Gimiau 1906 m. rugsėjo m. 25 d. Vidugirių vienkiemy, Troškūnų v., Panevėžio apskr.

     Augau trijų seserų ir trijų brolių tarpe — balsingų, išdaigininkų, muzikantų, mėgstamų ir senių ir jaunų. Visų mūsų galva buvo motina, nes tėvelis, būdamas 20 metų už ją vyresnis, man pradėjus eit mokslus, iškeliavo iš gyvųjų tarpo. Tat motina mums išdainuodavo šimtus dainų, pripasakodavo aibes pasakų, padavimų, nusidavimų, būtų ir nebūtų — šiurpių, siaubingų ir drauge taip prastai prasmingų, kuriais pasigrožėt dažnai mintimis nuklystu į seną buvusią tėviškę, į tamsius rudens vakarus.

      Skaityt rašyt pramokė brolis Antanas, tada dar pradžios mokyklos mokinys, piešęs gražiausius pasaulyje piešinius, kurių garsioji kolekcija per nesusipratimą kartą atsidūrė krosnyje. Ilgiau liko jo piešto alfabeto raidės — pirmieji mano vadovai į platųjį pasaulį. Nors tebuvau pipiras, gerai atsimenu Antano dirbtą didžiulį medinį dviratį, kuriuo iki vidunakčio mane vėžino ir trankė, kol tas sulūžo; atsimenu jo dirbtus arpus ir kitus mažutėlius ūkio padargus, kurie buvo kiekviena proga dirbami ir už paslaugas man dovanojami ir kurie buvo daug įdomesni už kombinuotas ūkio mašinas. Atsimenu, kuriuose laukuose ir ant kokio kalnelio stovėjo jo mūriniai malūnėliai, svirneliai ir kalvės. Neveltui tat netrukus už savo darbo smuiką jis parodoje laimėjo premiją. Ir smuikuodavo gerai. Neužsileisdavo ir kiti broliai — vienas su klarinetu, kitas su armonika. Tuo laiku brolių kapela apylinkėj buvo tiek pat žinoma, kaip seserų darželis, ir taip mėgstama, kaip mūsų motina.

     Geriausia namuose skaitytoja buvo sesuo Alesia; pramokęs — aš turėjau ją pavaduot. Greit visi taip įprato, kad kito skaitymo nė klausyt nenorėjo. Susirinksim, būdavo, trobon kurį vakarą, ateis dar vienas kitas kaimynas, ir tuoj už knygos. Šalia gražiosios Magelanos — Valančius,. Baranauskas, Šatrijos Ragana. Vienožinskį mama mintinai mokėjo, Strazdelį — dėdė Juozapas, gyvenęs kaimynystėj. Nusibos knyga — šokis, žaidimas, daina. Ir gražių gi balsų būdavo: užtrauks tylų vakarą kaimynė už poros kilometrų, atsilieps broliai šienaudami, suvaliuos kiti — visa apylinkė aidi!

     Gimnazistas buvau priimtas į pramogų dalyvių tarpą. Parvažiuosi atostogų, nugirs kas, kad kur vakarėlis ar gegužinė, tuoj broliai kinko porinį vežimą, susėdam visi ir trenkiame! O kiek patys su kaimynais suruošdavom tokių pramogų! Vidugirių vienkiemiečiai apylinkėj išgarsėjo, imdavo mus net kitur kviestis. O tai buvo tik pasibaigus vokiečių okupacijai. Tada kiekviena pavykusi pramoga būdavo keletą metų apylinkėj minima. Susijieškodavom tokių vaidinimų, kuriems mūsų vienos šeimos „artistų" pakakdavo. Aš, nors jauniausias, būdavau „režisierius". Kiek tada atskirai esu prideklamavęs klojimuose, gegužinėse ir visur,, kur tik susitelkdavo būrys klausytojų — į jaučio odą nesu­rašytum!

