ponia amnestija        Algirdas Pocius. Ponia Amnestija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 204 p.

 

         Pasipiktinimas pirmas: ar verta leisti naują vadinamąją knygą, kai joje publikuojami vos du tikrai nauji kūriniai (iš šešių): apysaka „Klastingoji ponia Amnestija“ ir apsakymas „Miško sala“? Visi kiti tekstai Algirdo Pociaus skaitytojams seniai žinomi ir gan išsamiai aptarti. Tai chrestomatiniais laikomi apsakymai: „Dešimt prancūziškų žodžių“, „Šieno vežimas“, „Žilasis brolis“ ir apysaka „Kapai be kryžių“. Taigi du nauji tekstai ir net keturi seni. 

 

Pasipiktinimas antras: nesu nusiteikusi prieš pokario ir miško brolių tematiką, tačiau man nepriimtinas jos eksploatavimas, kai pagaminami menkos vertės tekstai, patinkantys nebent kokios nors Kaimo rašytojų sąjungos entuziastams. Koks nors rašantysis paskaitinėja savo jaunystės dienų atsiminimus kokiam nors savo bičiuliui, šitas susijaudinęs paaikčioja, tada abu nusprendžia, kad tai puiki literatūra, ir taip atsiranda nauja knyga, vaizduojanti mūsų tautos kančias. Tokios knygos kūrėjai, savaime suprantama, nenori girdėti jokios kritikos, reaguoja į ją atsiliepdami visų tautos kankinių vardu, todėl niekas jų ir nedrįsta užgauti. Kažkas nutyli, kažkas bijo pasisakyti, kiti paprasčiausiai apsimeta nieko nematantys, ir knygos kurpiamos viena po kitos visiškai pamiršus estetinę kūrybos reikšmę, numojus ranka į bet kokius meniškumo kriterijus. Bet negi imsi ir uždrausi? Juk gyvename laisvoje šalyje, juk ir visos tautos kančios – dėl tos pačios laisvės...

 

Galėčiau piktintis ir toliau, bet tada recenzija būtų grynai subjektyvi, o tokių recenzijų, kur rašančiojo nuomonės patiko–nepatiko pateikiamos be jokių argumentų, ir taip yra daug. Todėl grįžtu prie „Ponios Amnestijos“ ir savo antro pasipiktinimo, susijusio su pirmąja rinkinio apysaka „Klastingoji ponia Amnestija“.

 

„Klastingosios ponios Amnestijos“ siužetas nėra įmantrus. Partizanai pagrobia Gudakiemio valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininko Dominyko Šalčiūno dukrą Ramunę, uždaro ją į senių bunkerį, o iš tėvų pareikalauja išpirkos. Kadangi gerbiamasis pirmininkas pasirodo esąs kinkadrebys, išpirką į mišką nuveža jo žmona Jonė ir jie naktį sulaukia grįžtančios namo dukters. Ramunės niekas neskriaudžia, nežemina, neprievartauja, netgi priešingai – partizanai jai tokie malonūs, kad net naktinė kelionė namo, lydimai „miško brolio“ Jūrio, merginai tampa tarsi romantišku nuotykiu: „Jau keletą kilometrų jie kartu brovėsi per pušyną, bet nuovargio nejautė. Galėtų dar toli keliauti, jei tik Jūris lydėtų. Jo tvirta ranka, apkabinusi pečius, visą laiką maloniai jaudino“ (p. 53). Grįžusi namo Ramunė sulaukia svečio – ją aplanko bunkerio draugas Šlubis, kuris, per radiją išgirdęs žinią apie amnestiją, sugalvoja jos (amnestijos) ieškoti. Šlubiui „dar bunkeryje šis žodis pasirodė panašus į moters vardą. Pajuokaudamas jis ėmė sakyti, kad legalizuotis kviečia kažkokia moteriškė. Įsivaizdavo, kad tai bus aukšta, gerokai stora, malonaus žvilgsnio ponia“ (p. 68). Šlubis tikisi šią malonią poniutę pasikviesti į Siberiją pas savo žmoną ir dukrą ir dar įsivaizduoja, kad jam padės Ramunės tėvas – svarbus sovietinis pareigūnas. Tačiau lyg ir nekaltas Šlubio noras pražudo ne tik jį patį, bet ir visą Šalčiūnų šeimą: buvęs bunkerio gyventojas žūva per grumtynes stribitelių būstinėje sprogus granatai, kurią buvo prisitvirtinęs prie kojos, o Vykdomojo komiteto pirmininkas ištremiamas vietoj Šlubio į Siberiją už tai, kad namuose slepia partizanus. Negalima valdžiai nepaklusti...

