjį savasties branduolį, nepasiduoda superego spaudimui, kuris individą verčia prisitaikyti prie masinės sąmonės. Šiame brutaliame pasaulyje, kur „Modern Houses“ verslo strategijos pamina visą žmogiškumą, vis dėlto turėtų užtekti proto, kad atsisakytum prievartaujančių reklaminių pasiūlymų. Rašytoja tai paaiškina be galo paprastai: juk tai išbandymas ne kiekvienam – pernakvoti „su nuolaida“ vietoje, kur kadaise buvo tavo namai.

 

        Kaip tik taip, analitinei psichologijai reikšmingu požiūriu, D. Kalinauskaitė reviduoja šiuolaikinę kultūrą. Naujausi jos interviu patvirtina, kad autorė yra nutolusi nuo išgarsėjusios savo knygos ir jos rašymo nuotaikų. „Man ta knyga šį tą reiškė, kai aš ją rašiau. O dabar tie siūlai, siejantys mane su šia knyga, visiškai nudilo. Man dažnai atrodo, kad ją parašė kitas žmogus, kuris man yra labai gerai pažįstamas, bet su kuriuo bendravau ir turėjau reikalų jau senokai – toks keistas įspūdis“ (22). Kūrybos procesas jau atliko psichoterapinę funkciją: „Rašyti <...> Kad susifragmentavusią save sugrūstum į kietą struktūrą – jei, kurdama darnos iliuziją ir vienį, sugebi sujungti net ir tolimiausias asociacijas, vadinasi, artimiausiu metu dar neapgyvendins tavęs tarp keturių prezidentų, dviejų džonų lenonų ir Schopenhauerio“ (23).

 

        Dar svarbu paminėti, kad rašytoja beveik išvengia išgyvenimų estetizavimo, kuris menui yra beveik toks pat pragaištingas, kaip psichoanalizės procesui – racionalizavimas; nes estetizavimas – tai viena iš savasties užgniaužimo formų (apsakyme „Užtrauktukas“ mirtis sėdi lovos kojūgalyje žoržeto suknele, kokią dėvėjo pasakotojos močiutė, palikusi jos mamą ir tetą našlaitėmis dar mažytes).

 

        Kuriantysis žmogus – tai individas, kurį nuo jo paties giliosios patirties tuoj atskiria tas niekaip nebeprarandamas „kultūrinis matymas“. Tad viena iš grėsmių savasčiai yra kaip tik tas dominuojantis kultūrinio teksto absoliutizmas, kurį autorė, kaip buvo minėta, sąmoningai bando sureikšminti. Kai tekstas pernelyg prisodrintas vaizdinių ir aliuzijų, gali sustingti pati realybė, analitinės psichologijos požiūriu virsdama tikru superego pseudotekstu. Tokią pat reikšmę gali įgyti ir kalbėjimas apie asmenybės susiskaidymą, dvilypumą, menininko psichikos eksploatavimą.

 

        Verta pabrėžti, kad viską suryjančio kūrybiškumo vaizdinį pati D. Kalinauskaitė sieja su C. G. Jungu: jis „paaiškintų, kad menininkas – tai toks padaras, kuriame visada sėdi du: kūrėjas ir paprastas žmogus. Ir kūrėjas, net ir tada, kai nieko nekuria, – „suvalgo“ tą kitą, paprastą ir gerą. Nes kūrybingumas pasiglemžia didžiąją tavo energijos dalį, o iš tos, kuri lieka, jau nebeišeina nieko vertinga“ (24). Be jokių abejonių, tai – autentiška patirtis.

 

        Nevienaprasmiškas būtų atsakymas, kaip neeilinio talento rašytoja sugrįžo į literatūrą. Tačiau grįždama ji parodė, kad subrendo visais tais požiūriais, kuriuos analitinė psichologija laiko tikrojo literatūros meno esme. Ir namų, kurie jau seniai prarasti, pardavimas literatūrai pasirodė esąs sėkmingas – taip asmeninės gyvenimo potekstės išaugo iki universalių kultūros matmenų.