     Tolimesnis mano kelias tebėra dabartis ir apie ją, jei bus reikalo, vėliau bus ir kalbama.

     Mokiausi Panevėžio gimnazijoj, vaidybos studijoj,, universitete.

     Dirbau labdarybės įstaigose, redakcijoj, v. teatre. Dabar esu v. radiofono pranešėjas ir kalbuosi su radio klausytojais. Pamilau mikrofoną, kaip geriausią bičiulį.

     Rašant šias eilutes, girdis, Kauno gatvėmis skardenas! Dievo Kūno procesija. Taip norėtųsi tyliai nuslinkti į mieląją tėviškę, prisėst ant pilko akmens, pasikalbėt su medžiais, su paukščiais, su tais senais ir gerais bičiuliais, nuklyst į tas vietas, kur pirmą kartą patyriau ir vargo kartumą ir džiaugsmo pilnatį.

     Kada pradėjau kurt? — Nežinau. Gal tada, kai dar pupa būdamas, pagautas neišsakomo veržimosi, kur tik nutrūkęs, kalbėdavau tūkstančiu kalbų — paprasčiausiais ir kartu įmantriausiais niuansais. Nuo to laiko pamilau žodį, raštą lygiai tiek, kiek ir tą žemę, kurios oru alsuojame.

     Bet apie tai, kas mylima, dažnai ir daug kur nutylima.

     P. S. Mūsų šeimoje bandė plunksną ir mama; bet jau vėliau, tik prieš keletą metų, jau pervirtusi šeštą dešimtį. Jos dainų pluoštą esu paskleidęs mūsų spaudoje.

          

     K. Inčiūra. Kaunas, 1936 m. birželio 11 d., Devintinės

          

          

          

     AŠ JAUNYSTEI

    

     Aš Jaunystei — kuklų žvilgsnį,

     jinai man — žaibų vylyčias.

     Ir išskrisiu paskraidyti,

     kaip ir pasakų tie vyčiai,

     po užgintą dausos sritį, —

     paskraidyti, pasidžiaugti,

     prisirinkt šviesos žibintų,

     spinduliais apsisvaiginti!

    

     Aš Jaunystei duosiu meilę,

     O Jaunystė man — žiedų.

     Ir todėl aš tau žadu amžius

     amžinus gyventi —

     ir klajoti, ir dainuoti,

     ir mylėti — švęsti šventę,

     ir klūpoti kančioje

     su Jaunyste, su sava!

    

    

     ŠĮVAKAR TOKIA DIDELĖ SAULĖ

 

     Šįvakar tokia didelė didelė saulė.

     Šventavakaris — nuostabus. —

     Paseksiu pasaką apie tą didelę saulę

     ir apie mus mažus.

    

     Dažnai širdis maželė kelia maištą.

     Taip ankšta klaidžiot dykuma:

     daina čia suskamba — ir vėl pragaišta —

     ir pasivyti laidoj saulę tykome.

    

     O Saule, Saule! Saule didele!

     Meldžiu šįvakar nesileisti.

     Arba paimk, paimk paklydėlį,

     klajūną keistą...

    

     Bent šimtas pantinių širdin susimetė —

     ir degina, lyg pragarinis katilas.

     Žinau: ryt vėl bus maža saulė net kaitrymety,

     o naktį vėl vaidinsis jos didysis ratilas. —

    

     Pasinersiu į kvepiančią lietum žolę

     ir bučiuosiu raudodamas žemę:

     Saule, Saule! Būk mums didelė

     kas akimirką ir kas valandą!

    

    

     PASKENDUOLĖ

    

     Žilvyčiai merkiasi į upę.

     Čia ąsotėliu nešina

     įkrito šiandien mergina.

     Žilvyčiai merkiasi į upę.

    

     Krante jaunos tėvai suklupę.

     Mėnuo danguj — negreit diena.

     Žilvyčiai merkiasi į upę —

     įkrito šiandien mergina.

