frankl mensch

Kiekvienai epochai būdinga sava neurozė, kiekvienai epochai reikia savos psichoterapijos.

Šiandien, kitaip nei Freudo laikais, susiduriame ne tiek su seksualine, kiek su egzistencine frustracija. Šiandien, kitaip nei Adlerio laikais, tipišką pacientą kamuoja ne tiek nevisavertiškumo, kiek beribės beprasmybės jausmas, kurį lydi tuštumos pojūtis, – kaip tik todėl kalbu apie egzistencinį vakuumą (1).

Štai vieno amerikiečio studento laiškas man, pacituosiu iš jo tik porą sakinių: „Čia, Amerikoje, mane visur supa bendraamžiai, beviltiškai ieškantys būties prasmės. Vienas mano geriausių draugų neseniai mirė kaip tik todėl, kad tokios prasmės įžvelgti neįstengė.“ Mano paties patirtis Amerikos universitetuose – šiaip ar taip, iki šiol vien JAV skaičiau paskaitas 129 universitetuose ir bendravau su jų studentais, – ši patirtis liudija, kad cituota laiško vieta reprezentatyvi, ji atspindi vyraujančią nuotaiką ir gyvenimo pojūtį, būdingą šiandienos akademiniam jaunimui.

Ir ne tik jam. Kalbėdamas apie suaugusiųjų kartą, apsiribosiu Rolfo von Eckartsbergo tyrimo duomenimis – apklausus Harvardo universiteto absolventus, baigusius universitetą prieš dvidešimt metų, paaiškėjo, kad, nepaisant sėkmingos karjeros ir, atrodytų, laimingo gyvenimo, daugelis šių žmonių skundėsi visiškos beprasmybės jausmu.

Vis daugėja požymių, kad beprasmybės jausmas plinta. Šiandien tam pritaria ir psichoanalitinės orientacijos kolegos, ir marksistai.

Iš marksistinių sluoksnių pakanka paminėti dr. Vymetalą, buvusį Olmiutco (Olomoucko, ČSSR) universitetinės klinikos vyriausiąjį gydytoją, kartu su kitais Čekoslovakijos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos autoriais atkreipusį dėmesį į egzistencinės frustracijos apraiškas komunistinėse šalyse ir į tai, kad toms apraiškoms įveikti būtinos naujos terapinės priemonės.

Reikėtų paminėti ir Klitzkę, amerikiečių profesorių, dėstantį viename Afrikos universitete, neseniai straipsnyje „Students in Emerging Afrika“ („American Journal of Humanistic Psychology“) paliudijusį, kad egzistencinis vakuumas vis dažnesnis ir trečiojo pasaulio šalyse, bent tarp akademinio jaunimo. Už panašią nuorodą dėkojame ir Josephui L. Philbrickui („A Cross-Cultural Study of Frankl‘s Theory of Meaning-in-Life“).

Klausiamas, kaip aiškinčiau tokį egzistencinio vakuumo plitimą, paprastai pateikiu trumpą formulę – kitaip nei gyvūnui, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, kitaip nei ankstesnių laikų žmogui, tradicija jam nesako, ką jis privalo, – galų gale, regis, jis apskritai nežino, ko iš tikrųjų nori. Todėl arba nori tik to, ką daro kiti, – štai jums konformizmas, arba daro tik tai, ko iš jo nori kiti, – štai jums totalitarizmas (2).

Vis dėlto neturėtume pamiršti ir trečio padarinio, būtent specifinių neurozinių susirgimų, kuriuos pavadinau „noogeninėmis neurozėmis“ (3). Noogeninė neurozė skiriasi nuo neurozės siauresne žodžio prasme, t. y. psichogeninio susirgimo per definitionem, tuo, kad ją sukelia ne įprastiniai kompleksai ir konfliktai, o sąžinės konfliktai, vertybių kolizijos ir last but not least egzistencinė frustracija, kartais pasireiškianti ir neuroziniais simptomais. Jamesui C. Crumbaugh, Misisipės psichologinės laboratorijos vadovui, esame dėkingi už testą (PIL, arba „Purpose in Life-Test“), kurį jis sukūrė kaip tik tam, kad diagnozuodamas galėtų atskirti noogeninę neurozę nuo psichogeninės (testą galima įsigyti adresu: Psychometric Affiliates, Post Office Box 3167, Munster, Indiana 46321, USA). Atlikęs kompiuterinę gautų duomenų analizę, jis padarė išvadą, kad noogeninę neurozę iš tikrųjų galima apibūdinti kaip naują ligos paveikslą, ne tik diagnozės, bet ir terapijos požiūriu griaunantį tradicinės psichiatrijos ribas.

Nustatyti noogeninės neurozės dažnumą pagal statistikos tyrimus mėgino Niebauer ir Lukas (Viena), Buckley (Vorčesteris, Masačūsetso valstija, JAV), Werneris (Londonas), Langenas ir Volhardas (Tiubingenas), Prillas (Viurcburgas), Popielskis (Lenkija) ir Nina Toll (Midltaunas, Konektikuto valstija, JAV). Visų testų duomenys rodo, kad apie 20 proc. neurozių priskirtinos noogeninėms.

Galų gale, siekdama tiksliau nustatyti egzistencinę frustraciją, kad prireikus galima būti įsikišti ne tik terapijos, bet ir profilaktikos tikslais, Elisabeth Lukas sukūrė naują testą, vadinamąjį „Logo-Test“ (4).

Statistikos duomenys liudija, kad antra pagal dažnumą amerikiečių studentų mirties priežastis (po autoavarijos) – savižudybė. Negana to, nepavykusių mėginimų nusižudyti skaičius dar penkiolika kartų didesnis.