 

Kas čia ne taip? Visų pirma, stilius. A. Pocius lieka ištikimas epiniam pasakojimui, tačiau šioje apysakoje tai neatrodo sėkminga. Sakiniai negyvi, neturintys prasmės svorio, dažnai netgi banalūs: „Lizdeika vis žvilgčiojo į merginą. Galėjo ji būti aštuoniolikos, o gal devyniolikos metų, gražaus, švelnių bruožų veidelio, liekna“ (p. 7); „Ramunei naktis praslinko košmariškuose sapnuose. Ne kartą pabudo, išpilta šalto prakaito. Ne visada suprasdavo, kur esanti. Pirma mintis, kad savo namuose. Tik neaišku, kodėl kambaryje taip tamsu. Negi motina aklinai uždengė langus?“ (p. 28). Taigi kalba dirbtinė, tekstas negyvas, personažai pilki ir neįsimenantys, o skaitymas neteikia malonumo.

 

Tokia negyva kalba aprašinėjami personažai neturi jokių asmenybės požymių, individualių bruožų ir psichologinės motyvacijos. A. Pociaus Ramunė veikiau primena lėlę nei gyvą žmogų. Savaime suprantama, ji yra labai gera, pasiaukojanti, mylinti, graži, bet kas iš to? Visai nenustebau aptikusi tokį jos aprašymą: „Ji buvo apsivilkusi melsvu, plonu chalatėliu, gelsvi plaukeliai pasidraikę, dar nesušukuoti, skruosteliai įraudę, mėlynos akelės linksmai blizgančios. Ryto saulės apšviesta, mergaitė išdygo prieš akis kaip gėlelė“ (p. 68). Ramunė ne tik savo elgesiu neparodo jokių individualumo apraiškų – visa jos išvaizda tėra stereotipinio geltonplaukės ilgakasės lietuvaitės stereotipo pakartojimas. Klonuotas personažas, nuobodu.

 

Tokia negyva ir schematiška kūrinyje yra ne tik Ramunė. Panašiai atrodo ir ją pagrobę partizanai – iki šleikštulio geri, malonūs, džentelmeniški. Jokio pažadų laužymo, jokio smurto ar slaptų kėslų – viskas saldu, gražu ir pagaliau netikra (atleiskit, bet „miško brolius“ įsivaizdavau tikrai ne taip). Schematiškumas reikalauja ir atsvaros, opozicinių, blogų personažų. O blogi čia yra vadinamieji stribiteliai ir ypač jų viršininkas leitenantas Stepašinas. Tačiau jie lygiai taip pat neįdomūs, nes visi kūrinio personažai sukurpti pagal tuos pačius pozityvios ir negatyvios idealizacijos stereotipus.

 

Net jei į visa tai nekreiptume dėmesio, skaitant atsiranda įspūdis, kad rašytojas kažkur labai skubėjo: neišplėtota Ramunės ir Jūrio istorija – versdama lapus laukiau, kada ji, grįžusi namo, bent kartą pagalvos apie „jauną ir bebaimį“ partizaną, tačiau Jūris tiesiog pamirštamas, daugiau neminimas, lyg jo ir nebūtų buvę.