    

    

     TARP MIGLŲ MĖLYNŲ

    

     Tarp miglų mėlynų ateinu ir iriuos

     laiveliu prie tylių tų gėlių — vandenuos.

    

     Kas vėlais vakarais čia ateis ir lankys,

     kai manęs neberas ir užges žiburys?

    

     Kol pasens čia gyvens tik vandens lelija.

     Ją liūliuos ežeruos užburtoji daina.

    

     Gimdama, augdama, mirdama ji dainuos:

     — Til tilik, pasilik, pasilik vandenuos.

    

     — Čia dugne tu mane it sapne rasi vis —

     ir manuos vandenuos vis dainuos tau širdis.

    

    

     MOTINOS DALIA

    

     Vakaras toks liūdnas.

     Obelys nulinko. —

     Tai mano dukrelės

     sodan susirinko.

    

     Viena iš už jūrų,

   kita iš už marių,

     o trečia jauniausia —

     iš anytos dvaro.

    

     Obelų žiedeliai

     krinta man po kojų —

     tai dukrelės verkia,

     graudžiai ašaroja.

    

     Pasipurtė vėjas,

     subraška žilvyčiai —

     tai sūneliai mano

     renkas į seklyčią.

    

     Už stalų susėda,

     šnekasi, dainuoja ...

     Ak, Dievuli baltas,

     aš tik taip dūmoju.

    

     O, kad jie čia grįžtų,

     o, kad susirinktų —

     sode obelėlės

     taip liūdnai nelinktų.

    

     Vakaras toks liūdnas.

     Šaltas vėjas pučia.

     Ten už kalno groja

     piemenys skudučiais.

    

    

     RIPKA

    

     Eina diedas susilinkęs,

     nebevertas nė berlinkos.

     Kieme žydi obelis.

     Linksminas jaunų būrys.

    

     Keleliu ripka nurūko.

     — Ripką, ei, atmesk, diedukai! —

     mosiguoja šaukdami,

     ripką vejasi jauni.

     Ir jauni apspito diedą:

     — Imk, paleiski ripką, dėde.

     Juk prieš kelerius metus

     buvai jaunas ir vikrus.

    

     — Ei, vyručiai, ką te, ką te!

     Nugalėčiau velnią patį,

     tik jėgų nebeturiu —

     replenu ant keturių.

     Bet kai taip gražiai jau prašot,

     pabandysiu kartą ašei.

    

     Suzvimbė ripka keliu.

     Krito senis tarp žolių.

    

     Kieme žydi obelis.

     Diedas jau nebeatgis.

    

    

     AS PAVIRSČIAU GEGELE

    

     Aš pavirsčiau gegele,

     kuku — raiba gegele,

     mesčiau austi drobes

     ir nuskrisčiau nuplasnočiau,

     kur po antklode žalia,

     žemės antklode žalia

     miegi apsigobęs.

    

    

     — Kuku, mylimas, aš čia!

     Baigės, baigės man kančia,

     kelk, balnoki žirgą!

     Skrisim dvieraičio dundėsim,

     skrisim zovada, risčia,

     skrisim dieną ir nakčia —

     visa žemė mirga!

    

     Aš pavirsčiau gegele,

     kuku — raiba gegele,

     bet ne mano valioj.

     Plačios marios — neperplaukti,

     vieškelėliai užarti,

     visi tiltai padegti —

     nesurasti kelio ...

    

     Vienas kelias yr — sapnuos,

     vieškelėlis yr — sapnuos —

     nieks čia neužgynė.

     Dviese vaikštom kaip balandžiai,

     kaip paukšteliai burkuonėliai

     skraidom Dievo vasarėlėj —

     mylimų tėvynėj.

    

    

     ŠILO PASAKA

    

     Ar meni tu? Snaudė šilas, snaudė anksti rytą —

     anksti rytą medžių rasos ten mudu apkrito.

