Kai kada, o gal ir netrukus, parašys laikraščiai šalia kuklaus nekrologo:

    

     „Jonas Graičiūnas gimė 1903 m. birželio mėn. 10 d. Kaukaze, Tifliso mieste. Po 1905 m. revoliucijos tėvai parsivežė šį būsimą nepriklausomos Lietuvos pilietį į Kupiškio valsčių, tėvo pirktan ir gražian Grauželiškių vienkiemin, kuris dabar vadinasi J. Graičiūno tėviškė.

 
     Didžiojo karo „įspūdžiai“ buvo pergyventi Lietuvoje: tėvas fronte, „kultūros nešėjai“ badu marino, kartą apšaudė, ir tik palaukės upelis ir krūmai nuo netaiklių kulkų išgelbėjo, kartą „teliuko“ snukio išvaizdos kryžiuotiški batai su „donerveteriu“ ir „sakramentu“ šonkaulius skaitė, kad „ūberalžandarą“ motinos pasoginė kumelė Sartoji atsisakė pripažinti esant aukštos ir ne vagies kultūros nešėju Lietuvoje... Tai atminimai, kurie kraują visom valstybinės vėliavos spalvom nudažo...

    

     Motina — švenčiausias žodis (šventesnis už šventąjį tėvą!). Ji J. Graičiūną išleido Lietuvai ir širdį dovanojo. Tėvas — geras žmogus — padėjo baigti Panevėžyje gimnaziją. Vėliau — universitetas, atostogos su melioracijos darbininkais prie griovių Latvijos pasienyje, 5 metus Pilviškių progimnazijos mokytojas, 4 — Kelmės progimnazijos direk­torius, buvo ir — „Eltos“ vid. inf. skyriaus referentas.

    

     Pradėjo spausdinti savo eilėraščius 1924 m., bendradarbiaudamas: Iliustruotoje Lietuvoje, Jaunojoje Lietuvoje, Lietuvos Studente, Meno Kultūroje, Vaire, Jaunojoje Kartoje, Akademike, Šviesos Keliuose, Sutemose, L. Aide ir kituose perijodiniuose leidiniuose“.

          

     Jonas Graičiūnas

          

 

     ***

    

     Kai naktis vualin supas,

     žvaigždės tyška, kaip rasa,

     Tavo vardą šnabžda lūpos,

     su Tavim širdis visa.

    

     Visos dainos Tau dainuotos

     mano laimės ir kančių.

     Žydi žvaigždėm naktys juodos,

     kai Tave širdy jaučiu.

    

     Žemė gyva saulės turtais —

     saulei meldžias darganoj.

     Aš, Tavų akių užburtas, —

     gyvas meilėj ir dainoj.

    

 

    

     ŽIRGAS

    

     Tėvo tėvas jojo žirgą —

     jojo jojo naktį dieną.

     Žirgas šiandie saulėj žvilga —

     tėvo tėvas — po velėna ...

    

     Toliau tėvas jojo uoliai —

     jojo giriom, slėniais, kalnais ...

     Žirgas skriejo pilnu šuoliu —

     jau ir tėvo nėra balne.

    

     Šiandie jaunas žirgą vėją

     aš užsėdau ir išjojau:

     Kelias žalčiu sukinėjas,

     Žirgą nedalia žaboju.

    

     Žalčio kelio — šimtas vingių —

     šimtas kliūčių — nėr kalbos! ...

     Ech, tu, žirge, žirge vingių,

     kur neteksiu aš galvos?

    

    

 

     PAEŽERĖS PASAKA

    

     Tą vakarą, kai beržas lapais kelią barstė,

     tau pasakiau šią keistą pasaką.

     Bronziniai lapai, kaip mana jaunystė karste,

     su šiaurės vėju ją man pasekė ...

    

     Tai buvo vasara, kai medžiai lapais džiaugės,

     kaip tu manim, tą tylų vakarą ...

     kai aš žadėjau tau parnešt iš miško laumės

     per Jonines su žiedu papartį...

    

     Arba, — slapčia, išbėgęs iš namų nuo tėvo,

     lelijų priraškyt iš ežero ... —

     kai visos rasos degė, kaip mėnuo subiręs pievoj

     ir žvaigždės taškėsi po ežerą ...

