Naujosios poezijos antologijoje „Antrieji Vainikai“ (1936) spausdinami P. Vaičiūno, A. Miškinio, J. Kossu–Aleksandravičiaus, B. Brazdžionio, S. Santvaro, K. Inčiūros, T. Tilvyčio, J. Tysliavos, A. Rimydžio, J. Žengės, S. Nėries, K. Borutos, L. Skabeikos, P. Karužos, G. Tulauskaitės, J. Graičiūno, V. Sirijos Giros eilėraščiai. Šios antologijos poezija daug arčiau „pilkos tikrovės“, joje daugiau ironijos ir parodijos elementų, labiau linkstama prie meninio nuosaikumo, „minties ir formos sintezės“, prie vadinamojo neoklasicizmo. Nemažas pluoštas avangardistinės keturvėjininkų poezijos. Neoromantizmas įgijęs agonišką formą, pagausėję katastrofizmo nuotaikų. (Sudarytojas Kazys Binkis)

 

 

 

 

       PAVASARIO ŽANRAS

       

       1.

 

       Toli dangaus pakluonėmis,

       Sparnais maknoja gandras.

       Žiūriu aš pavasario žanran

       Ir kalbu su mergičkom...

       Ak, tiesa, gandras,

       Toks paukštis neregėtas.

       Tiesa, paukštis pro medžius, pro klėtį,

       Kaip aeroplanas dangun nupliauškė...

       Gal daugiau apie gandrą sakyčiau,

       Jei nesakytumėt, kad pliauškiu.

       Štai jau gluosnių pritvinko papyčiai.

       Ir jau visos bobos kalba, kad gluosniai gimdys...

 

       2.

 

       Ties ilgu kaimu žiopso saulė.

       Kaip gyvulys klykiu pas jaują.

       Pavasaris gražus ir jaunas,

       Pavasaris nebus kaip kiaulė.

       Taip, senis išžergė kojų kaulus

       Prieš žibančią danguj makaulę.

       Begėdžiai piemenys – su saujom

       Apdrabstė purvais ir pasaulį...

       Taip, skėčiojas mergos pas jaują

       Ir lankstos keimariškos šlaunys.

       Ir kumelės, balerinos jaunos,

       Iššoko aukščiau už 30 saulių ...

 

       3.

 

       Šiandie vėl naujas pavasaris ant kojų

       Vėl naujas gražiom aušrom nusagstytas.

       Ar viską apie pavasarį pakartosi,

       Ar viską apie pavasarį parašysi?

       Vėl šunys ir katės, ir kiaulės

       Pripildo pasaulį armonijų bangom.

       Vėl ties kaimu vėpso saulė,

       Vėl skėčiojas kojos ir rankos.

       Vėl prie mėšlyno gyvi žvirbliai renkas,

       Vėl iš stainių žvengia drigantai.

       Prie pat klėties žiūriu aš – leitenantas,

       Kaip pakluonėmis debesys slenka ir slenka.

       Vėl didelis nerimas kaimą apima,

       Per kaimą skrenda atgalios gandras,

       Sakykim, kaip yra, nebūkim lapėmis, –

       Yra pasauly geras pavasario žanras...

 

 

 

       ŠVĖTĖS BANGOS

       

       Švėtės mano menkos bangos

       Žiba liejas spinduliuos.

       Žiba liejas ir tik rangos –

       Švėtės mano menkos bangos ...

       Joj verpetai ir jų angos,

       Joj slaptybė – neviliuos.

       Švėtės mano menkos bangos

       Žiba, žiba spinduliuos ...

 

 

 

       NAUJOKAS

       

       Jis devynių šimtų trečiųjų metų.

       Vadinas: Petras Gugis iš Raseinių miesto.

       Naujoku šauktas jis čionai šį metą,

       Kad priešui pasistotų kartą piestą.

 

       Nežino jis ir kas čia leitenantas,

       Ir kapitonas kas, ir kas granatos.

       Nežino, kad rikiuotėj šventa, šventa,

       Ir nieks čionai jau judintis nepratęs.