    

     Daug girdėjo raibas šilas, daug ir nutylėjo —

     nutylėjo slaptą dūmą žemuogių rinkėjų.

    

     Bet nutilo jau skudučiai ten už raibo šilo.

     Raibo šilo atminimui imsiu skausmą gilų.

    

     Imsiu kraitį liūdnai daliai. Miela, o kaip greitai,

     o kaip greitai mūsų pirmą meilę užmiršai tu.

    

     Kiti vėjai pasisuko. Turtas. Ištekėjai. Ištekėjai —

     liko sapnas žemuogių rinkėjų.

    

     Tankmės gilios gūdžiai ošia, liūdi, laukia šilas,

     laukia šilas — atsiliepia man daina nutilus.

    

     Tankmės skardi. Nors ir laumė sapną mums išardė,

     nors išardė — tu čia vieši, mano malonvarde.

    

     Tu netyčia — meilės svajoj, miela, ateini čia,

     ateini čia vėl į paukščių žaliąją seklyčią.

    

     Čia po kojų nėr kilimų, čia tik paukščiai groja,

     paukščiai groja, čia tu rymai — mylimųjų rojuj.

    

     Šilas žalias tave slepia, baltos miglos kelias —

     miglos kelias ir apgaubia balzganais vualiais.

    

     Atsivijus pirmą laimę, rymai čia atgijus,

     čia atgijus, kur tau žydi baltosios lelijos.

    

    

     JEI PIRM LAIKO UŽGES

    

     Jei pirm laiko užges

     žvaigždė mano, man švietusi —

     nejieškoki manęs

     tu kasdienėse vietose.

    

    

     Tu nueiki nakčia,

     kur žmonių neužklystama.

     Po egle ten plačia

     rasi kapą pažįstamą.

    

     Ten, po meilės kančių,

     it vijoklė pageltusi,

     siela supsis plačių

     žemės atdūsių valtyse.

    

     Ten širdies nebedrums

     nei kas keikia ar myli ją.

     Tenai eglės oš mums

     pilną meilės idiliją.

    

    

     DU KARALIŪNAI

    

     Už baltųjų kalnų, už plačių vandenų

     dujei bokštai padangėje budi.

     Vingių tiltas sujungia abudu.

    

     Ant to tilto stataus, ten tarp žemės dangaus,

     tarp užburto vaivorykščių rato

     karaliūnai du žaidžia šachmatais.

    

     Vieno šviečia galva, spindulių apsupta,

     kito gi — tiktai griaučiai žėruoja,

     slėpdamies po apsiaustu juoduoju.

    

     Kurs iš jų nugalės? Iš katros gi pilies?

     Ar kur soduos lelijos vien želia?

     Ar kur tarpsta vešlieji kūkaliai?

    

     Skrenda dienos pro juos, tartum gervės pulkuos,

     metai virtinėn mėnesius pina —

     karaliūnai nebaigia žaidimo.

    

     Jeigu taisiais keliais koks senelis praeis —

     tai sustos. Atsidūsta sulysęs:

     — Viešpatie! Toks gyvenimas visas! —

    

    

     KALVIAI

    

     Dingu dingu — kalno kalvėj

     senutėliai žilagalviai.

     Prie angos vaikaičiai rymo —

     žiūri kibirkščių žaidimo.

     Skrenda vasaros pro šalį —

   kalviai kala, kala, kala ...

    

     Seniai traukias. Vieton jųjų

     jaunikaičiai atkeliauja. —

     Kalno kalvėj vėl iš naujo —

     dingu, dingu — skamba kūjai.

     Lydos, tirpsta vėl metalai:

     naujas formas kala, kala ...

    

     Kalkit, kalviai — dingu, dingu!

     Gal išskelsit Dievo ugnį:

     po nakties skliautu ruimingu

     tieskit tiltą per bedugnę —

     šioj troškioj pakalnėj mūsų

     gal laisviau tad atsidusim. —

    

    

     DAINA APIE BALTĄJĮ NARCIZĄ

    

     Augo baltasai narcizas prie ežero ilgo.