    

     Tai buvo džiaugsmo — sieloj visas karnavalas,

     o parugėj — dainuškos lankėsi.

     Iš žvaigždžių dėjau vardą tau, kai erdvės balo,

     kad jis spindėtų man naktų palankėse...

    

     Tą vakarą, kai beržas lapais kelią barstė,

     tau pasakiau šią gražią pasaką, —

     kad būtų ji gyva ir kai ruduo laukais nužargsto,

     ir kai mėnuo su žvaigždėm nebepateka...

    

 

    

     REGĖJIMAS

    

     Čiurlioniškai mums skaidrinos Vytis iš rūko,

     kai laisvės saulę temdė vargas ūkanom...

     Bet šiandie jau ir mes, senelio Mindaugo anūkai, —

     pro Aušrą saulės laisvėn su daina ištrukome!..

    

     Tiesa, iš baudžiavų sugrįžo mūsų maža,

     bet ten, — už mūs pečių, — kolonos brolių:

     nuo Žalgirio, nuo Sibiro, Giedraičių ir Kaukazo —

     pasėtų griaučių maršai grūdina lig šiolei...

    

     Kiekvienas kalnas, tėviške, Joninėm buria —

     ir taip ligi Vileikos, Gardino ir Įsručio ...

     Lietuvis brolių dvasioms imasi kepurę,

     bet padarys, kaip prie Giedraičių, įspūdžio!

    

     Nors svetimas, tėvyne, sau pačiam išaugau,

     bet širdį tau, kaip piligrimas, išdalysiu, —

     kad tik tave kiekvienas jaunas vytis saugot, —

     kaip Margeriai, Gražinos praeities pilyse ...

    

    

 

     FATA MORGANA

    

     Juodom akim naktis pro langą žiūri,

     klaikių šešėlių pilnas kambarys ...

     Sakyk, ar žemėj yr' tokių pašiūrių,

     kur laimėn nesipintų moteris? ..

    

     Jaučiu jaunų širdis tik laimei plakant,

     tiek amžių tu, žmogau, į ją iries! ...

     Vis moteris įvilkta laimės lapan,

     bet laimė tolima nuo moteries ...

    

     Mano dalia, — pilka dalužė toki

     (poetas žemėje nėr laimės svečias), —

     dainuoti laimę, būt nuo jos atokiai,

     pačiam tos laimės žemėje nemačius ...

    

    

 

     TABU

    

     Margą skarą pasitiesę,

     pievos rasą barstė mum.

     Ir tikėjom laime dviese,

     kaip žvaigždėtuoju dangum.

    

     Brendo širdys vasarojum,

     gaudė dainą parugė, —

     kai tikėjom laimės rojum,

     kai klajojom, kaip drugiai.

    

     Pravažiavo metų daugel

     su žiedais ir be žiedų.

     Kur tu ašarą nubrauki, —

     žydi žemė smaragdu ...

    

     Išsvajota laimė — niekis,

     kai nėra širdies kalbų.

     Tiktai ašaroj palieki

     laimės perlu, kaip Tabu ...

    

     Nors prakeikiau dainą savo,

     kur palikome abu, —

     bendra ašara dainavo

     mūsų laimę kaip Tabu . ..

    

 

    

     3 PAVASARIAI

    

     I.

    

     Palingavo liepa šaką —

     žalią, dar be lapų žalią:

     ant šakos varnėnas šneka,

     šventas Jurgis valo kelią.

    

     Rodos, vakar sniegas rūko, —

     buvo, kad medžius palaužia ...

     Šiandie saulė apsisuko —

     žemei kilimus jau audžia.

    

     Pabaliuos purienos, kaip viščiukai,

     šlaituose — žibutės kruta...

     Tau, mažyt, pavasario vaizdžiukai:

     ir žibutės, ir purienos, rūtos ...

    

     Taip džiugu, kai viskas žalia:

     ir širdy, ir tėviškės aruode ...

     Mes išpuošim savo šalį

     ir gegužyje, ir gruody.