Turiu vertingų statistikos duomenų, kurie gauti apklausiant šešiasdešimt mėginusių žudytis Aidaho valstijos universiteto studentų; į klausimą, kokie buvę jų savižudybės motyvai, 85 proc. atsakė nebematę gyvenime jokios prasmės; iš jų 93 proc. buvo fiziškai ir psichiškai sveiki, materialinės sąlygos irgi buvo geros, santykiai šeimoje – puikūs, be to, šie studentai aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime ir negalėjo skųstis savo akademiniais rezultatais. Manau, kalbėti apie kokius nors nepatenkintus poreikius tikrai negalima. Kaip tik todėl turime savęs paklausti, kaip apskritai įmanomi tokie bandymai žudytis, kuo ypatinga žmogaus būklė (condition humaine), kad jis mėgina žudytis, nors visi kasdieniai jo poreikiai patenkinami. Tai galima suvokti tik tuo atveju, jei žmogui – bent tol, kol jis lieka žmogumi, – būdingas siekis atrasti ir įgyvendinti savo gyvenimo prasmę. Logoterapinė motyvacijos teorija nusako šį reiškinį sąvoka „valia siekti prasmės“ (5). Žinoma, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, priskirdami žmogui tokią valią, pervertiname jį, užkeliame ant pernelyg aukšto pjedestalo. Šiame kontekste visada prisimenu savo skraidymo mokytojo iš Kalifornijos žodžius: „Panorėjęs skristi į rytus pučiant šoniniam vėjui iš šiaurės, negaliu skristi tiesiog į rytus, nes vėjas nuneštų mano lėktuvą į pietryčius; nukreipęs jį į šiaurės rytus, iš tikrųjų skrendu į rytus ir nusileidžiu ten, kur noriu nusileisti.“ Ar ne taip nutinka ir žmogui? Priimdami jį tokį, koks yra, padarome žmogų blogesnį. Priimdami tokį, koks turi būti, padarome jį tokį, koks gali tapti. Tiesa, tai ne mano skraidymo mokytojo, o Goethe’s žodžiai.

Yra vadinamoji „giluminė psichologija“ (pati save taip vadinanti). Tačiau kur toji „aukštumų“ psichologija (6), į kurios akiratį patektų ir valia siekti prasmės? Šiaip ar taip, valios siekti prasmės neįmanoma atsižadėti tarsi kokio pageidavimo, romaus ketinimo, gražios svajos. Kalbame veikiau apie save įgyvendinančią pranašystę (self-fulfilling prophecy), – taip amerikiečiai vadina darbinę hipotezę, galų gale patvirtinančią tai, ką buvo numačiusi. Mes, gydytojai, susiduriame su tuo kas dieną, per kiekvieną priėmimą. Pvz., matuojame pacientui spaudimą ir nustatome, kad šis siekia 160. Jei į paciento klausimą, koks jo kraujo spaudimas, atsakysime „160“, tai anaiptol nebus tiesa, nes pacientas susijaudins ir spaudimas bemat šoktels iki 180. Pasakę, kad spaudimas iš esmės normalus, tikrai neapgausime paciento, jis lengviau atsidus, prisipažins bijojęs apopleksijos, tačiau, matyt, ši baimė buvusi be pagrindo; jei dar kartą pamatuotume kraujo spaudimą, jis iš tikrųjų būtų nukritęs iki normalios reikšmės.

Negana to, paaiškėjo, kad koncepciją „valia siekti prasmės“ galima verifikuoti empiriniais būdais. Paminėsiu tik Crumbaugh, Maholicką („Ein psychometrischer Ansatz zu Viktor Frankls Konzept der „noogenen Neurose““, žr.: Nikolaus Petrilowitsch. „Die Sinnfrage in der Psychotherapie“, Darmstadt, 1972) ir Elisabeth Lukas, kurie bandė kiekybiškai įvertinti valią siekti prasmės ir sukūrė atitinkamus testus; dešimtys šiais testais grindžiamų disertacijų patvirtino logoterapinės motyvacijos teorijos validumą.

Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti, ne viską dabar išsamiai aptarsiu. Vis dėlto negaliu nutylėti ne mano mokinių tyrimo rezultatų. Amerikos švietimo tarybos ataskaita, pateikianti 189 733 studentų iš 360 universitetų apklausos rezultatus, vargiai leidžia abejoti valia siekti prasmės kaip specifine žmogiška motyvacija: 73,7 proc. apklaustųjų pareiškė, kad labiausiai norėtų „pasaulėžiūros, kuri padarytų gyvenimą prasmingą“. Arba pažvelkime į Nacionalinio psichinės sveikatos instituto ataskaitą: apklausus 7948 studentus iš 48 aukštųjų mokyklų paaiškėjo, kad dauguma (78 proc.) norėjo „atrasti savo gyvenimo prasmę“.

Taigi suprantama Josepho Katzo iš Niujorko valstybinio universiteto pranašystė, kad naująją į pramonę įsiliesiančio personalo bangą domins tik tos profesijos, kurios teikia ne vien pinigų, bet ir prasmės pojūtį.

Savaime suprantama, ligonis pirmiausia trokšta pasveikti, vargšas – prasigyventi („O, jei būčiau 0urtingas“, – traukia pienininkas iš „Anatevkos“(7). Tačiau akivaizdu, jog abudu to trokšta tik tam, kad galėtų gyventi taip, kaip jiems atrodo prasminga, kad galėtų įgyvendinti savo gyvenimo prasmę!

Kaip žinoma, Maslow skyrė žemesniuosius ir aukštesniuosius poreikius ir manė, kad būtina aukštesniųjų poreikių patenkinimo sąlyga – žemesniųjų poreikių patenkinimas. Prie aukštesniųjų poreikių jis priskiria ir valią siekti prasmės, net apibūdina ją kaip „pirminę žmogaus motyvaciją“. Tačiau tai reikštų, kad gyvenimo prasmė žmogui parūpsta tik tada, kai jam gerai sekasi („pirma ėdalas, paskui moralė“). Tačiau mūsų – psichiatrų – patirtis tam prieštarauja, mes nuolat turime progos įsitikinti, kad gyvenimo prasmės poreikis, pats klausimas apie gyvenimo prasmę kyla kaip tik tada, kai žmogui blogiau nei kada nors anksčiau. Tai liudija mūsų mirštantys pacientai, liudija išgyvenusieji koncentracijos ir karo belaisvių stovyklose!

Antra vertus, prasmės klausimą sukelia ne tik žemesniųjų poreikių frustracija, bet ir šių poreikių patenkinimas, tarkime, „gerovės visuomenėje“. Veikiausiai neapsiriksime manydami, kad šis tariamas prieštaravimas patvirtina mūsų hipotezę, kad valia siekti prasmės reprezentuoja motyvaciją sui generis, nei kildintiną iš kitų poreikių, nei aiškintiną jais (šitai empiriniais metodais įrodė Crumbaugh ir Maholickas, taip pat Kratochvilas ir Planova).