     Bėgo mergaitė pro dilges, kur ežeras žvilga.

    

     — Su lėlėm čionai pažaisiu, tarp gėlių atgulus.

     Namie tėtis ir motulė gina: aš — didžiulė.

    

     — Niekas čia manęs nemato — tik remunės šnera.

     Stokit, lėlės, tai bus gera: žaisim, duosim garo!

    

     Vos lėles ji surikiavo į juokingą žygį,

     žiūr, pas ežerą ten lygų jaunikis išdygo.

    

     Skleidžias skleidžiasi iš rūko, it narcizas baltas.

     Nuo jo dvelkia jaukus šaltis — ima širdį gelti.

    

     — Ko tau reikia, nevidone! — šūkteri dukrelė,

     drykteli per lanką žalią, duoda kojoms valią.

    

     Ir, pribėgusi takiuką, švilpt lėles į griovį:

     greit velėnom jas apkrovė, priebutin nušovė.

    

     Emė kūkčioti, raudoti. Bet pro verksmą gailų

     regi kaip narcizą baltą jaunikaitį dailų.

    

     Jis vaivorykšte pavirsta, slenka ją lankyti:

     — Tau ramybės nebmatyti, mylima mergyte. —

    

     Griovy pūsta margos lėlės. O sapne mergaitė

     vis ant balto žirgo raitą regi jaunikaitį.

    

    

     DAINA APIE MERGAITĘ

    

     Prietemą vėlyvą kvapios žolės smilko,

     lankos balto šilko rūbais apsivilko,

     snaudžia žilas beržas gale lauko pilko.

    

     Iš šakų jo šluotas darėsi mergaitė,

     tartum savo kraitį čia žvaigždes ji skaitė

     ir išvydo piršlį pagal upę raitą.

    

     Armonikos verkė tris dienas trieilės —

     gavo našlys seilius diemedėlę dailią.

     Buvo turto, šlovės, tik nebuvo meilės.

    

     Brido liūnais, pelkėm — saulės vis nematė.

     Kai pro girią retą regi kalną statų,

     kaip gi beužkopsi — ant lazdos jau kreta.

    

     Senutėlė grįžta. Prietema pasmilko,

     lankos balto šilko rūbais apsivilko,

     snaudžia žilas beržas gale lauko pilko.

    

    

     ŽMOGUI

    

     Iš amžių glūdumos, pakeisdamas pavidalus,

     tu atėjai su šypsena ramia. —

     Brolau, savo didybėj koks tu didelis

     ir koks tu mažas savo silpnume.

    

     Tu milžinas buvai. Begindams karaliūnaites

     kovojai su dauggalviais slibinais.

     Buvai tu ritieris — ir dorybes įkūnytas

     lydėdavo varpai skambėjimais šauniais.

    

     Nūn debesų žaibus tu susemi rieškutėmis,

     gyvybę įkvepi tyliesiems kūriniams.

     Bet ar pajėgsi tu nušviest klaidžiąsias sutemas,

     jei tavo sutemos tavo širdy sutems? —

    

     Tartum gėlė, žalčiais vingriaisiais apsipynusi,

     svyruoji, žydi tu ant kranto prarajos. —

     Ir klysta tavo žvilgsniai nebiliuos žvaigždynuose,

     pakol Didi Ranka išeit tave pamos.

    

     Ir džiaugsmo siautuly ir sielvartų gausybėje

     visa buitim aš pamilau tave.

     Koks didis, koks agnus esi šviesioj kūryboje

     ir koks tu mielas savo silpnume! —

    

    

     MISTERIJA

    

     Išneškim, Brol, teatrą iš tų miestų apdulkėjusių,

     kaip išnešei iš gaisro kūdikį tu, pamenu. —

     Tenai jo pastatas kvėpuos laisvuose vėjuose,

     žiūrės į vargo sodžių, į piliakalnius ir Nemuną.