    

     Pro Giedraičių kryžius Vyčio

     aušo Lietuva Velykom.

     Vienmečiai su laisve iš vergijos gryčių

     Lietuvos papuošt išvykom ...

    

     II.

    

     Trys žali pavasariai išaušo,

     Trys žali žiedai į saulę stypsta.

     Buvo baudžiava — vis toki sausa,

     buvo be pavasarių jaunystė ...

    

     Mūs „Aušra" tekėjo vakaruose,

     ir jaunystė vyto už Uralo ...

     Paskui brėško rytas apkasuose, —

     džiaugsmo skausme motinos pabalo ...

    

     Ejo jie nuo arklo ir negrįžo:

     pakelėmis medžio kryžiai dygo...

     Mūs' pavasariai su kryžiais, —

     trys pavasariai, trijų Velykos.

    

     Trys žali pavasariai aplanko,

     trys žiedai ir tėviškės aruode.

     Išdabinsim jus širdim ir rankom,

     kad žydėtumėt gegužiais gruody ...

    

    

 

     PO VIEŠKELIO UOSIU

    

     Vakaro šešėliuos, patsai, kaip šešėlis, —

     pasiklydau vienas žemės želmenuose ...

     Aižo širdį skausmas, nerimas pašėlęs,

     viena paskui kitą žvaigždės renkas uosin...

    

     Elgeta per svietą sunkų vargą tempia ...

     Prie kareiamos durų tėvo rauda vaikas ...

     Tylą šuo perstaugia, kažkur klykia pempė ...

     Davatka po kryžium maldos žodžiuos draikos ...

    

     Karčiamų ir vienuolynų gimtas krašte,

     greit tu nepakelsi ordenų auksinių ...

     Kaip gi neliūdėti, kaip neverkt šiam rašte, —

     jei širdy kažin kas kala baisią žinią...

    

     Mano akvarelės, iš širdies ištryškę,

     sielvartą papuoškit, kaip rėmuos peizažą ...

     Ten už vienuolynų — krašto laisvė ryški, —

     kažkieno teptukas gandui dangų dažo ...

    

     Ech, nurimk, širdie, — sugraužk pagundų erkę —

     ir poetai žodžiuos pranašais suklysta! ..

     Davatka po kryžium graudžiai Kristaus verkia, —

     kryžkeliuos ant kryžiaus — verkia krašto Kristus ...

    

 

    

     PAVASARIS RŪTOS TĖVIŠKĖJ

    

     Buvo dienos skaisčios, ilgos,

     tylūs vakarai darželyje ...

     Švietė akyse vosilkos,

     sieloj — ilgesio veselija ...

    

     Kad nuskynus rožę jaukią,

     laukė mielo pievom einančio, —

     tirpo vakaras palaukėj,

     tirpo kažkas ir širdy prie diemedžio ...

    

     Kai naktis darželin leidos,

     ūkanomis apsiblaususi,

     pasitiko mielu veidu,

     ko atėjo jis — neklaususi...

    

     Tik tarpuvartėj prie klėties,

     veidą ašarom nupraususi,

     grįžo klėtin vėl ilgėtis,

     širdį rūpesčiu palaužusi...

    

     Vyšnios žiedus nusiraškė,

     lapais kryžkeles nusausino.

     Gervės vienetą parašė

     Lietuvos padange siausdamos.

    

     Liūdna klėty ir seklyčioj,

     liūdna mylimo paklausiusiai.

     Buvo sieloj, kaip bažnyčioj,

     kai darželis rasom prausėsi.

    

     Juodu rūbu naktis taisės,

     tėvas pypkėje susikaupė.

     Kad seklyčion gandras leisis, —

     gryčioj motina apsiverkė.

    

     Vėl pavasaris už vartų

     puošė vyšnias, tartum jaunąją.

     Mielas ėjo kalnų artų,

     tik darželio nieks nejaunino.

    

     Mielas ieško naujo žaismo —

     jau kituos darželiuos trankosi.

     Miela lankosi į teismą —

     supa ilgesėlį rankose ...

