miegantys sufleriai        Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 96 p.

 

Įsivaizduokime: stovime ant scenos, prieš mus milžiniška salė pilna žmonių, į akis plieskia prožektorių šviesos, gomurys džiūva nuo įtampos bandant prisiminti vaidmens žodžius, o sufleris, kuris galėtų juos pašnibždėti, saldžiai (ir negailestingai!) užmigo. Kaip elgtis? Lipti nuo scenos ar rizikuoti prabilti savais žodžiais? Šią dilemą Agnė Biliūnaitė debiutinėje poezijos knygoje išsprendžia pasirinkdama antrąjį kelią. Viešpaties sufleriui miegant jau pirmajame eilėraštyje („viešpatie / tavo sufleris / miega ant medinės batų dėžės / ir žinai, nebeliko raktų skylučių / daugiaaukščių kloakoj“, „viešpaties sufleris“, p. 7), viskas pažyra, pabyra, išsisklaido į visas puses kaip gražios kaulinės sagos iš siuvimo reikmenų dėžutės. Knygoje viskas plyšta, pasipila, skaidosi ir dūžta: „sudūžta / pusė litro druskos / ant virtuvės grindų / netyla / šaldytų serbentų rapsodija / į stalą“ („serbentų rapsodija“, p. 52); „juodais vitražais / mūsų sielos / po zuikiakrūmiais dužinėja“ („išrandėjimai“, p. 53); „drugelių dūžtančiais į šipulius sparnais / sukasi krištolinio likimo rutulys / kažkur rytų / ekspreso vidury“ („oriental express“, p. 68). Pasaulyje, kurio pamatinės tvarkos nebepalaiko sufleris, gyvenimo teatras pažyra įvairiaspalvėmis nuotrupomis, o lyrinis herojus (arba skaitytojas) pats turi susidėstyti jo orientyrus.

 

Postmodernizmo teoretikas Jeanas-Franēois Lyotard’as trintų iš džiaugsmo rankas: Didieji pasakojimai šiame poetiniame pasaulyje tikrai nebeveikia, jie išsiskaido į trumpus, bet labai ryškius fragmentus – mažąsias istorijas, kurių apybraižos ir nužymimos eilėraščiuose. Kadangi viešpats, mūsų sufleris, miega, dievus reikia susikurti pačiam, ir tai autorė noriai daro: jų šioje plonytėje knygelėje – gyva galybė. Potvynio dievas, dviračiu pravažiuojantis dievas, dekoratyvinis dievas, skirtas tarpui tarp knygų paremti, dievas, kurį kartu su balandžiu ir dangumi turi viršutiniai kaimynai, batikinis, granitinis, medinis buda... Ir nė vieno tikrojo, kuris suteiktų daiktams prasmę. Kaip savotiška pastanga surinkti šį į visas puses pasklidusį pasaulį yra nuolatinis mezgimo, suraitymo, sunarpliojimo motyvas, įvairiais variantais pasikartojantis tekste ir viename skyriaus pavadinime („į rietimą susisukusi pasaka“). Tačiau, nors žodžiai suraitomi „į mėlyną kamuolį / ripsu aplink kaklą / akis prie akies“ („viešpaties sufleris“, p. 7), nors jie rūpestingai surenkami į sterblę („dievo keliai“, p. 59), harmonijos čia nėra, lieka tik visus eilėraščius persmelkiantis noras ją pasiekti, kartais slepiama po žaidybiška situacija ar ironija: „nojus vėl praplaukė žemę / garlaiviu vijosi sagą / šitą / iš viešpaties lietpalčio“ („sausakimšas vėjo patrulis“, p. 11). Eilėraščių ciklo „tangopera“, šios knygos kulminacijos, paskutinis posmas yra ir galutinis „miegančių suflerių“ akordas, patvirtinantis Dievo nebūtį mūsų pasaulyje: „mano dievo čia nėra / čia nėra mano dievas ten / palei užupio tiltus vaikšto / vartelius į namus užrakinęs / ir raktus ant šakos pakabinęs“ („tangopera“, p. 91).

 

„Miegančių suflerių“ mozaikai nuteikia jau spalvingas viršelis, linksmu graffiti perspėjantis apie nevienalytį knygos puslapiuose slypintį pasaulį. Vientisą visumą čia keičia detalė, brėžiama punktyrine linija, kuri laisvosiose eilėse įgyja sinkopuotą ritmą. Nebelikę didžiųjų raidžių, beveik nebėra ir ne tik skiriančių, bet ir jungiančių skyrybos ženklų. Knyga kupina dramatizmo, tik poetė jau ne salomėjiškai basa bėga per lūžtantį ledą, o puantais elegantiškai šoka per nepatvarią kasdienybę: „puantais vis bėgu per žvyrą / kur man galerą rasti / irklu per mirkstančią saulę / pas tave / kurio nebepamenu“ („delnais po vieną“, p. 9).

 

Puantus miniu neatsitiktinai. Man regis, šios eilutės nusako visą jaunos poetės kūrybos pobūdį: kasdienybės akimirka, graži ir efemeriška, dažnai koduojama kultūros įvaizdžiais. Šie krislai iš kitų tekstų, šie savimi pasitikintys ir kažkur jau matyti ar girdėti dievukai (armagedonizmai, dekabrizmai, popins, Šeherezados knyga, džomolungma, teguanyin arbata, čegevariški batai, češyro katinas), ne visada tampa organiška teksto dalimi, ne visada išreiškia ir autentišką pasaulio išgyvenimą čia ir dabar. Skaitant kartais susidaro įspūdis, kad įvairiausių kultūrų detalėmis, tarsi išrikiuotomis statulėlėmis, siekiama dekoratyvumo; bet juk poezijoje gražiausia ten, kur tikra, kur apčiuopiamas nuogas jausmo gyvuonis: „aš žinau, kad tu / ir žinai, kad aš / bet nesi ir nesu / ir tik tyliai lašnoja sniegas / ir dar nepavasaris / ir dar niekas niekur nesprogo / tykuma / ilguma“ („galbūt vakaras“, p. 26). Eilėraščiai, kuriuose nesislepiama už kultūros, mane labiau įtikina.