 

       Tik žino jis, kaip iš namų važiavo,

       Kaip krito baltos snaigės – rogių keliui,

       Kaip daug dainų naujokai sudainavo:

       Draugai jo Jonis Miežis ir Dūdelė.

 

       Ir žino jis, kaip kartą visu plentu,

       Visi jauni išėjo mokslo žingsniais.

       Ir atmena: baugu jam buvo leitenanto,

       Tik gluosnyj varnoms tąkart buvo linksma.

 

       Ir atmena jisai, kaip žirgan pasodino,

       Tik ne į Raseinių leido joti miestą,

       Ir kaip kovon kapotis išmokino,

       Ir kaip visokį priešą žemėn tiesti.

 

       Dar vis vadinasi jisai naujoku,

       Bet bus jisai ir kryžiaus kavalierius.

       Jis daugel, daugel jau čionai išmoko

       Dubysos vaikas jojantis prie Nerio.

 

 

 

       MOTYVUOTAS PAVASARIS

       

       Saulė sausina takus.

       Pempės lekia pas vaikus.

       O kaip aš, perkūnas,

       Būsiu linksmas ir smagus.

 

       Aš perrėšiu dangui skverną

       Pasirodysiu žaibuos.

       Ir išdurninsiu tą berną

       Atsiliekanti darbuos!

 

       Kraujas šėldina jausmus,

       Ir kiekvienas neramus.

       Ir asai, perkūnas,

       Būsiu jaunas ir ūmus.

 

       Aš perrėšiu dangui skverną

       Pasirodysiu slapčia.

       Ir išgąsdysiu tą berną,

       Kurs pas mergą eis nakčia.

 

       Jau lakštingalas miškuos,

       Tuoj ir gegė užkukuos.

       Tai kodėl, perkūnas,

       Dainuškėlių nedainuos!

 

       Aš perrėšiu danguj skverną,

       Uždainuosiu tra – ra – rai.

       Ir išdurninsiu tą berną,

       Jei jam žemėj negerai.

 

 

 

       PAVASARIO KALVIS

       

       Kaip Perkūnas tarp padangių

       Dundu, žvangu, dundu, žvangu.

       Muša kūjis be atvango,

       Muša žaibas susirangęs.

       Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,

       Tiku taku, tiku taku visą dieną.

 

       Kalvės dumplės vėjas pučia.

       Pučia vėjas, vėjas pučia.

       Alksniai jau senai žirgučiuos,

       Ir senai jau žiedas pučias.

       Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,

       Tiku taku, tiku taku visą dieną.

 

       Kalvės žaizdrą – žaibas dega.

       Dega žaibas, žaibas dega.

       Prie krūtinės žiedus sega

       Ir padangėj gervės klega.

       Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,

       Tiku taku, tiku taku visą dieną.

 

       Kaustau ratą dėdei Zujui.

       Kūjai, dumplės, dumplės, kūjai.

       Dar žaliau žaliuoja skujos,

       Dar žalesnės iš tikrųjų.

       Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,

       Tiku taku, tiku taku visą dieną.

 

       Ten Perkūnas tarp padangių,

       Čia pavasario gi kalvis.

       Dundam, žvangam, dundam, žvangam,

       Mes abudu pramuštgalviai.

       Tiku taku gelžį, tiku taku plieną,

       Tiku taku, tiku taku visą dieną...

 

 

 

       PAVASARIO KRISTUS

       

       Ant kryžiaus jis išdžiūvęs ir sunykęs

       Ir kryžius jo tik samanoms apnykęs.

       Per jo gi kojas ir rankas –

       Tik geležinės vinys,

       Ir vainikuotas jis erškėčiais kol kas.

       Kur ietis dūrė – kraujas.

       Kraujuos krūtinė.

 

       Danguj dainuška vieversinė,

       O Kristui kryžiuje mirties kankynė –

       Galva nusvirus, akys ašaroms patvinę,

 

       Kai ėjo mergos i bažnyčią,

       Kai laisvas vėjas plakės,

       Kai varpas šaukė tyčia:

       „Skubėkite, skubėkite pavasario plaštakės!"

       Kai pirmas žiedas pražydėjo,

       Kai pirmosios žibutės

       Pasauly pasijuto,

       Kai šiltas, šiltas vėjas pūtė.