 

Keistai elgiasi ir kitas personažas – partizanų vadas Lizdeika, kuris ne tik kad nesuskumba ieškoti kažin kur išėjusio senojo Šlubio (kas žino, gal jie abu viską buvo sutarę? Jei taip, tuomet norėčiau tai žinoti), bet ir pats kažkur dingsta be jokių pėdsakų. Ir dingsta ne tik Lizdeika – kažkas atsitinka visai kūrinio pabaigai! Štai matome Šalčiūną, dviejų milicininkų vedamą per turgaus aikštę, žinome, kad „eisena baigės prie raudono dviaukščio mūrinuko“ (supraskit, stribitelių būstinės), ir staiga visa istorija užbraukiama tokiu publicistiniu mostu: „Nuo šios akimirkos Dominykui Šalčiūnui prasidėjo kryžiaus kelias: tardymai, teismas, pagaliau sunki kelionė į tolimąją Šiaurę. Į Gudakiemį jis grįžo tik po penkerių metų, kai Mordovijos politinių kalinių lageryje nuo didžiųjų vartų patys viršininkai paslapčiomis nukabino didelį Lavrentijaus Berijos portretą“ (p. 83). Tokia kūrinio pabaiga ne tik kad nesukrėtė, o sukėlė susierzinimą dėl sugaišto laiko. Manau, „Klastingoji ponia Amnestija“ kaip meno kūrinys išliekamosios vertės neturi.

 

Antras naujas A. Pociaus kūrinys – apsakymas „Miško sala“. Tai jau šiek tiek geriau, po „Klastingosios ponios Amnestijos“ šiokia tokia atgaiva. Vėl pokaris, tačiau šį kartą pasakojama iš dabarties laiko: du draugai prisimena senas istorijas, po karo nutikusias jų pažįstamiems žmonėms. Tai retrospektyvus pasakojimas pirmuoju asmeniu apie dramatiškus šeimų likimus, kurį išprovokuoja miške rasti žmonių buvimo pėdsakai: obelis, molio ir plytgalių krūva, sulankstytas vaikiško vežimėlio rėmas. Aptikęs šią kadaise žmonių gyventą vietą pasakotojas sieja ją su pokariu, kai atšiaurus likimas išdraskydavo jaukias šeimų gūžtas. Kalbėdamas apie tai su draugu Martynu, pasakotojas prisimena kitą istoriją, nutikusią netoli jo tėviškės, Žemaitijoje. Tolesnis tekstas ir yra tos istorijos išskleidimas.

 

Stiliaus požiūriu „Miško sala“ nedaug lenkia „Klastingąją ponią Amnestiją“, tačiau pasakojimas labiau įtikina, atskleidžia sudėtingesnius žmonių tragedijos aspektus, atsiranda psichologiškumo požymių: „Net ir pirmas dešimtmetis po karo, kaip sako kaimo žmonės, buvo sunkus ir dramatiškas. Tuo labiau, jei gyvenai didelių miškų apsupty. Kartais buvo nebeaišku, kam priklauso valdžia: naktį atėję miško broliai sakė, kad reikia klausyti jų, o dieną iš miesto atgarmėję kiti statė prie sienos ir rėkavo, kad sušaudys, ištrems, jei nepaklausys naujos valdžios. Vargšui kaimo žmogui nuo tų išgyvenimų greitai pražildavo galva“ (p. 160).

 

Sunkūs išgyvenimai, nuolatinis baimės jausmas vertė žmones palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio saugesnėse vietose. Iš trijų šeimų, gyvenusių pamiškėje, liko viena: „Didelė Vitkevičių šeima susigūžusi žvalgėsi, kas aplinkui dedasi, bet neįsivaizdavo, kad galėtų viską mesti ir kažkur kitur ieškoti prieglobsčio“ (p. 161). Į ištuštėjusią kaimyninę sodybą atsikrausčiusi Stepono Būtos šeima taip pat ilgai neištveria įtampos ir baimės, kurią sukelia susidūrimas su „miško broliais“, ir sugrįžta į miestelį. Savo žemei ištikimi Vitkevičiai galiausiai taip pat nepajėgia pasipriešinti už juos galingesnei jėgai, kuri neatšaukiamai nusprendžia žmogaus likimą: „Ankstyvą pavasarį gausi Vitkevičių šeima paskubom buvo sugrūsta į mašinos kėbulą ir išvežta į geležinkelio stotį. Iš ten – į tolimuosius, šaltuosius Sibiro kraštus“ (p. 164).