Čia susiduriame su esminiu antropologiniu fenomenu, būtent žmogaus egzistencijos savęs transcendavimu! Šia sąvoka noriu nusakyti tą aplinkybę, kad žmogaus būtis visada peržengia save, orientuodamasi į ką nors, kas savo ruožtu nėra ji pati, – į prasmę, kurią reikia įgyvendinti, ar į kitą žmogišką būtį, kurią pasitinkame mylėdami. Tarnaudamas reikalui arba mylėdamas kitą asmenį, žmogus realizuojasi pats. Kuo labiau jis atsiduoda savo uždaviniui, kuo labiau atsiduoda partneriui, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau tampa savimi. Taigi iš tikrųjų realizuotis jis gali tik tiek, kiek pamiršta save, kiek nepaiso savęs. Ar tai neprimena akies, kurios geba matyti priklauso nuo to, kad akis nemato pati savęs? Kada akis šiek tiek mato save? Deja, tik tada, kai serga – sirgdamas katarakta, matau debesėlį, – taip suvokiu susidrumstusį lęšiuką. Kamuojamas glaukomos, matau vaivorykštės spalvų drignę aplink šviesos šaltinius, – tai mano glaukoma. Atitinkamai pažeista, ribota ir mano geba matyti pasaulį.

Dabar reikėtų paminėti vieną (iš devyniasdešimties) empirinių rezultatų, už kuriuos esame dėkingi poniai Lukas – objektyviai išmatavus garsaus Vienos pramogų parko Praterio lankytojų egzistencinės frustracijos lygį paaiškėjo, kad jis žymiai didesnis už vidutinį (Vienos gyventojų egzistencinės frustracijos vidurkis bemaž nesiskiria nuo tų reikšmių, kurias nustatė ir paskelbė amerikiečių ir japonų autoriai). Kitaip tariant, paaiškėjo, kad itin ieškantis malonumų ir pramogų žmogus iš tikrųjų patiria valios siekti prasmės – taigi „pirminio“ poreikio, pasak Maslow, – frustraciją.

Kalbėdamas apie tai, kaskart prisimenu vieną amerikiečių anekdotą. Žmogus sutinka gatvėje namų gydytoją, kuris pasiteirauja apie paciento savijautą. Paaiškėja, kad pacientas pradėjo neprigirdėti. „Tikriausiai per daug geriate“, – sako gydytojas. Po keleto mėnesių jie vėl susitinka gatvėje, gydytojas pakėlęs balsą vėl teiraujasi apie paciento savijautą. „Oi, – sako šis, – nereikia taip šaukti, aš vėl puikiai girdžiu.“ – „Matau, nustojote gerti, – sako gydytojas, – puiku, ir toliau taip elkitės.“ Po kelių mėnesių: „Kaip gyvuojate?“ – „Atleiskite, ką sakėte?“ – „Klausiu, kaip gyvuojate?“ Pagaliau pacientas supranta. „Na, matote, vėl blogiau girdžiu.“ – „Tikriausiai vėl pradėjote gerti?“ – „Žinote, – paaiškina pacientas, – iš pradžių gėriau ir blogai girdėjau; paskui nustojau gerti ir girdėjau geriau; tačiau tai, ką išgirdau, buvo kur kas blogiau už viskį.“ Galime tvirtinti: žmogus, nematantis gyvenime prasmės, kurios siekdamas taptų laimingas, mėgina susikurti laimės pojūtį, apeidamas prasmę, ir tam neretai pasitelkia chemiją. Iš tikrųjų laimės pojūtį, kuris normaliu atveju apskritai yra ne žmogaus tikslas, tik šalutinis reiškinys, pasiekus tikslą, – šį šalutinį reiškinį, šį „efektą“ galima „pagauti“, ir etilo alkoholis leidžia tai padaryti. B. A. Makis, Karinio jūrų laivyno alkoholikų reabilitacijos centro direktorius, konstatuoja: „Dirbant su alkoholikais dažnai paaiškėdavo, kad individui atrodo, jog gyvenimas prarado bet kokią prasmę.“ Viena mano mokinė iš San Diego Jungtinių Valstijų tarptautinio universiteto atliko tyrimus, kurių rezultatus paskui apibendrino disertacijoje; ji įrodė, kad 90 proc. jos tirtų lėtinio alkoholizmo atvejų buvo susiję su beprasmybės jausmu. Tad suprantama, kodėl, dirbant su alkoholikais grupinės logoterapijos metodais, orientuotais į egzistencinės frustracijos panaikinimą, Crumbaugh pavyko pasiekti geresnių rezultatų nei kontrolinėse grupėse, taikant tradicinius terapijos metodus.

Tas pat nutinka ir sergant narkotine priklausomybe. Pasak Stanley‘io Krippnerio, narkotinė priklausomybė 100 proc. susijusi su beprasmybės jausmu. T. y. visi apklausti narkomanai į klausimą, ar jiems viskas neatrodo beprasmiška, atsakė teigiamai. Viena mano disertantė, Betty Lou Padelford, taip pat Sheanas ir Fechtmanas nustatė, kad egzistencinė frustracija tarp narkomanų dvigubai dažnesnė nei kontrolinėje grupėje. Tad suprantama, kodėl logoterapiją taikantis narkomanų reabilitacijos centro Kalifornijoje vadovas Fraiseris užregistravo ne įprastus 11 proc. pasveikimo atvejų, o net 40 proc.

Pagaliau šiame kontekste reikėtų pacituoti Blacką ir Gregsoną iš Naujosios Zelandijos, kurie teigia, kad kriminalinių nusikaltėlių egzistencinės frustracijos lygis kur kas aukštesnis už vidutinį. Nenuostabu, kad reabilitacijos centre Kalifornijoje su jaunais nusikaltėliais dirbančiam ir logoterapijos metodus taikančiam Barberiui vidutinį recidyvų skaičių pavyko sumažinti nuo 40 iki 17 proc.