 

       Tada priėjo mergos kryžių tyčia,

       Apkaišė ir pasakė:

       „Tau, Kristau, pirmosios žibutės!“

 

       Ir kryžius samanoms nudrykęs,

       Nudžiugo sykį.

       Ir Kristaus akys atsivėrė

       Į jas pažvelgęs Kristus tarė:

       „Tikrai pavasaris

       Su jumis seserys!“

 

       O varpas šaukė į bažnyčią:

       „Skubėkite, skubėkite, plaštakės!"

 

 

 

       ŽIŪRIU, IEVOS PRAŽYDĖJĘ...

       

       Žiūriu:  medžiai susigūžę.

       Žiūriu: ievos pražydėję.

       Ir žinau, kad tai – gegužis

       Žiūriu: medžiai susigūžę...

 

       Ir ne taip jau medžiai ūžia,

       Kaip per žiemą šiaurės vėjy.

       Žiūriu: medžiai susigūžę.

       Žiūriu: ievos pražydėję...

 

 

 

       PAVASARIO NOCTURNAS

       

       Suvirpdė stygos vakarą

       Ir šūktelėjau: „Viešpatie!"

       Pavasariai, ko ieškote

       Bakūžės mano pakuroj?

 

       Nakties sparnais sumojate

       Ir ilgitės ir šaukiate.

       O rytą vėl nuplaukiate,

       O rytą vėl klajojate.

 

       Nutilo vėjas šėlstantis

       Danguj mėnulis pusragiu.

       Žiedai galvikes susuke

       Ir viskas miega želstantis.

 

       Nutilt ir man, ai, Viešpatie,

       Maldos užmigti aukuru.

       Gražiausios tarpe auskarų,

       Pavasariai, ar ieškote?

 

 

 

       ŠVENTOJI

       

       Čionai taip šventa, kodėl Šventoji?

       Vanduo sustojęs, karklai nusvirę.

       Krantu paėjęs miške sustoji,

       Čionai taip šventa, kodėl Šventoji?

       Papievių gėlės nakčia apmirę,

       Vanduo sustojęs, karklai nusvirę...

       Čionai taip šventa, kodėl Šventoji?

       Kodėl žvaigždytės tavy pabirę?...

 

 

 

       PAVASARIO GRAMATIKA

       

       Nusviro,

       Nusviro nuo galvos

       Daiktavardžiai.

       Gana!

       Pavasaris linksniuoja žiedus:

       Žiedų,

       Žiedai,

       Žiedams!

 

       Kai obelis pražydus –

       Rygiškių Jonas!

       Kazys Būga –

       Žiedų žodynan!

       Ir aš pavasario gramatikoms

       Žiedų priskyniau

       Ir

       Va, –

       Pilna gramatika

       Maloninių žodžių,

       Kaip pavyzdin vienas:

       Brangi Marytė.

       Pilna gramatika

       Tokių daiktavardžių,

       Kaip pavyzdin kitas

       Mėlynos akys.

 

       Pilna gramatika

       Ir būdvardžių,

       Ir skaitvardžių,

       Ir veiksmažodžių,

       Ir įvardžių,

       O vienas įvardis tai – ji.

       Ir tūkstančiai įvardžių, tai – jai.

 

       Jai,

       Kai dryko

       Gelsvų plaukų daiktavardžiai,

       Kai pūtė šiltas vėjas,

       Kai sąmonę pametus

       Visokį pavadį

       Kalbėjo

       Pavasario jausmažodžius!

 

       Kur tu dabar,

       Pavasario gramatika?

       Tu gal toli

       Gal dešimts metų...

       Ar pameni dar tu,

       Kai kartą

       Nusviro didelis,

       O didelis daiktavardis

       Apglėbdamas vakarų padangės pusę.

 

       Ar pameni dar tu,

       Kai kartą

       Daiktavardyje buvo žvaigždės,

       Kai kartą buvo vėjas!

       Ir šviesios buvo žvaigždės!

 

       Ar pameni dar tu,

       Pavasario gramatika,

       Kad buvo toks daiktavardis,

       Kaip va: poetas!

