Jurga Ivanauskaitė. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 161 p.

„Viršvalandžiai“ – nebaigta paskutinė rašytojos, dailininkės, keliautojos Jurgos Ivanauskaitės knyga, pasirodžiusi praėjus keletui mėnesių po rašytojos mirties 2007 m. vasario mėnesį. „Rašydama apie dramatiškus paskutinius savo gyvenimo metus, ji apmąsto kiekvienos gyvenimo akimirkos grožį, kančios prasmę, tikėjimo, meilės, vilties svarbą. Šiuos tekstus Jurga rašė iki paskutinių gyvenimo dienų“, – teigiama knygos anotacijoje. Neišvengiamai kyla klausimas, ar galima apie šią knygą mąstyti kaip apie autobiografiją?

 

Anot prancūzų mokslininko Philippe‘o Lejeune‘o pasiūlyto apibrėžimo, autobiografija vadinamas retrospektyvus prozinis kieno nors pasakojimas apie savo paties gyvenimą, kai visas dėmesys skiriamas individualiam gyvenimui, ypač asmenybės istorijai. Šį apibrėžimą P. Lejeune‘as papildo dar trimis skirtingomis kategorijomis: kalbos būdas (pasakojimas, proza), siužetas (individualus gyvenimas, asmenybės istorija), autoriaus situacija (autoriaus, pasakotojo ir personažo tapatumas; retrospektyvus pasakojimas).

 

Knyga „Viršvalandžiai“ yra prozinis, retrospektyvus pasakojimas. Autorė aprašo savo asmenybės istoriją, ji sutampa su pasakotoja ir veikėja, pasakojimo situacija yra retrospektyvi. Taigi ši knyga pagal visus požymius yra autobiografija.

 

Autobiografinė situacija kuriama iš trijų teksto lygmenų:

 

a) informacinio (faktai, įvykiai, aplinkybės) – kaip, kada buvo sužinota apie ligą, kur ir kaip gydytasi, kiek kartų operuota ir pan.;

b) kognityvinio (savęs pažinimas ir suvokimas) – atrandamos naujos savojo „aš“ galimybės, ypatingos patirtys, nauji atsivėrimai;

c) emocinio – autorei svarbu Dievo ir Meilės ieškojimas bei noras pajusti aistrą: „Ostija prilimpa prie gomurio ir staiga prasideda ilgiausia ir trumpiausia mano gyvenimo kelionė: sugrįžimas į Tėvo namus“ (p. 55).

 

Autobiografija yra sudėtinga ir nestabili struktūra, todėl nereikia būti įsitikinusiam, kad J. Ivanauskaitės knyga – gryna autobiografija. Abejonių kelia šie dalykai. Ne vienas autobiografijos teoretikas yra pabrėžęs, kad rašyti autobiografiją – tai aprėpti savo asmenybės visumą, atlikti grįžtamąją savojo „aš“ sintezę. Vienas iš patikimiausių būdų patikrinti teksto autobiografiškumą – nustatyti, kokią jame vietą užima pasakojimas apie vaikystę. Jeigu taip imtume tikrinti J. Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, turbūt reiktų konstatuoti, kad ši knyga nėra tikra autobiografija, nes ji neapima viso žmogaus gyvenimo ir joje beveik nėra pasakojimų iš vaikystės. Kita vertus, autobiografijoje kartais aprašomas konkretus, ypatingas asmens gyvenimo laikotarpis. Kaip tik tokį atvejį ir matome J. Ivanauskaitės knygoje.

 

„Viršvalandžiuose“ J. Ivanauskaitė aprašo labai trumpą savo gyvenimo laikotarpį – iš esmės tai yra sergančios autorės papasakota ligos „biografija“. Tai knyga, kurioje iš tikrųjų užfiksuoti gyvenimo viršvalandžiai. (Reiktų prisiminti, kad neįmanoma papasakoti viso gyvenimo, todėl faktai atrinkti pagal rašančiosios norus: tikslingai apibrėžtas laikotarpis, kuris parodomas kaip esmingiausias gyvenimo laikas – „ne kartą pati sau vienumoje ir viešai tvirtinau, kad šie metai – laimingiausi mano gyvenime“, p. 14.)

