neris ir ivanauskaite

Netikėta yra ši jungtis: Salomėja Nėris ir Jurga Ivanauskaitė. Bet neatsitiktinė.

Yra gyvenimų, kuriuose įžvelgiame pasikartojimus, sutikimus – atitikimus, pasikartojimus, lyg kokius grįžimus. Tarsi nežinoma kosminė sąmonė žaistų savo įstabius žaidimus likimais, dramom, viltim, meile, tikėjimu. Žmonės pakeičia vieni kitus, bet palieka skausmą, baimę, valios pastangas išsilaikyti ir kūrybos malonę, suteikiančią dvasiai didžiausią laisvę ir sunkiausius įpareigojimus. Vaikai atsitraukia nuo tėvų – per arti – vaikaičiai kartais vėl priartėja prie senelių; jau atsiradęs tarpsnis, kuriame galima susitikti. Žmonių istorijos, asmeninės ir visuomeninės, yra gyvoji bendrosios istorijos ir kultūros istorijos ląstelė. Kiek pajėgiame suvokti žmogaus gyvenimą, tiek suvokiame ir istoriją bei kultūrą, neatskiriamai susiraizgiusius jų darinius. Pastovius ir kintančius, tik nepastebimai, iš vidaus, ir staigiai, skausmingai griūvančius. Pastovesnių, tik iš vidaus kintančių laikų žmonės skiriasi nuo griūtis, katastrofas išgyvenančiųjų. Moters sąmonė ir pastovumą, ir kitimą, juolab griūtį, atspindi visuotiniau, galbūt – kosmiškiau; gimdymu, o ir negimdymu, nepatekimu ten, kur prigimties turėtų būti nuvesta, ji dalyvauja pirminėse ir kartu aukščiausiose būties struktūrose, persmelktose atsinaujinančios energijos.

Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?  

Impulsas: pastebėjau, kad Salomėjos Nėries ir Jurgos Ivanauskaitės gimimo dienos arti viena kitos: 14 ir 17 lapkričio, tas pats Zodiako ženklas, rūstaus Skorpiono. Siūlas pradėjo vyniotis: abi tegyveno trumpai, per trumpai kūrybai – Salomėja 41-erius, Jurga 45-erius metus. Abiejų gyvenimai apgaubti paslapties; kažko, kas dalį žmonių verčia atsitraukti (Salomėjos politinė „išdavystė“, Jurgos – tariamos ar tikros moralinės pražangos, ypač romane „Ragana ir lietus“), ir kas nenugalimai traukia, pritraukia, skatina grįžti, svarstyti, bandyti suvokti. Suvokti, kas yra tai, su kuo susitinkame, kokius ženklus regime, girdime. Ir Salomėjos, ir Jurgos likime yra kažkas, ką bandome apibūdinti kaip išskirtines galias, raganiškas. Ragana, raganystė – ir Salomėjai, ir Jurgai; ne tik iš šalies taikoma, bet ir jų pačių prisiimama kaip intensyvaus, stipriai veikiančio moteriškumo lemtis, kurios neįmanoma išvengti.

Ar Jurga kada domėjosi Salomėjos Nėries kūryba, ar ją skaitė? Tikriausiai – ir ne tik mokyklinės programos kūrinius. Iš mažens gyveno kultūros ir knygų apsuptyje; Halinos ir Kosto Korsakų, Salomėjos vienkarčių, gana artimų pažįstamų dukraitė. Kartų požiūriu, Jurga ir Salomėjai – dukraitė. Senelių gyvenime atsiveria tai, kas vaikaičiams gali būti įdomu, – ne tik kaip atodangos, bet ir sąlyčiai, sąskambiai, atitikimai, kurie atpažįstami kaip artimi, kaip tai, kas pasikartoja nežinomo dėsningumo principu.

Salomėja Nėris lietuvių kultūroje veikia vis dar aktyvaus ir aktyvuojamo archetipo būdu. Toks archetipas pasiekia sąmonę ir tarsi tiesiogiai „nevartojamas“. Archetipuose glūdinčios galios žmonių yra kristalinamos ir ardomos – dekonstruojamos, perkeldinėjamos į kitas sritis. Veikia kaip simbolinės metonimijos. Ir net kaip sąmonės matricos, ne tik teigiamo, bet ir neigiamo krūvio. Salomėja Nėris savo kūryba yra ir ten, kur jos tiesiogiai nėra. Kūrybingos, kuriančios moters sąmonėje iki dabar Salomėjos likimas atpažįstamas kaip išbandymų būdai, rizikos keliai, pripažinimo ir atmetimo formos. Tad ir Jurgos Ivanauskaitės sąlyčiai su Salomėja Nėrim – ne tik sąmoningi, bet ir spontaniški, nuotrupiški. Neabejotinai Jurga apie Salomėją kažką girdėjo ir iš santūraus, daug žinančio, bet maža tepasakančio K. Korsako ir iš poetei palankios H. Korsakienės, parašiusios vienus pačių įžvalgiausių atsiminimų „Veiduose ir likimuose“ (1982) – su iškalbiu moteriškumo akcentu pokalbyje:

„– Sakyk, sese, kokį kremą veidui vartoji? – ir susiėmusi abiem delnais veidą, sielvartingai pridūrė: – Toks nualintas mano veidas, toks sugrubęs, net baisu. 