       Ar pameni?

       Ar pameni pavasario nakties sonetus,

       Su ryto juoko trioletais.

 

       Kur tu dabar, Pavasario gramatika?

       Tu gal toli,

       Gal dešimt metų ...

       O gal ir tau

       Pavasarį

       Pilna gramatika

       Ir būdvardžių,

       Ir skaitvardžių,

       Ir veiksmažodžių,

       Ir įvardžių,

       Kaip pavyzdin vienas –

       Tai „Tu".

 

 

 

       LYG AS IEVĄ DRASKYČIA...

       

       Man menas, oi, menas pavasaris vienas

       Tada, kada buvo pražydus ieva.

       Aš vaikas dar basas, vienplauke galva,

       Po pievas bėgiojau ir skyniau purienas.

 

       Rytais į padanges žvalgiausi aš tyčia,

       Aukštybėj stebėtiną saulę mačiau.

       Ir, rodės, lyg būtų manęs ji arčiau

       Ir, rodės, lyg, ašen, ją vaikas valdyčia.

 

       Stebėtinas laikas pavasaris mano,

       Tas aukštis, tas tolis ir toji banga,

       Kur tiško pakrantėn plataus okeano.

 

       Ir menas pavasaris mano, lyg tyčia.

       Nors dar nevesta atminimų knyga,

       Bet menas jis taip, lyg aš ievą draskyčia.

 

 

 

       BERNIŠKAS JONAS

       

       Mes suradom naktį aklą,

       Su žibučiais, su žvaigždėm.

       Ir sukūrėm gražią peklą

       Mūsų kaimo parugėj .. .

 

       Mes surinkom visą smalą

       Ir ištaškėm žiburiais.

       Šventas Jonas gėrė alų

       Su mergičkom, su velniais ...

 

       Mes sukūrėm šitą peklą

       Šitoj velniškoj nakty.

       Kas bučiavo mergai kaklą,

       Kas žiūrėjo į akis ...

 

       Mes pamatėm laimės galą

       Su aušrinės sopuliais.

       Šventas Jonas baigė alų

       Su mergičkom, su velniais ...

 

 

 

       „FARE THEE WELL!"

       

       Pakluonėse linguoja saulės laivas,

       Ir miško krantas supasi tik ką.

       O lik – palik – o lik sveika!

       Aš liksiu linksmas, tyras, blaivas!

 

       Nuo žalmarių pakilo šėmas rūkas.

       Ir dryksta skausmas per kraštus širdy.

       Ir mano veido žalvario aky

       Nuliūdęs paukštis liūdną sparną suka.

 

       Ir krantas linksi lėtą menuetą.

       Sakyčių pempės: o! o lik sveika!

       Ir mano veidas, tik a la, a la

       „Fare thee well" pasakiusio poeto.

 

 

 

       PAVASARIO FUTURIZMAS

       

       Beržai ir gluosniai čir–vir–vir.

       Vėversėlis – vyras.

       Debesų fakyrai

       Medžių šakomis nusviro.

 

       Lakštingalų, lakštingalų ...

       Jurgiuk! Palauk. Jurgiuk! Palauk.

       Jurgiuk! Jurgiuk! Jurgiuk!

       Ir botagu per visą mišką čiaukšt!

 

       Nudribo snaigių kryžmės.

       Kai riktels pempė „gyvas!".

       Žiūriu: nuo kelmo driekias futurizmas

       Ir šauk gyvenimo aktyvas!

 

       Baloj tilvikas.

       Tili – tili – tili.

       Bala

       Tili – tili – tili.

 

       Sparnuota radio prabilo.

       Ir Argentina ir Peru ir Čili

       Mus sveikina pavasariui atgijus ...

 

       Toli – tai švilptels,

       Arti – tai šūktels varnas.

       Paraižys orą sparnas.

       Ir šauks varnėnas

       Fju –

       Fju –

       Fju – turizmas!

 

 

 

       DANGUJ – PAVASARIS

       

       Kažin kas riktelėjo:

       Danguj pavasaris!

       Kai galvą aš aukštyn atšmiktelėjau

       Tikrai, beesantis.