 

Pasakojimo pradžia lengvai atpažįstama: 2005 m. gruodis, į kurį grįžtama retrospektyviu žvilgsniu (rašoma iš dabarties situacijos, t. y. 2006 m. vėlyvą rudenį ir ankstyvą žiemą), prisimenant ligos, didžiosios diagnozės, sužinojimą ir naujo gyvenimo, kovojant su liga, pradžią. Aprašomojo laikotarpio pabaiga, pasirodanti ir antroje knygos dalyje, jau nebėra tokia konkreti ir lengvai atpažįstama – sklandžiai parašytame tekste ji baigiasi paskutinių dienų Švedijoje (2006 m. balandis) aprašymu, po jo seka filosofiniai pamąstymai ir minčių nuotrupos, kuriose laiko nuorodų beveik nebelieka. Knygos pratarmėje, kurią parašė knygos sudarytoja, J. Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė, rašoma: „Jau gulėdama mirties patale, Jurga vis prašė skaityti jai „Viršvalandžių“ rankraštį. Pati ji jau nebegalėjo nei skaityti, nei rašyti [tad tikėtina, kad knyga buvo kuriama iki paskutinės minutės, kol dar leido gyvybinės galios, – J. Č.]. „Viršvalandžiai“ pradėti rašyti paskutiniais Jurgos gyvenimo mėnesiais, kai liga vis labiau ją alino ir niokojo, bet daug kas buvo patirta, apmąstyta, ir kilo noras išsisakyti“ (p. 5–6). Tad knygos pabaiga susijusi su autorės gyvybinių galių pabaiga, – galima atsekti, kad tai 2006–2007 m. sandūra. Galbūt tekstų dalį ji dar diktavo būdama jau paralyžiuota.

 

Antrą abejonę dėl autobiografijos tikrumo kelia tai, kad knygą sudarė J. Ivanauskaitės mama. Taigi rekonstruoti J. Ivanauskaitės teksto autentiškumą ir tikrumą darosi sunku. Knygos pratarmėje teigiama: „Rengiant rankraštį spaudai, stengtasi išsaugoti autentišką tekstą – ir išplėtotą, ir tezišką jo diskursą. Atsisakyta tik pasikartojimų, visai nerišlių vietų, sutrumpintos pernelyg ilgos ar gausios artimo turinio citatos. Kai kur pakito dėstymo seka, įterpti paaiškinimai, įdėta pora naujų dienoraštinių įrašų“ (p. 6). Taigi taisyta ir koreguota autobiografija sumažina tikėjimą jos autentiškumu.

 

Tačiau šias abejones atperka kiti autobiografijos žanro reikalavimų atitikimai.

 

„Viršvalandžiai“, kaip knygos pratarmėje ir pažymi I. Korsakaitė, tarsi padalyti į dvi dalis. Pirmąją sudaro „pradinis ir „švediškasis“ kelionės tarpsniai“, kurie „ryškiai iškyla su visomis detalėmis ir peripetijomis, kurių aprašyme netrūksta nei skaudžios psichologinės analizės, nei autoironijos, nei būties apmąstymų“ (p. 6). Antrą dalį (kaip rašo J. Ivanauskaitės mama, „antrąją kelionės per ligą pusę“) sudaro nebe toks rišlus pasakojimas, tai tik jo apmatai ar veikiau esminių gyvenimo situacijų apmąstymas ir tų minčių užrašymas. Šis tekstas primena meditacijas raštu ar filosofines įžvalgas.

 

Abi dalis jungia du pasakotojos žvilgsniai. Vienas žvelgia iš praeities ir yra užfiksuotas cituojamuose dienoraščio įrašuose, sesers rašytuose laiškuose (Iš Lundo ir Upsalos į Lietuvą), spaudoje publikuotuose tekstuose (laiškai skaitytojams „Reportažas iš tylos ir kovos lauko“); kitas priklauso dabartiniam „aš“ ir prisimena tų dienų išgyvenimus, užrašo juos dabartyje.

 

Autobiografijos žanrui labai svarbus adresato tikėjimas bei pasitikėjimas. Todėl autorius turi užmegzti ryšį su skaitytoju. J. Ivanauskaitė šį ryšį, autobiografinę „sutartį“, kuria leisdama suvokti aprašomų įvykių egzistencinį tikrumą, kurį atspindi ir dramatiškas knygos pavadinimas. Taip pat ji siekia išplėsti pasakojimo reikšmes, padaryti jį svarbų skaitytojui: „Šis tekstas – ne apie ligą ir gydymąsi. Tai – Kelio ir Kelionės istorija“, – teigia autorė (p. 11).