     Tenai po atviru, po mėlynu dangum

     statyt misteriją teks mum.

    

     Aktorių bus, aktorių bus — kiek nori!

     Štai tėvas klaidžioja ant sklypo išvaržyto

     nuo ryto per dienas lig kito kito ryto.

     Vaikai užmiršo jį. Apleido tėvų lizdą,

     puotauja prisigrobstę iš valstybės iždo,

     o jis — kaip kupris paliktas kur tyruos.

     Jis bus — karalius Lyras.

    

     Atvesime nuo priebučio mergaitę šviesiaplaukę.

     Gana ji rymojo ir mylimojo laukė,

     gana girtų armonikos privirkdė, gėlė ją. —

     Ji bus — su rūtų vainiku Ofelija.

    

     O tu, Brolau, paklydęs miestuos, miestuos nepritapęs,

     į tėviškę veržies kaip rudeninis lapas,

     bet užarti keliai ir tiltas išnarintas.

     Tu būk — Peer Gyntas.

    

     Dangaus sargybiniai žibintuvus jau žibina.

     Žiūrėki: iš kraštų, iš tolimų, nežinomų

     laivai linguoja, plaukia, skuba į vaidinimą.

     Kiek daug svečių, kiek daug, kiek daugel jų —

     jie užmokės jaunų širdžių krauju.

    

     O kai pamiš Ofelija, kai skausmas, sieloj šėlęs,

     sutuoks mūs buitį su naktim tvankia —

     nužengs nuo medžio, atžingsniuos laukais Rūpintojėlis,

     žiūrovų tarpe parems galvą medine ranka.

    

    

     RAITELIAI

    

     — Ko tau prireikė, keleivi, taip vėlai klabentis?

     Baigės šventės,

     užgesinti žiburiai reik man tik.

    

     Ir eglišakių į plaukus tau tiek daug prikritę.

     Sudraskyti

     rūbai... Ko gi klaikiai taip žvelgi tu ?

    

     — Aš į pokylį skubėjau, nes jau pamiršai tu

     žirgą greitą

     ir ant jojo raitą jaunikaitį.

    

     Prižadėjai man jaunystę. Žodį tu davei man.

     Na, tai einam —

     drauge skrisim laimėn ir nelaimėn!

    

     Ir išjojo.   Rytą žmonės rado tuščią namą,

     bet sutemus

     virš to namo degė žvaigždės ramios.

    

     Kur jie? — Niekas nepasako, kur jie gali būti.

     Bet keliu tuo,

     kur jų jota — teka mum saulutė.

    

    

     VASARA

    

     Kvepia šilas įsirpusiom žemuogėm,

     tū tū tū — tutinuoja bitutė.

     Su trumpojom naktim ir su nemiga

     atlalėjo laukais šienapiūtė.

    

     Saulė išsiurbė kūdrą vidudienį,

     jau Palaukių ji ežerą siurbia.

     Jokis paukštis sparnų nepajudina,

     ik lėktuvas kaip širšonas birbia.

    

     Užsimerksi — tolybėj regėsi jį

     už kalnų, padūmavusio miško. —

     Skambins skambins aplinkui procesija —

     žiedų, varpų, vikrių peteliškių.

    

    

     LAUKŲ POEMA

    

     Gėrė valgė kaimynai krikštynose,

     gyrė alų ir gyrė naujagimę,

     bet linkėjimus savo išsinešė

     nuo putos nuo baltos įsismaginę.

    

     Aukso obuoliu broliai ją džiugino,

     vystyklais šilkų motina vystė ją.

     Ji pralenkdavo pievoje drugį,

     želmenų žalioj pievoj — jaunystėje.

    

     Ane! — šaukė jai gervės kas rudenį.

     Ane! — šaukė ją vėjai pašlaitėje. —

     Ir liūliavo, išugdė, užgrūdino

     laukų laisvė kaip stirną mergaitę.