 

       Zodiakai suktiniuojas,

       Gulbė lekia.

       Grigo ratai tekiniuoti

       Ir žvaigždėm aptekę ..

 

       Zodiako mergai

       Krūtys atlapotos.

       Vėjas.

       Vėjas.

       Vėjas.

 

       O plaukai pavėjuj.

       Ten toliau jau išrikiuoti

       Sieną piaut piovėjai.

 

       – Verši, nelaižytas verši,

       Kai pasaulis kūliu versis

       Ar subliausi, verši?

 

       Čia vanduo išlietas

       Plūsta upės.

       Avinas dangum ragus susuko.

       Paukščių kelias – kietas.

       Grigo ratai sukas.

 

 

 

       RONDEAU

       

       Tiek lyrikos ir tiek sonetų!

       Tiek mano meilės mets iš meto!

       Kaip dobilas nusvirsiu vienui vienas –

       Kaip dobilas, kaip dobilas prieš plieną...

 

       Kaip daugel, daugel akys keta.

       Kaip daugel skausmo iš po plieno.

       Tiek lyrikos ir tiek sonetų!

       Tiek mano meilės mets iš meto!

 

       Jei taip skausmus išmetus,

       Jei taip linksmesnės dienos,

       Jei taip ne vien tik plienas.

       Tiek lyrikos ir tiek sonetų!

       Tiek mano meilės mets iš meto!

 

 

 

       AUKSALAPIS PARKAS

       

       Auksalapis parkas – saulinėjas.

       Jo kiekvienas takas – auksu žertas.

       Tik dar pušys, eglės žalinėjas –

       Auksalapis parkas saulinėjas...

       Vos sukrunta rudeninis vėjas –

       Kaip kiekvienas lapas niekui vertas.

       Auksalapis parkas – saulinėjas

       Ir kiekvienas takas – auksu žertas.

 

 

 

       BALTOJI LITANIJA.

       

       I.

 

       Baltų sniegų Italijoj,

       Baltų beržų litanijoj, –

       Balta žiema!

 

       Sniegas krinta žemai.

       Liepų – sidabriškos talijos.

       Mano meilė – batalija,

       Sniegas – gerai.

 

       Ak, ak, ak – akacija.

       Žydi sniegas gaurais.

       Meilė yra didelė akcija,

       Meilė – gerai.

 

       Sniege varnos tupi.

       Tupi, tikrai.

       Vėjas klausia bubi

       Meilė – gerai?

 

       Meilė – gerai?

       Vėjas – gerai?

       Sniegas – gerai?

       Varnos – gerai?

 

       Ak

       Ir vėl, Ir vėl

       Ir vėl – ei!

       Pasimelsti akių Italijai

       Baltų dantų litanijai.

       Baltam sniege žemai

       Meilė – gerai.

 

       Baltų sniegų Italijoj

       Baltų beržų litanijoj –

       Sniegas krinta žemai,

       Sniegas – gerai.

 

       II.

 

       Beržai atrodo blogai.

       Beržui bloga akyse,

       O kaip su akacija,

       Kas

       Apie akaciją

       Man pasakys?!

       Pro baltų beržų linijas

       Su melsvom vakaro idilijom

       Sustojau vienas palei upę ...

 

       Kas?

 

       Taip!

 

       Kitą syk čia buvo bubi,

       Kaip dabar baltas sniegas buvo.

       Juodos varnos sniege buvo.

       Buvo sniege bubi.

       Bubi sniege buvo gerai.

       Sniege buvo gerai.

 

       Taigi. O dabar?

       Dabar taip, –

       Jei meilė yra juoda reakcija

       Ar baltas sniegas – gerai?

       Baltas sniegas – gerai?

       Balti žolynai – gerai?

       Balti žolynėliai – gerai?

 

       Ne.

       Jei meilė yra juoda reakcija,

       Jei meilė blogai –

       Viskas blogai.

       Taigi

       Beržas – blogai.

       Vėjas – blogai.

       Sniegas – blogai.

       Varnos – blogai.

 

       III.

 

       Danguj graži stilistika

       Tu kaip manai, Elisa, –

       Apie žiemą, apie sniegą

       Apie patį futurizmą?