 

        ______________________________

 

        1 Gerbutavičius R. Rašytoja D. Kalinauskaitė – žodžių orkestro dirigentė // Lietuvos rytas. – 2009. – Spalio 9 d.

        2 Patiesa deive. – 2008. – Nr. 23. – P. 35.

        3 Edinger E. F. Melville’s Moby Dick: A Jungian Commentary (An American Nekyia). – New York: A New Directions Book, 1978. – P. 93.

        4 Kalinauskaitė D. Išėjusi šviesa. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 17.

        5 Edinger E. F. Melville’s Moby Dick. – P. 13.

        6 Bene vienintelė tekste esanti tiesioginė kito rašytojo citata yra iš B. Radzevičiaus – „žemėm aplipęs balsas“. Žr.: Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – P. 60.

        7 Susimąstyti, kiek D. Kalinauskaitės proza yra veikiama ankstesnės ir jai tolimesnės lietuvių literatūros tradicijos, paskatino G. Radvilavičiūtės lyginamoji išvada, padaryta apie D. Kalinauskaitės prozą (Stiliaus medžioklė, arba Kodėl Danutė Kalinauskaitė niekada nebus tokia populiari kaip kitas „Baltų lankų“ autorius Haruki Murakami? // Šiaurės Atėnai. – 2008. – Spalio 10 d. – Nr. 912). Atrodo, kad Japonijoje prozininkui galimi du keliai: tęsti puikiai atpažįstamą tradiciją arba formuotis europietiškosios kultūros įtakoje. Tuomet prozininkas gali tikėtis, kad bus skaitomas tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje. Jeigu, kaip mano rašytojos bičiulė G. Radvilavičiūtė, D. Kalinauskaitės proza nepriskirtina „vidutinio tipinio europiečio“ skaitiniams, tai galėtų reikšti jos artimumą lietuvių prozos tradicijai.

        8 Pipher M. Prikelti Ofeliją. – Vilnius: Tyto Alba, 2007. – P. 142.

        9 Susijusių su šventumu.

        10 Asmeninis autorės archyvas.

        11 Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. – 1 dalis [trečiasis leidimas]. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 54.

        12 Nyka-Niliūnas A. Antroji elegija. http://www.tekstai.lt.

        13 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 89.

        14 D. Kalinauskaitės pirmojoje knygoje yra pasakojimas apie tai, kaip jaunuolis grįžęs namo prapliumpa kaltinimais, kodėl negali tapti tikru miestiečiu: „Brolis staiga įtūžta ir trenkęs krumpliais į stalą lūžinėjančiu balsu rėkia, kad tėvas jam pirkęs drabužius išaugai, kad jo mąstymas, kad jo mintys apie gyvenimą prisiūtos prie tų paltų baltais siūlais, prie tų kompleksų, juos visi mato, jis atėjo iš šitos nešvarumos, iš šito purvo kaip prasčiokas.“ Žr.: Kalinauskaitė D. Išėjusi šviesa. – P. 81.

        15 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 67.

        16 Tollefson W. B. Unique Approach to the Treatment of Dissociative Disorders. www.enlightenedchoices.com/2002_10.htm.

        17 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 92.

        18 Evans N. Bush sapnas. http://www.near–death.com/archetypal.html.

        19 Jung C. G. The psychology of the transference. – Collected Works: Vol. 16. – New York: Princeton University Press, 1966.

        20 D. Kalinauskaitės ir R. Gerbutavičiaus pokalbis. Kūrėja žodžiais daužo banalybės kiautą // Lietuvos rytas. – 2009. – Sausio 7 d. – P. 20.

        21 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 44.

        22 Kalinauskaitė D. Premija ir kelia ant sparnų, ir prislegia. www.bernardinai.lt.

        23 Kalinauskaitė D. Kauleliai, peilis, susmulkėjimai... // Metai. – 2006. – Nr. 7.

        24 Kalinauskaitė D. Niekada nežinai. – P. 136.