vesciunaite_zodziai_kaip_salos       Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių formos nėra nei ypatingai įdomios, nei įvairios. Tai laisvas tekėjimas, su daug miniatiūrų. Skaitydama jauti, kad gali sustoti, kur nori. Kai kuriuos posmus (sakykime, „Žalių dainų vaikinai“) gali skaityti nuo galo iki pradžios — eilėraštis daug nepasikeis. Kai kuriuose eilėraščiuose (panašiai kaip Jono Meko „Pavieniuose žodžiuose“) eilutės krinta kaip lietaus lašai: ramiai, tyliai, vienodai. Jei ne įvaizdžio spalvingumas, sakytume — monotoniškai. Ši laisva tekanti forma atspindi Veščiūnaitės mėgstamiausias spalvas (mėlyną ir žalią), lietų, laivus, debesis, krantus, praeinančios akimirkos trapumą. Tai "lengva" poezija teigiamiausia to žodžio prasme. Tegalime tikėtis, kad Aldona Veščiūnaitė ir ateityje liks ištikima savo poetinei intuicijai. Šiuos įspūdžius, gal būt, dera baigti šiomis Williamo Butlerio Yeates‘o eilutėmis: „The rhetorician would deceive his neighbours, / The senti-mentalist himself; while art/ is but a vision of reality“. (Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Apie daiktų paviršium čiuožiantį laiką.)

 

      

 

       ŽODŽIAI KAIP SALOS

      

       Žodžiai kaip salos.

 

       Rytais. Prie jūros.

       Braido mergaitės

       Lieknai nudegę

       Akim plasnojančiom

       Mergaitės

                        ar

                            žuvėdros?

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

      

       ŽOLĖ TOKIA ŽALIA KAD AŠ DAINUOT IMU

      

       kai praeini

       tavo ir akys mėlynos

       ir marškiniai

       ir tokios mėlynos kad

       žemė visa saulėm užsidega

 

       upės išplaukusios pavasariu

       žaliu lietum užpiltos

       aikštės, pievų geltonumas

       visai užsižiūrėjęs upėn

       miestas

       prikritęs medžių, debesų

       plasnojimo žuvėdrų balto

       žingsnių nueinančio

       gatvės, namai

       paukščių dainavimo išplautais langais

 

       žolė tokia žalia kad

       aš dainuot imu

       kas žino, gal laivo išėjai

       ieškot, stiebai medžiais išaugo

       ir kai pavasaris, tik pagalvok

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       SU LAIVAIS DIENA IŠPLAUKS

      

       tarp medžių kai dairaus

       ir nežinau

       ar tai lopai dangaus

       ar tavo marškiniai

       diena išplauks

       kartu su tais laivais

 

       gal tik užmes lengvus šešėlius

       ant vandens sujudinto

       palies žaismingai miesto bokštus

       palies akis

 

       parėjus rasiu vakarą

       žvaigždes

       dalinsimės

       kiekvienas uostas žemėj

       turi

       savo ašaras

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       TRISTESSE

      

       Aš eisiu paklausyt lietaus.

       Verandos langas didelis. Žemė

       rausva ir skaudanti ir

       medžiai liūdesiu nuplauti. Po gluosniu

       primesta geltonų lapų, kasdien tamsėjančių.

 

       Dienos kaip atsisveikinimas.

 

       Kieme kai atsistoju, jausmas

       toks, kad tuoj visi kur nors išeis:

       medžiai, gėlės, vaikų veidai linksmi.

 

       Kai kambary ir truputį tik

       galvą pakeliu, matau žiedų augimą.

       Rudens gėlių. Skarelė klevo lapais

       nubarstyta ant sienos pakabinta, bliuskutė

       siuvinėta mėlynai ir

       juodas šalikas saulėm spalvotom.

       Toj pusėj ir paveikslas vakaro spalvomis

       labai seniai parsivežtas iš pajūrio.

 

       Po topoliais jonquillijos žiedus jau

       kelia. Kitam pavasariui. Nes šiandien lietūs

       lyja sugrėbtus topolių lapus ir

       mano plaukus.

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       MANO PLAUKAI KAIP SULYTA ŽEMĖ

      

       Mano plaukai

       kaip sulyta žemė.

       Anksti ryte. Skalbykloj.

       Sapne.

 

       Vėsūs lašai

       užlieja balsą,

       vakarą,

       žydėjimą,

       magnoliją

       laiške.

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       RAUMENINGOS MOTERYS PAKUOJA MANO LIŪDESĮ

      

       nuo žemės pakraščio atklydus karvė

       baigia ėsti saulėlydžio spalvas

       apsunkę nuo apsisprendimų tavo šviesūs

       kambariai

                         suyra

       kai raumeningos moterys

                                            žvaliai

       pakuoja mano liūdesį

       spengiantis stiklinis balsas

       aštriai supiausto vakarą

       dienos užsirakina

                                 kaip peržengti?

 

       didžiajam eukalypte paukščiai renkas

       rytoj jie iškeliaus

       gal net ir už žvaigždžių

                             namai tokie maži paliko

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       GATVES DEBESYS NUSINEŠA

      

                       O. I.

      

       Grįžau. Ruduo mano mieste.

       Salom išplaukę medžiai.

       Suoliuko kojos žemėn visai įaugę.

       Ir tyla.

       Neperšauktum.

       Neprisišauktum.

       Žodžiai tylon. Nulinkę žodžiai.

       Nulinkę vakarai.

       Naktim. Gėlės tamsiavidurės.

       Sienomis auga.

       Baltom švytinčiom sienom.

 

       Rytais.

       Rytais debesys gatves nusineša.

       Salom išplaukia medžiai.

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       PARSINEŠI UŽKRITUSĮ KALNE SAULĖLYDĮ

      

       atsisėdus vartau šviesiaplaukes

       knygas, užmirštus peizažus,

       miestus užmirštus,

       upes šakotas,

       naktis baltas ir atviras

       vartau.

 

       Ritasi pievos obuoliais

       raudonais, klostosi

       skarom žaliom, liepsniukėm

       raudonom, per vėją,

       braido sniegenos, tarp lapų,

       įsivėlę,

       raguoti grambuoliai.

 

       Per langą vakaro matau

       parsineši

       užkritusj kalne saulėlydį

       glėbius šakų

       prisėtų paukščiais raibais.

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.

      

 

 

       DURIS JŪRON NEUŽMIRŠT

      

       į tylą įsiklausęs užmiršai

       ugnis arti

       sudegins tavo burną balsą

       lietaus mėnesiui ilga kelionė

       dienas tamsėjančias kaip kambarius

       vedinam veiduose ieškom nemeluoto

                                                      kad neuždust

       žemei ryto vėsumas

       ir duris jūron neužmiršt,

 

       ir ką sodinsim

       ir ką gi sodinsim

       dar nepažįstamoj

                             kad atgytų

 

       Veščiūnaitė, Aldona. Žodžiai kaip salos: eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1976.