edwin morgan        Edwinas George’as Morganas (gimė 1920 m.) – vienas garsiausių XX a. Škotijos poetų. 1937 m. jis įstojo į Glazgo universitetą, nuo 1940 m. tarnavo Karališkųjų pajėgų karo medicinos tarnyboje, o 1946 m. vėl sugrįžo į universitetą. Su pagyrimu baigęs studijas, ėmė skaityti paskaitas Glazgo universitete.

 

E. Morganas išleido begalę poezijos rinkinių. Jo kūryba žavi kritikus ir skaitytojus stilių, žanrų ir temų įvairove bei kūrybiškumu. „Collected Poems“ (Manchester: Carcanet Press, 1990) yra vienas iš didžiausių ir margiausių jo poezijos rinkinių. 1999 m. rudenį E. Morganas tapo pirmuoju Glazgo karališkųjų rūmų poetu, o 2000 m. Jungtinės Karalystės karalienė jam įteikė auksinį medalį už poeziją.


 

Braškės
 

Dar niekada neragavau

braškių tokių kaip tą

karštą popietę kai

mes ant slenksčio ties

įstiklintu iki grindų balkonu

sėdėjome vienas priešais kitą

kojomis apglėbiau tavo kelius

mėlynose lėkštėse sterblėje

žvilgėjo braškės

jas dažėme į cukrų

saulėkaitos karšyje

žvelgdami vienas į kitą

neskubėdami puotauti

nes laukėme svečio

tuščių lėkščių krūva

ant akmens ir dvi

sukryžiuotos šakutės

pasilenkiau prie tavęs

meile saulės atokaitoje

mano rankose tu

tarsi apleistas vaikas

dar ir dar kartą

atsimenu braškių

skonį ant tavo

nekantraujančių lūpų

leisk tave mylėti
 

te saulė išsklaidys

užmarštį tos valandos

kai karštis buvo

toks svaigus ir

vasaros griaustinis

trankėsi Kilpatricko kalvose
 

Tegu lietus nuplaus lėkštes.
 


 

Poetas mieste
 

Lietus plovė Glazgą; stabtelėję perjungti pavarą

pastebėjome jį atsiskyrusį, bet smagų Anieslande,

apsimestinis džiaugsmas, manėme, skverbiasi

pro gynybines linijas, kur baimė telkias.

Ietys taip tamsiai žėravo, lyg priverstinai

vėl susiglaudusių karių gretos, bet jis nepaliovė

rašęs kabliu žliuginam apsiaustui pakabinti, kurį

išdžiovinęs tuojau apsisiaus. Kirai raikė tas daugiaaukščių

namų uolienas, žiūrėjome, kaip susikaupęs

juos sekiojo, matėme, kaip jie laviravo, girdėjome,

kaip klykavo apie neregimą jūrą, kurią užuodė

ir apie žuvies baltumo laivus, išilgai kurių laigė

nors iš tiesų jis tik sapnavo apie jų laisvę,

apie laisvę be kaltės ir be baimės. 
 


 

Obuolio daina
 

Patapšnok mane pirštu

patrink į rankovę, laikyk mane,

uostyk mane, lupk mane

žievelė riečiasi spirale aplink, aplink,

kol prasiveržia šaltas baltas minkštimas

iš po raudonos stangrios lupenos

ir sudilgčioja delne

lyg aš tirpčiau,

kvėpuočiau tarsi gyvas

aromatinis rutuliukas

laukiantis tos akimirkos

džiaugsmo, kai priglausi

mane prie burnos ir suleisi

dantis mano skonis ir kvapas

burnoje apsvaigins mano sultys. 
 

Aš laukiu dubenyje

vėsiame kampe

stebiu tave praeinant

glostant prijuostę.

Ar jau ištroškai?

Mano akys spindi.
 


 

Mirtis Duke gatvėje
 

Grūstis gličioje gatvėje –

automobiliai sustoja, susiplaka, pasitraukia –

vos žybčioja plokščios vinių galvutės batų paduose,

atspurę šiurkščios melsvos kelnės, paprastas paltas

jis išsirietęs, galva prilaikoma

nepažįstamojo rankų, minia sušunka –

„kas nutiko?“ „tu matei?“

„draugužiui galas jau“.

Iš vieno šono jauna motina apsirišusi galvą skarele

atsiklaupusi jį guodžia, jos trejų metų sūnus

stovi suglumęs, liečia jos paltą, iš jos pirkinių krepšelio

pasipila pakeliai, žmonės į juos žiūri

kaip jie žiūri į viską. Iš kito šono

jaunuolis nervingas, sutrikęs, kad atsidūrė

dėmesio centre, uždeda ranką

ant senio peties klausdamas savęs,

ką pasakyti, žvilgčioja į minią.

Jie buvo šalia, kai jis parkrito,

ir turi jam padėti mirties valandoje.

Atrodo, jam neskauda,

jis kalba tyliai ir lėtai,

nė nežiūrėdamas į juos

įbeda akis į dangų,

jisai jau iškeliauja

ten, kur neturi nieko.

Lyg vis dar priklausytų čia,

jie laiko jį labai tvirtai.
 

Tik išbadėjusi greitoji staugdama

važiuoja per akis išvertusį kvartalą. 
 


