Vesciunaite_AldonaAldona Veščiūnaitė-Janavičienė (g. 1923) – poetė. Mokėsi Alytaus gimnazijoje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Priartėjus frontui prie Vilniaus, išvyko į Vokietiją. Freiburge baigė Menų ir amatų mokyklą (Ecole des Arts et Metiers), tapybos klasę. 1950 m. išvyko į Australiją, kur pradėjo rašyti eilėraščius. Išleido eilėraščių rinkinius Žodžiai kaip salos (1976), Aidinčios upės (1985), Medžiai ryto laisvėj (1999). A. Veščiūnaitės eilėraščių išspausdinta almanachuose ir antologijose, tarp jų antologijoje Po Pietų Kryžium (Vilnius, 1990). Nuo 1999 m. – LRS narė. Aldonos Veščiūnaitės poezija pasakoja apie dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, beklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint. Tai lengva poezija teigiamiausia to žodžio prasme. A. Veščiūnaitė kūria konkrečios vaizdinės faktūros, proziškos tonacijos minimalistinės poetikos lyriką, primenančią Jono Meko ir Vlado Šlaito „nužemintą kalbėjimą“, bet išlaikančią grožio suvokimą kaip potekstės vertikalę. „Kaleidoskopiška gatvės ūžesio, lekiančių paukščių, vėjuotų debesų, gatvėse besišnekučiuojančių moterų, Vilniaus pilies akmenų, Kinijos sienos vaizdų tėkmė, akvareliškai spalvinga ir lengva, laisva nuo logizuoto sprendimo, pereina į tylos pauzes, kur bandoma įsiklausyti į nematomų esmių buvimą. Lakoniška daiktavardinė kalba, be epitetų ir istorinio laiko ženklų, atveria mįslingą poetinio išgyvenimo nepabaigiamumą.“ (Vytautas Kubilius)

 

 


Į BALTUS EŽERUS

 

Sidabro

traukiniais,

arkliais,

miškų ūksmingais

keliais,

medžių šlamėjime,

medžio lapų ir saulės

virpėjime

 

karieta artėjanti

baltais rūmų keliais,

ratais baltais

į aikštės vidurį –

sustoja

baltuoja baltos

medžių kolonos

ryškume saulės

 

O rūmuose Jūratė

Jūratė šviesiakasė

šoka,

vilioja

Kastytį laibakaklį,

nerangų –

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

ŽEMĖS MUZIKA

 

         Živilei Gtmbutaitei

 

Praskleidusi

medžių šakas

žvelgi:

 

sulijusi Najadė

glaudžiasi

prie lapų

apsiausto

nustebusi

kad saulė vakar

nesilaikė

pažado

ir nenušvito

įlankoj perlinėj

 

o klostėse

dar žiba rasos

vaivorykštės

žaidžia

fontanuose

laukinių rožių

medis

dainuojančius

paukščius

žavi

 

kardais

nusagstęs žemę

uoloje ilsisi

dievaitis Eridanas

žaliuojančius

ramius

šlaitus

ir upės tėkmę

saugo

 

laukiniais profiliais

laukiniai

žvėrys tolumas

nekantriai seka

rytoj

į aukštupius išplauks

į dienų pradžią

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

TYLOS ŽĖRĖJIME

 

Tylos žėrėjime

sirenos lietų perpjauna.

Sirenos kažką primena.

Sodelio poilsiautojai pakelia

galvas. O beveik –

 

Beveik užtektų subtilaus

tęsinio pasikalbėjimui

tylos žėrėjime.

 

Kaip išgelbėti dieną?

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

ŠALIGATVIŲ KAITROJ

 

Šaligatvių kaitroj

gležni petunijų

sijonai

 

norėtų slėptis

savo šešėliuose.

Karščiu kvėpuoja medžiai.

 

O driežas

abejoja

kai ilga jo nugara

nučiuožia

švilpianti melodija

ar verta

kopti sienom?

Gana kasdieniška.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

NENUORAMOS

 

takais

šlaitais

nubyra

gimnazistai

raudonom

kepurėm

lengvai

svyruodami

aukšti

laibi

nenuoramas

 

užduos

sunkius

klausimus

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

ŠEŠIOLIKAMEČIO TRIO

 

Sidabro juostom kyla

dailių ritmų lygumos,

šešiolikamečio trio –

 

pirštų lengvais pabraukimais

plaukia muzikinė linija,

dėstymas savitas

 

kaip taiklūs paukščių

žingsniai

perbėga valandos

 

vandens ritmu siūbuoja

jūros žolės

krūmai,

supas vandenyje variniai

anemonai.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

DELFAI

 

Už magiškų salų,

Už kalnų,

Uolų gūbriais

saulėtais

Apolonas vaikšto.

 

Ganosi saulėj

alyvmedžiai,

Taurūs šaltiniai

šnekasi.

 

Už magiškų salų,

Už kalnų,

Kolonų papėdėje

Mūza užsisvajojus

sėdi.

O saulėj šokinėja

Grakščios ir linksmos

ožkos,

Pilasi gaivūs

upeliai.

 

O vėjas lankus

tempia,

Paukščius į erdves

laido.

Vėjas dievaitį

perspėja.

 

Giliai jis

pažvelgia,

Giliai nuskęsta

akys:

 

Takais vingiuojančiais

į kalnus

žmogus

braunasi.

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.

 

 

 

ATŠIAURUS ŠERNAS

 

bėgantis šernas pralenkia

medžių griuvimą

sustingsta

laiko erdvėje

atšiaurus šernas graudina

šimtametes pušis

lapų virpėjimą

miško prisiminimuose

 

ulbauja mergaitės

medžių viršūnėse

sklaidos vėjuj permatomi

jų plaukai

žydras lietus suokdamas

krenta

atsiveria žemėj žydri

šuliniai

 

jauni galiūnai galinėjasi

griūva ir keliasi žalias

dangus

karūnuotas ežeras

ledynų saulę matęs

vilioja į žalias gelmes

 

už upės paukštis

aidi

įstrigęs mėlynoj erdvėj

blaškosi išdidus šernas

praradęs aidinčius miškus

 

Veščiūnaitė, Aldona. Aidinčos upės: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1985.