    

 

    

     ***

    

     Ten dabar, kur senas klevas niūri, —

     mano piemenio dienų bičiulis, —

     pasinėrė aimanos ir vargo jūron

     tėviškės žaliukai broliai ir bičiulis Ciulis.

    

     Pasiklysta žodžiuos ūkanų palaukė,

     kai užtraukia broliai žalio klevo giesmę.

     Širdžiai mieli žodžiai viltimis nuplaukia

     ir rasom perlinėm sublizga palieknėj.

    

     O dainuoja broliai aidžią sutartinę:

     tokią, kaip kadaise, — kai j dvarą traukė.

     Ir daina taip gūdi graudžia iš krūtinių,

     tik grandinei vargo vienas Ciulis staugia.

    

     Sešiaaukščiai rūmai ir raudonos sienos

     nesupras lūšnelės dainos vakarinės ...

     Padainuokim, broliai, gal prašvis blakstienos,

     kad ir pilkos dienos, kaip drobės lininės.

    

 

    

     ŽYDINTI MERGIOTĖ

    

     Kai žemėn sutemos ištįsę lankės —

     (nes saulė tolumon sustingdama nukrito), —

     vėl glostė sielą ilgesio švelnutės rankos,

     tarytum, mylimosios pasaka dabar sakyta.

    

     Ir buvo tylu horizontuos tąsyk:

     tarytum, kažkas prieblandą į saules skaidė ...

     Tiktai kažin kas širdį skausmu tąsė,

     lyg pasmerkimą mano laimei skaitė ...

    

     Ta pasaka, — ne pasaka, — be žodžių filmą,

     kaip tyliu topoliu nakčia palangėje svajota ...

     Ta filmą (tik ne filmą) —

     keli anų dienų pavasariai ir žydinti mergiotė...

    

 

    

     JŪRA IR KOPOS

    

     Vėjas draiko plaukus, jūra kojas laižo,

     pušys meldžias jūrai ant Birutės kalno.

     Ir ramiausią širdį jausmo bangos aižo,

     o veidai prie jūros saulėti pagauna.

    

     Tik pažvelk, mažyte, horizonto pusėn, —

     kiek čia laisvės dvasiai, kiek platybės akiai!

     Kad ir kažkur klysim, kad ir kažkur būsim, —

     jūra, kaip gintarą, meilę mums išsakė.

    

     Šitos baltos kopos — tavo baltos krūtys, —

     neregėjus kopų ir gyvent neverta.

     Mūsų miela jūra mus varguos užgrūdys —

     laimė, kaip gintaras Baltijos pabertas.

    

     Svaigios baltos kopos, jūra žaidžiai taškos, —

     rastas čia ilgstelis mūs širdis sau lopos'.

     „Nors dar vieną kartą", — gundo mintį kažkas, —

     „tektų išbučiuoti jūrą ir tas kopas! ...

    

 

    

     ***

    

     Žydėjo ežeras lelijom —

     kvepėjo vasara įšilus ...

     Dabar beržai palijo

     geltoną auksą šilui...

    

     Linais žydėjo akys, —

     ir sielą laime dilgė ...

     Nė labas nepasakę —

     takuos kerojas dilgės...

    

     Kas žingsnis — žiedo griaučiai,

     kas kitas — kietas kapas ...

     Rudeniu lapų raštą audžiu,

     nes pats nukritęs lapas

    

     O, ilgu pievų, miško, —

     Tavęs, kaip jūrai vėjo!..

     Ir ašara ištriško,

     ir traukinys nuėjo ...

    

 

    

     ASILAS

    

     Ir skundės asilas visokiam sutvėrimui,

     kad Ponasdie jį vieną asilu padarė...

     Ir buvo ko: bizūnai, kroviniai, vežimai —

     nepagarba iš proto asilą išvarė.

    

     Ir buvo tai seniai, — kai kryžiun latrus kalė

     (tegul tik žydų žemėj, Romoj ar Eladoj jų privistų!).

     Vėliau atėjo galas asilo nedaliai:

     Judėjos tvarte gimė Demokratas Kristus.

    

     Kaip pasakos tretysis brolis sukvailėjęs,

     ir asilas sulaukė pagarbos netyčia:

     laimingai nešė jis Karalių Kristų iš Betliejaus

     ir iškilmingai įnešė Jeruzalės bažnyčion.

