Lietuvių egzodo literatūros lentynas papildė dar viena knyga – Aldonos Veščiūnaitės „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai“. Tai jau ketvirtoji šios rašytojos knyga (ankstesnės knygos: „Žodžiai kaip salos“, 1976; „Aidinčios upės“, 1985; „Medžiai ryto laisvėj“,1999). Naująjį rinkinį sudaro dvi dalys – „Šviesa ir šešėliai painiojasi“ ir „Muzikalieji skliautai“. Abiejų dalių lyrinio subjekto kalbėjimo būdas ir eilėraščio struktūra skiriasi – pirmosios dalies eilutės ilgesnės, beje, kaip ir patys tekstai, kurie atrodo lyg sudaryti iš kelių eilėraščių, o antrosios dalies eilutė trumpa. „Muzikalieji skliautai“ – tai tekstai, būdingi A. Veščiūnaitei (anot V. Kubiliaus, minimalistinės poetikos kūrėjai):jie išlaiko ankstesnių autorės rinkinių impresionistinį kalbėjimo stilių.
„Blykstelėjimai…“ – eksperimentinė knyga. Veščiūnaitė eksperimentuoja tiek eilėraščio struktūra, tiek forma. Bet čia slypi pavojus – kur yra poezijos ir prozos riba? Šiame rinkinyje eilutės sunkios, daug kur proziškos, o poezija primena stogo ir kupranugario-debesies rungtynes: „Antai Vienakupris kupranugaris/ šimtmečiais tebekeliauja/ palydimas Francis Poulenc įmantrios/ muzikos žemaisiais tonais – stogas/ tačiau nepajudinamas/ kaminais apsikaišęs“ (Inga Urbonavičiūtė).
BLYKSTELĖJIMAI I
* * *
Ko laukiam? ko tikimės?
Vienaragio šuolis
baltas
Plasnojanti melodija
nepasiekė dar
mūsų kranto –
Išgirst reikėtų „Medžių kovą“ – Broniaus Kutavičiaus arba
Osvaldo Balakausko „Polilogą“ ir „Meridionale“. Kitus
ryškesnius skambesius: „Centones meae urbi“ –
pagarbinimas savo gimtajam miestui Vilniui, kurio
multikultūrinė dvasia skleidžiasi pagal įvairias oratorijos
intonacijas – tai Onutės Narbutaitės atvejis. Kultūrinė erdvė
ir istorinis laikas savaip įsirašo mūsų sąmonėse.
Tokie stiprūs vėjo gūsiai kad ne tik medžių viršūnės
įsupamos bet ir žemesnės šakos įsidūksta sutaršo
vietovaizdžio rimtį – išblaško debesis.
Knygos viršelyje moters veidas gyvastingus šešėlius
metantis bareljefas bevardžio skulptoriaus jautriai
išspręstas jau šimtmečiams įsijungęs į esamą aplinką –
bruožai metų eismo apdailinti. Ten moterys kitaip vilkėjo –
jų elgesys ir poza kitkuo žavėjo dailininką.
Ar tai lietuvės veidas?
* * *
Centrinės Australijos dykumoj raudoniu spindi THE MANY
HEADS OF KATATJUTA irgi galioja kažką byloja
vietiniams aborigenams KATATJUTA–KATATJUTA–
KATATJUTA gigantiškas gyvūnas gigantiškomis
tingiomis formomis nuolat sustingstantis milijonams metų – jei
žvelgtum iš viršaus.
Oro permainos ir ten ir čia žmogaus odą glostė ir
šiaušdavo.
Maištingas Czesławo autoportretas mus persekioja
savo kiaurai matančiu stebėtojo žvilgsniu siurrealistiniai
blykstelėjimai pabandymai citatomis iškopt nusikratyt
(„Apie erdvę“ pasiskaityk).
Jau iš visai kitos pusės debesys užplūsta visą pusę didžiojo
lango gramzdina pavakarės saulės švytėjimus išyra veidas
slinkęs padangėmis lynojimas virsta grūmojančiu debesiu.