       Pamįslikim.

 

       Vadinasi,

       Vėl sniegais

       "Vieni patys,

       Du

       Kur nors nubrisime –

       Sniegas skamba gerai.

 

       Žengia poetas

       Ir damė.

       Sniege palieka metras

       Sniegui linksma, tam.

 

       – Ar dar toli

       Ta pakirpta akacija? –

       Sniegas skamba gerai,

       Skamba varnos akcentas.

       Varnos kalba gerai,

 

       Aš varniškai moku gerai!

       Tai yra viskas metaforos.

       Taip sau nieko figūros.

       Mano širdies geografija

       Visgi daug meilės turi.

 

       Sniegas skamba gerai,

       Sniego šakų klavišai

       Daužo manai pečius

       Daužo Elisai –

       Sniegas skamba gerai.

 

       Išpudruota žiema,

       Su baltu pariku

       Kažkur skambina sniegą

       Mocartas.

       Taigi iš karto

       Sniegas skamba gerai...

 

       Taip gi

       Geras žiemos plakatas –

       Gera žiema plakate.

       Per baltą sniegą

       Perbėgo juodas katinas.

       Pas damę buduare

       Ant paduškėlės buvo

       Išsiūtas juodas katinas . ..

 

       Dangus – graži stilistika

       – Ar dar brisime?

       – Pamįslysim.

       Sniegas skamba gerai.

       Vėl varnos kalba gerai.

       Aš varniškai moku labai gerai.

 

 

 

       BOBIŠKAS PAVASARIS

       

       Pro gūžtą žiūri varnos vaikas

       Ir taip liežuviu kerpa.

       Mama! Ar aš dabar

       Ne kvar, kvar?

 

       Senė varna galvą kraipo

       Iš gudruolio savo vaiko.

       O pušyno skrisdamas ratu

       Senis gandras tuo metu

       Jam pasakė:  „kvaišas, kvaišas, tu“.

 

       Numakojo jis sparnais,

       Kaip tas laivas vandenais.

 

       Ir nuskrido du gandrai,

       Kur jiems miela ir gerai.

 

       Ir, va,

       Pavasarį, ką ir besakyti,

       Mylimas brolytį,

       Bučiuojasi sužydusios gėlytės

       Ir šilko vėjo driekias kaspinai.

       Pavasaris ir čia ir ten matytis

       Ir gieda giesmes musės, žvėrys, zalzinai.

 

       Vėjas plečias, plečias vėjas

       Ir pavasario eiga.

       O pavasaris – sėjėjas,

       Išradėjas, geradėjas, sužadėjęs,

       Pamylėjęs, užkerėjęs

       Ir liūliuojąs kaip banga!

 

       Ir vakar pavasaris stačiai

       Pabildeno mūsų gryčią

       Ir paklausė, kas gyvena šičia.

       Jam atsakė, kad gyvena

       Jis ir ji,

       T. y. vyras su pačia.

       Jis paklausė gi tada,

       Kur gyvena šita mergė, ši trečia ...

 

       – Kur gyvena

       Ta mergiotė

       Ta gražiotė ta

       Nekalta?

 

       Jam atsakė, kad čionai

       Negyvena jau jinai...

 

       Ir nuėjo jis miškais

       Krūmais, grioviais, pabaliais.

       Tik saulužė, krikštamotė,

       Savo sūnų spinduliais nuklostė.

 

       Ir jo vėjo čiuprina

       Bepakibo po plynia.

 

       Ir jis ėjo, ėjo vėl laukais,

       Kelužėliais ir takais,

       Užkabino žėdną langą, žėdną triobą,

       Zėdną berną, žėdną vyrą, žėdną bobą...

 

       Jis vis ėjo.

 

       Ėjo, ėjo, ėjo

       Po laukus,

       Sėjo, sėjo, sėjo

       Meilę ir vaikus.

 

       Ir kiekvienas lapas –

       Po lapytį,

       Ir žvėrytės – po vaikytį.

       Ir paukštytės po mažytį.

       Po vienytį, po dvynytį, po daugytį...

 

       Tik mergiotė, ši gražiotė, ši trečia

       Stovi vienui viena, vieniša...