 

„Miegantys sufleriai“ yra knyga apie Dievo (ne)buvimą ir (ne)meilę. Kalbančiosios situacija – dažnas kreipimasis į tu, tave. O tai, kad tu dažnai nėra arba yra taip, kad toks buvimas nepriimtinas, atskleidžia dviejų žmonių santykių dramą. „Dviskaitoje“, jungiančioje keturis eilėraščius, ir „tangoperoje“ ši drama pateikta jau ne fragmentiškomis nuojautų nuotrupomis, o galinga emocija, kituose eilėraščiuose pasikartojančius poetinius įvaizdžius sulydančia į įtampos kupiną kalbėjimą. „Tangoperos“ ciklas, pastatytas trumpametražių operų festivalyje NOA, kuris vyko 2008 m. vasario pabaigoje teatre „Lėlė“ Vilniuje, remiasi amžinąja „Giesmių giesme“, bet perteikia ją savita poetine kalba. Jis, ji ir choras svaiginančiu tango ritmu pasakoja skausmingą dviejų žmonių santykių istoriją. Čia eilėraščio pamušalu tapo ne sudaigstytas iš įvairių poetinių kontekstų apklotas, čia diktuoja ne dekoracijos siekis, o skaudanti emocija.

 

Poezija A. Biliūnaitės knygoje pirmiausia sužvilga poetine miniatiūra – netikėtais, paveikiais fragmentais, kuriuose karaliauja daiktavardis. Pateikiamas akį veriantis vaizdas ir – pauzė, po kurios eina nemažiau ryškus kadras. Eilutė jos eilėraščiuose tampa tobulu prasminiu vienetu. Jos reikšmė netįsta į kitą eilutę, ji suformuojama keleto, dažnai poros žodžių junginyje, iš kurių, kaip iš spalvingų trinkelių, statomas eilėraščio namas:

 
jūra žaliuojanti
už balkono turėklų
žemuoginis tabakas
mažute mažute
avių debesėliai
surišti plaukuose
brolis indėnas
paukščių rage
ir brolio kavinė
dambrelis ant bėgių
vilkai mėnesienoj
pasiklydę žinutės
lotoso žiedlapiai
ir metai
metai
metai
tavęs
mozaikos
tavęs
vitražo.
 
                  („kodavimai“, p. 72).
 

Lyg ir aišku, kokiai literatūrinei giminei priklauso Anykščiuose gimusi ir žymaus „Anykščių šilelio“ dainiaus pavardę nešiojanti A. Biliūnaitė. Bet į kokią lietuvių poezijos tradiciją galėtume ją įrašyti? Fragmentiškas poetinių vaizdų skaidymas į ryškius kadrus ją lyg ir artina prie avangardo poetikos, o daiktavardiška kalba ir atida kasdienybės detalei leidžia išgirsti ir Nijolės Miliauskaitės poezijos aidų. Abiejų poečių išeities taškas panašus: artimiausia aplinka, kupina moteriškų darbų, buities rūpesčių, raštų ir faktūrų, perteikia didįjį būties slėpinį.

 

Knygoje į septynis skyrius suskirstyti eilėraščiai yra labai skirtingo lygio. Kaipgi kitaip, juk pirmoji A. Biliūnaitės knyga apima dešimtmetį – tai ilgas laiko tarpsnis jauno žmogaus gyvenime. Ankstyviausias eilėraštis, kiek man pavyko nustatyti iš datų, yra „betono tonos“, kuriame pirmiausia žaidžiama su kalba, klausant jos sąskambių ir tarsi nustembant, kad eilutė po eilutės susidėlioja naujas pasaulėlis: „betono tonos / geltonais balkonais / pilkų balandžių kojos / moja / sušalę marškinių rankovės / kovės / vėl gatvėj priešingos / praeivių voros / tvoros / keistai spragsėjo / ėjo / katinai / skardinio stogo / atbraila į / pabaigą / betoninių balkonų...“ (p. 75). Kelias, kurį A. Biliūnaitės eilėraščiai nuo „betono tonų“ nuėjo per šį dešimtmetį, įtikina. Jos PK galime perskaityti kaip jau nueito kelio ataskaitą bei kaip tolesnės kelionės, kurios kryptys nužymėtos „dviskaitoje“ ir „tangoperoje“, pažadą.

 

Pabaigoje siūlau dar kartą grįžti į pradžią – knygos pavadinimą. Poetė įvardijo suflerių būseną – jie miega (dar miega). Ne tik poeziją, o visą kūrybą plačiąja prasme inspiruoja Didysis Sufleris – Gyvenimas. Jis pabus, netrukus pabus ir kaip koks didelis baltas dramblys pereis per trapius, naivius ir nebūtinus vaikystės ir jaunystės žaisliukus. O atsikratęs šio nereikalingo balasto ims diktuoti tai, ką poetė, tikiu, bus pasirengusi ištarti balsu, kurį išgirdę suklusime.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)