Dabar galime žengti dar vieną žingsnį – savo svarstymus ir samprotavimus apibendrinti visos žmonijos lygmeny, t. y. paklausti, ar nereikėtų panašiai persiorientuoti ir gvildenant taikos problemas. Ši sritis jau daugybę metų siejama tik su agresyvių potencialų problematika, ir kol kas dar niekas nesiryžo atsižvelgti į žmogišką matmenį. Tačiau įžengus į šią perdėm žmogiškų fenomenų matmenį, kuriame tik ir įmanoma aptikti tokius fenomenus kaip valia siekti prasmės, gali paaiškėti, kad agresyvumą – ne gyvūno, bet žmogaus agresyvumą – galų gale skatina ar net apskritai sukelia kaip tik pažeista valia siekti prasmės, taigi egzistencinė frustracija ir vis labiau plintantis beprasmybės jausmas.

Žmogiškų fenomenų matmenyje tiesiog neaptiksime tokios agresijos, kurios tam tikras kiekis spaustų vožtuvą ir verstų mane, jos „bejėgę auką“, dairytis objektų, į kuriuos galėčiau ją nukreipti, „reaguoti“. Kad ir kokios būtų biologinės ir psichologinės agresijos ištakos, žmogišku lygiu aš ją panaikinu (pasak Hegelio), paverčiu visiškai kitkuo – žmogišku lygiu aš neapkenčiu! Neapykanta, kitaip nei agresija, yra intencionali, nukreipta į kažką, ko nekenčiu.

Neapykanta ir meilė – žmogiški fenomenai, nes jie intencionalūs, nes žmogus kaskart turi pagrindą ko nors nekęsti ir ką nors mylėti. Kalbame būtent apie pagrindą, ne apie agresijos ar seksualumo priežastį (psichologinę ar biologinę), kuri veiktų „iš už žmogaus nugaros“ ar „per jo galvą“ (biologinę priežastį demonstruoja, pvz., W. R. Hesso eksperimentai – jo elektrodai, „įsodinti“ į katės smegenų požievį, sukeldavo gyvūnui pykčio priepuolius).

Tačiau būtume neteisūs manydami, kad pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyviai buvo savo „agresyvaus potencialo“, daugmaž atsitiktinai nukrypusio į Adolfą Hitlerį, aukos. Iš tikrųjų jų kova buvo nukreipta anaiptol ne prieš jį, o prieš nacionalsocializmą, kaip sistemą. Jie priešinosi ne asmeniui, bet „dalykui“. Tik tais atvejais, kai galime būti „dalykiški“ šia prasme, esame iš tikrųjų žmogiški. Kai taip orientuodamiesi į „dalyką“ įstengiame dėl jo ne tik gyventi, bet ir mirti.

Kol gvildename taikos problematiką, interpretuodami tik ikižmogišką agresijos fenomeną ir neanalizuodami žmogiško neapykantos fenomeno, tol bet koks tyrimas šioje srityje bevaisis. Kad ir kiek įtikinėtume žmogų, kad jis valdomas mechanizmų ir impulsų, jis nenustos nekęsti. Šis fatalizmas neleidžia suvokti, kad kaskart, kai elgiuosi agresyviai, svarbūs ne galbūt manyje glūdintys mechanizmai ir impulsai, bet tai, kad aš esu nekenčiantysis, taigi reikia ne pateisinimo, o atsakomybės.

Šnekos apie „agresyvius potencialus“ savo ruožtu skatina norą juos kanalizuoti ir sublimuoti. Tačiau elgesio tyrėjai nustatė – mėginant agresiją nukreipti į nepavojingus objektus (pvz., televizoriaus ekranas), iš tikrųjų ją tik provokuojame, dar labiau įsitvirtina kaip refleksas.

Sociologė Carolyn Wood Sherif paneigė plačiai paplitusią nuomonę apie tai, kad sporto varžybos yra karo pakaitalas be kraujo – stebint tris paauglių grupes uždaroje stovykloje paaiškėjo, kad kaip tik sporto varžybos sustiprino, užuot sumažinusios, jų tarpusavio agresiją. Įdomiausia, kad stovyklos gyventojų tarpusavio agresiją šluote nušlavė vienas įvykis – tąsyk jaunuoliai turėjo sutelkti jėgas, kad ištrauktų molėtame kelyje įstrigusį vežimą, kuriuo į stovyklą buvo gabenami maisto produktai; „atsidavę uždaviniui“ – sunkiam, tačiau prasmingam, – jie tiesiog „pamiršo“ savo agresiją.

Kaip tik čia matau būdą vaisingai gvildenti taikos problematiką, užuot be perstojo atrajojant šnekas apie agresyvius potencialus, nes ši sąvoka tik įtikina žmones, kad prievarta ir karas – tai jų lemtis (8). Regis, agresyvūs impulsai iš tikrųjų suveši egzistencinio vakuumo aplinkybėmis.

Visa, kas yra teisinga, kai kalbama apie nusikalstamumą, tinka ir seksualumui: tik susidėjus egzistencinio vakuumo aplinkybėms, seksualinis libido suveši. Ši hipertrofija vakuumo aplinkybėmis skatina neurotiškas seksualines reakcijas. Tai, ką anksčiau sakėme apie laimę ir jos, kaip „efekto“, pobūdį, nemažiau teisinga kalbant apie seksualinį malonumą: kuo labiau žmogus siekia malonumo, tuo labiau šis išsprūsta. Klinikinės patirties dešimtmečiai teikia man drąsos tvirtinti, kad dažniausiai potencijos ir orgazmo sutrikimus sukelia kaip tik ši reakcijos schema, – seksualumas sutrinka, kai tampa sąmoningo ketinimo ir dėmesio objektu. Kuo labiau dėmesys nukreipiamas nuo partnerio į patį seksualinį aktą, tuo labiau šis nukenčia. Tai regime visais tais atvejais, kai mūsų pacientai vyrai pirmiausia stengiasi pademonstruoti potenciją, arba pacientės moterys labiausiai suinteresuotos įrodyti sau, kad iš tikrųjų geba patirti visišką orgazmą ir apskritai nėra frigidiškos. Ir vėl tikslu tampa tai, kas normaliu atveju tėra „efektas“ ir turi likti „efektas“, jei nenorime jo sunaikinti.

Dar labiau situaciją komplikuoja tai, kad šiandien seksualumas veši egzistencinio vakuumo aplinkybėmis ir globaliai. Susiduriame su seksualine infliacija, kuri – kaip bet kokia kita infliacija, taip pat ir pinigų rinkoje – neatsiejama nuo devalvacijos. Seksualumas nuvertinamas tiek, kiek jis nužmoginamas. Juk žmogiškas seksualumas nėra vien seksualumas, tai daugiau nei grynas seksualumas, nes žmogišku lygiu jis išreiškia neseksualius, asmeninius santykius (šiuos santykius galima subrukti į Prokrusto lovą klišėmis „suvaržyti siekiai“ ar „grynos sublimacijos“ tik tais atvejais, kai mieliau atsižadama realybės nei populiarių supaprastinimų, kuriuos ta realybė paneigia) (9).