 

Šioje knygoje nėra įprastų, autobiografijoms būdingų, chronologinių skirstymų. Pasakojimas nuosekliai dėliojamas pagal ligos raidą bei atitinkamus vidinius išgyvenimus. Tekstas skaidomas į skyrius, kurių pavadinimai nebūdingi įprastoms autobiografijoms, jie nurodo ne laiko įvykius, bet apmąstomas dvasines ir religines temas („Dievo bausmė ar malonė?“, „Dukters palaidūnės grįžimas“ ir pan.).

 

Mąstant apie autobiografiją, matyt, neįmanoma išvengti klausimo, iš kur kyla impulsas pasakoti apie savo gyvenimą.

 

Kalbėdamas apie autobiografijos teksto pradžią, Vytautas Kavolis teigia: „Autobiografijos pradžia atskleidžia prielaidas apie tai, kas privalėjo egzistuoti (arba įvykti), kol individo gyvenimui atsirado galimybė pradėti keistis į prasmingą istoriją“, arba „autobiografijos pradžia yra sprendimas intelektualinės problemos, kas turi egzistuoti, kad autoriaus gyvenimo įvykiai imtų keistis į reikšmių sistemą, apie kurią verta kalbėti“.

 

Ši V. Kavolio įvardijama problema atsiskleidžia jau pirmuosiuose „Viršvalandžių“ sakiniuose: „Šiąnakt staiga suvokiau, kad daugiau visai nebeturiu laiko. Jis tuoj baigsis. Jis baigiasi. Jis jau baigėsi. Lygiai prieš metus išgirdau diagnozę, kuri prilygo nuosprendžiui: Mirti, draudžiama gyventi. Kablelis buvo padėtas labai aiškiai. Jau dvylika mėnesių gyvenu viršvalandžius. Tai yra tarsi gyvenimas po gyvenimo“ (p. 9). Autobiografinis rašymas šiuo atveju kyla iš suvokimo, kad nebėra laiko ir kad reikia kažkaip įprasminti praėjusį laiką: „Vis dėlto kodėl rašau šį tekstą? Rašau todėl, kad rašosi, liausiuos, kai nebegalėsiu iš savęs išspausti nei sakinio, nei žodžio, nei raidės. Beveik metus rašyti išvis negalėjau. Vos prisiversdavau brūkštelėti kelis nerišlius sakinius dienoraštyje, kurį primygtinai rekomendavo rašyti optimistinės knygos apie sėkmingą vėžio gydymą. Galbūt trokštu ne tiek rašyti, kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo. Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu. Mano tekstas – kaip besibaigiančios vandens atsargos tam, kuris pasiklydo ir trokšta dykumoje“ (p. 13). Rašymas kyla iš vidinio noro rašyti, iš sąmonės nusiteikimo išsakyti išgyventus dalykus, siekiant ne tik taip prailginti savo egzistenciją, bet ir tikintis, kad išgyventos patirtys padės kitiems: „Tačiau noriu tikėti, kad tie, kurie serga, kenčia ar slaugo kenčiančiuosius, čia ras šiek tiek paguodos ir netgi savotiško optimizmo“ (p. 14).

 

Į nuoseklų pasakojimą, audžiamą iš prisiminimų ir išgyvenimų, yra įpinami dienoraščio, rašyto pradėjus kovą su liga Vilniuje ir vėliau tęsto Švedijoje, įrašai. Dienoraščio rašymas – įvykių fiksavimas. Jis nukreiptas į save, skirtas sau. Tai tam tikras prisiminimų atkūrimo mechanizmas. Dienoraščiu siekiama liudyti faktus, ir save ir savo aplinką. Svarbūs darosi visi gyvenimo ženklai ir etapai. Jie išoriškai susiję su ligos eiga, o tai sutampa su vidinėmis autorės nuotaikomis ir išgyvenimais: „Šiandien Vilniuje, Prezidentūroje, man teikia Nacionalinę premiją, o aš čia, kitoje Baltijos jūros pusėje, einu Kryžiaus kelią. Pradedu vis daugiau verkti. Blogai, labai blogai. Sužinojau, kad man išpjaus pusę plaučių. Puoliau visiškon neviltin, o Radvilė – isterijon“ (p. 99). Greta dienoraštinių įrašų pateikiami ir J. Ivanauskaitės sesers Radvilės rašyti laiškai į Lietuvą. Visi dienoraščių ir laiškų tekstai spausdinami kitu šriftu, išskiriant juos iš nuoseklaus pasakojimo.