Dabar ir aš atkreipiau dėmesį į tai, kad jos veido oda atrodė nesveika: bekraujė, papilkėjusi, tarsi pelenų sluoksniu apnešta.

Išsiėmusi iš rankinuko veidrodėlį, Salomėja ilgai tyrinėjo save, liūdnai palinguodama galvą. Šiek tiek pasigražinusi – papudravusi pablyškusius skruostus ir prigludinusi pernelyg kukliai sušukuotus plaukus, – jaudindamasi pasakė:

– Dabar eisiu pas Milę. Po karo dar jų nemačiau. Kaip jie sutiks mane?

Pirmame mūsų namo aukšte gyveno profesorius V. Mykolaitis-Putinas, ne per seniausiai atvykęs iš savo žmonos tėviškės. Jų aplankyti tą vakarą ir išsiskubino Nėris“1.

Po karo – laikas ir žmonių patirtis yra perkirsta, padalyta. Buvę artimi, yra nutolinti, nutolę. Prisiskyrę ar tik priskirti skirtingoms stovykloms. Mažajai Ingridai, būsimajai Jurgos mamai, Salomėja padovanoja paprastutį vėjo malūnėlį. Veiksmas vyksta tame pačiame name, tame pačiame bute, kur vėliau Jurga ir gyveno.

Greičiausiai tą kartą Salomėja Nėris paliko Putinui savo rinkinio „Prie didelio kelio“ mašinraščio egzempliorių.

K. Korsako vaidmuo Salomėjos Nėries likime nevienareikšmis, pirmiausia sietinas su „Trečiu frontu“ ir straipsniu „Pasukimas kairėn“ (1931), kuriame, nepaisant visų ideologizuoto vertinimo tendencijų, aiškiai pasakyta, kad ligtolinė Salomėjos Nėries kūryba buvęs vienas ryškiausių puslapių naujojoje lietuvių literatūroje. Neabejotina, kad bendravęs su Salomėja ir karo metais, jutęs, supratęs jos desperacines nuotaikas, jis žinojo apie poetę daugiau ir skaudesnės tiesos, negu pasakė; K. Korsakas medžiagą apie Salomėją Nėrį laiko savo seife, – taip sakė Vytautas Kubilius, jau parašęs monografiją „Salomėjos Nėries lyrika“. Prisiminimuose, užrašytuose Vlado Žuko, K. Korsakas pamini gavęs Salomėjos Nėries laišką, kuriame ji kalbėjusi apie savižudybę, perdavęs Justui Paleckiui, pasisekę palengvinti poetės gyvenimą2.

Pasikeitus aplinkybėms, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo kultūros žmonių laikysenų pervertinimas: ne tik Salomėjos Nėries, K. Korsako, Antano Venclovos. Ir kaip reta taikaus inteligentiškumo H. Korsakienė buvo gana šiurkščiai kritikuojama. Jurgai, mylimai senelių, jų augintai, Sąjūdžio gynėjai ir veikėjai, turėjo būti nelengva tokius dalykus suderinti. Ji ne kartą pabrėžė, koks didelis autoritetas jai buvo Tomas Venclova, iš tiesų supratęs ją, parašęs gražių laiškų, padėjęs patarimais dėl kelionės į Tibetą. Tomas to laiko Lietuvoje aukštą padėtį užėmusių kultūros žmonių aplinkoje buvo pirmasis maištininkas. Maištininkas sūnus. Jurgą dėl jos maištingų pažiūrų ir provokatyvių laikysenų K. Korsakas ne kartą perspėjo, kad jai būsią „kaip Tomukui“. Jurga rengė pokalbį su Tomu ir norėdama su juo pasiaiškinti kai kuriuos abiem bendrai svarbius dalykus. Dalykus, liečiančius ir Salomėją Nėrį, ir ją pačią, iškylančius iš pačių būties šaknų.

Ar žmogaus gyvenimas yra išsemiamas visiems matomų dalykų, ar lieka kažkas nepasiekiamo, paslaptingo, sunkiai ieškomo, trumpam atrandamo ir vėl prarandamo? Salomėjos sąmonė buvo smelkte persmelkta paslapties jutimo, tikėjimo ir maldos poreikio. Jis niekada neišnyko, nors ir buvo aplinkybių užgožtas, užslėptas. Ribos – nuo ekstaziškojo 1925 metų pavasario įrašo dienoraštyje (1925. V. 7): „Klūpau aš Amžinosios Saulės nušviestoj maldykloj. O mano siela danguj gyvena ir beribiam džiaugsme plasnoja. Ir nežinau aš savo džiaugsmo puotos pradžios nei galo. Ir rodos man, jog amžina saulė mano sieloj bus ir amžinas žydrutis pavasaris ją apsupa, ir amžinu saulėtu ir ramiu šventadieniu visas pasaulis pavirs, ir amžinai skambės dangaus muzika, ir amžinai plastės širdis (angelų sparnais) didžiojoj ekstazėj.“ Dar toli iki asketiškojo „Tolimo sapno“ (1943): „Ir man be galo graudu – / Malda širdy netilpo. / Vargonai gaudė, gaudė... / Ir žvakės tirpo, tirpo...“ Kelias nuo ekstazės iki askezės.

