vesciunaite_medziai       Aldonos Veščiūnaitės poezija pasakoja apie dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, beklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint. Tai lengva poezija teigiamiausia to žodžio prasme. A. Veščiūnaitė kūria konkrečios vaizdinės faktūros, proziškos tonacijos minimalistinės poetikos lyriką, primenančią Jono Meko ir Vlado Šlaito „nužemintą kalbėjimą“, bet išlaikančią grožio suvokimą kaip potekstės vertikalę. „Kaleidoskopiška gatvės ūžesio, lekiančių paukščių, vėjuotų debesų, gatvėse besišnekučiuojančių moterų, Vilniaus pilies akmenų, Kinijos sienos vaizdų tėkmė, akvareliškai spalvinga ir lengva, laisva nuo logizuoto sprendimo, pereina į tylos pauzes, kur bandoma įsiklausyti į nematomų esmių buvimą. Lakoniška daiktavardinė kalba, be epitetų ir istorinio laiko ženklų, atveria mįslingą poetinio išgyvenimo nepabaigiamumą.“ (Vytautas Kubilius)

 

 

 

       PAVEIKSLAS SIENOJ

      

       vingiuoja

       upelis

       laiko žolės

       palydimas

       iš nakties

       žaibu ištrykšdamas

       dienos niūniuojamas

       akmens

       tylos

       supamas

       į vakaro

       švelnias spalvas

       vis

       grįždamas

 

       ir suteka

       nakčia

       staiga

       į degantį paveikslą

         sienoj

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       O KUO JI KARALIŠKA?

      

       Karališkam muziejuje

       Karališka amazonė

                          iš Apulios

 

       Bet kuo gi ji karališka?

       Šalmu? Šarvais? Apsiaustu?

       Brangakmeniais daugiau

       negu švytinčiais

                                         ant kaklo?

       Lieknu diržu perjuosiančiu

       skaidriai skraidančius gėlynus apsiausto?

                                                              Ir ietis?

       Kėsinsis?

 

       Jei atsižvelgtum

       kad taip galėjo atsitikti tik

       besibaigiant ketvirtajam šimtmečiui

       prieš mūsų erą

       toliau svarstytum:

 

       Pasibaidžius arkliui kuo ji

       išsiskirtų iš būrio klykaujančių amazonių?

 

       1991

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       BERNIUKAS  PAGANINI VEIDU NERIMAUJA

      

       Mezgėjos mezga popietės

       spalvas, mieguistą

       sūpavimą traukinio, šnekas

       mergaičių, būsimas dienas

 

       Berniukas Paganini veidu

                                         nerimauja

       išsineria per langą:

       rūmuose baigiasi žiemos

       pamokos, užsivers langai ir

       balsingi smuikai

       pasiliks tik kasdieniškai

       tylios valandos

 

       O kas jei Megumi Fujita

       dar vis dvylikametė

       apskritaveidė

       kaspinuota

       kaip niekur nieko

                                  išeis ir

       suskambins La Campanella,

       o visas orkestras simfoninis

       netilps mūsų mažutėj scenoj

       (dar laukia visas naujas repertuaras)

       ir aš nespėsiu – užgrius

       koridorius orkestrantai nerepetavę

 

       Traukinys spengdamas lekia

       kai gatvių šimtai atkakliai

       baukšcius namų fasadus pertraukia

 

       Berniukas Paganini veidu

       išsineria per langą – traukinys

       supleškės greit saulėlydžio saulėj

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       NEARDO MEDŽIŲ SUSIKLAUSYMO

      

       Lietinga popietė

                                 neardo

       valandų ritmo

       medžių susiklausymo

 

       nuglostyti lašais

                                 lietaus purškalais

       atklydėliai paukščiai nepaiso

                                 pražingsniuojačių

       platybėse jiems skendi pievų žolynai

       krūmokšnių – ryškių gėlynų salos

 

                                          pakilus laiptais

       už tų aukščiausių medžių

                                          jau salėje

       jaunutė pianistė mintinai

       visą IMPROMPTU Šopeno

                                      pradžioj lyg nedrąsiai

                                      lyg nesklandžiai

       lyg išsivyniodami drąsėja

                                               tonai

       paliejami – pasiliedami

       pasišokinėdami visus klavišus užvaldo

 

       dailūs mezginiai darniai

       šilko bliuskutę puošia

       jaunutė pianistė atidžiai

       valandų ritmo klausosi

 