 

Glazgo sonetas

 

Nirtus vėjas varto šiukšles galiniame kieme.

Vilnija šiaušiasi balos, seni čiužiniai ūmai

išsipučia ir subliūkšta. Iš žaidimų tvirtovių,

iš plytų ir senienų byra pelenai. Keturi

aukštai jau išdaužytais langais, bet

penktajame už įskilusios palangės vis dar

glaudžiasi motina ir duktė, paskutinės šeimininkės

juodaodžių kvartalo, pasmerkto stovėti, ne sugriūti.

Aplinkui plyšiai veriasi, knibždėte knibžda žiurkių.

Virdulys švilpia sau ant kvailo prieždo.

Ir pelėsių rožės driekias nuo lubų link sienų.

Vyriškis drybso nuo tada, kai neteko darbo,

čia pat surūko cigaretę, atsikvėpdamas kosi

kambarin, kur jau nebėra ko atimt. 
 


 

Požeminio vandens ieškotojas
 

Dvišake Libano kedro lazdele aš

ketvirčiuoju kopas it kalvas, traukiu

neregimą plūgą tolyn per smiltis.

Bet kaip dalyti tuos lakius akrus,

kai vėjas gludina ir gludina, o šešėliai

temdo ir pirmykštę šviesą, riboženkliai

ten klaidžioja it šmėklos vidury dienos?

Aš tik žinau, kad po žeme,

niekas negali pasakyti kaip giliai,

telkšo nepraimtas dar gruntinis vanduo

it ežeras; kurio tamsios tėkmės

nei paukštis neregėjo, nei burė neplaukė,

anei joks žmogus; net faraonai taip giliai

čia nekasė siekdami patenkinti troškulį,

ar garbės troškimą, pasitelkę tūkstančius

vergų. Sakau tau, užuodžiu per smėlį

šitą vandenį. Tamsus, iškaršęs,

aš žinau saulės prigimtį, ji verčia

mane kumpti, bet nepalūžtu.

Praradau pamėkliškus pirštų atspaudus,

bet nesiskundžiu. Žinau, kur

išryškėja ir išblėsta tie miražai.

Mačiau, kaip driežai užsiaugina savo odą.

Žengiu kaip neregys, nevisiškai apakęs,

įdubusiom akim. Tos karštos dienos,

vėsios naktys. Apsisiaučiu baltomis

draiskanomis ir atsidūstu, bet

atsidusdamas žengiu nestodamas,

kad raibulius sukelčiau

giliajam ežere baksnodamas

sidabrine lazda iš kedro.

Didžioji dykuma, paskleisk kerus.
 

1986
 


 

Lochneso pabaisos daina
 

Sssnnnwhuffffll?

Hnwhuffl hhnnwfl hnfl hfl?

Gdroblboblhobngbl gbl gl g g g g glbgl.

Drublhaflablhaflubhafgabhaflhafl fl fl –

gm grawwwww grf grawf awfgm graw gm.

Hovoplodok – doplodovok – plovodokot – doplodokosh?

Splgraw fok fok splgrafhatchgabrlgabrl fok splfok!

Zgra kra gka fok!

Grof grawff gahf?

Gombl mbl bl –

blm plm,

blm plm,

blm plm,

blp
 


 

Mažasis šėtono katekizmas
 

Kas yra šėtonas? Mokykis iš mano gyvenimo.

Kas yra kalnas? Tuojau leiskis į kelią.

Kas yra ugnis? Ji dega per amžius.

Koks yra mano gyvenimas? Krytis, pašaukimas.

Kokia yra praraja? Tuojau panirk.

Kas yra griaustinis? Tavo šaiži galia.

Kas yra kino juosta? Ji sukasi ir pasakoja.

Kur yra migla? Ją rasi po kriokliu.

Kur yra teatras? Kalvos papėdėje.

Kur yra šėtonas? Jis laipioja po kalnus.

Kur yra pergalė? Aukštikalnėse.

Kur yra ugnis? Gūdžiausioje pragarmėje.

Kur yra praraja? Pažvelk į šėtoną.

Kur yra kalnas? Tuojau leiskis į kelią.

Mokykis iš mano gyvenimo ir leiskis į kelią.
 


 

Šėtonas dainuoja
 

Ak, būti angelu

Daryti tai, kas liepta

Kedenti vienas kitam sparnus

Rodyti auksinius dantis
 

Geriau jau būsiu šėtonu

Ariančiu purvynę

Švilpaujančiu bendrams,

Mylintiems priešpriešą
 

Priešpriešos reikia ne šiaip sau

Priešprieša nuvaro į kapus

Priešprieša nukarūnuoja

Sukelia krušą puodelyje
 

Suaudrina aukščiausius vandenis

Įsuka į verpetą ir nustumia į daubą

Daugiau nebegirdėsi skambančios arfos

Stygos, jei mes ją pagrobsime
 

Iš dangaus aukštybių

Ir kraują gadindami surišime

Kožną išsižiojėlį pamokslautoją

Visiškai praradusį protą
 

Nes mes smagūs šokėjėliai

Pro tamsos uždangas

Pajusk mus, bijoki mūsų

Kai tamsa įsižiebs!


 

Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)