Kaip tik tie, kuriems terūpi seksualinis malonumas ir pasitenkinimas, turėtų būti tiesiog gyvybiškai suinteresuoti savo seksualinius kontaktus pakreipti taip, kad santykiai su partneriu peržengtų vien seksualumo ribas, taigi kilstelėti juos į žmogišką lygmenį. Žmogiškame lygmenyje seksualumas atlieka raiškos funkciją: čia jis yra meilės santykio išraiška, meilės ar bent įsimylėjimo „inkarnacija“, „tapsmas kūnu“. Kad seksualumas tik tokiu atveju iš tikrųjų gali teikti laimę, rodo neseniai amerikiečių žurnalo „Psychology Today“ atliktos apklausos rezultatai: atsakydami į klausimą, kas labiausiai stimuliuoja potenciją ir orgazmą, 20 000 skaitytojų nurodė „romantizmą“, taigi bent partnerio įsimylėjimą, jei ne apskritai meilę.

Tačiau seksualumo „personifikacija“, tokia pageidautina seksualinių neurozių profilaktikos požiūriu, turi apimti ne tik partnerio, bet ir savąją asmenybę. Normalios seksualinės žmogaus raidos ir brendimo atveju seksualumas vis labiau integruojamas į bendrą asmenybės struktūrą. Taigi bet koks seksualumo izoliavimas priešinasi integracinėms tendencijoms, kartu skatindamas neurozines tendencijas. Žodžiu, seksualumo dezintegracija, jo išplėšimas iš asmeninio ir tarpasmeninio neseksualinio konteksto, reiškia regresą.

Tokios regresyvios tendencijos teikia unikalų šansą seksualinei pramogų industrijai. Prasideda šokis aplink Aukso kiaulę. Seksualinių neurozių profilaktikos požiūriu grėsminga tai, kad švietimo industrija primygtinai skatina seksualinį vartojimą. Pacientai nuolat pasakoja mums, psichiatrams, kaip, spaudžiami viešosios nuomonės, kuria manipuliuoja ši švietimo industrija, jie tiesiog jaučiasi įpareigoti domėtis seksualumu dėl jo paties, taigi nuasmenintu ir nužmogintu seksualumu. Tačiau mes, psichiatrai, žinome ir tai, kaip smarkiai toks nužmogintas seksualumas susijęs su potencijos ir orgazmo silpnėjimu. Vėlesni mėginimai pasveikti griebiantis įmantrios meilės technikos sunaikina paskutinius likučius to spontaniškumo, savaime suprantamumo, nuoširdumo, kurie yra normalios seksualinės veiklos prielaida ir sąlyga ir kurių taip reikia kaip tik seksualiniam neurotikui. Šiomis kalbomis anaiptol neginame kokių nors tabu ir neneigiame seksualinio gyvenimo laisvės. Tačiau toji laisvė, kurią turi omeny nuolat apie ją šaukiantys, iš tikrųjų yra laisvė daryti biznį, pasitelkiant vadinamąjį švietimą. Mes visi esame prieš veidmainystę seksualiniame gyvenime; tačiau turime priešintis tokiai veidmainystei, kai šaukiama „laisvė“, o turima omenyje „pinigai“.

Grįžkime prie egzistencinio vakuumo, prie beprasmybės jausmo – Freudas viename laiške rašė, kad „tą akimirką, kai jau kyla gyvenimo prasmės ir vertės klausimas, jau sergi, nes objektyviai jos abi neegzistuoja; tik prisipažįsti, kad turi nepatenkinto libido atsargą“. Mano nuomone, iš tiesų žmogiška ne tik kelti klausimą apie gyvenimo prasmę, bet ir abejoti tokia prasme. Jauno žmogaus privilegija – pademonstruoti savo pilnametystę, pirmiausia suabejojant gyvenimo prasme, ir šia privilegija jis aktyviai naudojasi.

Einsteinas kartą pasakė, kad žmogus, jaučiantis, jog jo gyvenimas beprasmis, yra ne tik nelaimingas, bet ir ne itin gyvybingas. Iš tikrųjų valia siekti prasmės neatsiejama nuo to, ką amerikiečių psichologija apibūdina kaip išgyvenimo rodiklį (survival value). Kaip tik tokią pamoką gavau Aušvice ir Dachau – išgyventi net tokiomis ribinėmis aplinkybėmis daugiausia sugebėjo tie, kurie orientavosi į ateitį, į uždavinį, kuris jų laukė, į prasmę, kurią jie norėjo įgyvendinti. Vėliau tai patvirtino amerikiečių psichiatrai, remdamiesi Japonijos, Šiaurės Korėjos ir Šiaurės Vietnamo karo belaisvių stovyklų medžiaga. Ar tai, kas teisinga atskiram žmogui, neturėtų būti teisinga ir žmonijai apskritai? Gal vadinamojo taikos problemų tyrimo kontekste reikėtų pasidomėti klausimu, ar bendras uždavinys, bendra valia siekti bendros prasmės nėra vienintelis šansas žmonijai išgyventi.

Nuo ko pradėjome? Kiekvienai epochai būdinga „sava“ neurozė – ir kiekvienai epochai reikia „savos“ psichoterapijos. Dabar žinome daugiau: tik rehumanizuota psichoterapija gali suprasti epochos ženklus ir atsiliepti į epochos negalias. Tik rehumanizuota psichoterapija gali atsispirti suvešėjusioms nuasmeninančioms ir nužmoginančioms tendencijoms.

Ar galime šiandienos žmogui, kurį kamuoja egzistencinė frustracija, pasiūlyti prasmę? Turėtume džiaugtis, jei tos prasmės iš jo apskritai neatima vienokia ar kitokia redukcionistinė indoktrinacija. Ar prasmę reikėtų pagaminti?

Ar įmanoma atgaivinti prarastas tradicijas ar net prarastus instinktus? O gal teisus Novalis, kartą pasakęs, kad neįmanoma grįžti prie naivumo, kad kopėčios, kuriomis užkopėme aukštyn, nuvirto?