Angelas, sapnas – ir Jurgai svarbūs, gal net pamatiniai įvaizdžiai, dažnai ir simboliai. Jiems priklauso ir kaukė. Jurgos kūryboje kaukės tema išplėtota kaip viena esminių, išvedanti į kitas sritis – pirmiausia į dailę, apskritai į vizualiosios vaizduotės sferas. Salomėjos Nėries jaunystės vaizdiniuose pasaulis – kaukių balius. „Mano broliai visi su kaukėmis ir tarytum kažkokiam užburtam rūke paskendę“ (įrašas dienoraštyje, 1925. III. 7). Būti savim, vadinasi, būti be kaukės. Egzistenciškai giliausia situacija – su Dievu, priešais Dievą: „Mano Dievas ir aš... Mano Dievas gailestingas, liūdnas ir be galo geras, ir aš nuodėminga, nužeminta ir tikra, be kaukės. Aš be kaukės, nors ir nuodėminga, ir keista, bet esu protingesnė ir mano Dievui daug geriau patinku“ (1927. VII. 28). 

Jurgos religinių ieškojimų skalė itin plati. Artimiausioj aplinkoj pinasi katalikų, reformatų linijos, indiferentiška laikysena. Krikščionių Biblija iš senelio (gal dar iš Mykolo Biržiškos) bibliotekos, budizmas, davęs ir vardą, vėliau grįžimas į katalikybę. Bet visuose religiniuose keliuose Jurga pirmiausia ieškojo savęs, savo santykio, atsakymo, kurio laukė, – pusiausvyros, šviesos spindulėlio, jei ne nušvitimo.

„Ar šiuolaikinis Vakarų žmogus gali būti religingas ir ką Jūs laikote tikėjimo esme?“ – klausė Jurga T. Venclovos. Atsakymas atitinka Jurgos Ivanauskaitės pasaulėvokos ašį, artimai susiliečiančią ir su Salomėjos Nėries jausena – tikėjimas neišvengiamas dėl būties likučio, kitaip neaprėpiamo ir nepaaiškinamo: „Etikoje, istorijoje, pačioje pasaulio sandaroje yra ir visada bus „likutis“, kurio deterministiškai paaiškinti negalima. Nepaaiškinamas, pavyzdžiui, nei didvyriškas pasiaukojimas, nei siaubingas nusikaltimas. Esti sacrum sfera – jos dalis (bet tik dalis) yra, pavyzdžiui, tie sankirtos taškai arba mirksniai, apie kuriuos jau kalbėjau [gimimas ir mirtis – V. D.] Sacrum sferai priklauso ir laisvė. Tikėjimo esme laikyčiau pagarbą sacrum“3. Šventumo, šventybės jutimas, troškimas, siekimas, ieškojimas, ilgam sutelktas į simbolinę Šambalą, yra Jurgos dvasinės energijos tekėjimo pagrindinė kryptis. Ji jautė, kad tai apskritai svarbiausias žmogaus klausimas. Žmogaus šviesa, kurią nors retai, bet galima pajusti savyje nors kaip skaidrumą, jei ne kaip nušvitimą, iš šventumo, iš sacrum, bendresnio negu atskiros religijos, tikėjimai.

Reflektuodama savo kūrybą ir santykį su visuomene, Jurga teisingai spėjo, kad jos kūryboje „daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos“ sekso scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio matmens“4. Šia mintim Jurga yra atskleidusi vieną giliausių moterų kūrybos paslapčių. Ir Salomėjos Nėries (kiek vėliau ir Birutės Pūkelevičiūtės) kūryboje erotinis bei religinis matmuo susiliečia ir netgi persmelkia vienas kitą. „Ragana ir lietus“ kaip kūrinys yra ir struktūriškai šia jungtimi paremtas. Net ten, kur meilė, erotika yra priešinama religijai, religinis išgyvenimas pasirodo ir neigiamu pavidalu. Bet išgyvenimo nebūtų, jis neiškiltų sąmonėje, jei nebūtų religinio įprasminimo. Religija savo esme yra kosminė, žemiškojo gyvenimo požiūriu, ji visada transcendencija. Gilioji erotika, kūniškoji meilės patirtis iškelia kūną iš įprastų laiko ir vietos situacijų – tai buvimas kitur, patyrimas to, kas kitais būdais nepasiekiama. Kalba teperima tik dalį šios energijos, bet jos yra maitinama ir girdoma, kai tik ima kilti virš kasdieniškojo slenksčio; intensyviausiai – lyrikoje. Kūniškosios meilės ekstazė – taip J. Ivanauskaitės kūryboje apibūdinama aukščiausia erotinė patirtis. „Aistra, pasiekusi aukščiausiąjį palaimos tašką, staiga virsdavo savo pačios priešybe: absoliučia, visa apimančia ramybe, tobula pusiausvyra, Pradžių pradžios tyruma. Kūnai, susilieję ir netekę savųjų ribų, tarsi visai išsisklaidydavo, tapdavo tuo, kas jų esmė esti – gryna dvasia. Tai būdavo daugiau nei dviejų žmonių dvasia, daugiau nei visos žmonijos dvasia, daugiau nei viso, kas gyva, dvasia, daugiau nei pasaulio dvasia, daug daugiau. Jų susijungimo taške plakė visatos širdis, mirkčiojo Dievo akis, o gal ne Širdis ir ne Akis, tik didžiausias, kosminiu kūrimo ir griovimo ritmu pulsuojantis Slėpinys, tik viso to, kas esti ir nesti, amžina Siela“, sakoma romane „Sapnų nublokšti“ (2000, p. 267). Kūniškosios meilės ekstatinė poetika – savičiausias J. Ivanauskaitės prozos stilistikos bruožas; kalba čia yra lanksčiausia. Ir labiausiai sąskambinga Salomėjos erotiniam atvirumui – dienoraščiuose juk tiesiogiai kalbama apie save („Bet aš nieko nebijau, galiu kiekvienam drąsiai pasakyti, kad mes – vyras ir žmona, be kunigo palaiminimo, kad aš nėščia, kad rudenį gimdysiu ir t. t.“ (prasitariama ir apie kitus vyrus; kupiūruotas įrašas dienoraštyje 1935. IV. 8). Raganiškumas suvoktas kaip likimo žymė eilėraštyje „Kliedėjimas“ („Karšta, karšta. – Laužas dega, / Žemė dega po manim. / Minios šaukia, minios klykia: / Mirtis raganai! Ugnin!“ (1927. X. 25). Tobuliausiai raganiškoji jausena išreikšta eilėraštyje „Sudeginkit mane“. Raganiškumas sublimuoja slaptas ir labai aukštas erotines patirtis, permatomai pridengtas kosminiais vaizdiniais:

 
Bučiavo žemę vasaros dangus – –
O žemė nuotaka saldžiai sapnavo.

Ir tolimosios žvaigždės dainavo meilę mūs, –

Ir mūsų žvaigždės akys laime spinduliavo.

 

Kosminis jausmas yra kelias, kuriuo sąmonė siekiasi apimti pasaulį, suvokti mirtį ir nemirtingumą. Vienoje minties atkarpoje susiduria abi programos. Mirties visagalybė: „Išsisklaidysim kaip tie dūmai, išnyksime nirvanos žydrume – kai išdegs gyvenimo ugnis.“ Ir čia pat – nemirtingumo apoteozė: „Medžiaga nemirtinga. Bet kažkas dar lieka be medžiagos. Žmogus nori, kad liktų. Kad liktų jo asmenybė, jo individualybė nemirtinga. Nemirtingoji siela.“ Taip Salomėja svarsto 1935. XI. 24 dienoraščio įraše; rašo nubudusi, nors žemiškai, nuodėmingai. Jurgos „Viršvalandžiuose“ nesunku rasti artimo mąstymo pėdsakų, tokio pat svyravimo tarp mirties ir nemirtingumo: „Kaip tik todėl nebijau mirties, nes absoliučiai tvirtai žinau, kad iš šio vis dažniau man suteikiamo, bet kūniškumo ir žmogiškumo teberibojamo džiugesio kada nors išnersiu į nežemišką šviesą, laisvę ir tobulą palaimą. Nudžiugau panašų liudijimą radusį pas Czesławą Miłoszą“5.        

J. Ivanauskaitės ekstatinė poetika, pasirodanti romanuose, išveda į eilėraštį (eilėraščiais ji ir pradeda), į sąmonės šokį („Šokis dykumoje“), į susitikimą su jautriausia – ritmine – kalbos programa. „Šokis dykumoje“ – eilėraščių pasirodymas pasąmonėje; iš pradžių eilėraščiai slepiami – kaukė, kita autorystė.

Eilėraščiai liejasi – nesuvokiama jų kryptis: iš manęs, o gal į mane. Poetinės identifikacijos kryptys, artimos Salomėjai Nėriai: „Vienuolė sulaužiusi įžadus / ragana nužiūrinti juodu žvilgsniu...“; „Nesušlapdama kojų bėgu vandeniu / iki kelių nugrimztu į akmenį...“ Atskira – tibetietiškoji vaizdinija, bet staiga „kapinyne netoli Lhasos“ išnyra vilkė, bandanti pasiguosti, ir trapi jungtis vėl atsiranda. Kitas poetinės kalbos etapas, kiti ėjimai, bet artima lieka labai aukšta ekstazės būsena, iš kurios kalbama:

 
Dangūs į mane įsilieja
medituodama
apkabinu žemę
išsilydau ekstazėje
tik nėra tavęs
 

Klystume poetes sustatydami greta pagal kalbinės pasaulio pajautos ir išraiškos galias. Salomėjos Nėries lyrikos unikalumas yra nepasiekiamas. Kūrėjai ir kūrėjos varžosi (jei varžosi) pagal skirtingas programas. Lyginimo prasmė – sąlyčiai, sąskambiai, atitikimai. Jurga tibetietiškąja vaizdinija daug kur tik pridengia grynąjį lyrikos nervą, plevenimą (ar blaškymąsi) tarp vilties ir nevilties, džiaugsmo patirties ir mirties nuojautos, tarp vienatvės ir šilumos pasiilgimo, reiškiamo moteriškosios jausenos kalba. Salomėjos Nėries „Leisk man prie ugnelės pasišildyt, – / Nevaryk į vieškelio audras!“; Jurgos Ivanauskaitės: „Kas mane sutiks / tuščiame kelyje į niekur / kas mane sušildys / svetimame negyvėlių mieste?“ Ciklinė egzistencija, rytietiškoji Jurgos samsara iš esmės atitinka salomėjiškąją diemedžio ar šilkalapio uosio poetinę iliuziją, už kurios slypi amžinojo pasikartojimo viltis. 