Krumplėtas toks išsiplėtojęs šakų gausybėje šakomis liečiasi
su tebeaugančiais jaunikliais viršūnėmis susipainioja
Stelmužės ąžuolas iš Lietuvos senovės tebegyvas.
O „. . .poezija ir ypač daina iš pradžių buvo visiškai
liaudiška, liaudies kalbos ir žemės, jos darbų ir papročių,
jos aistrų ir proveržių, jos muzikos ir sielos gėlė“ – teigė
žymusis vokiečių mąstytojas humanistas Johann Gottfried
/Herder
aštuonioliktame amžiuje netgi Goethe tuo sudominęs,
nes Herder liaudies kūryboje įžvelgė bet kurios tautos
esmę ir individualumą.
O dar seniau savieji vėl savaip: Didysis Lietuvos
kunigaikštis Vytautas santykiuose su Vokietija ypatingą
reikšmę teikė miškams 1420 metais Vokietijos imperatoriui
Zigmantui jis rašė: „Kodėl priteisė ordinui tai, kas
daugiausia teikia mums naudos, būtent visokių žvėrių,
medžioklę, žvejybą, bitininkystę“. Medžiotojų tarnybai buvo
priskiriami ištisi kaimai o čia pat ir sakalininkai,
vanagininkai, gulbininkai, tetervininkai...
* * *
Taip mintys plaikstosi – graudenimai, švelnumas – kelintas
puslapis Poezijos pavasario ’98? Prisimenu poetės Juditos Vaičiūnaitės pasakojimus – raginimus būtinai duot savo eilėraščių šiam numeriui – Nusiperku „Elgetaujanti saulė“.
Lango stiklu nuvingiuoja lašas ir vėl lašas
maišosi su skraidančiais gluosnio lapais vėjuje griaustinis
iš kurios pusės? Maži paukštukai vos įžiūrimi aukštai debesų
fone kad nardo tai nardo vėjo blaškomi. Smagu –
Atsinešu visą krepšį visokiausių popierių iškarpų iš
laikraščių kai kurios su nuotraukom ir paberiu vieną po
kitos Neringai Neringa taip laiku su šaunia kepuraite
tamsiais akiniais įžingsniuojanti ton pačion kavinėn kur
buvom susitarę (užvakar) nedvejodama man įrašė savo
naująją eilėraščių knygą o man paskutiniam puslapyje tas
žavesys: „. . .nežinai beje kada tave apims tokia vasara
primenanti vieną vienintelį nutįsusį kaip kelias į jūrą į
marias kaip legenda mano vardo pusiasalį“ –
Lietuva ypač sostinėj Vilniuje ruošiasi Valstybės dienai –
Mindaugo karūnavimas 6 liepos Ispanijos karalystės
pasveikinimas Lietuvai Francisco Goya graviūrų
parodos atidarymas atvykstančios iš San Fernando karališkosios
dailiųjų menų akademijos Madride –
Rudeniškas rytas. Debesų gausybės sidabru užlieja Neries
vandenis. Begalinius vandenis niekad nesibaigiančius
gaivališkam tekėjime –
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
BLYKSTELĖJIMAI II
Už miesto stogų kampuotumo arba
iš aukštumos, iš didelio atstumo
didieji pastatai šiandienos
vaizdą miestuose savaip sukarpo, ir kas išeina?
Bokšto-kolonos Rotušės aikštėje atvejis
aktualėja, plūste užplūsta įvairūs pasisakymai,
ir ne tik idėjos autorius architektas Augis Gučas,
bet ir kultūrologai, muzikologai, netgi filosofai
įterpia savąją nuomonę – jaučia šį būtinumą
įsiterpti, kai Vilniaus miesto ateities ryškėjimas
jaučiamas ir nuo jų – kiekvieno – pasisakymo
priklausys Vilniaus magiškasis senamiestis?