Mėginimai pasiūlyti žmogui prasmę galų gale virstų moralizavimu. O moralė senąja žodžio prasme jau baigia savo amžių. Anksčiau ar vėliau prireiks ne moralizuoti, o ontologizuoti moralę – gėris ir blogis nebebus apibrėžiami kaip sąvokos, nusakančios, ką turime ir ko negalime daryti; gėriu laikysime tai, kas skatina esinį (Seiende) įgyvendinti jam skirtą ir iš jo reikalaujamą prasmę, o blogiu – tai, kas ją įgyvendinti trukdo.

Prasmės neįmanoma pateikti, ją reikia atrasti. Prasmės atradimo procesas primena geštalto suvokimą. Jau geštalto psichologijos pradininkai Lewinas ir Wertheimeris kalbėjo apie bet kokių tikrovės pateikiamų aplinkybių raginamą pobūdį. Wertheimeris tvirtino, kad kiekvienoje situacijoje glūdintis reikalavimas pasižymi objektyvumu (objective quality). Panašiai teigia ir Adorno: „Prasmės sąvoka apima objektyvumą, nepriklausomą nuo bet kokios veiklos.“

Man regis, prasmės atradimas skiriasi nuo geštalto suvokimo tuo, kad, užuot suvokę figūrą, matomą jos „fone“, suvokdami prasmę atrandame galimybę tikrovės fone. Ši galimybė kaskart vienintelė. Ji laikina. Tačiau tik galimybė ir yra laikina. Įgyvendinus prasmės galimybę, tai padaroma kartą ir visiems laikams.

Prasmę reikia atrasti, jos neįmanoma sukurti. Sukurti galima arba subjektyvią prasmę, vien prasmės pojūtį, arba – beprasmybę. Todėl suprantama, kad žmogus, neįstengiantis rasti, juolab išrasti gyvenimo prasmės, bėgdamas nuo beprasmybės jausmo sukuria arba beprasmybę, arba subjektyvią prasmę: pirmuoju atveju tai vyksta scenoje (absurdo teatras!), antruoju – apsvaigus, ypač nuo LSD. Tačiau šitaip apsvaigus rizikuojama prasilenkti su tikrąja prasme, su tikrais uždaviniais išoriniame pasaulyje (priešingai vien subjektyviam prasmės išgyvenimui). Man tai primena bandomuosius gyvūnus – tyrinėtojai iš Kalifornijos „įsodino“ jiems į pogumburį elektrodus; įjungus srovę gyvūnai patirdavo lytinį pasitenkinimą, patenkindavo maisto poreikį; galiausiai jie išmoko patys įjungti srovę ir nuo tada visiškai ignoruodavo realius lytinius partnerius ir siūlomą maistą.

Prasmę ne tik reikia, bet ir galima atrasti; čia žmogaus vedlys yra sąžinė. Sąžinė – tai prasmės organas. Ją galima apibrėžti kaip gebą suvokti ypatingą ir nepakartojamą bet kurių aplinkybių prasmę.

Sąžinė priklauso prie perdėm žmogiškų fenomenų; vis dėlto ji ne tik žmogiška, bet ir pernelyg žmogiška, t. y. neatskiriama nuo condition humaine ir jos pagrindinės charakteristikos, baigtinumo. Sąžinė gali ir suklaidinti žmogų. Negana to, iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio atodūsio žmogus nežino, ar jis iš tikrųjų įgyvendino savo gyvenimo prasmę, ar mano ją įgyvendinęs – ignoramus et ignorabimus. Nuo Peterio Wusto laikų „nežinomybė ir rizika“ neatsiejamos. Net jei sąžinė neatskleidžia žmogui, ar jis suvokė ir įgyvendino savo gyvenimo prasmę, ši „nežinomybė“ anaiptol neatleidžia jo nuo „rizikos“ paklusti sąžinei ar bent įsiklausyti į jos balsą.

Tačiau ši „nežinomybė“ susijusi ne tik su „rizika“, bet ir su nuolankumu. Jei net mirties patale nežinosime, ar prasmės organas, mūsų sąžinė, nenuvedė mūsų klaidingu keliu, tai negalime žinoti, ar nebuvo teisi kaip tik kito žmogaus sąžinė. Tiesa tegali būti viena; tačiau niekas negali teigti, kad ji atsiskleidė kaip tik jam, o ne kam nors kitam. Taigi nuolankumas reiškia toleranciją; tačiau tolerancija nėra tapati indiferentiškumui; gerbti kitatikių tikėjimą anaiptol nereiškia su juo susitapatinti.

Gyvename plintančio beprasmybės jausmo epochoje. Tokioje epochoje auklėjimas turėtų ne tik teikti žinių, bet ir lavinti sąžinę, lavinti žmogaus jautrumą įsiklausant į aplinkybių pateikiamą reikalavimą. Epochoje, kai Dešimt Dievo įsakymų daugybei žmonių neteko galios, reikia parengti žmogų išgirsti tuos dešimtis tūkstančių įsakymų, kuriuos pateikia dešimtys tūkstančių aplinkybių, su kuriomis jis susiduria gyvenime. Tada ne tik gyvenimas taps prasmingas (t. y. kupinas uždavinių), bet pats žmogus įgis imunitetą konformizmui ir totalitarizmui, dviejų egzistencinio vakuumo padarinių; juk tik budri sąžinė suteiks jam jėgų pasipriešinti – nesišlieti prie konformizmo ir nesilenkti totalitarizmui.

Šiaip ar taip, auklėti šiandien labiau nei kada nors anksčiau reiškia ugdyti atsakomybę. O būti atsakingam reiškia būti išrankiam, rinktis. Gyvename gerovės visuomenėje, užliejami masinės informacijos priemonių „dirgiklių“ srauto, ir gyvename kontraceptikų laikais. Jei nenorime, kad šis dirgiklių srautas mus paskandintų, jei nenorime visiško promiskuiteto, turime išmokti skirti, kas esminga ir kas ne, kas turi prasmę ir kas ne, už ką galima atsakyti ir už ką ne.         

Taigi prasmė kaskart yra konkreti konkrečių aplinkybių prasmė. Tai „akimirkos reikalavimas“, kaskart adresuotas konkrečiam asmeniui. Ir kaip nepakartojamos bet kurios aplinkybės, taip nepakartojama ir kiekviena asmenybė.