Ekstatinė poetika yra ir kūrybinės energijos akumuliacijos būdas – ir todėl lyrika kalba į priekį, aplenkdama gyvenimą. Ir Salomėja, ir Jurga yra pranešusios apie savo būsimybę. Iš Jurgos Ivanauskaitės tarsi ir netikėtai, o viduje dėsningai atsiradusios lyrikos „Šokis dykumoje“ atsidalija prataka–pratąsa, kuria kažkas esmingo nusikelia ir į „Odę džiaugsmui“, į paskutinius kūrybinės energijos išlydžius.

Jurgai pakako kalbos mąstymui, romanui, eilėraščiui, pakako klausos sudėtingoms kalbinėms partitūroms atlikti. Bet ji neturėjo tokio kalbinio absoliutumo kaip Salomėja, kurios sąmonė lietėsi prie pirminių kalbos versmių. Bet absoliuti klausa labai retas dalykas. Net muzikoje – yra muzikų, sėkmingai kuriančių ar muziką atliekančių ir be absoliučios klausos. Dar: Jurga gerai mokėjo kitas kalbas – piešimo, dailės, puikiai jautė kino specifiką, galimybes. Salomėja (taip pat neblogai piešė, bet šių sugebėjimų neugdė) veikė giliu kalbiniu sąmonės intensyvumu, kalbos juvelyrika. Jurga – ekstensyviųjų galimybių kūrėja. Ir jos žodinė kalba yra organizuota plakato (Jurgos kaip grafikės specializacija) principu, raiškaus, plataus potėpio, veikiančio bendra ekspresija.

Įdomus Jurgos kūrybinės biografijos faktas, užsimintas Dailės instituto bendramokslių ir dėstytojų, – silpnas vadinamasis akademinis (tikslusis) piešinys. „Jurga turėjo man iki šiol nesuvokiamą gebėjimą neišmokti vadinamojo akademinio piešimo: jai nepavykdavo išgauti erdvės ir formos efekto pieštuku ar dažais ant balto arba nebalto popieriaus lapo. Išmokti piešti pagal tuos kanonus gali beveik kiekvienas, žinoma, jeigu nori“6, – sako Rasa Janonytė. Galima atsargi paralelė tarp gerai valdomo akademinio piešimo ir gerai ar net itin tikslingai tvarkomos žodinės kalbos. Ir viena, ir kita Jurgai sekėsi sunkiau. Imliose, gabiose prigimtyse slypi koks nors nesuvokiamas barjeras – kas kitiems (beveik kiekvienam to norinčiam) yra palyginti lengvai prieinama, joms yra neįveikiama, „neišmokstama“. Salomėjai neįveikiamas barjeras buvo elementari mokyklinė matematika.

Turi būti riba, kad būtų beribė; ir Salomėjai, ir Jurgai beribis vaizduotės pasaulis; tik vienos itin smulkių potėpių, kitos – stambesnių dydžių, didesnių apimčių, platesnių horizontų. Bet abiejų akcentai – kalnai, kaip aukštųjų dvasinių patirčių horizontai. Abiejų – gamtos jutimas, gėlės, augalo sodinimas – lyg tiesioginis lietimasis prie gyvybės šaknų. Greta Salomėjos alyvų, vyšnių, diemedžio įsitvirtina Jurgos pakalnutė (nuo „Pakalnučių metų“ iki pasikartojančio piešinio, bendriau, svarbiau negu tik vaizdinio motyvo), apskritai augalų, augalijos motyvas. Savitasis Jurgos pasaulėjautos aspektas – sodinimas, laistymas, prižiūrėjimas ir lapų, žiedų džiovinimas, jų naudojimas ir piešiamų angelų „rūbams“; lyg viso gyvybės ciklo kelio daugkartinis ėjimas sąmonėje.

Artimi prigimtiniai Salomėjos ir Jurgos branduoliai skaidėsi ir skleidėsi skirtingomis aplinkybėmis, pagal kitokius kontekstus. Jurga nepatyrė politinės prievartos, nors su ideologine konjunktūra susidūrė. Jos ankstyvoji kūryba, nors ir spausdinama, neatitiko oficialių kanonų. Pasikeitus laikui, dėl davatkiškų moralės kriterijų, įgijusių galią kai kuriose valstybės struktūrose, Jurgą skaudžiai palietė niekinama pažiūra į kūrybą, ypač į „Raganą ir lietų“. Girdėjo priekaištų dėl savo tekstų „nepadorumo“, dėl senelių „kalčių“, dėl rusų tautybės tėvo.

Abiejų kūrėjų likimų jungtis pastebime ir intymumo–viešumo sankirtoje. Ir Jurgos prigimtinis drovumas, atskirumas, uždarumas buvo išbandomas jai sunkiai pakeliamo viešumo; netgi viešumo, kuriame buvo ir manipuliacinių priemaišų – dėl arogancijos, juodų ar itin ryškių drabužių. Kai jau buvo žinoma, skaitytojų pamėgta, verčiama į kitas kalbas, Jurgai buvo priekaištaujama dėl „garsumo“, dėl nepelnyto publikos, skaitytojų dėmesio. O jai pačiai atrodė, kad yra apeinama kritikos: „Ignoruojama, žinoma, jaučiuosi“7. Salomėjos Nėries panaši reakcija: „Taip bjauriai mane puola kritika, iš anksto nusistačiusi peikti“, – įrašė dienoraštyje (1935. XII. 15). Tik žvelgė kiek blaiviau, manydama, kad kritika iš dalies turi tiesos. Jurga nepripažino, kad kritika dėl kalbos pamatuota, jei literatūra vertinama kaip kalbos menas.