Net ir tada, kai bėgdavau siaurom gatvelėm
(Tymo gatvėj gyvenau, o dirbau registratore
Bokšto gatvėj – ligoninės šalčiausioj raštinėj
vokiečių okupacijos metais)
į popietines valandas – piešimą, narsiai
laikydavosi tapytojas, muziejaus
vadovas Adolfas Valeška, nepaisydavęs
grasinimų, gąsdinimų, įsibrovėlių galios
neišvengiamai ragavęs (o Vilniaus universitetas
ir Dailės akademija juk jau uždaryti),
slaptai tad susėdę studenčiokai
mokėmės, Valeškos globojami –
prašvisdavo Rotušės aikštė – atsiverdavo
nenusakomai žavių derinių-šviesos ir
šešėlių fantastiškas žaismas, o dar
ir netolimoje Arklių gatvėj, nesudaužytoj dar
tuomet Vokiečių gatvėj, kitose šalutinėse
įjautrintai įsitempę, visgi dirbdavom,
nežinau, ar sukurdavom ką nors vertingesnio,
nepakartojamo – to meto Vilniuje,
tad ir dabar, filosofijos aukštumose
beklaidžiojant, svarstymuose gal pasimetę,
mokomės žvelgti naujai į save, į pasaulį –
Tie kolegiški bakstelėjimai petin
praeinant-didėjant nerimui,
atsirandant susvetimėjimui,
susvetimėjimas tam negalėjime,
o mums rūpi atrasti atsakymą –
žmonijai slenkant nenuspėjamais
keliais, kartais pradingstant kontūrams,
kai mus supantis pasaulis kinta ir tą
kitimą matome spartėjantį –
o dar kaip išlaikyti šiandien kūrybinį
tęstinumą – ar poetui tebereikia garsintis?
Už miesto stogų kampuotumo
poetas Tomas Venclova įtelpa savo
pasisakymais apie Rotušės aikštėj bręstantį
bokšto-kolonos projektą,
jo atsakymas a, b, c, d rūpestingai
išdėstomas – tad skaitytinas „Kultūros baruose“
(dvyliktas numeris, devyniasdešimt aštuntieji),
Tie kliustelėjimai gaivinančio
lietaus taip raiškiai matosi jau nuo kalnelio
Botanikos sodo augalijoj: vos
pro vartus įėjus, aukštojo medžio
šakos peršokusios takelį jau
bičiuliaujasi su žemesniuoju, o
tolėliau paėjus jaunesnieji
krūmokšniai ir gėlės tiesiog
veržte veržiasi aukštyn ir netgi į platumas,
takeliu vaikštinėja išdidus
ibis, o žolėje-pievoje net du, matyt,
prisikapnoję skanėstų,
stypso ant vienos kojos ir netgi
savo plunksnas valosi – matyt,
darosi judresni, anksčiau
dar nematytos šitos girtinos pastangos.
Kartais vėlgi detektyvinio pobūdžio
„Derrick“ įsileidžiamas – suteikia naujoviškumo
psichologiškai įtikinamas,
apmąstyti skatinantis –
ypač kai atsisukama
į šiuolaikinį jaunimą. Be abejo,
pasitikint jų sugebėjimu savarankiškai
mąstyt – tas sąžiningumas sau,
kitiems išlaikomas.
Festivalio „Gaida“ metu Vilniuje
pirmą sykį koncertavo vienas
populiariausių naujosios muzikos
atlikėjų Vokietijoje „Ensemble Recherche“ iš
Freiburgo. Fotografijoje aštuoni besišypsantys
atlikėjai, tarp jų neoficialūs
ansamblio lyderiai – violončelistas ir
fleitistas (Lucas Fels ir Martin Fahlenbock)
su elegantiškai balkšvu žiedu, su ilgu kotu
rankoje kiekvienas.
Jie, sako, negauna jokio finansavimo
nei iš Freiburgo miesto, nei iš Vokietijos
Federacinės Respublikos.