       Lietinga popietė neardo

                                             medžių susiklausymo

 

       1992

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       BERNIUKAS SU RAKŠTIM KOJOJ

      

       Dar vis tebesėdi

       berniukas su rakštim

                                        kojoj

                        neišgriautas dar

                        nesudaužytas

                        nenusivilktas

 

       vis pasikreipęs

       nulenkta galva

       įsistebeilijęs

       rakštin kojoje

 

       Niekad nepažvelgia

                          neapsižvalgo

 

       Per kokias pievas

                         dygias žoles

       jis leidosi tuomet

       basas skardžiu skubėdamas

       užsimiršęs – nesisaugojęs?

       Gal kieno šaukiamas?

 

       Ir šiandien jis

       nepakelia galvos

       apsikaišęs galvą garbanom

       panašėja debesim sidabruotos

                                                       garbanos

 

       Vakarėjant priartės debesys

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       KEMSYNĖSE

      

       sujauktos

                prasmės

       sujaukti

                veidai

                liekanos

       sodrių skambesių

       pokalbių nuolaužos

                esam kemsynėse

                sudemokratintos

                        visuomenės

 

       gal kreiptis į milžiną D?

       keliais gūsiais atšuoliuotų

       grąžintų svorį žodžiams

       grąžintų svorį veiksmui

       (ieškant į ką atsiremt)

 

       reikėtų kreiptis į Gerard

                                  Depardieu

       kad milžino Cyrano šuoliu

                                          atšuoliuotų

       kardu užsimojęs kad

       išblaškytų abejojimus

 

       bet visgi kaip jį įtalpinsim

       šio dešimtmečio Australijoj?

       (dailios merginos rauko nosį)

 

       1991–92

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       MIESTAS AUGA

      

       stebiu kaip miestas auga

                                             rytais

       pratrūksta – plyšta gatvės

                                             ir lipa

       aukštais, plečiasi

       betonais, vamzdžiais

                                              išraustais uoloje

                                      požeminiais aukštais

                                                       beldžiasi

 

       trenksmų nenuramins

       švelniausios muzikos,

       skaidriausios Telemano

                                             sonatos

       aukštai klarnetais besiliejančios,

       net Šuberto Piemenaitės dainos

                                          lyrišku sopranu,

       nuklystančios

       iki užmiesčio kalvelių,

       nubyrančios – nušokinėjančios

       nuo medžio iki medžio

       plačiųjų sodų ūksmingiausiose

       šakų-šakelių pynėse,

       raibuliuojančiose žalių

                                           žaliausiose

       pievutėse ir pievose sklindančios

       sutrenks diena tirštėjančiam

                                                   judėjime

       staigiais susidūrimais, svoriais

                                          susikirtimais

       metalinių grąžtų aiktelėjimais

       o žmonių veidai – figūros

                                                tolsta

       ištremiami griežtų betono sienų

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       VERŽIASI ŽIEDŲ SKEVELDROMIS

      

       Metmenų viršelyje

       išsirašė poezija

                          nusidriekianti

       iki iškirpto lango už lango

                          veržiasi

       lengvutėmis žiedų skeveldromis

 

       suomis – atklydęs į Australiją

       stebisi: beveik tokie pat žmonės

       beveik tokie pat debesys

       padrinkantys paryčiais virš

       miesto pakraščiais kai

       žvalgosi godžiai į jūrų vandenis

 

       nėra miškų nėra miškų

       nėra už miesto nei tolybėse

       nėra kai dairosi pro plieskiančius

       giedra atsiveriančius dienai langus

 

       O išsijuosęs iš lentpjūvės nešė

       visokiausio medžio gabalus

       kitų žmonių kambarius dailino

                                          miklino galvą

                                                   pasidrąsindavo

                                                                              bet

       kai atsisėsdavo – suomiškom

       mintim apsigaubdavo.

 

       TANKĖJANTI ŠVIESA visai

       dar neseniai šiuos krantus pasiekė.

       Visais šešiasdešimt septyniais

       puslapiais svariai įsirašė.