Kitas klausimas – bendresnio pobūdžio: kiek reiklumas kalbai yra taikytinas visiems. Aukštasis dabartinės lietuvių prozos gūbrys yra suformuotas kalbos meistrų: J. Apučio, R. Granausko, V. Juknaitės, B. Vilimaitės; visi jie susiję ir su literatūros tradicijomis. Jurga priklauso jau kitam literatūros tarpsniui, net jo pradžiai. Teksto posūkis į vizualumą, „kiniškumą“ reiškia ir kitos – ne grafiškai filigraniškos, o ryškiai plakatiškos – kalbos galimybių ieškojimą, literatūros daugiakalbiškumą, skirtingų medijų sandūrą.

 Salomėjos Nėries „Anksti rytą“ yra ryškus posūkio taškas lietuvių lyrikoje: individuali universaliųjų ir moteriškųjų prasmių kalbinė sublimacija. Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“ (1985), „Mėnulio vaikai“ (1988), „Kaip užsiauginti baimę“ (1989) ryškiausiai pažymi skirtingų epochų sandūrą jautriausioje visuomenės dalyje – jaunų žmonių sąmonėje, patiriančioje, išgyvenančioje dvasinę krizę. Jurgos Ivanauskaitės tarp ir svarbiųjų kūrinių pavadinimuose – tarp „Pakalnučių metų“ ir „Pragaro sodų“ (1992). Kartu su Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarais“ (1991) susidaro skvarbus, savitas jaunos sąmonės analizės spektras, ryškėja vertybinės duobės. Jauna Salomėja Nėris, jaunesnė už Jurgą, miršta dvasinės krizės situacijoje, sumaišytame gyvenime, kuris iškreipia ir jos paskutinių metų kūrybos vaizdą. Žvelgiant iš tos patirties, kurią savo viršvalandžiais sukaupė Jurga, atvirai, išskirtinai drąsiai harmonizavusi esmines savo patirtis, Salomėjos Nėries paskutinių gyvenimo mėnesių egzistencinė duobė atrodo dar gilesnė ir baugesnė. Einant laikui vis labiau atrodo, kad ir ta poetės patirties duobė archetipizuojasi – apčiuopiama akivaizdybė, kas gali atsitikti žmogui, kaip gali susiklostyti aplinkybės.

Pratęsiant sąskambių temą, vėl grįžkime prie Jurgos pokalbio su T. Venclova. Vienas jam pateiktas klausimas tiesiogiai liečia Salomėją Nėrį ir jai bent kurį laiką artimą Antaną Venclovą: „Ar vis dar susilaukiate priekaištų dėl savo tėvo Antano Venclovos? Kaip vertinate neseniai Lietuvoje viešai nuskambėjusias nuomones, kad Salomėja Nėris dėl savo politinių pažiūrų turėjo būti sušaudyta?” (vienas iš tokios nuomonės autorių – Laimantas Jonušys). T. Venclovos atsakymas: „Sakoma, kad Salomėja Nėris privalėjo būti sušaudyta „pagal to meto įstatymus“. Gal ir taip, bet įstatymai, kurie pasmerkia poetą už jo eilėraščius, tegu ir patį velnią garbinančius, yra laukiniai, nesiskiria nuo bolševikinių ar nacistinių ir turi būti nedelsiant pakeisti. Tai, kad buvo sušaudytas Vytautas Montvila, tegu ir ne toks žymus poetas kaip Nėris – neabejotinas nusikaltimas. Žinoma, Nėris, Montvila ir kiti padarė didelę klaidą. Apie jos priežastis, pobūdį ir pasekmes galima būtų ilgai kalbėti (daugelis dalykų čia nėra vienareikšmiai). Bet dabar į visa tai nesigilinsiu. Panašią klaidą padarė, pavyzdžiui, Ezra Poundas, prisidėjęs prie nacių propagandos (tokių rašytojų buvo ir pas mus, tik dabar dažnas linkęs sakyti, kad tai „iš patriotizmo“ ir „vardan nepriklausomybės“). Už tai amerikiečių teismas jį nubaudė kalėti. Šiandien tas sprendimas paprastai laikomas per griežtu, tokius dalykus linkstama palikti paties rašytojo sąžinei“.

Atsakymas neabejotinai atitiko ir J. Ivanauskaitės pozicijas: tokius dalykus palikti paties rašytojo sąžinei. Iš patirties žinojo, kaip tai nelengva, matė, kaip palyginti anksti, pajutęs vis labiau veržiantį ideologinį gaubtą bei stiprėjančią beprasmybę („Darosi tiesiog slogu!“ – rašė 1973 m. dienoraštyje), rezignavo jos senelis, profesorius, akademikas, ilgametis Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas. „Paskutinius dešimt gyvenimo metų jį kankino klaiki depresija, kuri vis gilėjo ir gilėjo. Jis ir mirė tarsi nuo absoliučios nevilties, nes nebevalgė, nebevaikščiojo, nebemiegojo, nebegyveno, o tik egzistavo“8. Dramatiška situacija – ir nebūtinai dėl kokių didesnių kalčių, o dėl prigimties, sąmonės jautrumo, dėl neatitikimų tarp to, ko siekta, ir kas įvyko.

Iš sąmonės jautrumo kyla ir padidinta mirties baimė; mirtis nuolat dalyvauja sąmonės turiniuose. Salomėja iš pat jaunystės mirties pernelyg arti prisitraukta.