„Gyvuojame iš koncertų honorarų ir
nedidelių pinigų, kuriuos gauname iš
Freiburgo savivaldybės abonentinėms
koncertų serijoms“ – universalūs
naujosios muzikos skleidėjai.
Kažkodėl menasi jaunas poetas
Mindaugas Kvietkauskas – laimėjęs
Poetinio Druskininkų rudens eilėraščio
konkursą (antroji vieta) Adomo Mickevičiaus
tematika. Eilėraštis „Gedimai“ – pakankamai
drąsiai originalus. Vėl perskaitau.
Ir vėl perskaitau, o jo pirmoji poezijos
knygelė Vilniuj. Nespėjau net ir perskaityt
ištisai. Patetiškai nuteikiantis atvejis –
tas troškulys įsigyt ir tą, ir kitą autorių.
Matydavau jį, pražingsniuojantį Gedimino
prospekto ta dalimi, kur netoliese „Vagos“
knygynas puikuojasi.
Taigi – rudens spalvų gėlynai
Lukiškių aikštėj plieskia rėkiančiu
geltoniu – tai savaip įsirėžia vilniečių
sąmonėn – tų, skubančių darbovietėn
ankstyviausiom valandom arba jau
blėstančiom popietėm namopi
traukiančių grūste prigrūstais troleibusais –
Vilnius–Sydney, 1998–1999 m.
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.
BLYKSTELĖJIMAI III
Kiti užakcentavimai kiti niuansai
Artėjant atsargiai prie
buvusiojo laiko Nidoje – ten
gyvenusio žmogaus – tapytojo ekspresionisto
Ernst Mollenhauer atvėjis
apsipina likiminio atspalvio spėliojimais
išraiškingi veido bruožai nuotraukoje ir
čia pat standūs teptukai išsirikiavę –
Visa kompozicija dvelkia rimtim
tolumoje gūdūs vaizdai – žvejų kaimas
ir kaimo gyventojai – jiems rūsti valanda
karo pavojams ištinkant
pasitraukimai – lemiami
Dar auštant – jau aukštybėse paukščiai
atsilikdamas vienišius ibis
nepasiduoda vėjo gūsiams – laviruodamas
sparnais jau saule nutviekstais
pasuka šiaurės rytų link ir
dingsta už kalnelio – palinksta tas
neatspėjamai rytdienai
Poeto Sigito Parulskio knygos
pristatymas Aktorių salėje anuomet
„ne tiek sprogstamoji medžiaga
lyginant su ankstesniąja“ sakys
Liudvikas Jakimavičius
„jo žiūrėjimo rakursai tai kaip važiuojant
ratais arklio tempiamais lietuviškojo
miesto brukuotom gatvėm“ ir netgi
Alvydas Šlepikas būtinai tars žodį – tad
nusiperku ir šiąją
Nesustabdomai smarkus lietus
ramina švelnina kasdien
gilėjantį nerimą – nepageidaujami
varžtai tas negalėjimas užklaust pavieniai
reikės ir vėl man perskaityti
Romualdo Grigo dėstymus –
bandyt susigaudyti mūsų tautos
tolimesnio
išsilaikymo galimybe pasaulio scenoje
neprarandant ir kūrybinio tęstinumo
Šis autorius sumaniai dėsto
savo pabrėžtinus „atradimus“ – šį kartą
„Konsensualumo kriterijus“ – „Kultūros barai“
numeris pirmas ir tai jau 99-ji!
