algirdas vaseris
 
 
Prie kavinės „Po angeliukais“
 
Subėgo laukų brandus geltonis,
Miškų žaluma sutekėjo,
Kalnų ir jaunystės
Svaigulys čia sunoko,
Pačiame Krokuvos centre potvynis
Dainomis, gerais ketinimais
Subangavo…
 
Nuostabu, kaip praeities
Didybė švyti
Dabartinėje pilnaties romantikoj,
Net būsimus laikus
Užkabindama.
 
Pakylėtas šitų akimirkų esu,
Todėl negailėdamas siūlau:
Praeivi! Pasiimki, jei nori,
Dalelę sukauptos laimės –
Grąžinti nereikės…
Kotoro beprotybė Juodkalnijoje
 
Kilometrinė siena kalnuose
Ne tiek kalną saugo,
Kiek pati save:
Niekas niekada jos nepuolė,
Užimti nesistengė –
Neįmanoma buvo,
Nereikalinga…
 
Kodėl tat mūrijo ją
Šimtmečius?
Kad neįprastų tingėti?
Kad belaisviai, jei tokių būta,
Turėtų ką veikti?
 
Ak, tas cikadų svirpimas,
Koks jisai monotoniškas,
Nepageidautinas:
Vien nuobodi patelių
Ir turistų vilionė
Gniuždančio karščio svaiguly…


 

 

***
 
Tingu dabar, gera,
Nebėra kur skubėti,
Salskanas jaučiuos
Lyg Norvegijos silkė.
 
Visgi pro rūką matau,
Dūluoja ištarmė miela
Iš 119 psalmės:
Tavo žodis – žibintas
mano žingsniams
ir šviesa mano takui.
 
Atrodo, prisipildau
Jau džiaugsmo:
Ir aš mylėsiu žemę.
Jeigu ne – žemė
Vis vien mane pamils,
Priglaus ir sunokins
Amžinybei…
 


 

Negirdinčiosios turtai
 
Sako, esu atlapaširdė…
Kai sako, negirdžiu,
Suprantu, kai užrašo
Arba iš lūpų.
 
Nemanau, kad man sunku,
Gyvenu su savimi, ir tiek.
Visgi tikiuosi užsiauginti
Savo pačios gyvenimą.
Jis bus tyras,
Su laimės prošvaistėm,
Nepaprastai švarus,
Negirdėjęs net užteršiančio
Pasaulio triukšmo.
 
Nori mums paploti?
Tada pakelk rankas ir pasukiok,
Mes, negirdintys vaikai, suprasime:
Tu ploji būtent mums
Už dainą
Gale laukelio auga erškėtėlis…
 


 

Kas pasakė paukščiui?
 
Susisuksi lizdą,
Kiaušinėlius sudėsi,
Kantriai ir ilgai perėsi,
Paukštyčius maitinsi…
 
Kas pasakė paukščiui?
O kas tinginei gegutei
Pakuždėjo: nereikia…
Į svetimą lizdą kiaušinį padėsi,
Tu juk gudresnė… kukū…
 
Paukščiui pasakė – nepamiršta.
O žmogus kartais
Nė priminimo negirdi –
Jis kuždesio klausosi…
Taigi kad savo noru.
 
Ir kaip geba jis atsibarti!..
 


 

Mamos sostas
 
Tarsi polaidžio neštos
Žmonių nelaimės
Nejučia susitvenkia širdy,
Pilnoje ašarų.
 
Vakarotuvės… Kokios jos ilgos,
Ilgesnės už siūlus spręstuvuose,
Betgi milą išausi,
Gražiai ir gailingai
Išausi, ag ir man.
 
Ir nelauksi tu
Atlygio jokio, mamule,
Už mintis, palinkėjimus gerus
Ant pasostės šitos.
Jau tada, po teisybei,
Karaliene kaimynų
Verta buvai būti.
 
Kodėl nebuvai, kol gyva?
Nenorėjai kodėl tos šlovės?
 
Jau, sūnau… Jau esu…
 


 

Nežinau, nežinau…
 
Dvoklinėja kaimynas
Kepto obuolio veidu:
Nepagydoma jojo žmona.
 
Ir savęs, ir kitų klausinėja:
Kodėl ir už ką?
Mes nė vienas šito nežinome.
 
Dar suprasčiau, sako jis,
Jei ne ją, o mane
Ši liga nužiūrėjusi būtų.
 
Aš ir šioks, ir anoks,
Per gyvenimą blogo
Palinkėjęs esu ir padaręs.
 
O jinai, ką jinai –
Padarėlis patsai nekalčiausias,
Tik suvargus bitelė…
 
Sūrios ašaros tvenkias,
Susirinks jas dangus –
Dvoklinėja kaimynas…
 


 

Atomazgos belaukiant
 
Vanduo ežere žirbuliuoja viliodamas:
Atsiduoki vėsiam mano dangui,
Bene ką vertingo žemėje prarasi:
Tiktai patvorius,
Trąšiai prižėlusius dilgėlių,
Dar nugyventus namus,
Kur durys žiojėja
Sunkiai beuždaromos.
 
Gaila bugenvilijos?
Ji išties prie išpuvusio slenksčio
Neapsakomai gražiai pražydusi.
Ir, kantraus dosnumo pilna,
Į problemų vaivorykštę žvelgia
Tarsi siela močiutės:
Priekaištaujanti, susigūžusi,
Apsileidėlio netvarka baisėjasi…
 
Nuduodi, jog nematai?
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)