V. Krėvė — Vincas Mickevičius — gimė Subartonių kaime, Merkinės par., 1884 m. spalių mėn. 17 d. iš tėvų ūkininkų lietuvių. Mokėsi privačiai. 1900 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Baigęs du kursu išstojo. 1904 metais išlaikė iš 8 gimnazijos klasių kvotimus Kazaniuje ir įstojo Kijevo universiteto filologijos skyriun. Paskui dar mokėsi Lvovo ir Vienos universitetuose; Lvove jis gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1908 m. laikė valstybinius kvotimus Kijevo universitete ir gavo didelį aukso medalį. Baigęs universitetą, ligi 1920 m. pavasario mokytojavo Baku mieste realinėje mokykloje, drauge dalyvaudamas ir visuomenės gyvenime. 1919 iki 1920 m. buvo paskirtas Lietuvos valdžios konsulu Azerbaidžano respublikai.

       V. Krėvė pradėjo rašyti 15 metų pirma rusų kalba, paskui lenkų. Kieve almanache „Frustra” buvo išspausdinti jo keli kūriniai. Lietuviškai ėmė rašyti būdamas studentas. Pirmieji jo dalykai „Gilšė” ir „Bobulės vargai”. Žymesnieji jo kūriniai: „Šarūnas”, „Dainavos šalies senų žmonių padavimai”, drama „Skirgaila”, didžiulė drama „Dangus ir žemės sūnus”, pradėtas dar 1907 m. rašyti, simbolinė drama „Vargo keliais”, dramatizuotoji poema ,„Žentas”, ir daug kitų kūrinių.

       1920 m. grįžęs iš Baku Lietuvon buvo pakviestas Švietimo Ministerijon knygų leidimo Komisijon, kur ir darbuojasi, redaguodamas „Švietimo Darbą”, literatūros žurnalą „Skaitymus” ir „Skaitymų Biblioteką”.

       L. G.

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.