B-Brazdzionis_foto       Gimstu per kiekvieną naują lyrišką pasisakymą, mirštu po kiekvieno naujo eilėraščio, kai siela esti lyg pro atvirą langą išlėkusi paukštė, kuri gal suglaus sparnus kažkur tuščiam, beprasmiam pasauly daugiau niekados nebegiedodama.

       Toji niekados vėl, kaip vėjo nešama klevo sėkla, grįžta pakeitusi pavidalą, ir kitąnakt ima kristi kitos, pribrendusios, kaip žemės nuodėmė arba nunokusios kaip jos laimė, žvaigždės. Jų sidabriniam rašte tu gali išskaityt, kaip neišpasakytai mėgstu vienatvę ir tyloj tylančius tolimus atgarsius ir nekenčiu žmonių maskarado su oficialiomis, pagal viešas  manieras,  veidmainingai šypsančiomis kaukėmis.

       Gyvenimo bonvivanų minioj esu be galo mažas, menkas ir negudriai ieškantis paunksmės, kur paslėpt savo nuogą ir nelaimingą veidą.

       Gyvenu — ir nežinau kodėl — kvailą tragediją: niekam nesu savas, kadangi kalbu nečystų sąžinių išmetinėji­mais ir prisipažinimais, neelgetauju vien savo intymias širdies žaizdas rodydamas ir nekasau padų galingiesiems, meiliai balsą laviruodamas ant mados ir laiko kanklių pirštus uždėjęs.

       Savo biografiją rašau antrą kartą. Ir vis nemoku jos taip parašyt, kad nepasirodyčiau nenuoširdus, keistas ir nesuprantamas.

       Gal šitai mano pažįstamiems ir nepažįstamiems knygos skaitytojams bus neįdomu ir atrodys nereikalinga. Bet ar daug įdomiau būtų, jei kalbėčiau apie tai, pavyzdžiui, kad gimiau 1907 m., kad pridėčiau, jog tat įvyko šaltoj, sningančio į Grabnyčių dienos, penktadienio, pavakarėj. Priedui eitų vieno Aukštaitijos kaimelio vardas etc. Tarp kito ko, esu bežemių ir beraščių tėvų sūnus ir tik dėl to, kad gaivalingai jie mylėjo derlių nešančią dirvą ir dievino nepasiekiamą mokslą, išėjau pradžios mokyklą, baigiau gimnaziją, lankiau universitetą.

       Už jokius nuopelnus nei tėvynei, nei bažnyčiai nesu apdovanotas nei ordinais, nei medaliais, kurių autentiškus atvaizdus galėčiau čia viešai išstatyti.

       Baigiu trečiąją dešimtį, bet širdy vis džiaugsmingai jaučiu dvidešimties metų jaunystę ir, rodos, nė vienas ruduo dar jos žiedų išraškyt nežadėjo.

       Jais vainikuotas einu kurdamas visą žmogų ir ieškodamas gyvojo Kristaus.

       Kai kada pavydžiu padoriam piliečiui, kuris nei karjeros nedaro, nei kasos nepaglemžia, nei eilių nerašo, o gyvena sotus ir gražiai apsirengęs. O kai kada taip nežmoniškai gera, kad galiu daryt atgailą už kiekvieną žmogaus nuodėmę ir nusidėt dėl jo džiaugsmo ir laimės, kvepenant mažą čiobrelio žiedą arba žiūrint į šviesią išganymo saulę.

 

       Bernardas Brazdžionis. 1936. VI. 12.

 

       Eilėraščių knygos:

       1. Amžinas žydas, 128 psl., 1931 m.

       2. Krintančios žvaigždės, 80 psl., 1933  m.

       3. Ženklai ir stebuklai, 96 psl., 1936 m. Vytės Nemunėlio vardu mažiesiems skaitytojams:

       4. Mažųjų pasaulis, 50 psl., 1931 m.

       5. Drugeliai, 64 psl., 1934 m.

       6. Kiškio kopūstai, 64 psl., 1936 m.

 

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

       B-Brazdzionis_foto