    

     Gegužinėj suktinį kai trypė ji —

     šoko eglės ir sukosi kvaitulio,

     juokais leipdavo alksniai sukrypėliai,

     bernai siuto šarvus atsiraitę.

    

     Ji prijunko prie grėblio, prie staklių.

     Su aušra, žino, motina žadins,

     nors klampos ir nuvargs perdien pekliškai,

     po šešių dienų esti sekmadienis.

    

     Dės maldaknygėn rūtą, bijūną,

     brolio pirktą siaus skarą mergautinę,

     sės vežiman — ir trenks kaip perkūnija

     karalaite jauna karaliauti.

    

     Kai užtrauks suplikacijas Anė,

     pažins balsą kiekvienas šventoriuje:

     — Taip Velykų varpai neišzvanija,

     — Taip vargonai geri neišgroja ...

    

     Piršlius girdė jaunikiai alinėse,

     žirgai žolę numynė kiemelyje.

     Ji vis: „Kraičių nedirbtos dar skrynios,

     iš žiemos šiemet rūtos iššalę".

    

     Dėdė pypkę papsėdamas pritaria: —

     Kam tau eiti, su broliais pabūtum,

     pačiulbėtum dar vasarą vyturiu,

     panešiotum lelijomis, rūtomis. —

    

     Bet atvyko jos širdžiai meilesnis:

     „Kas, jei amžių čia būtum — išbusi ką?" —

     Sniegas dribo stambiais minkštais kąsniais,

     rogės švilpė — ir nušvilpė užsakų.

    

     Kraitvežiai krovė kraičius vežimuosna,

     kvieslys drožė lanksčiausias oracijas —

     siaučiant pūgai ir vėjų ūžimuose

     į parapiją išvežė trečią.

    

     Bet meilumas jo buvo meluotas:

     krito kryžių kruša — krauju lijo ją.

     Nieks nematė miestely jos, puotose,

    nežinojo, kad vargsta vergijoje.

    

     Lėkė dienos, lyg lengvos stirnukės,

     žengė metai kaip briedžiai iš ūkanų. —

     Be žvaigždžių migdė naktys nublukusios,

     kietos buvo švelnių pūkų duknos.

    

     Grįžtų tėviškėn — kelias užarta jau,

     sėdi staklėse marčios ten, mena ji. —

     Kantriai vargą kentėjo ji kartųjį —

     ir iš Anės beliko tik senė.

    

     Eis bažnyčion, siaus skarą mergautinę,

     dar užtrauks suplikacijas kartą.

     Bet, Dievuli, sunku taip keliauti —

     svyra, kniumba ir griūna pavartėje.

    

     Dėjo karstan suvargusią senę,

     liūdnu slėniu ją išvežė rogėmis,

     ir Visų Šventų nešė litaniją

     ant sparnų žiemos vėjai pavogę.

    

     Gėrė valgė visi pakasynose,

     ir nebuvo kas verktų, gailėtų jos.

     Tik sargiukas, tik šuo nusiminęs

     kaukė staugė pernakt palei klėtį.

    

    

     PILKŲ KRYŽIŲ KRAŠTE

    

     Lietuva tėvyne mūsų, pilkų kryžių krašte,

     kokią duoklę, kokią auką šiandien tau atnešti?

    

     Argi negana prie Vorkslos ir Sibire dūli,

     snieguos dūli šventų kaulų, Lietuva motule?

    

     Keliasi Velykų naktį, ir jų voros tankios

     per girias, pusnynus, pelkes tėvų žemėj lankos.

    

     Žengia griaučiai, žėri griaučiai, spindi kalavijai,

     regi Žalgyrį, kur žygį jų žiedais nulijo.

    

     Regi Vilnių degant žvaigždėm tyloje didžiulėj,

     su aušra atgal sugrįžta — vėl pusnynuos gula.