Devyniolikos metų ji meldėsi mirčiai kaip vienintelei paguodai: „Tik man, o dieve, tik man tuščias ir nykus pasaulis... Ir aš lyg tremtinė amžinai ir begaliniai ilgėsiuos savo tėvynės ir skaudžioj vienumoj skęsiu... Ką pikta padariau jums, broliai, kad vengiate manęs?.. Kodėl man gailitės mažiausios kibirkštėlės, kad mano sielos tamsumas nušviest? Ateik, ateik, šaltoji mirtie... Ateik, pasigailėk manęs, išliuosuok iš tos užkerėtos vienumos. Ateik, mirtie, vienintele mano paguoda, prispausk mane stipriai prie savo krūtinės ir sutriuškink tą žemės kevalą – mano kūną, kur mano siela kalėjo...“ (įrašas dienoraštyje 1924. X. 15). Salomėja Nėris sukūrė intymios poetinės maldos formą – kreipinio, anaforinio kartojimo, daugtaškio. Jurgos maldos, išrašytos ant Angelo rūbo (pirmą kartą eksponuota 2005-aisiais), remiasi ir Salomėjos maldos ontologija: „Angele Sarge, būk su manimi dabar ir mano mirties valandą, amen, amen, amen, būk su manim, kai vėl gimsiu, kai vėl gyvensiu, kai vėl mirsiu, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim, būk su manim“9. Salomėja meldžiasi į mirtį iš jaunystės, iš provokacijų, kurias iškelia stipri energija; Jurga jau stovi ant grėsmės slenksčio – Angelo Sargo meldžia apsaugos: „...nuramink, suteik man vilties, nuskraidink toli toli, ten, kur nėra mirties!“

Jurgos Ivanauskaitės refleksijose, atsakymuose, pagaliau ir kūryboje susitinkame su įvairiais mirties klausimais. Motinos nuomone, „mirties paslaptis ir „prisijaukinimas“ domino ją visą laiką, užėmė svarbią vietą jos kūryboje. Paskutiniais gyvenimo metais pažvelgusi mirčiai tiesiai į akis, Jurga stengėsi rasti savo atsakymą į amžiną klausimą apie laikinos žemiškos būties prasmę ir paskirtį“10. „Viršvalandžiai“ – unikali knyga, sunkiausio žmogaus atvirumo, atvirumo po maišto, maištavimo, puikybės ir jos pagundų. Jurga šaukėsi dvasinių autoritetų, jų rado praeityje ir dabartyje. Galėjo susitikti ir Salomėją Nėrį, jos vėlyvąsias frazes, nuotrupas, ištartas pro ašaras: „Ko vidurnakčiais tykiai kūkčioji? / Temdoma mirties šešėlių įkyrių“; „Aš matau tik saulėleidį / Kruviną kruviną...“; „Virkdo vėjas Vėlinių vėles. / Vasarėlė mirė per anksti...“

Iš atsiminimų apie Jurgą, iš jos reakcijų, minčių, refleksijų susidaro įspūdis, kad Salomėja Nėris nuolat buvo jos artumoje – kaip kažkas savaiminio, lyg ir nereikalaujančio atskiro dėmesio, permąstymo.

Birutės Mar, aktorės, poetės, sukūrusios spektaklį apie Salomėją Nėrį, liudijimai iš 2005-ųjų: „Po kelių dienų, per tą patį „Poezijos pavasarį“, ji atėjo į „Poetę“ (monospektaklį apie S. Nėrį, kurį vaidinau Rašytojų sąjungos salėje). Buvo susirinkę nemažai rašytojų, Jurga sėdėjo pirmoje eilėje. Mačiau jos akyse ašaras. Po spektaklio, kaip įprasta, visi rinkosi į gretimą užkulisių kambarėlį pabendrauti; Jurga priėjo ir pasakė, kad negalėjo sulaikyti ašarų („...tas Salomėjos likimas – apie mane...“) . Vėl prisiminiau mūsų pokalbį po spektaklio „Poetė“ – Jurga paprašė darsyk pacituoti jai lig tol negirdėtas keturiolikmetės gimnazistės Salomėjos dienoraščio eilutes, skambėjusias spektaklio pradžioje: „Gyvenimas žmogaus yra sunkus kelias, kurio vienoje pusėje gili bedugnė, barjeru atskirta nuo kelio; kitoje – aukštas kalnas, kurio viršūnė dangų siekia... Žmogus eina tuo keliu, prisilaikydamas barjero, kad neįkristų bedugnėn, ir keliauja aplinkui kalną, tik pažvelgdamas į jo viršūnę. Jam ir galvon neateina, kad tai naudinga būtų kopti į kalną... į tokį pavojų... juk galima nukristi ir žūti... Ir keliauja sau žmogelis, kol neateina ton pačion vieton, iš kurios išėjęs buvo. Ir miršta, lyg būtų visai negimęs.“11

Taip, neįmanoma nesuklusti girdint: visai jauna Salomėja žinojo esminę žmogaus gyvenimo alegoriją – jo kelio tarp bedugnės ir kalno alegoriją; žinojo tai, ką – tikriausiai jau irgi žinodama – Jurga troško ir patirti: ir tiesiogine prasme pereiti keliu tarp bedugnės ir aukšto kalno, ne kartą jos kelionių knygose minimas ir vaikščiojimas aplink kalną (aplink šventąjį Kailašo kalną Tibete).