 

Antroje „Viršvalandžių“ dalyje minties tėkmė laisvesnė, nebėra, kaip knygos pradžioje, tiek daug faktinės medžiagos, viskas dėstoma filosofinių įžvalgų ir trumpų apmąstymų forma.

 

Autobiografija visuomet kelia atvirumo klausimą – manau, kad „Viršvalandžiai“ yra gana atvira knyga, ypač pirma jos dalis, kurioje pateikiama nemažai faktinės medžiagos. Antroji – slėpiningesnė. Asmeniniai išgyvenimai slepiami po svarstymais, filosofavimais, citatomis iš knygų. Didelį vaidmenį šioje knygoje atlieka citatos iš knygų, kurių svarbiausios yra trys: Oscaro Wilde‘o „De Profundis“ (kaip autobiografija), So/reno Kierkegaard‘o „Laukų lelija ir padangių paukštis“ ir Thomo Mertono užrašai „Mintys vienumoje“. Šie trys tekstai vienaip ar kitaip formavo patį J. Ivanauskaitės tekstą: taip atsirado autobiografija, sumišusi su religinėmis ir filosofinėmis mintimis bei įžvalgomis.

 

Skaitant „Viršvalandžius“ iš tiesų pasitvirtina autobiografijos atliekamos funkcijos: autobiografija sudaro galimybę ištirti ir atskleisti vidinio gyvenimo turtingumą. J. Ivanauskaitė nepaprastai įtaigiai, skaudžiai, gyvai ir kartu paprastai aprašo žmogaus patirtis, atsidūrus ribinėje situacijoje – susirgus mirtina liga ir žinant, kad mirtis yra visai čia pat. Individualią patirtį autobiografija paverčia bendra vertybe. Didžiausios J. Ivanauskaitės knygos vertybės yra gyvenimo, meilės ir mirties nepaprastai gilus suvokimas.

 

„Viršvalandžiuose“ apmąstoma tai, kas yra amžina: Meilė, Tikėjimas, Viltis, galiausiai pati Mirtis, kuri sutinkama be baimės ir nuolankiai. Tekstas nukreipia į giliausius žmogaus egzistencijos klodus: „Apie žmogaus gelmes per keturis ligos mėnesius sužinojau daugiau, nei per visą gyvenimą išspaudžiau iš storiausių romanų, sunkiasvorių filmų ir psichologijos vadovėlių“ (p. 109). Prisimindama ir vertindama savo praėjusį gyvenimą, keliones po Indiją, Tibetą, Peru, J. Ivanauskaitė dėmesį sukaupia ties savo pačios radikaliai pasikeitusia situacija, nauju vaidmeniu gyvenime, – dabar ji yra silpnoji, sergančioji, mažutėlė: „ po šio smagaus pasivažinėjimo aš visiškai aiškiai suvokiu, kad tampu, kad jau tapau neįgali. Todėl dabar būsiu priklausoma nuo kitų ir man reikės išmokti ne tik prašyti, bet ir priimti pagalbą. O juk anksčiau nemokėjau paprašyti net vandens stiklinės“ (p. 81).

 