 

„Miško salos“ kalba išlaiko A. Pociaus prozai būdingą rimtį, santūrumą, pasakotojas tiesiog gyvena kūrinyje, būdamas sąlygiško pasaulio veikėju. Istorijos dramatiškumą bandoma perteikti netiesiogiai, vaizduojant personažų išgyvenimus. Visgi į juos pernelyg nesigilinama, tarsi prabėgama paviršiumi, vaizdas tapomas stambiais štrichais. Labiau akcentuojamas įvykis, o ne jo poveikis žmogui, todėl ir jaudina tik tai, kas parašyta, kas vyksta, nenukrypstant į kūrinio kaip aspektą.

 

Kiti į knygą sudėti tekstai buvo ne kartą recenzuoti, todėl jų aptarti nebūtina. Tačiau skaitant aiškiai jaučiamas skirtumas tarp naujų ir chrestomatiniais laikomų kūrinių. Įtaigesnis, didesnį poveikį skaitytojui darantis pasakojimas darosi, kai žmogus vaizduojamas ties ribine situacija. Kalba išvengia daugiažodiškumo, sakiniai nekomplikuoti, tačiau prasmingi, nebanalūs: „Visiškai nepasiduodamas miegui, Juška ratuose sėdėjo pusiau gulomis ir snūduriavo. Jo šnervės vėl jautė visus vasaros nakties kvapus: ir šieną, ir nokstančius rugius, ir atvėsusias kelio dulkes. Jo ausys girdėjo griežles džerškiant, o akys matė tūkstančius žvaigždžių juodame danguje, tamsius krūmus bei medžių kūgius ir negęstančias vasaros žaras, išsiliejusias siaura juosta virš horizonto“ („Šieno vežimas“, p. 186). Palygindami šį tekstą su „Klastingosios ponios Amnestijos“ kalba, matome aiškų skirtumą, bylojantį senesnių kūrinių naudai.

 

Chrestomatiniams A. Pociaus tekstams būdinga sklandi kalba, racionalios struktūros, objektyvus pasaulio vaizdas. Turbūt įtaigiausias knygos tekstas – apsakymas „Žilasis brolis“, atskleidžiantis žmogaus laikyseną situacijoje, kai sunkiausia tiesiog išlikti žmogumi. Du broliai atsiduria priešinguose gyvenimo poliuose: ministro pavaduotojas Vytautas Jurkus turi spręsti, kaip po tėvo mirties pasielgti su penkiolika metų besislapstančiu broliu Pranu, apie kurio egzistavimą žinojo tik jis ir jau miręs tėvas. Brolio paslapties paaiškėjimas lemtų Vytauto karjeros pabaigą. Kūrinyje įtaigiai ir motyvuotai atskleidžiamas pokario žmogaus gyvenimo dramatizmas ir pasirinkimo neišvengiamumas, subtiliai ryškinami psichologiniai niuansai. Visa tai leidžia gyvai pajusti istorinio laiko tragizmą.

 

Kokios išvados? Chrestomatiniais laikomi A. Pociaus tekstai yra tikra literatūra, juos perskaityti verta kad ir dėl aiškesnio mūsų literatūros istorijos vaizdo, kadangi šie kūriniai laikomi brandžiausiais socrealistinės epikos pavyzdžiais, o santūrusis A. Pociaus pasakotojas vertinamas kaip septintojo ir aštuntojo dešimtmečio prozos atradimas. Visgi šalia senų geriausių rašytojo kūrinių skelbiami naujieji nepasidaro geresni, jie netgi yra kenksmingi: tai šaukštas deguto, kuris gali pakenkti rašytojo autoritetui, ypač jei knygą skaitys jo kūrybos kelio nežinantys naujosios kartos žmonės. Toks abejotinas kūrybinių etapų derinys skatina įtarumą, ir kažin ar autorius galėtų tikėtis amnestijos savo naujiems tekstams, nusižengusiems meniškumo principams ir nepateisinusiems skaitytojo lūkesčių.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)