       Paskutiniame įspėjimas: „Kol kas pradžia,

       kol kas ne pats kartumas.“

 

       1991

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       GAILA, KAD PTOLEMĖJAS

      

       Gaila, kad Ptolemėjas mintimis

                                                  nepasekė

                                                  nepalydėjo

       pirklių-keliautojų. Smalsumo nesužadino.

       Gal būtų laiku užplūdę senovės graikai

                                ir romėnai,

       gal būtų atsivėrę jiems senosios žodžių

                        formos

       kai rinkosi gintaro vėrinius.

 

       Jo žvilgsnis nekrito į užsipusčiusią

                 toli tūnančią šiaurę.

 

       Atstronomas, geografas-matematikas

       tikslumo laikėsi. Bandė laikytis.

       Apjuosė linijom-brūkšniais plačiai.

       Aprėpt-apimt norėjo vandenynus-okeanus

                        upės kryptį

                                pradžią

       miglotų aukštumų supainiotų atstumų

                 slypinčiose nežiniose.

       Miestus-miestelius išvedė. Išmargino skambiais

       vardais Hadriano ir Antonijaus Piau‘s

                         karaliavimo laikais.

 

       Stebėdamas žvaigždes ir visokiausius

                         dangaus kūnus,

       šviesiausioje daly Serapis šventyklų

                         erdvių terasų

       praleido keturiasdešimt ilgiausių metų.

       O mūsų neįpaišė į savuosius braižinius.

 

       Žmogus žemėlapius tuomet gi dar tik paisyt

 

                 pradėjo.

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       LAIKAS KLAUSYTIS PASAKOJIMŲ

      

       Ritmingai supasi tamsiam danguj

       tamsių šakų dar tik nujaučiami

                        vainikai.

       Kiekvienas lapas šakose savaip

                 atsako ryto vėsumai.

 

       Taip atsistot kur nors tarp medžių

       ir laukt kol saulė patekės.

 

       Laikas klausytis valandom Beethoveno

       sonatų kilniai melodingų,

       įsups ir nulydės Patetiškoji

       Adagio contabile-Rondo-Allegro.

 

       Laikas klausytis pasakojimų

       Peterio Camenzindo kartu peržengiant

                Nimikon kaimą

       įstrigusį giliai tarp uolėtų kalnų,

       kur medžiai kitaip kalba,

       rungiasi savaip su greitaisiais vėjais

       šiurkščiai išraižančiais jų liemenį.

 

       Laikas klausytis valandom užgenant

                         vandeniu

       duslaus ir prislopinto balso – kadais

                Mačernis taip kalbėjo;

       „Po sustingusiu ir statišku paveikslu įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veiklų.“

 

       1993

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.


 

 

       LAKŠTINGALA GAL LAKŠTINGALAI

      

       Lakštingala gal

       lakštingalai

       gal lakštingalai suokia

       gal ieško gal tebeieško

       upokšnio pasislėpusio

       po žydrai mėlynu dangum

                                 brūzgynuose

 

       kuždasi šakos

       šakų susiraitę lapai

                         vėjų prisiragavę:

 

       Jei lėksi perlėksi

       šalis apaugusias miškais žaliais

       lankas pritvinkusias linų žiedais

       po dangum dar tebeaugančiu

                                dvi fleitos kalbasi

                                dvi gražiabalsės

                                Domenico Cimarosos

                                melodijom ploniausiom

 

       Vilkėjo jis raudonu apsiaustu

       sėdėdamas prie klavesino. Gaidų

       sąsiuvinys ir puošnaus paukščio

       plunksna rašalui pavilgyt. Visuomet šalia.

       Aprengtas įmantriais marškiniais su

       mezginiais, rudom aksominėm kelnėm

       kaip dera muzikuojančiam. Taip jį nupaišė

       kažkuriais metais artėjant pamažu

       devynioliktam amžiui dailaus piešinio

       meistras.* Negailėdamas spalvų italui nuo

       Neapolio. Muzikuojančiam Domenico

       Cimarosai. Visuomet jis su paukščio

       plunksna. Visuomet prie klavesino.

       Visuomet su puošnaus paukščio plunksna

       rašalui pavilgyt. Visuomet gaidų sąsiuvinys.

                                Visuomet šalia po ranka.

 

       1992–1993

       _____________________________________

       * Francesco Candido

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Medžiai ryto laisvėj: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1999.