Visa knyga, ypač pirmoji itin sklandžiai parašyta dalis, skaitoma kaip įdomiausias dramatiškas romanas. Net ir pasakodama apie skaudžiausius dalykus, J. Ivanauskaitė išlaiko jai būdingą aiškų mąstymą, šmaikščią, ironišką ir autoironišką stilistiką. Greta šmaikštumo iškyla ir juodasis humoras: „Ribinėse situacijose mudviejų [jos ir į Švediją lydinčios sesers Radvilės, – J. Č.] ginklas būdavo juodasis humoras“ (p. 56). Net aprašydama sunkiausias būsenas, ji neatsisako ironizavimo ir literatūrinės vaizduotės: „Kaltintojai unisonu kartoja – padėtis labai rimta, pernelyg rimta, o aš girdžiu: raganą – ant laužo, ant laužo, ant laužo!!! Darnų vyrų chorą nustelbia moters falcetas: padėtis labai rimta, raganą – ant laužo!!! Pažvelgiu gydytojai į akis ir neišvystu nė krislelio užuojautos. Ji sėdi ant krėslo ranktūrio ir monotoniškai sūpuoja koją. Pamenu, senelis drausdavo man taip daryti, sakydamas, kad ant judinamos blauzdos supasi kipšiukas. Dabar tik jį ir tematau, nes kabinetas su visais jame esančiaisiais susilieja į pilką miglą“ (p. 22).

 

Knygos pabaigoje, kurią turbūt parinko knygos sudarytoja, spausdinamas paskutinis J. Ivanauskaitės viešai publikuotas laiškas „Švęskime gyvenimą“. Šiame tekste susikaupia svarbiausios J. Ivanauskaitės mintys apie gyvenimą, jo unikalumą, apie laiko prasmę, laikinumo pajautą, apie Meilę: sau, savo kūnui, Dievui ir visiems aplinkui.

 

V. Kavolis teigia, kad „autobiografijos pabaiga yra atsakymas į klausimą, koks palieka autorius, perkeliavęs per savo gyvenimo reikšmių sistemą, tapęs jos gaminiu, išeinąs už jos ribų“. Taip pat ji „rodo kitiems, į ką transformavo individą jo gyvenimo mechanizmas, ką jo gyvenimas jam reiškė tada, kai jis yra pasirengęs jį palikti“. Taigi skaitant baigiamąjį tekstą „Švęskime gyvenimą“ panašu, kad pagaliau J. Ivanauskaitė tragiškiausioje savo gyvenimo situacijoje pasiekė tai, ko iki tol beviltiškai ieškojo ir labiausiai troško – ji tapo nurimusi, nušvitusi, susitaikiusi ir besidžiaugianti gyvenimu.

 

Tai pratarmėje patvirtina ir jos mama: „Atsidūrusi akistatoje su mirtimi, Jurga patyrė naujų esminių išgyvenimų, svarstė apie metafizinę apvalančią kančios prigimtį, šventumą, pajuto taip geistą Dievo artumą, patikėjo Amžinuoju gyvenimu“ (p. 7). Turbūt galima sakyti, kad rašytoja iš tikrųjų mokėsi „prisijaukinti“ Mirtį ir įminti jos paslaptį.

 

Pradėdama rašyti apie šią knygą buvau įsiklausiusi į Viktorijos Daujotytės žodžius, kad šio dramatiško J. Ivanauskaitės laikotarpio tekstai yra ypatingi, jų negalima paprastai interpretuoti, kad reikia jausti ribą, ką galima analizuoti, o ko ne. Tačiau, prabėgus beveik dviem metams nuo rašytojos mirties, atsiranda laiko distancija, leidžianti į paskutinę rašytojos knygą žiūrėti kaip į literatūrinės autobiografijos pavyzdį. Galiausiai mane nuramino kunigo Juliaus Sasnausko žodžiai apie „Viršvalandžius“: „Ta knyga ypatinga. Parašyta asmenybės, kuri labai aiškiai suvokdama savo likimą stovi amžinybės akivaizdoje. Yra nedaug kūrinių, parašytų tokios būsenos žmonių. Suprantu, ko ji siekė. Tai nebuvo noras pozuoti, demonstruoti savo ligą, mirtį. Iš pradžių, kiek prisimenu, Jurga buvo labai uždara, daug ką slėpė, kad nepasigautų žiniasklaida, kuri visuomet sugeba subanalinti bet ką. Ir grįžimą iš Švedijos mėgino nuslėpti, tačiau žurnalistai vis tiek kažkaip iškniso, sugebėjo sugadinti žmogui nuotaiką. Bet per ligą ji buvo kažką labai ypatingo, svarbaus atradusi, patyrusi, išgyvenusi ir norėjo tuo dalytis. Rašytojui, menininkui tai įprastas jausmas.“

 

Tačiau net ir šie svarstymai negali padėti aiškiai atsakyti į esminį pačios autobiografijos klausimą: ar liga yra bausmė, ar ne?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)