Užsikniaubusi rytais ant stalo arba
skaitydama – įvilkdama į tam tikras
prasmes didingoj medžių rimtyje – pačių
didžiųjų medžių aukštumose randu tą
gyvybingumo subtilų atgarsį –
Berniukas su rakštim kojoj taipogi
ryškėja debesų fone nors ir samanėlėm
apaugęs sparnuočiai jo neapleidžia
vienas netgi nutupia ant kairiojo peties
iššaukiančiai apsidairydamas ir
žvelgdamas sodo paukštijos link –
vėl žodžiai ir ištisi sakiniai klostosi
pradėjus Vilniuj užbaigsiu Sydney –
Vėl prie „Derrick“ – bus išryškinami
vokiečių tautinio charakterio bruožai
detektyvinio pobūdžio – tas
matytas septyniolikto sausio – kai
vyresniųjų klasių mokiniai drąsiai užklausia
lektoriaus – ar negalima būtų
pakviesti į klasę ką tik iš kalėjimo
išleistą jau bausmę atitarnavusį žudiką?
Taip, galima
Lektorius kreipiasi į visus mokinius
merginas ir vaikinus ragindamas susipažinti
su visa esama medžiaga (laikraščiuose – nusikaltimui
įvykus) ir parašyti kiekvienam esą
išdėstant savo nuomonę
Kur pakrypsta šis dramatiškas atvejis?
Kas atsitinka?
Kokia laikysena buvusio kalinio? Kokius klausimus
jam duoda mokiniai ir kaip jis atsako? Kuo
ypač išryškėja jaunutės mokinės reakcija?
Kam ji ryžtasi? Ir kodėl įsikiša lektorius
lemiamu momentu?
Nemačiusiems – patiems sugalvoti tęsinį
– pamiklinti galvas ypač labai jauniems – dar
nesusigramozdinusiems –
Vakar debesys vartėsi
skubėjo Vilniaus padangėmis
žydėjo tai jau žydėjo visi alėjos medžiai
neperaukščiausi o dabar jau vos įžiūrimi mažieji
kaštoniukai laibose šakelėse kraunasi
Dilgėlių standūs stiebeliai apsilapavę
jei paliesčiau ranka turbūt įsidilginčiau
kaip ir anoje vaikystėje – dilgėlės kanda
parsinešu Jaques Prévert „Puokštė“ („Le Bouquet“) ir
Benedikto Januševičiaus „Buto raktas“ – verta suklusti
Kiti užakcentavimai Kiti niuansai –
„Daina apie žemą“ Gustav Mahler šešių
dalių simfonija – kantata tenorui ir
altui arba baritonui
tai šiemetinis Vilniaus festivalis
Vilniaus universiteto didžiajame
kieme dedikuotas Valstybės dienai –
(Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas)
– labai skaitlingai susirinkusius savaip
jaudina atlikėjai: tenoras Albert Bonnema iš
Prancūzijos mezzosopranas Bernarda Fink iš Austrijos
dirigentas Christoph Spering iš Vokietijos o Lietuvos
Nacionalinis simfoninis orkestras deramai
atstovaujantis Lietuvą daugelyje užsienio šalių
skambės pakiliai ir galingai
Žodžiai iš Hans Bethge eilėraščių
rinkinio „Die chinesische Flote“ – aštunto ir
devinto amžiaus kinų poetų eilėraščių laisvi vertimai
pasirinkęs senovinius tekstus Mahler
sukūrė šiuolaikinį kūrinį – vieną išraiškingiausių
pasaulio muzikinės literatūros partitūrų –
Kai kurios dainos pagal Li-Tai-Po arba
Tschang-si o užbaigiamoji pagal
Mong-Kao-Yen ir
Wang-Wei štai ši APIE GROŽĮ (pagal Li-Tai-Po)
Jaunos mergaitės skina gėles,
skina lotoso žiedus pakrantėj.
Jos sėdi tarp krūmų ir lapų,
renka žiedus į skraitą
ir erzina viena kitą.
Esam jau
vakarinėj Australijoj – NAMBUNG dykumoje
išskydusių rusvai gelsvų uolų iškyšuliai
kiek akys mato – dykumos smėlynai
ir gal koks varganas krūmokšnis prisišliejęs –
Vilnius–Sydney, 1999 m.
Veščiūnaitė, Aldona. Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 2004.