 

       O pavasaris jau išskleidė

       Žalias paklodes.

       Ir saulė tryška dar labiau skaisti

       Ir vyrai šaukė vakar „i" ir „o–o!"

       Kai saulė dar labiau sutriško

       Iš po juodo eglių miško...

 

       Pavasaris jau išvertė žiemkenčius

       Ir vasarojaus –  aiškūs siekiai.

       Vainikai ir žiedai, tai mergių gentys,

       Kai mergių krūtys supas ir gerbenės driekias...

 

       Pro gūžtą žiūri varnos vaikas

       Ir taip liežuviu kerpa:

       Mama! Dabar – kvar, kvar!

       Pavasaris tikrai, tikrai

       Be galo keistas laikas.

       Saulė juokias, tvoros šaipos,

 

       Džiaugias visas kraigas,

       Aplinkui klykia vaikas vaikui vaiką...

 

       Ir mergiotė, ši gražiotė, ši trečia

       Nusiklausius šito kvailo varnos vaiko

       Kaip iškvaipus, kaip apkvaitus

       Ėmė ir pasakė sau slapčia:

       Pavasari! Duok ir manai vaiką čia!

 

 

 

       ŽIEMOS PASAKA

       

       Apšerkšnėję medžiai – tai žiema.

       Joju aš su žirgu – vienuma.

       O pušyne žaidžia sutema.

 

       Joju sau vienužis tarp miškų.

       Žiojas pusnys – grimstu – daug sniegų,

       Et, palauksiu mėnesio juokų.

 

       Ir vaidinas šerkšno spinduliai,

       Eglių deivės juokias patyliai,

       Aš su žirgu grimstame giliai.

 

       Brangios deivės žaidžiančios smagiai,

       Baltos snaigės lengvos kaip drugiai,

       Et, žiema, kam pasaką sakei.

 

       Su miškinėms deivėms, ot, smagu

       Man su žirgu joti ne taku.

       Deivės mano, pusnys mano – nebaugu.

 

       Šerkšno medžiai – menas praeitis.

       Ir žiemos, ir pasakos naktis.

       Suvaidinta amžių užmirštis.

 

       Žirge! nebe josim, jau gana,

       Nes krūtinė burtų kupina.

       Čia tik eglės, deivės ir daina.

 

 

 

       BARANAUSKO PAMOKSLAS APIE LIETUVIŠKĄ FUTBOLĄ

       

       (fragmentas)

 

       Šile,

       Šileli,

       Ar girdžiate šilely?

 

       Tikrai sakau: –

       Kotangentą pajudinti!

 

       Ar girdžiate,

       Kai šokinėja laiko futbolas.

 

       Ar girdžiate,

       Žūt ar būt, ir galas!

 

       Ar girdžiate,

       Kurie

       Hau–hau–hau,

       Kurie

       Bėkit, bėkit, bėkit.

 

       Kurie

       For –

       Var–var –

       Dai–dai–dai,

       Kurie su Aušrų Vartais!

 

       Ar girdžiate,

       Kurie

       Gal, gal

       Stiprūs golkiperiai,

       Kurie

       Aut–aut

       Lekiat su laiko autu!

 

       Ar girdžiate,

       Kurie

       Trenks,

       Kurie trenks dar,

       Kurie trenksim dar,

       Kuriuos

       Paners Neris,

       Kuriam:

       – Kur neries?"

       Kuriems:

       – „Kur neriatės,

       Korneriai?"

 

       Ar girdžiate,

       Kurie

       Viens, du

       Trys

       Anykščių saulės referi.

 

       Klausykite

       Ar matote

       Aušrų žiežirbas?

       Ar girdžiate,

       Garsų trimitus? –

       Visi Ir visos

       Ar imatės?

 

       Aušrų žiežirbos!

       Darbų geležys!

       Garsų trimitai! –

       Ar imatės?

       Kai pušyse, – jau

       Švenčionių – Naugarduko

       Ir Naugarduko – Gardino

       Kontangentas nubraižytas.

 

       Tikrai sakau –

       Kontangentą pajudinti!

 

       Dabar sakau – amen.

 

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.