    

     Guli dūli ir sapnuoja pilkų kryžių žemę,

     kurią debesys aptraukė ir naktis aptemo.

    

     Mes žadėjom sėst ant žirgo balto pabalnoto,

     vartuos kirst vargus, nukirsti slibiną besotį.

    

     Vargą kertam tik tam kartui, tiktai savo labui,

     katras kaip kitaip pratartų — užkalam į grabą.

    

     Lenkiamės stabams svetiesiems, o savi smūtkeliai

     nuo lietaus ir šiurpių vėjų skeldėja prie kelio.

    

     Už pilnų stalų susėdę — tokie darbštūs, taurūs,

     o po rūbais, po blizgučiais sieloj liula mauras.

    

     Nežinau, nesugodoju, ką tau dovanoti,

     už ilgųjų amžių kančią, tėvų žeme motin?

    

     Kaip remunė šalia kelio, nuotaka baltoji,

     laukdama raitųjų pulko vakarais godoji.

    

     Tyliai Nemunas srovena, tyliai suka vingį,

      dygsta žvaigždės, dega žvaigždės tylumoj ruimingoj.

    

     Link sodybų plaukia rūkas, liula — dingsta svirtys.

     Ką dūmoja vargo žmonės, eisiu ten patirti.

    

    

     TĖVIŠKĖ

    

     Niekur neišeisi, niekur iš laukų tų,

     kur dangus toks melsvas, kaip melsvi linai.

     Nors svetur ir auksu grįsti miestai būtų,

     be tėvynės dūmų trokši tu tenai.

    

     Iš nakties bažnyčion moterys būriais eis,

     prie miestelio kojų apsiaut susės.

     Pasigersi žodžiais, sąmojais lengvaisiais,

     nes gimtoji žemė lūpom jų šnekės.

    

     Kai mergaitė leisis ežeran su nėšiais,

     kai ji juoksis saulei, dainą kai niūniuos, —

     tavo širdį meilė ims dalintis, plėšys,

     tartum balti paukščiai mėlynuos kalnuos.

    

     Vakarui atėjus, brolis eis pro varčią,

     armonikos raudos skris laukais lygiais.

     Iš dangaus kris žvaigždės, paliks melsvą erčią

     ir sukris j lauką liulantį rugiais.

    

     Kils iš balų rūkas, rūkas slinks papieviais,

     kryžiaus koplytėlė slėnyje pabus. —

     Žengs nuo kryžiaus Kristus, žengs medinis Dievas,

     aplankys sodybas, saugos mūs laukus.

    

     Kerpėjęs nuo liūčių, skeldėjęs nuo vėjų,

     ant pečių neš kryžių, po našta linguos.

     Tais pačiais keliais eis, knygnešiai kur ėjo

     ir paguldė kaulus Sibiro snieguos.

    

     Aplankys griuvėsius, kur dvarai kadaise,

     baudžiavą įvedę, lėbaudavo vis,

     kur po rykštėm klupo prievaizdų nepaisę,

     girdė juodą žemę kraujo srovėmis.

    

     Aplankys už kaimo kartuvių kalnelį,

     kur linguoja mėnuo debesų laive. —

     Guli ten sukilę prieš valdovų valią,

     jų veiduos žemėtuos žydi Lietuva.

    

     Eis dar į sodybą. Motina prie lingės

     vienatūri rėksnį lopšine linguos: —

     Lylia, varguolėli. Auk. Būsi petingas.

     Josi ir atneši saulę mūs namuos. —

    

     Plauks papieviais rūkas. Mėnuo guls už girių.

     Kaime tretį kartą užgiedos gaidys.

     Grįš klajūnės vėlės, karstuos grįš numirę —

     vėl Rūpintojėlis savo kryžiun grįš.

    

     Veltui tavo mintys į svetur keliauja.

     Saulė, nors šviesiausia, bus svetur tamsi.

     Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja,

     nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi.

            

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.