    

     Ir nuo to laiko jis, kaip ordenu, — didžiuojas:

     „Juk aš išgelbėjau švent. Juozapo šeimyną visą!"

     .. Ir nuo to laiko žemėj — po dangum didžiuoju —

     visokio plauko asilų priviso ...

    

     Ir šiandie jau ne pranašams — jų asilams, karjerai

     mes lenkiam galvas, meldžiamės jų garbei...

     Nors šiandie asilai, — tiesa, kaip foksterjerai:

     tik vietoj uodegų — ausis sau apsikarpė ...

    

 

    

     POETAS

    

     Tiek daug čia šunkelių, takų,

     ir tiek čia kryžkelėse dovytas ...

     O laimės ? .. Ech, — be jos smagu,

     kai visą kelią žirgas zovada ...

    

     Visi prajosime žirgais —

     nepažabotais, nepakaustytais.

     Jaunystėj širdys plaks ir kais,

     o kam? — nepasakys — neklauskite.

    

     Visi keliai ir šunkeliai šventi —

     po Ponadievo žydru valiumu ...

     Tik miela, kad juose visiems kenti, —

     dalai žmonijai širdį nepadalomą ...

    

 

    

     Į FINIŠĄ

    

     „Šunes loja, — karavanas eina" (Persų priežodis).

    

     Darom startą: aš, kaukolė

     ir, kaip ryto saulė, tu.

     Jau tokia dalia išpuolė, —

     laimė, ašara kartu ...

    

     Kai tu meile temdai protą,

     šypsos ji šalia klaiki...

     Kai imu ir jai šypsotis, —

     tu, kaip kūdikis, verki...

    

     Dienos klaikiai dūšią šiurpia,

     naktys — sienų keturių

     Mano laime, mario šiurpe, —

     sau savęs nebeturiu ...

    

     „Štai, pamišėliai!" — jie sako, —

     „bijo stabui nusilenkt!" ...

     Bet, iš tikro, siaura tako, —

     trims kartu viens kitą lenkt! ...

    

     Lenki dienas, žygio rate:

     griaučiai, aš ir tu jame! ..

     Jūs tūnoti apsipratę,

     mes — suklupsim skridime! ...

    

     Darom startą: aš ir griaučiai,

     ir, kaip ryto saulė, tu:

     mūs finišą žygiai audžia —

     laimė, ašara kartu ...

    

 

    

     LAIŠKAS IŠ TĖVIŠKES

    

     Saulė, kaip aguona, — horizonte supasi,

     pamiškė dainuoja artojėlių lūpose ...

    

     Pievos miglą rūko ir kodylais smilkosi,

     o našlaitės ašarom — rasos svyra smilgose...

    

     Pamiškės šešėliai fioletais tįsiasi —

     kaip šis juodas rašalas šitų žodžių lysėse.

    

     Spindulių blakstienas saulė nusikirpusi

     išdalino žemei nerimą įsirpusį...

    

     Tik širdis apsvaigus, našlaite pravirkusį, —

     seka giminingą dangaus žvakių virpesį...

    

     Kažkas tyliai miršta, bėriai pievoj ganosi,

     o griežlė pablūdus — griežia dantį balose...

    

     Pasiklydau miestuos, pamečiau sau balose...

     Nesurast savęs man šios ramybės alase ...

    

     Parašiau tau laišką, ką širdis pasakė,

     ką regėjo tėviškėj pakeleivio akys ...

    

 

    

     LIETUVA IR POETAS

    

     Krito žvaigždė miško plotan

     ir takus šviesa nuvalė.

     Praėjai taku miglotu,

     kaip naktis, tamsiam vualy...

    

     Mūsų žemė — miškas, miškas —

     reta vieškelių ir žvaigždžių.

     Nenušvies žvaigždė ištiškus, —

     ir gyvenam be pašvaisčių.

    

     Ar išeisi laisvės lauką,

     kai krisiu miške lapuotam

     Sauksi ašarą nubraukus:

     „Krito žvaigždė miško plotam!" ...

         

    

    Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.