Įsiklausyti vertas prasitarimas: „...tas Salomėjos likimas – apie mane...“ Ir sureagavimas į jaunos Salomėjos dienoraščio mintį apie žmogaus gyvenimo kelią su bedugnės ir aukšto kalno įvaizdžiais.

Į ką Jurga sureaguoja, į ką įsiklauso su ašaromis akyse? Į Salomėjos Nėries, moters kūrėjos, likimą. Į likimą kaip riziką, į gyvenimą kaip į rizikos momentų eilę. Į dramatišką visko nutrūkimą – viršūnėje, o gal dar ir ne.

Gyvenimo rizikingumą labiausiai sustiprina kūryba. Bet kūryba kaip žmogaus pašaukimas yra prigimties dalykas. Žmogų iš tiesų kažkas pašaukia daryti tai ir tai – piešti, rašyti, kurti muziką ar kiną. Pašaukimo sąvoka ateina iš Biblijos: pirmasis, bet dar ne lemtingas ženklas – daug pašauktų, bet maža išrinktų. Moters pašaukimas kūrybai iki šiol komplikuotesnis nei vyro. Salomėja Nėris savo moteriškąją lemtį yra išgyvenusi sudėtingai ir dramatiškai; ir kurdama, ir mylėdama, ir skaitydama Schopenhauerį: „Deja, aš esu moteris – jo niekinamoji, mindžiojamoji, žmogaus vardo nevertoji moteris. Kodėl taip, jei taip iš tikrųjų yra, kodėl tokia nelygybė? Tvėrėjau! Kodėl taip, kodėl, argi tu būtum neteisingas? Ieva nelaimingoji, gundytoja paliko mums keistą prigimtį ir nuodėmingą vardą“12. Pasakodama Solveigai Daugirdaitei apie K. Korsako bibliotekoje buvusią J. Skvirecko verstą Bibliją, Jurga sakė, kad jos kalba nepaprastai gražiai skambanti, o Dievas ten tebevadinamas „Sutvėrėju“, o ne žmogiškai, pernelyg žmogiškai – Kūrėju; ir Salomėjos – Tvėrėjas, ne Kūrėjas. Tame pačiame pokalbyje Jurga pamini, kad, pasirodžius pirmajai knygai „Pakalnučių metas“, Vaidotas Daunys pasakęs, kad būdama vyru su tokia fantazija ir kūrybiniu potencialu tikriausiai daug ko pasiektų, bet kadangi esanti moteris, tai vargu bau... Ta frazė ilgam įstrigusi, nors kaip moteris rašytoja ir nejautusi konflikto su kuriančia ar vertinančia vyrija13. Salomėja Nėris kaip rašytoja irgi nebuvo vyrų diskriminuojama; problemos iškildavo kitu būdu, kad ir „Trečio fronto“ spąstų, o pagaliau ir 1940 metų situacijų; poetė buvo „medžiojama“ ir tą tiksliai pastebėjo jos įžvalgioji draugė H. Vilčinskaitė. Jurgos laikas jau buvo kitas, ir jos moteriškumas buvo saugesnis. Bet problemas ji jautė, ir nuo 1988-ųjų, Lietuvoje keičiantis situacijai, dalyvavo organizacinėje moterų judėjimo veikloje, prisidėjo steigiant Vilniaus universiteto Moters studijų centrą. Kalbėjo drąsiai ir be išlygų; visuomenėje stinga noro suprasti moterį. „Šio nesupratimo atramos taškas, beje, retai kada svarstomas spaudoje, bet – visada dominuojantis vyriškuose pokalbiuose, yra toks: moteris griebiasi kūrybos tik gyvenimo parklupdyta ar galutinai sužlugdyta, tik nusivylusi, tik nebegalėdama savęs niekur kitur (t. y. – šeimoje) realizuoti“14.

Jurga Ivanauskaitė gynė moters ir vyro lygiateisiškumą bei lygiavertiškumą. Meilė ir kūryba yra keliai, kuriuose vyrai ir moterys susitinka nedarydami vieni kitiems nuolaidų nei išlygų. Jei susitinka.

Kūrybos savitumas išlieka, prasitęsia kuriuo nors būdu patvirtinamas. Jurga Ivanauskaitė, nors tai iš karto ir atrodo neįtikėtina, patvirtina Salomėjos Nėries likimą kaip kūrybos priežastį bei pasekmę.

Tik kūryboje likimas yra priežasčių ir pasekmių lydinys.

 

________________________    

 

1 Korsakienė H. Veidai ir likimai. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 47.

2 Žukas V. Kostas Korsakas. Prisiminimai. – Vilnius, 2005. – P. 93.

3 Ivanauskaitė J. Švelnūs tardymai. – Vilnius: Tyto alba, 2005. – P. 279.

4 Jurga [Ivanauskaitė]. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – P. 532. 

5 Ivanauskaitė J. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – P. 94.

6 Jurga. – P. 90.
7 Ten pat. – P. 507.
8 Ten pat. – P. 520.
9 Ten pat. – P. 674.

10 Ivanauskaitė J. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – P. 7.

11 Jurga. – P. 352–356.

12 Nėris S. Raštai. – T. III. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 259.

13 Jurga [Ivanauskaitė]. – P. 508–509.

14 Ivanauskaitė J. Moters individualizmas Lietuvoje // Metmenys. – 1990. – Nr. 58. – P. 173.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)