Kiekviena diena, kiekviena valanda pateikia naują prasmę, ir kiekvieno žmogaus laukia kita prasmė. Prasmė laukia kiekvieno ir kiekvieno laukia ypatinga prasmė.

Todėl mūsų aptariamoji prasmė keičiasi, kai keičiasi aplinkybės ir asmenybės. Tačiau prasmė esti visur. Nėra aplinkybių, kurios mūsų gyvenimui nesuteiktų galimybės atrasti prasmę, ir nėra žmogaus, kuriam gyvenimas visada nebūtų parengęs uždavinio. Galimybė įgyvendinti prasmę kaskart ypatinga, ir asmenybė, galinti ją įgyvendinti, kaskart nepakartojama. Logoterapinė literatūra, būtent Browno, Cascianio, Crumbaugh, Dansart‘o, Durlako, Kratochvilio, Lukas, Luncefordo, Masono, Meierio, Murphy’io, Planovos, Popielskio, Richmondo, Roberts, Rucho, Sallee, Smith, Yarnellio ir Young publikacijos liudija, kad galimybė atrasti gyvenime prasmę nepriklauso nuo lyties, intelekto koeficiento, išsilavinimo, nuo to, esame religingi ar ne (10), o jei esame religingi, nepriklauso nuo išpažįstamo tikėjimo. Minėti autoriai nustatė ir tai, kad atrasti prasmę galima nepriklausomai nuo žmogaus būdo ir aplinkos.

Nė vienas psichiatras, nė vienas psichoterapeutas, taip pat nė vienas logoterapeutas negali nurodyti ligoniui prasmės, tačiau turi teisę tvirtinti, kad gyvenimas turi prasmę, kad jis išlieka prasmingas bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis dėl to, kad ir kančioje galima atrasti prasmę. Tiesioginio, nuoširdaus išgyvenimo, kurį pateikia paprastas, kuklus „žmogus iš gatvės“ ir kurį tereikia išversti į mokslinę terminologiją, fenomenologinė analizė atskleidžia, kad žmogus dėl jam būdingos valios siekti prasmės ne tik ieško, bet ir atranda prasmę, atranda ją trimis būdais. Pirmiausia jam atrodo prasminga ką nors nuveikti ar sukurti. Antra, jam atrodo prasminga ką nors išgyventi, ką nors mylėti; tačiau kartais jis įstengia įžvelgti prasmę ir beviltiškomis aplinkybėmis, kai jaučiasi visiškai bejėgis. Tokiais atvejais svarbi jo laikysena ir nuostata akistatoje su neišvengiamu ir nepakeičiamu likimu. Tik jo laikysena ir nuostata leidžia paliudyti tai, ką sugeba tik žmogus: paversti kančią laimėjimu žmogiškame matmenyje. Antai medicinos studentas iš JAV rašo: „Vienas geriausių mano draugų neseniai mirė, nes nematė gyvenime jokios prasmės. Šiandien žinau, kad logoterapijos priemonėmis veikiausiai galėčiau jam padėti, jei jis būtų gyvas. Jo nebėra. Tačiau ši mirtis mane visada skatins pagelbėti kenčiantiems. Manau, didesnės paskatos negali būti. Nepaisant mano sielvarto dėl draugo mirties, nepaisant ir mano kaltės dėl šios mirties, jo būtis – ir jo nebūtis – be galo prasminga. Jei kada nors man pakaks jėgų dirbti gydytoju, jei pajėgsiu imtis šios atsakomybės, jis bus ne veltui miręs. Labiau už viską pasaulyje noriu, kad tokia tragedija nepasikartotų – neatsitiktų kam nors kitam.“

Gyvenime nėra aplinkybių, kurios būtų išties beprasmės. Tariamai neigiamus žmogiškos egzistencijos aspektus, ypač tragiškąją kančios, kaltės ir mirties triadą, galima paversti laimėjimu, pasitelkiant deramą laikyseną ir nuostatą.

Vis dėlto susiduriame su egzistenciniu vakuumu. Ir dar „gerovės visuomenėje“, nepaliekančioje nepatenkinto nė vieno iš, pasak Maslow, pagrindinių poreikių. Taip atsitinka kaip tik todėl, kad tenkinami tik poreikiai, tačiau neįgyvendinama valia siekti prasmės. „Man dvidešimt dveji metai, – parašė amerikietis studentas. – Turiu akademinį laipsnį, prašmatnų automobilį, apskritai esu finansiškai nepriklausomas, sekso ir prestižo galimybių atsiveria daugiau, nei galiu apžioti. Vienintelis klausimas, kurį sau keliu, – kokia viso to prasmė.“

Gerovės visuomenė teikia ir laisvalaikio perteklių, kurį galima būtų panaudoti prasmingai formuojant gyvenimą, tačiau iš tikrųjų jis dar labiau išryškina egzistencinį vakuumą; mums, psichiatrams, tai liudija vadinamosios „sekmadienio neurozės“ atvejai. Ši neurozė akivaizdžiai plinta. Allensbacho Demoskopijos instituto duomenimis, 1952 m. sekmadienis prailgdavo 26 proc. apklaustųjų, o šiandien – jau 37 proc. Todėl suprantami ir Jerry Mandelio žodžiai: „Technika išvadavo mus iš būtinybės visus mūsų sugebėjimus pasitelkti kovai už būtį. Sukūrėme gerovės valstybę, užtikrinančią, kad kiekvienas gali išgyventi be asmeninių pastangų. Jei kada nors technikos srityje pažengsime tiek, kad 15 proc. amerikiečių darbininkų galės patenkinti visos tautos poreikius, iškils dvi problemos: kas turi būti tie 15 proc. dirbančiųjų ir ką savo laisvalaikiu – ir netekę gyvenimo prasmės – turėtų veikti kiti? Galbūt logoterapija kitą šimtmetį pasakys Amerikai daugiau, nei ji jau davė Amerikai šį šimtmetį.“

Deja, dabar ir čia problema kita – neretai laisvalaikio pertekliaus priežastis yra nedarbas; jau 1933 m. aprašiau ligą, kurią pavadinau „nedarbo neuroze“. Gyvenimas be darbo žmonėms atrodė beprasmis, jie patys jautėsi nenaudingi. Labiausiai slėgė ne pats nedarbas, o beprasmybės jausmas.

Kitaip nei ketvirtojo dešimtmečio, šiandienos ekonomikos krizė susijusi su energetine krize – pasibaisėję pamatėme, kad energijos šaltiniai nėra beribiai. Tikiuosi, nepalaikysite lengvabūdiškumu, jei dabar išdrįsiu teigti, kad energijos krizė ir atitinkamai lėtėjantis ekonomikos augimas – tai vienintelis tikras šansas mūsų pažeistai valiai siekti prasmės. Turime šansą suvokti patys save. Gerovės visuomenės epochoje daugelis žmonių turi iš ko gyventi. Tačiau daugybė nežino, kam galėtų gyventi. Dabar visiškai įmanoma perkelti akcentą nuo pinigų į gyvenimo tikslą, gyvenimo prasmę. Juk ši prasmė, kitaip nei energijos šaltiniai, yra beribė, visur esanti.

Vis dėlto kodėl turime teisę sakyti, kad gyvenimas niekada ir niekam nepraranda prasmės? Ogi todėl, kad žmogišku lygmeniu žmogus ir beviltiškas aplinkybes įstengia paversti laimėjimu. Todėl net ir kančia slepia prasmės galimybę. Žinoma, kalbame apie neišvengiamas ir neatšaukiamas aplinkybes, kurių neįmanoma pakeisti, apie kančią, kurios negalime išguiti iš pasaulio. Kaip gydytojas pirmiausia prisimenu nepagydomas ligas, neoperuotinus piktybinius auglius.

Įgyvendindamas prasmę, žmogus realizuoja save. Įgyvendindami kančios prasmę, realizuojame tai, kas žmoguje žmogiškiausia – bręstame, augame, pranokstame save. Kaip tik tada, kai esame visiškai bejėgiai ir neturime vilties, nes pakeisti aplinkybių negalime, – kaip tik tada esame pašaukti, jaučiame poreikį pasikeisti patys. Tiksliausiai tai nusakė Yehuda Baconas, atsidūręs Aušvice dar vaikas; jį po išlaisvinimo persekiojo įkyrūs vaizdiniai: „Pamačiau iškilmingas laidotuves su prašmatniu karstu ir muzika ir pradėjau juoktis: bene jie išprotėjo – šitiek triukšmo dėl vienintelio lavono? Nuėjęs į koncertą ar teatrą būtinai turėdavau suskaičiuoti, kiek laiko prireiktų numarinti dujomis čia susirinkusius žmones, kiek drabužių, auksinių dantų, kiek plaukų maišų susidarytų.“ Toliau Yehuda Baconas klausia savęs, kokią prasmę galėtų turėti metai, kuriuos jis praleido Aušvice: „Būdamas vaikas galvojau – pasakysiu pasauliui, ką mačiau Aušvice, – vildamasis, kad pasaulis taps kitoks. Tačiau pasaulis netapo kitoks, pasaulis nenorėjo girdėti apie Aušvicą. Daug vėliau supratau, kokia tikroji kančios prasmė. Kančia turi prasmę, jei pats tampi kitoks.“

 
_______________________
 

(1) Frankl V. E. Pathologie des Zeitgeistes. – Wien: Franz Deuticke, 1955.

(2) Diana Young, Berklio universiteto disertantė, remdamasi testais ir statistika nustatė, kad beprasmybės jausmas daug dažnesnis tarp jaunų žmonių nei tarp vyresnių. Tai kaip tik patvirtina mūsų teoriją apie tradicijos netektį kaip vieną iš dviejų beprasmybės jausmo suvešėjimo priežasčių; pagal šią teoriją jauniems žmonėms būdingas tradicijos išsižadėjimas neišvengiamai sustiprina beprasmybės jausmą.

(3) Frankl V. E. Über Psychotherapie. – Wiener Zeitschrift für Nervenheilkunde. – 1951. – Nr. 3. – P. 461.

(4) Lukas E. L. Zur Validierung der Logotherapie. Žr.: Frankl V. E. Der Wille zum Sinn. – Bern: Hans Huber, 1972.

(5) Frankl V. E. Der unbedingte Mensch. – Wien: Franz Deuticke, 1949.

(6) Frankl V. E. Zur geistigen Problematik der Psychotherapie. Žr.: Zentralblatt für Psychotherapie. – 1938. – Nr. 10. – P. 33.

(7) „Anatevka“ – J. Steino, J. Bocko ir S. Harnicko miuziklas pagal Š. Aleichemo romaną „Pienininkas Tevjė“ (vert. past.).

(8) Šią tematiką aptariau kitoje vietoje („Existentielle Frustration als ätiologischer Faktor in Fällen von aggressivem Verhalten“, Festschrift für Richard Lange zum 70. Geburtstag, Berlin: Walter de Gruyter, 1976), todėl čia apie ją tik užsimenu ir perduodu žodį Robertui Jay Liftonui, tarptautiniam šios srities ekspertui, kuris knygoje „History and Human Survival“ rašė: „Žmonės labiausiai linkę žudyti, susidūrę su prasmine tuštuma.“

(9) Eibl-Eibesfeldtui pavyko įrodyti, kad toks funkcijų perskirstymas būdingas ne tik žmogiškam, bet ir žemesniam matmeniui: ir gyvūnų seksualumas gali būti daugiau nei vien seksualumas. Nors jo tikslas nėra asmeniniai santykiai, tačiau, pvz., karčiuotojo paviano kopuliacija puikiai tarnauja socialiniam tikslui, ir apskritai „stuburinių gyvūnų seksualinė elgsena įvairiai tarnauja grupės ryšiams“.

(10) Mūsų tai nestebina, nes ir tas žmogus, kuris nėra sąmoningai religingas, gali būti nesąmoningai religingas kad ir ta platesniąja prasme, kurią turi omeny Einsteinas.

 
 

Straipsnis parengtas pagal paskaitas, skaitytas Varšuvoje Lenkijos Psichiatrijos draugijos kvietimu, Ciuricho universiteto auloje Limmato fondo prašymu ir Miunchene Carlo Friedricho von Siemenso fondo kvietimu.

 

Versta iš: Viktor E. Frankl. Der Mensch vor der Frage nach dem Sinn. München: Piper Verlag, 2006.

 

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)